Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo AB DnB NORD banko apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-07-01 sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo AB DnB NORD bankas ieškinį atsakovui „Swedbank“, AB dėl lėšų, gautų priverstinai pardavus turtą, paskirstymo, tretieji asmenys V. S., G. S., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas AB DnB NORD bankas kreipėsi į teismą su ieškiniu reikalaudamas visą 26 614,76 Lt sumą, gautą priverstinai pardavus įkeisto turto savininkui V. S. nuosavybės teise priklausiantį butą/patalpą – kambarį (duomenys neskelbtini) su rūsiu ir su bendro naudojimo patalpomis, esantį (duomenys neskelbtini), paskirstyti kreditoriui AB DnB NORD bankui skolos dengimui pagal 2006-11-15 kreditavimo sutartį Nr. 469. Nurodė, kad 2010-12-27 Utenos rajono apylinkės teismo nutartimi buvo paskirstyta 26 614,76 Lt suma, gauta priverstinai pardavus įkeisto turto savininkui V. S. nuosavybės teise priklausiusį butą (duomenys neskelbtini) tokia tvarka: atsakovui – 9 600 Lt, ieškovui – 17 014,76 Lt. Atsakovas 2006-10-14 raštu „Dėl leidimo parduoti įkeistą turtą“ Nr. 119-03/9477 (b. l. 10) nurodė, kad neprieštarauja, jog G. S. (ankstesnė pavardė Š.) parduotų jai nuosavybės teise priklausantį minėtą butą, įkeistą atsakovui pagal hipotekos lakštą (duomenys neskelbtini), užtikrinant G. S. prievolių pagal 1999-02-24 paskolos sutartį Nr. 262011 tinkamą įvykdymą, trečiajam asmeniui V. S.. Minėtame leidime atsakovas nurodė, kad mokant pirkimo-pardavimo kainą turi būti įvykdyti visi G. S. įsipareigojimai pagal 1999-02-24 kredito sutartį Nr. 262011. Piniginės lėšos turėjo būti pervestos į atsakovo sąskaitą, mokėjimo paskirtyje nurodant – galutinis atsiskaitymas pagal 1999-02-24 paskolos sutartį Nr. 262011. Ieškovas nurodė, kad ieškovui pervedus pagal 2006-11-15 kreditavimo sutartį Nr. 469 pinigus į trečiojo asmens V. S. sąskaitą, trečiasis asmuo V. S. 2006-11-17 visą įsiskolinimo sumą 10 343,16 Lt pagal 1999-02-24 paskolos kreditavimo sutartį Nr. 262011 pervedė atsakovui į atsakovo nurodytą sąskaitą, mokėjimo paskirtyje nurodant – galutinis atsiskaitymas pagal 1999-02-24 paskolos sutartį Nr. 262011 (b. l. 12-13). Lėšos buvo pervestos tokia paskirtimi ir tokia dalimi, kaip buvo nurodyta atsakovo leidime. Tačiau atsakovas tokio prievolės įvykdymo nepriėmė ir 2006-11-22 pavedimu grąžino minėtą sumą į V. S. sąskaitą. Ieškovas pažymėjo, kad asmuo, kuris sudarydamas sandorį elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai, negali vėliau to sandorio ginčyti remdamasis savo neapdairumu ar nerūpestingumu. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas, būdamas įkaito turėtoju, turinčiu pirmumo teisę į reikalavimo patenkinimą ne ginčo tvarka, savo teisės sąmoningai nerealizavo ir grąžindamas pinigines lėšas V. S. elgėsi aplaidžiai ir abejingai, todėl atsakovas veikė savo rizika ir negali tikėtis jo teisių gynimo teisme. Atsakovas galėdamas savo reikalavimus patenkinti ne ginčo tvarka, tuo nepasinaudojo, todėl lėšas, gautas priverstinai pardavus įkeistą turtą, teismo nutartimi paskirsčius minėta tvarka, t. y. patenkinus atsakovo, kaip pirmos eilės hipotekos turėtojo, reikalavimą 9 600 Lt sumai, buvo pažeisti ieškovo interesai.

Atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Paaiškino, kad atsakovas su G. S. 1999-02-24 sudarė paskolos sutartį Nr. 262011, kuria suteikė G. S. 10 000 Lt paskolą. Paskolos sutarties tinkamas įvykdymas buvo užtikrintas paskolos gavėjai nuosavybės teise priklausiusio turto (buto, esančio (duomenys neskelbtini)) įkeitimu hipotekos lakštu (duomenys neskelbtini). Paskolos gavėja savo įsipareigojimų tinkamai nevykdė. Paskolos gavėja G. S. 2006-09-26 kreipėsi į atsakovą, dėl leidimo įkeistą turtą parduoti. Atsakovas įkeisto turto savininkei bei notarų biurui 2006-10-04 raštu Nr. 119-03/9477 „Dėl leidimo parduoti įkeistą turtą“ pranešė, kad neprieštarauja dėl įkeisto turto pardavimo, su sąlyga, kad pardavus turtą bus įvykdyti visi G. S. įsipareigojimai pagal paskolos sutartį, kurie rašto dieną sudarė 10 343,16 Lt. 2006-11-17 iš V. S. banko sąskaitos 10 343,16 Lt dydžio suma buvo pervesta į atsakovo sąskaitą, nurodant mokėjimo paskirtį – galutinis atsiskaitymas pagal 1999-02-24 paskolos sutartį Nr. 262011, tačiau kadangi šis mokėjimas buvo atliktas iš atsakovui nežinomo asmens banko sąskaitos be paskolos gavėjos duomenų, atsakovas neturėjo galimybių nustatyti skolininko, už kurį atliktas galutinis atsiskaitymas. Neidentifikavus skolininko ir atitinkamai nenustačius lėšų gavimo teisinio pagrindo, 10 343,16 Lt suma 2006-11-22 buvo grąžinta į mokėtojo V. S. sąskaitą. Atsakovas nurodė, kad trečiasis asmuo V. S., 2006-11-22 gavęs minėtą pinigų sumą, nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų įvykdyti G. S. įsipareigojimai pagal paskolos sutartį bei pasibaigtų įsigyto turto hipoteka. Iš V. S. banko sąskaitos 10 343,16 Lt suma 2007-01-03 buvo pervesta į G. S. banko sąskaitą, nurodant mokėjimo paskirtį – paskolos grąžinimas, paskolos sutartis Nr. 262011 (b. l. 55), tačiau G. S. gavusi iš V. S. 10 343,16 Lt pinigų sumą, įsipareigojimų pagal paskolos sutartį atsakovui taip pat neįvykdė. Kadangi 10 343,16 Lt dydžio suma atsakovo įskaityta nebuvo, todėl G. S. prievolė pagal paskolos sutartį nesibaigė. 2007-10-30 atsakovas kreipėsi į paskolos gavėją bei įkeisto turto savininką dėl paskolos grąžinimo, tačiau paskolos sutartis įvykdyta nebuvo (b. l. 49). Kadangi G. S. įsipareigojimai pagal paskolos sutartį įvykdyti nebuvo, turto įkeitimas hipotekos lakštu (duomenys neskelbtini) teisėtai ir pagrįstai liko galioti toliau. Priverstinai pardavus minėtą turtą iš varžytinių, atsakovas kreipėsi į Utenos rajono apylinkės teismo hipotekos skyrių ir nurodė, kad iš varžytinių parduotu turtu yra užtikrinta atsakovo 9 600 Lt reikalavimo suma. Utenos rajono apylinkės teismo hipotekos skyrius nustatė, kad atsakovo turto hipotekos lakštas (duomenys neskelbtini) hipotekos skyriuje įregistruotas 1999-02-26, o ieškovo turto hipotekos lakštas (duomenys neskelbtini) įregistruotas 2006-11-16. Kadangi Utenos rajono apylinkės teismo hipotekos skyriui buvo pateikti įrodymai, kad hipotekos lakštu (duomenys neskelbtini), įkeistu turtu užtikrinta paskolos sutartis yra neįvykdyta, skolos likutis sudarė 9 600 Lt, hipotekos skyrius teisėtai ir pagrįstai iš priverstinai realizuoto turto atsakovui, kaip pirmos eilės hipotekos kreditoriui, skyrė 9 600 Lt, įsipareigojimų pagal paskolos sutartį įvykdymui.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011-07-01 priėmė sprendimą ieškinį atmesti. Teismas nustatė, kad atsakovas, remdamasis duoto leidimo pagrindu, galėjo pagrįstai manyti, kad pardavusi butą būtent G. Š. privalėjo sumokėti jam įsiskolinimą, atsiradusį pagal paskolos sutartį Nr. 262011, nes ji buvo faktinis lėšų gavėjas ir atsakovas, nenustatęs lėšų pervedimo paskirties, privalėjo grąžinti pinigus. Ieškovas, rengdamas kreditavimo sutarties Nr. 469 nuostatas, veikdamas rūpestingai ir atsakingai bei žinodamas, kad kreditas yra imamas buto pirkimui, kuris yra įkeistas, turėjo ir privalėjo pasidomėti jo pardavimo sąlygomis, kurios buvo aiškiai išdėstytos atsakovo leidime parduoti butą, ir jas įtraukti į šią sutartį. Atsakovas nepriėmė prievolės įvykdymo iš trečiojo asmens, todėl laikytina, kad hipoteka užtikrinta prievolė nebuvo pasibaigusi (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.123 straipsnio 1 dalis). Pripažįstamas pagrįstu atsakovo argumentas, kad šioje byloje nėra reiškimas reikalavimas pripažinti negrįstu atsisakymą priimti įvykdymą iš trečiojo asmens. Civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas turi nagrinėti ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Ieškovui nenuginčijus atsisakymo priimti prievolės įvykdymą iš trečio asmens V. S., nustačius, kad butas buvo įkeistas hipotekos lakštais kodas (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), ir lėšos už priverstinai parduotą įkeistą turtą paskirstytos pagal kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę, vadovaujantis Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 563 straipsnio 1 dalimi, ieškovo reikalavimas paskirti jam visą 26 614,76 Lt sumą, gautą priverstinai pardavus įkeistą turtą, negali būti tenkinamas (CPK 564 straipsnio 1 dalis).

Ieškovas AB DnB NORD bankas apeliaciniu skundu prašo 2011-07-01 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Prašo priteisti iš ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad:

1. Trečiasis asmuo gali įvykdyti sutartį už paskolos gavėją. Trečiasis asmuo V. S. tinkamai įvykdė visus reikalavimus ir pervedė lėšas į atsakovo atsiskaitomąją sąskaitą mokėjimo paskirtyje nurodydamas „galutinis atsiskaitymas pagal 1999-02-24 paskolos sutartį Nr. 262011. Vien tik faktas, kad leidimas išduotas G. Š., nepaneigia trečiojo asmens prievolės įvykdymo už skolininką tinkamumo prezumpcijos. Tarp leidimo išdavimo ir prievolės įvykdymo praėjo nedidelis laiko tarpas (1 mėnuo ir 13 dienų), kas paneigia atsakovo išdėstytą poziciją, kad jis negalėjo žinoti, už ką yra pervesti pinigai. „Swedbank“, AB galėjo pasidengti G. S. skolinius įsipareigojimus gavęs lėšas (10 343,16 Lt) iš V. S.. Dėl to, jog pinigai, skirti G. S. prievolei „Swedbank“, AB padengti (kurią padengus turėjo sekti pirminės hipotekos naikinimas), buvo panaudoti ne pagal 2006-10-04 raštą Nr. 119-03/9477 dėl turto pardavimo, yra atsakingas tiktai atsakovas „Swedbank“, AB, kuris elgdamasis aplaidžiai ir abejingai neįvykdė paties nurodytų sąlygų. Atsakovas, būdamas įkaito turėtoju turėjo pirmumo teisę į reikalavimo patenkinimą ne ginčo tvarka, o savo teisės sąmoningai nerealizuodamas, be to turėdamas reikalavimą į skolininką ir pervesdamas pinigines lėšas jų mokėtojui V. S., atsakovas veikė savo rizika ir todėl negali tikėtis jo teisių gynimo teisme, kokios paprastai yra garantuojamos sąžiningam hipotekos kreditoriui, nes tokie veiksmai turėtų būti pripažinti ne pažeistų teisių gynimu, o piktnaudžiavimu teise.

2. Sprendime ieškinys atmetamas, nes ieškovas nenuginčijo atsisakymo priimti prievolės įvykdymą iš trečio asmens V. S.. Tai reiškia, kad sprendime remiamasi aplinkybe, kuri negali būti įgyvendinta, nes teisės aktuose nėra numatyta tokia civilinių teisių gynimo išraiška.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad:

1. CPK 564 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditoriai, nesutinkantys su hipotekos skyriaus atliktu lėšų paskirstymu, gali pareikšti ieškinį. Ieškiniu ir apeliaciniu skundu antros eilės hipotekos kreditorius AB DnB NORD bankas reikalauja, kad jam būtų paskirstytos visos už turto pardavimą gautos lėšos, tačiau neginčija šio paskirstymo dėl įstatyme nustatytos privalomo lėšų paskirstymo tvarkos ir eiliškumo pažeidimo. Apeliaciniame skunde nurodyti apelianto pareikšto reikalavimo motyvai su lėšų paskirstymo teisėtumu ir pagrįstumu visiškai nesusiję. Atsižvelgiant į tai, kad G. S. neįvykdyti įsipareigojimai pagal paskolos sutartį yra 9 600 Lt sumos ir jų įvykdymas yra užtikrintas pirmos eilės turto hipoteka (duomenys neskelbtini) – Utenos r. apylinkės teismo hipotekos skyrius lėšas, gautas už turto priverstinį pardavimą, paskirstė visiškai pagrįstai ir teisėtai.

2. Byloje nėra ginčijama trečiojo asmens galimybė įvykdyti skolininko piniginę prievolę, tačiau ji nėra tapatintina su prievolės įvykdymu. „Swedbank“, AB su mokėtoju V. S. teisiniai santykiai nesiejo, jis buvo visiškai nežinomas. Nenustačius pinigų gavimo teisinio pagrindo, taip pat negavus papildomos informacijos iš mokėtojo ir skolininkės, gautos lėšos 2006-11-22 buvo pervestos į V. S. banko sąskaitą. V. S. būdamas turto savininku, 2006-11-22 gavęs 10343,16Lt sumą į „Swedbank“, AB nesikreipė, bet, kaip matyti iš bylos duomenų, šiuos pinigus perdavė skolininkei G. S. Gavusi šią pinigų sumą paskolos gavėja skolos „Swedbank“, AB negrąžino. Kadangi G. S. įsipareigojimai pagal paskolos sutartį nebuvo įvykdyti, taip pat neatsirado „Swedbank“, AB turto hipotekos pabaigos pagrindas. V. S. buvo ir yra apelianto skolininkas. Apeliantas, būdamas antros eilės hipotekos kreditoriumi bei turėdamas pakankamas teisines priemones įtakoti savo skolininko V. S. elgesį, apsiribojo tik kredito suteikimu, tačiau pats nesiėmė veiksmų, kad skolininkas tinkamai atsiskaitytų su „Swedbank“, AB ir jo interesai būtų apsaugoti maksimaliai. Todėl apeliantas prisiėmė su paskolos sutarties neįvykdymu susijusią riziką.

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija, nagrinėdama ieškovo apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apelianto nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienoje civilinėje byloje yra labai svarbu nustatyti bylos nagrinėjimo ribas ir įstatymo nustatyta tvarka teisingai paskirstyti šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-10-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010, 2002-04-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, 2001-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001). Tuo pačiu, esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktiniu duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011).

Pagrindinis apelianto argumentas, patvirtinantis skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą, ir tai, kad atsakovas elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai 2006-11-22 grąžindamas trečiajam asmeniui V. S. 10 343,16 Lt (b. l. 12), kuriuos V. S. 2006-11-17 pervedė į „Swedbank“, AB sąskaitą, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „galutinis atsiskaitymas pagal 1999.02.24 paskolos sutartį Nr. 262011“ (b. l. 16). Ieškovo nuomone, 2006-11-17 trečiojo asmens V. S. atliktas pavedimas reiškia tinkamą prievolės įvykdymą už atsakovo skolininkę G. S. (ankstesnė pavardė Š.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentais, daro išvadą, kad anksčiau nurodyti apelianto argumentai yra nepagrįsti. Atsakovo 2006-10-04 leidime parduoti įkeistą turtą (b. l. 10) atsakovas aiškiai nurodė, kad leidžia G. Š. parduoti V. S. jai nuosavybės teisę priklausantį ir atsakovui įkeistą nekilnojamąjį turtą, jeigu mokant pirkimo – pardavimo kainą bus įvykdyti visi G. Š. įsipareigojimai pagal 1999-02-24 kredito sutartį Nr. 262011, t. y. 10 343,16 Lt bus pervestos į atsakovo sąskaitą mokėjimo paskirtyje nurodant – galutinis atsiskaitymas pagal 1999-02-24 paskolos sutartį Nr. 262011. Nors trečiasis asmuo V. S. įvykdė minėtą 2006-10-04 leidime nurodytą sąlygą (b. l. 16), tačiau atsakovas šiuos pinigus grąžino pažymėdamas, kad „nenurodyti gavėjo pavardė, asmens kodas ir kontrakto Nr.“ (b. l. 12). Tada trečiasis asmuo V. S. tą pačią sumą pinigų (10 343,16 Lt) 2007-01-03 pervedė G. Š., tačiau byloje nėra duomenų, kad G. Š. (dabartinė pavardė S.) šiuos pinigus pervedė atsakovui ir tokiu būdu galutinai atsiskaitė pagal tarp G. Š. ir atsakovo 1999-02-24 sudarytą paskolos sutartį Nr. 262011. Apeliacinio skundo teiginys, jog vien tik faktas, kad leidimas išduotas G. Š., nepaneigia trečiojo asmens prievolės įvykdymo už skolininką tinkamumo prezumpcijos, yra nepagrįstas, nes atsakovas trečiajam asmeniui V. S. nurodė pinigų grąžinimo priežastį, trečiasis asmuo V. S. šiuos pinigus pervedė G. Š. mokėjimo paskirtyje nurodydamas „paskolos grąžinimas, paskolos sutartis Nr. 262011“ (b. l. 13), tačiau G. Š. skolos atsakovui negrąžino, nors žinojo, kad skola yra ir atsakovas nesutiko, kad pinigus jam grąžintų ne G. Š., o V. S.. Pažymėtina, kad nei V. S., nei G. Š. neskundė minėto atsakovo „Swedbank“, AB atsisakymo priimti skolą iš V. S., o priešingai V. S. atsakovo grąžintus pinigus pervedė G. Š. su tikslu, kad būtų įvykdyti visi G. Š. skoliniai įsipareigojimai pagal 1999-02-24 su atsakovu „Swedbank“, AB sudarytą paskolos sutartį Nr. 262011. Tokiu būdu, darytina išvada, kad tretiesiems asmenims buvo žinoma, jog 1999-02-24 paskolos sutartis bus tinkamai įvykdyta, kai G. Š. perves į atsakovo sąskaitą 10 343,16 Lt mokėjimo paskirtyje nurodydama „galutinis atsiskaitymas pagal 1999-02-24 paskolos sutartį Nr. 262011“. Kadangi G. Š. skola pagal 1999-02-24 paskolos sutartį Nr. 262011 atsakovui nebuvo grąžinta, skolos grąžinimas buvo užtikrintas galiojančia hipoteka, todėl atsakovas turėjo teisę susigrąžinti skolą iš įkeisto turto kaip pirmos eilės hipotekos turėtojas (CK 4.193 straipsnio 2 dalis), kai turtas 2010-09-21 buvo priverstinai parduotas iš varžytinių.

Apelianto teiginys, kad skundžiamame sprendime remiamasi aplinkybe (kad ieškovas nenuginčijo atsisakymo priimti prievolės įvykdymą iš trečio asmens V. S.), kuri negali būti įgyvendinta, nes teisės aktuose nėra numatyta tokia civilinių teisių gynimo išraiška, yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pakartotinai pažymi, kad atsakovo atsisakymą priimti pinigus iš trečiojo asmens V. S. galima buvo ginčyti, kai atsakovas atsisakė priimti šiuos pinigus, o ne tada, kai egzistuojantis įsiskolinimas buvo padengtas iš atsakovo naudai hipoteka įkeisto turto priverstinio pardavimo iš varžytinių. G. S. (ankstesnė pavardė Š.) prievolė grąžinti skolą atsakovui liko neįvykdyta, skolos grąžinimas buvo užtikrintas galiojančia nekilnojamojo turto hipoteka, todėl pardavus turtą buvo teisingai paskirstytos lėšos už priverstinai parduotą įkeistą turtą pagal kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę (CK 4.193 straipsnio 2 dalis), vadovaujantis CPK 563 straipsnio 1 dalimi, visų pirma atsiskaitant su atsakovu, kaip pirmos eilės hipotekos turėtoju, ir tik po to su ieškovu, kaip su antros eilės hipotekos turėtoju.

Vadovaujantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apelianto AB DnB NORD banko apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo. Taigi, šiuo procesiniu sprendimu apeliacinis skundas dėl teismo sprendimo atmestinas.

Atsakovas atsiliepime į atskirąjį skundą prašė iš ieškovo priteisti bylinėjimosi išlaidas pagal pateiktus dokumentus, tačiau į bylą jokių dokumentų apeliacinės instancijos teismui nepateikė, todėl atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nėra sprendžiamas (CPK 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Ieškovo AB DnB NORD banko apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-07-01 sprendimą palikti nepakeistą.