Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2016-04-05 · Administracinė byla Nr. A-1471-520/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-08-19Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2016-04-05Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-04-05
Bylos Nr.
A-1471-520/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00522-2014-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Sprendimas pakeistas.
Teisėjai
Laimutis Alechnavičius (pirm.), Dalia Višinskienė (pran.), Artūras Drigotas
Pareiškėjas
A. Š.
Atsakovas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Krašto apsaugos ministerijos, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai
Kategorijos
  • 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-1471-520/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00522-2014-9Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. balandžio 5 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir KAM, Ministerija) 2014 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. 12-01-36, priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės nuo 2010 m. lapkričio 1d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį (2 265,19 Lt) ir nuo 2010 m. sausio 1d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 6 790,33 Lt.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo neteisėtai mokama mažesnė pareigūnų ir karių valstybinė pensija nei paskirtoji, bei paaiškino, jog pensija buvo mažinama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį. Pareiškėjas pažymėjo, kad jam pensija nuo 2010 m. lapkričio 1d. iki 2012 m. kovo 1 d. papildomai buvo mažinama ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) prieštaraujančiomis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis, nes pareiškėjas turėjo draudžiamųjų pajamų. Savo skundo reikalavimus pareiškėjas grindė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) išaiškinimais. Pareiškėjas paaiškino, kad dėl susidariusios pensijos nepriemokos kreipėsi į Ministeriją, kuri 2014 m. sausio 8 d. rašte nurodė, jog KAM neturi teisinio pagrindo išmokėti nepriemoką.

Pareiškėjo teigimu, jis nuo 2010 m. gruodžio mėnesio gavęs sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją nemanė, kad pažeidžiamos jo teisės, nes žinojo, jog buvo priimtas Laikinasis įstatymas, pagal kurio 4 straipsnio 1 dalį buvo sumažintos valstybinės pensijos. Apie tai, kad pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija mažinama pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, jis iš viso nežinojo. Apie galimą teisių pažeidimą pareiškėjas sužinojo tik Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. priėmus nutarimą, tačiau į teismą nesikreipė, nes tikėjosi, kad jam bus išmokėta neteisėtai sumažinta valstybinės pensijos dalis. Susipažinęs su Lietuvos policijos veteranų asociacijai skirtu Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsakymu, pareiškėjas suprato, kad susidariusi pensijos nepriemoka nebus išmokėta, todėl kreipėsi į KAM, iš kurios atsakymo paaiškėjo, jog pensija papildomai buvo mažinama ir pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad asmens įgyta teisė ir teisėtas lūkestis gauti pensiją yra sietinas su nuosavybės teisės, kurią gina ir tarptautiniai teisės aktai, apsauga. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad įstatymų leidėjas, pakeisdamas pensijų teisinį reguliavimą, privalo nustatyti teisingą susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą. Pareiškėjas nurodė, kad šiuo atveju yra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei kilti, nes dėl neteisėto teisinio reglamentavimo pareiškėjas patyrė žalą, t. y. negavo dalies pajamų, kurias turėjo gauti, o praradimų kompensavimo mechanizmas nėra nustatytas. Pareiškėjas pažymėjo, kad nuo 2012 m. sausio 1 d. buvo panaikintas dalies socialinių išmokų mažinimas, todėl Laikinojo įstatymo galiojimą pratęsiant iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo pažeisti teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principai.

Atsiliepimas

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama KAM, ir KAM atsiliepime į skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė bylą nutraukti arba skundą atmesti.

Atsakovai nurodė, kad pareiškėjo pensija taikant Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatas buvo perskaičiuota skirtingais laikotarpiais, todėl pensijos mažinimo pagrįstumas pagal kiekvieną straipsnį turėtų būti vertinamas atskirai. Atsakovai atkreipė dėmesį, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Atsakovai pažymėjo, jog apie pensijos mažinimą pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį pareiškėjas sužinojo 2010 m. kovo mėnesį, gavęs pirmąją sumažintą pensiją, o pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį pirmąją sumažintą pensiją pareiškėjas gavo 2010 m. gruodžio mėnesio pradžioje, t. y. į teismą 2014 m. sausio 23 d. kreipėsi praleidęs trejų metų terminą tokiems reikalavimams pateikti. Atsakovų teigimu, pareiškėjo nurodytos termino praleidimo priežastys iš esmės yra subjektyvios, susijusios su paties pareiškėjo suvokimu apie pažeistas teises, todėl nepripažintinos svarbiomis.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu netenkino pareiškėjo A. Š. prašymo atnaujinti terminą skundui dėl pensijos nepriemokos, susidariusios nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., priteisimo ir pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: nutraukė administracinės bylos dalį dėl reikalavimų priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 101,11 Eur (2015 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi ištaisytas rašymo apsirikimas, t. y. patikslinta suma eurais) neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, o kitą skundo dalį atmetė.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 suformuota praktika, kad savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą nuo sužinojimo apie priimtą sprendimą dienos, o pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia. Teismo vertinimu, pareiškėjo teisės į valstybinę pensiją pažeidimas dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. iš esmės yra trijų savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, nes pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsniuose nustatyta valstybinių pensijų mokėjimo tvarka valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais Laikinojo įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai. Teismas sprendė, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas sumažinta pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. vasario mėnesį, o pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas – 2010 m. gruodžio mėnesį. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjas skundą dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo teismui 2014 m. sausio 23 d. pateikė praleidęs procesinį trejų metų kreipimosi į teismą terminą dėl Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatų taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau pareiškėjas nepraleido trejų metų termino prašyti priteisti jam dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. ir dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. susidariusią pensijos nepriemoką.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalimi, vertino pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą pagrįstumą ir nustatė, kad pareiškėjas skundą teismui padavė praėjus daugiau kaip metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo 2012 m. rugsėjo 21 d. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skundas teismui buvo paduotas nepagrįstai ilgai delsiant po teismų praktikos šios kategorijos bylose suformavimo. Teismo vertinimu, pareiškėjas, žinodamas (turėdamas žinoti) apie jam taikomą procesinį terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, privalėjo elgtis rūpestingai ir siekti skundą teismui paduoti kuo operatyviau, o skundo padavimas 2014 m. sausio mėnesį, nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, neatitinka aptartų reikalavimų, taip pat ir teisingumo bei protingumo kriterijų. Įvertinęs tai, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo dėl reikalavimų priteisti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį padavimo terminą. Kadangi ši skundo dalis buvo priimta praleidus nustatytus padavimo terminus ir teismas atmetė prašymą šį terminą atnaujinti, teismas administracinės bylos dalį nutraukė pagal ABTĮ 101 straipsnio 7 punktą.

Iš atsakovų pateiktų duomenų teismas nustatė, kad KAM, vykdydama Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, 2012 m. sausio–rugpjūčio mėnesiais pareiškėjui neišmokėjo 101,19 Eur (349,11 Lt) jam priklausančios pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, todėl sprendė, kad ši pensijos nepriemoka pareiškėjui priteistina. Teismas pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Teismas taip pat vadovavosi Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimu, kuriuo pripažinta, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio galiojimo pratęsimas iki 2012 m. gruodžio 31 d. bei 2013 m. gruodžio 31 d. neprieštaravo Konstitucijai. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui paskirta valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį 2012–2013 metais buvo mažinama teisėtai. Teismas sprendė, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją yra atmestinas.

Teismo vertinimu, nėra pagrindo panaikinti skundžiamą KAM sprendimą, nes jis yra teisėtas ir pagrįstas, t. y. atsakovas pagrįstai perskaičiavo pareiškėjui paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją ir skundžiamame sprendime nurodė, jog Ministerija neturi teisinio pagrindo išmokėti nepriemoką.

III.

Pareiškėjas A. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį dėl sumažintos valstybinės pensijos dalies, susidariusios dėl Konstitucijai prieštaraujančių Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., priteisimo, ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjas nurodo, kad jis dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo į pirmosios instancijos teismą su 2014 m. sausio 23 d. skundu kreipėsi nepraleidęs trejų metų nuo sužinojimo apie padarytą pažeidimą senaties termino. Pareiškėjas pažymi, kad jis skunde išsamiai nurodė priežastis, dėl kurių į teismą nesikreipė anksčiau. Pareiškėjas paaiškina, kad jis, 2010 m. vasario mėnesį gavęs sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, tikrai nemanė, jog yra pažeidžiamos jo teisės, nes žinojo apie 2009 metais priimtą Laikinąjį įstatymą, ir manė, kad pensijos mažinimui yra taikoma Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, o apie tai, kad paskirtoji pareigūnų ir kurių valstybinė pensija buvo mažinama pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, kuri prieštaravo Konstitucijai, iš viso nežinojo, nes KAM pareiškėjo apie tai neinformavo. Pareiškėjo teigimu, jis apie teisę reikalauti išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį sužinojo susipažinęs su Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos pažyma Nr. (12)-SN-03.

Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjo skundo dalies dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo priėmimo klausimą, turėjo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, pateiktais jo praktikoje, t. y. tuo, jog teisė kreiptis į administracinius teismus yra suprantama plačiai, o teisė naudotis teisminiais gynybos būdais administraciniame teisme visų pirma grindžiama konstituciniu teisminės gynybos principu, įtvirtintu Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje; ne formali, o reali ir veiksminga teisių gynyba yra tiesiogiai susijusi ir su ginčo santykius reglamentuojančio teisinio reguliavimo išsamumu, aiškumu, todėl asmens suvokimas apie savo teisių pažeidimą, nors ir grindžiamas subjektyvia nuomone, iš esmės priklauso ir nuo teisinio reguliavimo ypatybių, keliamo ginčo sudėtingumo, ginčo santykių teisinio reglamentavimo.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad jis, gavęs 2010 m. vasario mėnesį sumažintą valstybinę pensiją, subjektyviai suvokė, jog yra pažeidžiamos jo teisės, tačiau žinojo, kad yra priimtas Laikinasis įstatymas, kuriame aiškiai buvo nurodyta, jog jo nuostatos bus taikomos tik vienerius metus dėl sunkios ekonominės būklės, todėl į teismą ir nesikreipė. Pareiškėjo teigimu, jis nusprendė kreiptis į teismą dėl savo pažeistų teisių tik sužinojęs, kad neišmokėta valstybinės pensijos dalis be teismo sprendimo nebus grąžinta. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas diskriminavo pareiškėją, nes analogiški skundai dėl to paties ginčo dalyko ir to paties laikotarpio yra tenkinti. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, turėjo vadovautis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniais, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsniu, Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 7 straipsniu, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio 1 dalimi, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2013 m. balandžio 23 d. pažyma Nr. (12)-SN-03.

Atsiliepimas

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama KAM, ir KAM atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Atsakovų teigimu, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai išnagrinėjo bylą, teisingai nustatė faktines aplinkybes, bylos nagrinėjimo ribas ir tinkamai pritaikė materialiosios bei proceso teisės normas, atskleidė bylos esmę, todėl padarė teisingas išvadas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą. Atsakovai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo dėl reikalavimų priteisti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatų taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinę pensijos dalį padavimo terminą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjui A. Š. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2010 metų pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes ir remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, konstatavo, kad pareiškėjas yra praleidęs trejų metų terminą paduoti skundą dėl 2010–2011 metais neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, ir nenustatęs svarbių termino praleidimo priežasčių nutraukė šią bylos dalį. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. bei 2015 m. gegužės 14 d. nutarimais, iš esmės nustatė, jog pareiškėjui valstybinės pensijos dalis 2012–2013 metais pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo neišmokėta teisėtai, nes Konstitucinis Teismas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies galiojimo pratęsimo iki 2012 m. gruodžio 31 d. bei iki 2013 m. gruodžio 31 d. nepripažino prieštaraujančiais Konstitucijai, tačiau sprendė, kad yra pagrindas priteisti 2012 m. sausio–vasario mėnesiais pritaikius Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintas Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas neišmokėtą valstybinės pensijos dalį.

Atkreiptinas dėmesys, kad ABTĮ 130 straipsnyje yra nustatyti apeliaciniam skundui keliami reikalavimai, kurių būtina laikytis paduodant apeliacinį skundą. ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai nurodyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Šiuo atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria buvo nutraukta bylos dalis dėl 2010–2011 metais pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį neišmokėtos pensijos dalies priteisimo, ir teigia, kad jam turėjo būti priteista 2010–2011 metais dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo susidariusi pensijos nepriemoka. Dėl to teisėjų kolegija iš esmės patikrina apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimą šiais aspektais. Tačiau teisėjų kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 136 straipsniu ir patikrinusi visą bylą, taip pat konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo neišmokėtą pensijos dalį, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuris atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką (žr., pvz., 2015 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-936-756/2015).

Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, jog pareiškėjui nuo 2006 m. kovo 4 d. buvo paskirta 711,93 Lt valstybinė pensija (b. l. 31). Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui paskirta valstybinė pensija buvo perskaičiuota ir sumažinta vadovaujantis nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsniu, o nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2012 m. vasario 29 d. pareiškėjui paskirta valstybinė pensija buvo perskaičiuota (sumažinta) ir pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį (pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo A. Š. 2010–2013 metais suvestiniai duomenys, b. l. 27–28). 2013 m. gruodžio 16 d. Ministerijoje gautas pareiškėjo 2013 m. gruodžio 12 d. prašymas išmokėti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 1 d. susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką (b. l. 29). KAM, atsakydama į minėtą prašymą, 2014 m. sausio 8 d. rašte Nr. 12-01-36 nurodė, kad Ministerija galės išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką, kai bus priimti sumažintų pensijų kompensavimo tvarką reglamentuojantys teisės aktai (b. l. 25–26).

Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis nustatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. Taigi pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537), Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Kaip jau minėta, pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas pareiškėjui paskirta valstybinė pareigūnų ir karių pensija buvo mažinta nuo 2010 m. lapkričio 1 d. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo ir tarp šalių iš esmės nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį sumažinta pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 metų gruodžio mėnesį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, suformuotoje nagrinėjant ginčus dėl paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą, pateiktas teisės normų aiškinimas, kad reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra treji metai (pvz., žr. išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013; 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 asmens teisės kreiptis gynybos į teismą kontekste išanalizavusi pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimą reglamentuojantį teisinį reguliavimą ir konstatavusi, kad įstatymų leidėjas nei Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatyme, nei Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką ir šios teisės įgyvendinimo tvarkos, taip pat nėra nustatęs įgaliotų mokėti šias pensijas institucijų veiksmų apskundimo terminų, vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi, nusprendė, kad kreipimosi į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo procesinio termino prasme pagal analogiją turi būti taikomos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti, t. y. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) nuostata, pagal kurią reikalavimai dėl pensijos nepriemokos gali būti pareikšti per trejus metus nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo (turėjo sužinoti) apie priimtą sprendimą, t. y. nagrinėjamu atveju – išmokėjus pirmąją sumažintą valstybinę pensiją.

Pažymėtina, jog toks kreipimosi į teismą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos termino aiškinimas ir taikymas atitinka analogiškuose ginčuose susiklosčiusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014; teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-125-146/2015). Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pagal Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą bei Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pabrėžęs, jog iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą.

Nagrinėjamame ginče nenustatyta tokių individualių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą nukrypti nuo aptartos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos ir pareiškėjo sužinojimą (turėjimą sužinoti) apie jo teises pažeidžiančius atsakovo veiksmus dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo sieti su Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimu, KAM 2014 m. sausio 8 d. skundžiamo sprendimo Nr. 12-01-36 gavimu ar susipažinimo su Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos pažyma Nr. (12)-SN-03 momentu, kaip nurodė pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius atsakovo veiksmus dėl Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 5 straipsnio 1 dalies taikymo sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. gruodžio mėnesį, t. y. gavęs pirmąją šiuo pagrindu sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. lapkričio mėnesį, o į teismą dėl 2010 m. sausio mėnesio – 2011 m. gruodžio mėnesio laikotarpiu taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas susidariusios nepriemokos pareiškėjas kreipėsi 2014 m. sausio 23 d. Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, jog pareiškėjas dėl 2010–2011 metais taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnį neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo į pirmosios instancijos teismą su 2014 m. sausio 23 d. skundu kreipėsi nepraleidęs trejų metų termino, nes terminas baigėsi 2013 m. gruodžio mėnesį. Taigi pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas skundą teismui 2014 m. sausio 23 d. pateikė praleidęs trejų metų terminą reikalavimui priteisti dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. susidariusią pensijos nepriemoką pareikšti.

Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014).

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. priėmus nutarimą į teismą nesikreipė, nes tikėjosi, jog jam bus išmokėta neteisėtai sumažinta valstybinės pensijos dalis. Pareiškėjas apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį, kad jis nusprendė kreiptis į teismą dėl savo pažeistų teisių tik sužinojęs, kad neišmokėta valstybinės pensijos dalis be teismo sprendimo nebus grąžinta. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas praleisto termino atnaujinimo klausimą, turėjo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, pateiktais jo praktikoje, t. y. tuo, jog teisė kreiptis į administracinius teismus yra suprantama plačiai, o teisė naudotis teisminiais gynybos būdais administraciniame teisme visų pirma grindžiama konstituciniu teisminės gynybos principu, įtvirtintu Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje; ne formali, o reali ir veiksminga teisių gynyba yra tiesiogiai susijusi ir su ginčo santykius reglamentuojančio teisinio reguliavimo išsamumu, aiškumu, todėl asmens suvokimas apie savo teisių pažeidimą, nors ir grindžiamas subjektyvia nuomone, iš esmės priklauso ir nuo teisinio reguliavimo ypatybių, keliamo ginčo sudėtingumo, ginčo santykių teisinio reglamentavimo. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas diskriminavo pareiškėją, nes analogiški skundai dėl to paties ginčo dalyko ir to paties laikotarpio yra tenkinti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiuo aspektu yra pažymėjęs, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 metais gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014; 2014 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-215/2014; 2014 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-205/2014; 2014 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-497/2014; 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-885/2014; 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-587/2014; 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, darytina išvada, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje yra nurodyta, kad teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas teisinių santykių srityje yra priežastys, kurios sudarė objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-497/2014; 2014 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-957/2014 ir kt.).

Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad ginčo teisinių santykių reguliavimas 2010–2013 metais buvo sudėtingas, teisės aktų aiškinimas keitėsi, į tai, kad išvardytos priežastys, teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, į tai, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą 2014 m. sausio 23 d., trejų metų procesinį terminą kreiptis į teismą nuo sužinojimo apie savo teisių pažeidimą (2010 m. gruodžio mėnesį) praleido nežymiai, bei į tai, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas, kreipdamasis į teismą 2014 m. sausio 23 d., buvo nesąžiningas, neatidus ir pernelyg ilgai delsė ginti savo teises po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo oficialaus paskelbimo 2012 m. rugsėjo 21 d., daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą kreipimosi į teismą terminą dėl pareiškėjui nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnį susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo ir šią bylos dalį nutraukė.

Nors pareiškėjas nepagrįstai apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas diskriminavo pareiškėją, tačiau pripažintina, jog pirmosios instancijos teismas, neatnaujindamas nežymiai praleisto skundo padavimo termino dėl bendro pobūdžio priežasčių, t. y. iš esmės visus sumažintų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjus veikusių aplinkybių, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, formuojamos dėl praleisto termino atnaujinimo bylose dėl valstybinių pensijų. Pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. lapkričio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS525-1074/2014 atnaujino terminą skundui paduoti asmeniui, kuris prašė priteisti nuo 2010 m. sausio mėnesio neišmokėtą pensijos dalį ir į teismą kreipėsi tik 2014 m. rugpjūčio 25 d. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje terminą skundui paduoti atnaujino dėl bendro pobūdžio priežasčių, t. y. iš esmės visus sumažintų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjus veikusių aplinkybių. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, susiklosčiusi situacija skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių, nes toje byloje asmeniui pirmoji sumažinta pensija buvo išmokėta 2010 m. vasario mėnesį, į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo jis kreipėsi 2014 m. rugsėjo 10 d., t. y. skiriasi termino praleidimo trukmė.

Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, remdamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, įvertinusi šioje byloje susiklosčiusias aplinkybes, konstatuoja, kad yra pagrindas tenkinti pareiškėjo prašymą atnaujinti kreipimosi į teismą terminą dėl reikalavimo priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės 2010–2011 metais dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, ir šį terminą atnaujina. Dėl to klausimas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti 2010–2011 metais dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką pagrįstumo spręstinas iš esmės.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., konstatavo, kad teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyse (2010 m. spalio 26 d. redakcija), taip pat teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. redakcijos), 2 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija), buvo ir yra nustatyta, kad jose nurodytiems asmenims vien dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, valstybinės pensijos mažinamos daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Konstitucinis Teismas konstatavo, jog Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820; 2010 m. vasario 11 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 23-1070; 2010 m. spalio 26 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 132-6717) 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, spręsdama dėl asmens teisės į valstybinę pensiją pažeidimo ir jos turtinių aspektų gynimo, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, kad veiksmingas pareiškėjo teisių gynimas reiškia su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visišką pašalinimą, t. y. visos pensijos nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, priteisimą. Pabrėžtina, jog iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikytinas neįvykdytu, o pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai išmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo A. Š. 2010–2013 metais suvestiniais duomenimis (b. l. 27–28), konstatuoja, kad pareiškėjui nuo 2010 m. lapkričio mėnesio iki 2011 m. gruodžio mėnesio (imtinai) nepagrįstai dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo neišmokėta valstybinės pensijos dalis sudaro 1 916,08 Lt (2 265,19 Lt – 151,06 Lt – 198,05 Lt). Darytina išvada, jog pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, papildomai (atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu priteistą sumą) priteistina pirmiau nurodyta 1 916,08 Lt dydžio pensijos nepriemoka, kuri susidarė 2010–2011 metais ir kurios dydį patvirtina byloje esantys duomenys (b. l. 23–24). Įvertinus tai, kas pirmiau nurodyta, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria teismas priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 101,11 Eur (pirmosios instancijos teismo 2015 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi ištaisytas rašymo apsirikimas, t. y. patikslinta suma eurais) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, keistina, padidinant pareiškėjui priteistą sumą iki 656,04 Eur (2 265,19 Lt).

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, bei į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, įvertinusi tai, jog Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos prieštarauja Konstitucijai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog KAM nepagrįstai ir neteisėtai pareiškėjui 2010–2011 metais mokėjo pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį sumažintą valstybinę pensiją, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas iš esmės tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, atnaujinant praleistą terminą skundui dėl 2010–2011 metais pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo paduoti ir priteistą pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 101,11 Eur pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos sumą padidinant iki 656,04 Eur.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą iš esmės tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą pakeisti.

Atnaujinti praleistą terminą skundui dėl 2010–2011 metais pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnį neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo paduoti.

Priteistą pareiškėjui A. Š. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, 101,11 Eur pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos sumą padidinti iki 656,04 Eur (šešių šimtų penkiasdešimt šešių eurų ir 4 euro centų).

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusArtūras DrigotasDalia Višinskienė