- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-10-16
- Bylos Nr.
- eI-1666-554/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00055-2018-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rimantas Giedraitis, Daina Kukalienė, Algis Markevičius
- Pareiškėjas
- A.Š., Medžiotojų klubo ,, (duomenys neskelbtini) “
- Atsakovas
- Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos
- Trečiasis asmuo
- A.D., E.L.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Dainos Kukalienės, Algio Markevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
pareiškėjo Medžiotojų klubo ,, (duomenys neskelbtini) “ atstovams: prezidentui A.Š., advokatui A. Š.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A.Š., Medžiotojų klubo ,, (duomenys neskelbtini)“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjai 2018 m. sausio 8 d. skundu kreipėsi į apygardos administracinį teismą ir prašė:
1) panaikinti 2017 m. gruodžio 29 d. Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus sprendimą Nr. (1.18)-V8-3217 „Dėl leidimo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius perrašymo“;
2) įpareigoti Aplinkos apsaugos departamentą prie Aplinkos ministerijos priimti naują sprendimą - Leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius, išduotą A.Š., perrašyti Medžiotojų klubui „(duomenys neskelbtini) ”.
Pareiškėjai skunde nurodė, taip pat atstovai paaiškino teismo posėdžio metu, kad atsakovo paskelbtame konkurse, siekiant nustatyti medžioklės plotų naudotoją, kuriam bus išduotas leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų ištekliu medžioklės plotų vienete „(duomenys neskelbtini)“, esančiame Lazdijų rajono savivaldybėje, pareiškėjas A. Š. (kaip fizinis asmuo) pasiūlė didžiausią savanorišką metinę įmoką į aplinkos apsaugos rėmimo programą ir buvo paskelbtas nugalėtoju. Tuo metu A .Š. dar nebuvo įsteigęs juridinio asmens - asociacijos, kuri galėtų pagal Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 19 punktą vykdyti su medžiokle susijusią veiklą. Atsakovas 2013 m. spalio 28 d. išdavė A. Š. Leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete „(duomenys neskelbtini)“ Nr. 16 (toliau - Leidimas). Alytaus RAAD išduotame Leidime yra nurodytos medžioklės plotų naudotojo teisės ir pareigos. Leidime nurodytos pareigos visada vykdamos tinkamai, metinius mokesčius už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą ir A. Š. pasiūlyta kasmetinė savanoriška įmoka į Aplinkos apsaugos rėmimo programą visada yra sumokama laiku. 2017 m. lapkričio 30 d. pareiškėjų atstovas kreipėsi su prašymu į atsakovą dėl Leidimo perrašymo MK ,, (duomenys neskelbtini) i“, kuris gali teisiškai įgyvendinti žemės savininkų trečiųjų suinteresuotų asmenų pateiktus prašymus pagal Medžioklės įstatymo (toliau - MĮ) 13 str. 1 d. - priimti juos į medžiotojų kolektyvą. 2017 m. gruodžio 29 d. atsakovas pateikė šioje byloje ginčijamą atsakymą, kuriame nurodė, kad įstatymas nenumato galimybės vienam medžiotojui (fiziniam asmeniui) išduotą Leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete perrašyti kitam asmeniui. Atsakovas skundžiamame administraciniame akte taip pat neišaiškino, kaip turi būti įgyvendinta MĮ 12 str. 2 dalies 7 punkte įtvirtinta medžioklės plotų vieneto naudotojo pareiga užtikrinti privačios žemės sklypo savininko teisė, numatyta MĮ Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą žemės savininkų (trečiųjų suinteresuotų asmenų) teisė tapti medžiotojų kolektyvo, naudojančio žemės savininkų žemes, kaip dalį medžioklės plotų vieneto, nariu.
Pabrėžė, kad atsakovas neatsižvelgė į nurodytas aplinkybes, pateiktus argumentus. Dėl to ginčijamas aktas yra nemotyvuotas ir, vadovaujantis ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktu bei 2 dalimi, turi būti teismo panaikintas bei įpareigojant atsakovą priimti naują sprendimą. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas reikalauja, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Vadovaujantis objektyvumo principu, administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs (Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 2 p.). Atitinkamai Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje detalizuota, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Kadangi atsakyme nėra atsakyta į klausimą kaip A. Š. turi įgyvendinti MĮ 12 straipsnio 2 dalies 7 punkte įtvirtintą jo kaip medžioklės plotų vieneto naudotojo pareigą užtikrinti privačios žemės sklypo savininko teisę, numatytą MĮ 13 straipsnio 1 dalyje, atsakovo priimtas administracinis aktas yra neadekvatus, neaiškus ir nepakankamas, todėl neteisėtas ir turi būti panaikintas.
2014 m. sausio mėn. 1 d. įsigaliojo MĮ 13 straipsnio 1 dalies pataisa, kurioje įtvirtinta nauja pareiga medžioklės plotų vieneto naudotojui. Nustatyta, kad privačios žemės sklypo savininkas, kuris turi medžiotojo bilietą ir kuriam konkrečiame medžioklės plotų vienete nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės, turi teisę tapti medžioklės plotų naudotojo medžiotojų kolektyvo nariu, prisiimdamas visas medžiotojų kolektyvo įstatuose numatytas pareigas ir teises, o medžioklės plotų naudotojas privalo priimti į medžiotojų kolektyvą narius per 30 dienų nuo jų prašymų pateikimo dienos. Kadangi MĮ 13 straipsnio 1 dalies pataisa imperatyviai įpareigoja medžioklės plotų vieneto naudotoją priimti žemės savininką į medžiotojų kolektyvo narius, prisiimant visas medžiotojų kolektyvo įstatuose numatytas teises ir pareigas, dabartinis medžioklės plotų vieneto naudotojas A. Š. privalo priimti savininką į medžioklės plotų vieneto naudotojo įsteigtą MĮ 2 straipsnio 19 dalyje įtvirtintą juridinį asmenį, kuris yra medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudotojas. MĮ 2 straipsnio 19 dalyje yra nustatyta, kad tokia juridinio asmens forma yra Medžiotojų visuomeninė organizacija - Visuomeninių organizacijų įstatymo nustatyta tvarka įsteigtas ir veikiantis Lietuvos Respublikos piliečių ir (ar) užsieniečių, nuolat gyvenančių Lietuvos Respublikoje, susivienijimas, sudarytas bendriems narių poreikiams ir tikslams, susijusiems su medžiokle, tenkinti bei įgyvendinti. Visuomeninių organizacijų įstatymu nuo 2004 m. vasario 14 d. ši juridinė forma nustojo galioti ir pradėjo veikti Asociacijų įstatymas, kuris pakeitė Visuomeninių organizacijų įstatymą. Dabartinis medžioklės plotų vieneto naudotojas A. Š. yra gavęs žemės savininkų prašymus (trečiųjų suinteresuotų asmenų) priimti juos į medžioklės plotų vieneto naudotojus, kuriems yra priskirtos jiems nuosavybės teise priklausantys žemės sklypai, medžiotojų kolektyvo narius. A. Š. gali užtikrinti MĮ 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą žemės savininko teisę, tik priimdamas žemės savininką į jo įkurtos medžiotojų kolektyvo (asociacijos) narius - t. y. priimdamas žemės savininką į asociaciją (Medžiotojų klubą “ (duomenys neskelbtini) ”). Tokiu atveju MK “ (duomenys neskelbtini) ” privalo būti pilnateisis medžioklės plotų vieneto naudotojas - t. y . Leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius turi būti perrašytas šiam juridiniam asmeniui. A. Š. įsipareigojimai, susiję su 2013 m. spalio 28 d. Leidime suteiktų teisių realizavimu ir pareigų tinkamu vykdymu, visapusiškai gali būti realizuoti tik kaip juridinio asmens. Siekdamas tinkamai ir laiku įvykdyti MĮ, kituose medžioklę reglamentuojančiuose teisės aktuose, bei Leidime nurodytus įsipareigojimus, A. Š. įregistravo medžiotojų klubą „(duomenys neskelbtini)“ (juridinis statusas - asociacija).
Akcentavo, kad nors nei MĮ, nei Aplinkos ministro įsakymu Nr. 512 patvirtintoje „Leidimų naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete išdavimo tvarkoje“ nėra tiesiogiai įtvirtinta galimybė perrašyti Leidimą kitam subjektui. Neperrašius Leidimo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius juridiniam asmeniui - asociacijai (Asociacijai MK „(duomenys neskelbtini) ”) A. Š. negali įgyvendinti MĮ 12 straipsnio 2 dalies 7 punkte įtvirtintą jo kaip medžioklės plotų vieneto naudotojo pareigos užtikrinti privačios žemės sklypo savininko teisę, numatytą MĮ 13 straipsnio 1 dalyje, tapti medžiotojų kolektyvo nariu, nes Leidimą išdavus fiziniam asmeniui nėra jokio juridinio asmens, kuriam būtų išduotas Leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius ir kuris į savo narius (asociacijos narius) galėtų priimti žemės savininkus.
Leidimo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius išdavimo teisiniai santykiai naudojantis įstatymo analogijos principu (Civilinio kodekso 1.8 str.) gali būti lyginami su nuomos santykiais, nes naudojimosi laukinės gyvūnijos ištekliais mokestis yra skaičiuojamas pagal naudojamo medžioklės plotų vieneto dydį skaičiuojamą hektarais. Vadovaujantis CK 6.478 straipsnio 2 dalimi nuomos sutartis, sudaryta ilgesniam kaip vienerių metų terminui, prieš trečiuosius asmenis gali būti panaudota tik tuo atveju, jeigu ji įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešame registre. Tačiau, nei Civilinis kodeksas, nei MĮ, nei VĮ Registrų centras nuostatai nenumato galimybės įregistruoti išduoto Leidimo nuomos įregistravimo VĮ Registrų centras Nekilnojamo turto registre. Tokiu būdu šiuo atveju yra susidariusi akivaizdi teisės spraga, nes to paties lygmens teisės aktas reguliuoja teisinį santykį skirtingai, t. y. viena įstatymo norma prieštarauja kitai. Medžioklės plotų vieneto naudotojas A. Š., kuriam yra išduotas Leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius, privalo, bet de jure negali užtikrinti MĮ 13 str. 1 d. įtvirtintos žemės savininko teisės priimti jį į savo medžiotojų kolektyvo narius, dėl ko jam gali būti panaikintas Leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius dėl sistemingų žemės savininkų teisių pažeidimų, vadovaujantis MĮ 11 straipsnio 2 dalies 1 punktu, pagal kurį Leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius naikinamas jei Leidimo turėtojas nesilaikė medžioklę reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų, šiurkščiai arba sistemingai juos pažeisdamas, o atsakovui MĮ nėra įtvirtinta galimybė perrašyti Leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius jo įsteigtam juridiniam asmeniui - asociacijai, į kurią galėtų būti priimtas kaip medžiotojų kolektyvo narys žemės savininkas, kurio teisę tapti medžiotojų kolektyvo nariu pagal MĮ 13 str. 1 d. privalo užtikrinti medžioklės plotų vieneto naudotojas. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje legislatyvine omisija laikoma tokia teisės spraga, kai teisės akte (jo dalyje) nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas tam tikrų visuomeninių santykių teisinis reguliavimas, kuris, paisant iš Konstitucijos kylančių teisės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvų ir atsižvelgiant į tų santykių turinį, turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalaujama Konstitucijoje (kitame aukštesnės galios teisės akte) (žr. 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą, 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. gruodžio 11 d., 2011 m. birželio 9 d., 2016 m. sausio 25 d. nutarimus). Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos viršenybės principu, be kita ko, įtvirtintu ir ABTĮ, administracinis teismas, nagrinėjamą individualų ginčą, gali spręsti teisinio reguliavimo spragą užpildydamas adhoc, tiesiogiai taikydamas aukščiausiąją teisę - Konstituciją (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-2414/2011; 2009 m. gegužės 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-635/2009). Administraciniai teismai, nagrinėdami kilusius ginčus, yra saistomi ne tik Konstitucijos, bet ir oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje suformuluotų nuostatų. Aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnį, Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad šiame straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga inter alia reiškia, jog savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalies nuostata, kad nuosavybės teises saugo įstatymai, reiškia, jog yra garantuojama įstatyminė subjektinių nuosavybės teisių apsauga. Subjektinė nuosavybės teisė paprastai apibūdinama kaip įstatymų saugoma savininko galimybė savo nuožiūra ir interesais valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, tačiau savininkas negali peržengti įstatymų nustatytų ribų, varžyti kitų asmenų teisių ir laisvių (Konstitucinio Teismo 1999 m. kovo 16 d. nutarimas). Minėta Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalies nuostata reiškia ir tai, kad įstatymai turi saugoti visų savininkų nuosavybės teises, taigi ir valstybės, kaip visos visuomenės organizacijos, nuosavybės teisę (Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimas). Vadovaujantis ABTĮ 4 straipsnio 7 dalimi jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jeigu ir tokio įstatymo nėra, - vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tokiu būdu administracinis teismas gali užpildyti teisės spragą ad hoc. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad teisės aktuose esančias teisės spragas yra įmanoma tam tikru mastu užpildyti ir taikant teisę (inter alia naudojant teisės analogiją, taikant bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją), taigi taip pat ir aiškinant teisę (inter alia teisingumą vykdantiems bendrosios kompetencijos bei pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtiems specializuotiems teismams, pagal savo kompetenciją sprendžiantiems atskiras bylas ir privalantiems aiškinti teisę, kad galėtų ją taikyti). Teisės aktuose esančias teisės spragas teismai gali užpildyti ad hoc (esant konkrečiai situacijai), t. y. šiuo - teisės taikymo - būdu teisės spragos yra pašalinamos tik individualiam visuomeniniam santykiui, dėl kurio sprendžiamas ginčas teisme nagrinėjamoje byloje. Teisminis (ad hoc) teisės spragų šalinimas sudaro prielaidas formuotis vienodai teismų praktikai sprendžiant tam tikros kategorijos bylas - teismų precedentuose įtvirtintai teisei, kurią, be abejo, vėliau gali iš esmės pakeisti ar kitaip pakoreguoti įstatymų leidėjas (ar kitas kompetentingas teisėkūros subjektas), tam tikrus visuomeninius santykius sureguliuodamas įstatymu (ar kitu teisės aktu) ir šitaip atitinkamą teisės spragą pašalindamas jau ne ad hoc, bet į ateitį nukreiptu bendro pobūdžio teisiniu reguliavimu (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą, 2007 m. birželio 7 d. nutarimą).
Atsiliepimas
Atsakovas ir jo atstovė teismo prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, taip pat atstovė paaiškino teismo posėdžio metu, kad MĮ reguliuoja visuomeninius santykius, susijusius su Lietuvos Respublikos teritorijoje esančios medžiojamosios gyvūnijos apsauga ir jos racionaliu naudojimu. MĮ 10, 11 straipsniuose nustatyta Leidimo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius konkrečiame medžioklės plotų vienete išdavimo, pratęsimo, galiojimo pasibaigimo ir panaikinimo tvarka. Leidimas medžiojamųjų gyvūnų ištekliams naudoti - dokumentas, kuris MĮ nustatyta tvarka suteikia teisę naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius tam tikrame medžioklės plotų vienete (MĮ 2 str. 5 p.). Jame išreikšta viešojo administravimo subjekto valia ir suteikiama teisė vykdyti tam tikrą veiklą. Medžioklės plotų naudotojas - fizinis ar juridinis asmuo, galintis būti laukinės gyvūnijos išteklių naudotoju pagal Laukinės gyvūnijos įstatymą ir turintis šio įstatymo nustatyta tvarka išduotą leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete (MĮ 2 str. 13 p.). Leidimas - individualus vienkartinis administracinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam asmeniui ar nurodytai asmenų grupei, kuriam būdingi tokie požymiai: 1) akte yra išreikštas teisės normų taikymo rezultatas konkretaus subjekto atžvilgiu, turintis įtakos šio subjekto teisiniam statusui (teisėms ir pareigoms), t. y. jis sukelia konkrečių administracinių teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą; 2) aktas priimamas viešojo administravimo subjekto, turinčio įstatymo nustatyta tvarka jam suteiktus viešojo administravimo įgaliojimus; 3) aktu nustatomos konkrečios teisės ar pareigos suinteresuotiems asmenims, kaip konkretiems subjektams; 4) akto galiojimas nėra tęstinis, tai vienkartinio taikymo aktas; 5) aktas skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei ir konkrečiai situacijai; 6) aktas privalomas konkrečiam suinteresuotam asmeniui arba jų grupei; 7) akto paskelbimui ir įsigaliojimui nėra taikoma norminių teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarka. Leidimą išduoda Aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentai, Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka organizuodami Leidimo išdavimo konkursą. Įstatymas numato tik 3 atvejus, kuomet Leidimas išduodamas be šio Įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje numatyto konkurso: Aplinkos ministerijos siūlymu Leidimas išduodamas biologinio profilio mokslo ir mokymo įstaigoms, vykdančioms laukinės gyvūnijos, jos gyvenamosios aplinkos ir medžioklės mokslinius tyrimus, studentų, medžiotojų arba siekiančių jais tapti asmenų mokymą, arba miškų urėdijoms profesionaliai medžioklei plėtoti, medžioklės turizmui organizuoti bei specialioms medžiojamųjų gyvūnų populiacijų gausinimo priemonėms įgyvendinti; Žemės ūkio ministerijos siūlymu Leidimas išduodamas žuvininkystės tvenkinių naudotojams; Leidimas išduodamas medžioklės plotų naudotojams šio įstatymo 22 straipsnyje nustatyta tvarka. Aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 515 „Dėl Leidimų naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete išdavimo konkurso organizavimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtinta Leidimų naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete išdavimo konkurso organizavimo tvarka (toliau - Tvarka) reglamentuoja konkurso organizavimų, siekiant nustatyti medžioklės plotų naudotoją, kuriam bus išduotas leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius konkrečiame medžioklės plotų vienete. Konkursą laimi dalyvis, pateikęs pasiūlymą mokėti didžiausią kasmetinę savanorišką įmoką į Aplinkos apsaugos rėmimo programą. Konkurso dalyviui, kurio pasiūlymas pripažintas laimėjusiu, išduodamas Leidimas.
Pabrėžė, kad Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Leidimą turinčio medžioklės plotų naudotojo susitarimai su kitais fiziniais ar juridiniais asmenimis dėl kasmetinės savanoriškos įmokos į Aplinkos apsaugos rėmimo programą mokėjimo už medžioklės ploto naudotoją, atsakovui (viešojo administravimo subjektui) nenumato galimybės perrašyti Leidimo įmoką mokančiam asmeniui. MĮ numato Leidimo išdavimo, pratęsimo, galiojimo pasibaigimo ir panaikinimo tvarką, tačiau Leidimo perrašymo (perleidimo) kitam asmeniui galimybė nei MĮ, nei Tvarkoje nenumatyta.
Taip pat nurodė, kad atsakovas nėra įgaliotas aiškinti įstatymų ir kitų teisės aktų. Oficialų teisės akto išaiškinimą gali pateikti tik institucija priėmusi norminį aktą. Departamento pateiktas išaiškinimas, kad ir koks jis būtų kompetentingas - nėra oficialus. Egzistuoja tik netiesioginis aiškinimas: sąvokų išaiškinimas pačiame teisės akte, tam tikri aiškinimai dėl teisės akto jo įgyvendinimo akte, ką Departamentas ir padarė savo sprendime. Ministerijų, jai pavaldžių institucijų ir pan. pateikti įstatymų išaiškinimai nėra ir negali būti oficialūs.
Tretieji suinteresuoti asmenys teismo prašė pareiškėjų skundą patenkinti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu tretieji suinteresuoti asmenys iš esmės pritarė pareiškėjų skunde išdėstytiems argumentams ir patvirtino, kad jie nori tapti MK ,, (duomenys neskelbtini)“ pilnateisiais nariais, tačiau paminėtas medžiotojų klubas neturi nuosavų medžioklės plotų. Jie taip pat paaiškino, kad pareiškėjo A. Š. valdomame medžioklės ploto vienete nuosavybės teise turi mažiau kaip 100 ha žemės ir miško ploto kiekvienas atskirai.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjų skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismui pateiktų įrodymų visetas patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad atsakovas teisės aktų nustatyta tvarka paskelbė konkursą dėl medžioklės plotų naudotojo, kuriam turėjo būti išduotas leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų ištekliu medžioklės plotų vienete „(duomenys neskelbtini)“, esančiame Lazdijų rajono savivaldybėje. Pareiškėjas A. Š., kuris konkurse dalyvavo kaip fizinis asmuo, pasiūlė didžiausią savanorišką metinę įmoką į aplinkos apsaugos rėmimo programą ir buvo paskelbtas nugalėtoju. Atsakovas 2013 m. spalio 28 d. išdavė A. Š. Leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete „(duomenys neskelbtini)“ Nr. LR-16. Alytaus RAAD išduotame Leidime yra nurodytos medžioklės plotų naudotojo teisės ir pareigos. Teismui nebuvo pateikti jokie duomenys, kad Leidime nurodytos pareigos vykdamos netinkamai, ar metiniai mokesčiai už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą ir pareiškėjo konkurso metu pasiūlyta kasmetinė savanoriška įmoka į Aplinkos apsaugos rėmimo programą ne visada yra sumokami laiku. 2013 m. rugpjūčio 28 d. pareiškėjas A. Š. (kaip vienas iš steigėjų) įregistravo Medžiotojų klubą „(duomenys neskelbtini)“ (juridinis statusas – asociacija). 2013 m. spalio 1 d. Medžiotojų klubas „(duomenys neskelbtini)“ ir A. Š. sudarė susitarimą, kuriuo susitarė, jog MK „(duomenys neskelbtini)“ už A. Š. sumokės 71 000 Eur savanorišką įmoką, o A. Š. įsipareigojo sudaryti medžioklės plotų „(duomenys neskelbtini)“ naudojimo sutartį. 2013 m. spalio 30 d. A. Š. ir MK „(duomenys neskelbtini)“ sudarė medžioklės plotų panaudos sutartį. Pagal šios sutarties sąlygas MK „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojo apmokėti medžioklės plotų vieneto išlaidas, sumokėti valstybės nustatytus mokesčius už medžiojamųjų išteklių naudojimą bei kitus mokesčius, įrengti stacionarius medžioklės įrenginius, pašarinius laukelius, ramybės zonų išskyrimo gyvūnams vietas, dalyvauti atliekant medžiojamųjų gyvūnų apskaitą, derinti kasmetinių sumedžiojimo limitų projektus, rūpintis kompleksiniu gyvūnų apsaugos ir atkūrimo įgyvendinimu, vykyti medžioklėtvarkos projekto reikalavimus, reguliuoti plėšrūnų bei varninių paukščių skaičių. Dalis medžioklės plotų vienete „(duomenys neskelbtini)“ esančių žemės sklypų nuosavybės teise priklauso MK „(duomenys neskelbtini)“, o dalis ir liudytojui A.Š..
Teismui pateikti duomenys taip pat patvirtina, kad 2014 m. rugsėjo 30 d. ir 2017 m. rugpjūčio 10 d. į pareiškėją A. Š. kreipėsi medžioklės plotų vienete esančios žemės plotų savininkai (tretieji suinteresuoti asmenys), prašydami juos priimti į medžioklės plotų naudotojų medžiotojų kolektyvo narius. 2017 m. lapkričio 30 d. pareiškėjų atstovas kreipėsi su prašymu į atsakovą dėl Leidimo perrašymo MK ,, (duomenys neskelbtini)“ naudai, kurio juridinė forma – asociacija ir kuris gali teisiškai įgyvendinti žemės savininkų - trečiųjų suinteresuotų asmenų pateiktus prašymus, kaip tai reglamentuoja Medžioklės įstatymo (toliau - MĮ) 13 str. 1 d. 2017 m. gruodžio 29 d. atsakovas pateikė šioje byloje ginčijamą atsakymą – individualų administracinį aktą, kuriame nurodė, kad teisės aktai nenumato galimybės vienam medžiotojui (fiziniam asmeniui) išduotą Leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete perrašyti kitam asmeniui, nes leidimas išduodamas teisės aktų nustatyta tvarka surengto konkurso laimėtojui.
MĮ 13 straipsnio 1 dalyje (nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. liepos 1 d. galiojusi redakcija) numatyta, kad privačios žemės sklypo savininkas, kuris turi medžiotojo bilietą ir kuriam konkrečiame medžioklės plotų vienete nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės, turi teisę tapti medžioklės plotų naudotojo medžiotojų kolektyvo nariu, prisiimdamas visas medžiotojų kolektyvo įstatuose numatytas pareigas ir teises, o medžioklės plotų naudotojas privalo priimti į medžiotojų kolektyvą narius per 30 dienų nuo jų prašymų pateikimo dienos. MĮ 12 straipsnio 2 dalies 7 punkte įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad medžioklės plotų naudotojai privalo užtikrinti privačios žemės sklypo savininko teisę, numatytą šio Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje. MĮ 4 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad teisę naudoti laisvėje esančių medžiojamųjų gyvūnų išteklius suteikia Aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentai išduodami leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete. MĮ 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad leidimai naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete išduodami Lietuvos Respublikos bei užsienio valstybių piliečiams, asmenims be pilietybės ir Lietuvos Respublikos juridiniams asmenims, o 10 straipsnio 2 dalis numato, jog leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius konkrečiame medžioklės plotų vienete išduoda Aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentai, Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka organizuodami leidimo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete išdavimo konkursą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pabrėžia, kad MĮ 11 straipsnis, kuris reglamentuoja leidimo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete galiojimą ir pasibaigimą, nenumato galimybės leidimą perrašyti kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui ne konkurso tvarka. Viso MĮ turinio analizė taip pat nenumato galimybės tą padaryti nei leidimo turėtojui (pareiškėjui), nei atsakovui, kaip viešojo administravimo subjektui.
Leidimų naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete išdavimo konkurso organizavimo tvarka (toliau – Tvarka), patvirtinta 2002 m. rugsėjo 30 d. Aplinkos ministro įsakymu Nr. 515, reglamentuoja konkurso organizavimą, siekiant nustatyti medžioklės plotų naudotoją, kuriam bus išduotas leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius konkrečiame medžioklės plotų vienete. Konkursą laimi dalyvis, pateikęs pasiūlymą mokėti didžiausią kasmetinę savanorišką įmoką į Aplinkos apsaugos rėmimo programą (Tvarkos redakcija, galiojusi nuo 2017 m. gegužės 25 d. iki 2018 m. liepos 1 d.). MĮ ir Aprašo nuostatų analizė teismui taip pat leidžia padaryti išvadą, kad pareiškėjų argumentai dėl leidimo perrašymo, nepatenka į paminėtų teisės aktų reglamentavimo sritį, kai leidimas gali būti išduodamas be konkurso (MĮ 10 str. 2 d., Aprašo 2 p.). Iš to seka išvada, kad vienintelis Leidimo gavimo būdas – teisės aktų nustatyta tvarka surengto konkurso laimėjimas (nežiūrint į teisės aktuose nustatytas išimtis, kurios pareiškėjams šiuo atveju netaikomos).
Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas reikalauja, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Vadovaujantis objektyvumo principu, administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs (Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 2 p.). Atitinkamai Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje detalizuota, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad pastarosios Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą, motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (pvz., žr. 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756‑450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556‑15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). Sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, kad būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar laikantis tik iš dalies, pavyzdžiui, neįvardijant, kokiais teisės aktais remiantis ginčijamas administracinis aktas yra priimamas, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (žr., pvz., LVAT 2008 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008, 2008 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008, 2012 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502 -212/2012).
Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad pareiškėjų ginčijamas sprendimas visiškai atitinka esminius Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio, 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir šiuo pagrindu ginčijamas sprendimas negali būti panaikinamas (ABTĮ 56 str.).
Teismas taip pat pabrėžia, kad Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad valstybės valdžios institucijos, rengdamos ir priimdamos teisės aktus, privalo vadovautis Konstitucijoje įtvirtintu teisinės valstybės principu. Teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad valstybės valdžią vykdančios ir kitos valstybės institucijos turi veikti remdamosi teise ir paklusdamos teisei, valstybės valdžią vykdančios institucijos negali viršyti Konstitucijoje joms nustatytų įgaliojimų (Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 26 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją su žmogaus teisių ir laisvių turinio apibrėžimu ar jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijusį teisinį reguliavimą galima nustatyti tik įstatymu (Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas aiškindamas įstatymų nuostatas (ABTĮ 15 str., 21 str.), be kita ko, atsižvelgdamas ir į paminėtą konstitucinę jurisprudenciją, ne kartą yra akcentavęs būtinybę viešojo administravimo subjektams laikytis įstatymo viršenybės (teisėtumo) principo, nurodydamas, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu (turi remtis įstatymu ir atitikti jo reikalavimus), viešojo administravimo subjektų veikla turi būti vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją (ultra vires), pripažįstami neteisėtais (2006 m. liepos 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. I1-2/2006, 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I444-4/2008, 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-1486/2010, 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2227/2013; 2014 m. rugpjūčio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1523/2014). Viešojo administravimo subjektų, skirtingai nei privačių asmenų, veikloje taikomas principas – ,,viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama“, tad viešojo administravimo subjekto atlikti viešojo administravimo veiksmai, viršijant jam suteiktus įgaliojimus, taip pat ir administracinių aktų leidimas, viršijant suteiktą kompetenciją, yra neteisėti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-35/2010, 2012 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1356/2012).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad viešojoje teisėje taikomi įstatymo viršenybės ir teisinio apibrėžtumo principai lemia tai, kad visi viešojo administravimo subjektai turi tik tokius įgaliojimus, kurie jiems suteikti konkrečiomis teisės aktų normomis ir svarbu, kad institucijos, vykdydamos įstatymais joms priskirtą veiklą, veiktų tik taip, kaip numato teisės aktai (2014 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-727/2014; 2015 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1547-502/2015; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-257/2012). Asmenys, atlikdami atitinkamus veiksmus ir siekdami tam tikrų veiksmų įgyvendinimo, viliasi, kad įgaliotos valdžios institucijos veiks įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka, kad tinkamai bus vykdomos teisės aktuose numatytos procedūros (2015 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-616-858/2015). Viešojo administravimo subjektas turi tik tuos įgalinimus, kurie jam yra konkrečiai suteikti, plečiamas kompetencijos ribų aiškinimas yra negalimas (2013 m. liepos 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-1392/2013; 2013 m. liepos 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1405/2013).
Aukščiau išdėstyti argumentai duoda pakankamą pagrindą išvadai, kad ginčo situacijoje atsakovas privalėjo vadovautis MĮ ir Tvarkos imperatyviomis nuostatomis, kurios jam nesuteikia įgalinimų (kompetencijos) pareiškėjo (fizinio asmens) turimą leidimą ne konkurso tvarka perrašyti kitam pareiškėjui (juridiniam asmeniui). Iš to seka, kad atsakovas, ginčijamu sprendimu atsisakydamas tai padaryti, tik tinkamai vykdė imperatyvias MĮ nuostatas ir savo kompetencijos ribų neviršijo (ABTĮ 56 str.).
Dėl paminėtų argumentų teismas daro išvadą, kad atsakovas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti. Dėl tų pačių priežasčių nėra pagrindo patenkinti ir išvestinį pareiškėjų skundo reikalavimą - įpareigoti Aplinkos apsaugos departamentą prie Aplinkos ministerijos priimti naują sprendimą - Leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius, išduotą A.Š., perrašyti Medžiotojų klubui „(duomenys neskelbtini) ” (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).
Teismas taip pat pabrėžia, kad apygardų administracinių teismų vienodą praktiką formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str., 21 str.). Dėl šios priežasties atmestini pareiškėjų argumentai, kad ginčo situacijoje būtina remtis 2017 m. rugpjūčio 31 d. Klaipėdos apygardos administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. eI-936-386/2017 (TIS Liteko duomenys).
Ginčo kontekste svarbu ir tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. balandžio 4 d. nutartimi (civilinė byla Nr. e2-737-936/2018) kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalies „Privačios žemės sklypo savininkas, kuris turi medžiotojo bilietą ir kuriam konkrečiame medžioklės plotų vienete nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės, turi teisę tapti medžioklės plotų naudotojo medžiotojų kolektyvo nariu, prisiimdamas visas medžiotojų kolektyvo įstatuose numatytas pareigas ir teises, o medžioklės plotų naudotojas privalo priimti į medžiotojų kolektyvą narius per 30 dienų nuo jų prašymų pateikimo dienos" nuostata ta apimtimi, kuria medžioklės plotų naudotojui (asociacijai) nustatoma pareiga priimti į medžiotojų kolektyvą narį, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 35 straipsniui. Bendrosios kompetencijos teismas pabrėžė, kad manytina, jog šią konstitucinę laisvę nuspręsti priklausyti ar nepriklausyti konkrečiai asociacijai turi tiek asmuo, norintis tapti asociacijos nariu, tiek ir kiekvienas jau esantis įkurtos asociacijos narys, t. y. tiek asmuo, kuris prašo priimti jį į medžiotojų klubą, tiek kiekvienas jau esamas medžiotojų klubo narys. Galiojanti Medžiotojų įstatymo 13 straipsnio 1 dalies redakcija toje dalyje, kuria asociacija įpareigojama priimti asmenį į asociaciją, galimai apriboja konstitucinę jau esamų asociacijos narių laisvę nuspręsti, su kuo jie nori ar nenori kartu vienytis į veikiančią asociaciją šios asociacijos įstatuose nustatyta tvarka. Konstitucinis teismas 2018 m. balandžio 20 d. potvarkiu Nr. 2B-31 šį prašymą priėmė nagrinėti (KT byla Nr. 9/2018). Tikėtina, kad Konstitucinis Teismas savo nutarime išdėstys ir nuomonę dėl MĮ 12 straipsnio 2 dalies 7 punkte įtvirtintos nuostatos taikymo arba paneigs šiuo metu galiojančią MĮ 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą imperatyvią pareigą.
Be to, teisme nekilo ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad tretieji suinteresuoti asmenys neturi 100 ha žemės ploto medžioklės ploto vienete, todėl pareiškėjui (fiziniam asmeniui) aplamai nekilo MĮ numatyta pareiga užtikrinti žemės savininkų teisę būti medžiotojų būrelio (asociacijos) nariais.
Likusieji tiek pareiškėjų, tiek ir jų atstovų argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjų A.Š., Medžiotojų klubo ,, (duomenys neskelbtini)“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiog Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.