Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

Šiaulių miesto apylinkės teismo teisėja Gražina Mataitienė, sekretoriaujant Janinai Morkūnienei, dalyvaujant pareiškėjo E. I. atstovei advokatei F. K. viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo E. I. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas tenkintinas.

Iš pareiškėjo atstovės paaiškinimų, teismui pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad Peisachas ir G. S. turėjo sūnų J., gimusį (duomenys neskelbtini), šeima priklausė Šiaulių žydų bendruomenei (b.l.4,28). Pagal Šiaulių apskrities policijos valdybos pranešimą Šiaulėnų bendruomenės narys S. J. (pavardė- taip dokumente) neatvyko atlikti karinės tarnybos, todėl jo šeimai buvo skirta 300 rublių bauda (b.l.5-11). Teismas pripažįsta visiems žinoma aplinkybę, kad I pasaulinis karas (1914-07-28-1918-11-11) vyko ir Lietuvos teritorijoje, tuo metu dalis Lietuvos gyventojų buvo pasitraukę iš Lietuvos teritorijos, kurioje vyko aktyvūs karo veiksmai, tarp pasitraukusiųjų buvo ir G. S.. 1918-09-19 Baranovičių pabėgėlių stovyklos komendantūra išdavė G. S. laikiną asmens liudijimą Nr.1440, kuriame nurodoma, kad G. S. yra 48 m. amžiaus, gimusi Kaune, Lietuvos pilietė, minėtas liudijimas įregistruotas Vilniaus m. III nuovadoje 1920-09-15 (b.l.15-20). 1920 m. rugsėjo 15 d. Vilnius buvo Lietuvos Respublikos administracinio valdymo ribose (b.l. 13). Tuo metu galiojo 1919-01-09 Laikinasis įstatymas apie Lietuvos pilietybę, kurio 1 str. buvo nustatyta, kad Lietuvos piliečiais laikomi asmens, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno, ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena; šių asmenų vaikai, kurie, kad ir negyveno visuomet Lietuvoje, bet grįžo jon gyventi; asmens, kurie iki 1914 metų nemažiau, kaip dešimtį metų Lietuvoje gyveno ir turėjo arba nuosavą nekilnojamąjį turtą arba nuolatinį darbą (b.l.63). P. I.- S., žmona G, ir vaikai Y. ir Y. buvo Lietuvos piliečiai 1940-08-02, kai kreipėsi į Palestinos vyriausybę dėl pilietybės pažymėjimo (b.l.29- 32).

Pareiškėjas pateikė įrodymus, kad yra kreipęsis į kompetentingas Lietuvos Respublikos institucijas dėl senelės G. S. turėtos pilietybės patvirtinimo, tačiau jo turimi dokumentai buvo pripažinti nepakankamais, todėl teismas laiko įrodytu, kad pareiškėjas kitokia tvarka gauti pilietybės faktą patvirtinančių dokumentų negali (b.l.21-22, 41-51).

Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 22 str. 4 d. nustatyta, kad dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: išlikę Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; dokumentai apie tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta apie turėtą Lietuvos pilietybę; asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje. Jeigu šių dokumentų nėra, gali būti pateikiami: dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d.; priesaikinis pareiškimas, patvirtintas notaro arba konsulinės įstaigos pareigūno; užsienio valstybės paso patvirtintas nuorašas ir kiti dokumentai. Lietuvių kilmę patvirtina dokumentai, įrodantys, kad asmens tėvai ar seneliai, vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai, taip pat asmens rašytinis pareiškimas, kuriame jis pripažįsta save lietuviu. Jeigu nėra pakankamai dokumentų, įrodančių asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos pilietybę arba patvirtinančių lietuvių kilmę, šis klausimas gali būti svarstomas Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytoje Komisijoje Lietuvos Respublikos pilietybės klausimams nagrinėti arba šie duomenys nustatomi teismo tvarka.

CPK 445 str. numato, kad teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų. Būtent kitokia tvarka kaip juridinio fakto nustatymas, pareiškėjas neturi galimybės gauti jo senelės turėtą Lietuvos pilietybę patvirtinančių dokumentų.

Kadangi byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad G. S. gimė Kaune, gyveno Vilniuje, jos šeima priklausė Šiaulių žydų bendruomenei, pasibaigus I-ajam pasauliniam karui, grįžo į Lietuvą ir čia buvo įregistruota kaip Lietuvos pilietė, buvo laikoma Lietuvos piliete, kai kreipėsi į Palestinos vyriausybę dėl pilietybės pažymėjimo, teismas laiko, kad byloje pakanka duomenų nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad G. (G.) S. buvo Lietuvos piliete iki 1940 m. birželio 15 d., todėl nustatytinas šis juridinę reikšmę turintis faktas (LR CPK 444 str. 2 d. 8 p.).

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Pareiškimą patenkinti.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad G. (G.) S. buvo Lietuvos piliete iki 1940 m. birželio 15 d.

Juridinis faktas nustatytas tikslu įgyvendinti teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę.

Sprendimas per 30 d. gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių miesto apylinkės teismą.