Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J.K. individualios įmonės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J.K. individualios įmonės skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Skundo reikalavimus pareiškėjas grindė tuo, kad mokesčių administratorius neteisingai konstatavo, jog pareiškėjas pažeidė Pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) įstatymo 16 straipsnio ir 18 straipsnio reikalavimus, nes šiai išvadai prieštarauja baudžiamojoje byloje Nr. 1-6-593/2006, išnagrinėtoje Kauno miesto apylinkės teisme, esantys rašytiniai įrodymai. Jie, anot pareiškėjo, patvirtina, kad realiai prekės - dėvėti rūbai - buvo perkami ir išvežami iš Lietuvos. Todėl pareiškėjas, atskaitydamas pirkimo PVM už 1998 m. sausio, balandžio, rugpjūčio ir lapkričio mėnesius bei 1999 m. birželio mėnesį, nepažeidė PVM įstatymo 16 straipsnio ir 18 straipsnio reikalavimų, nes faktiškai vykdė ūkines operacijas. Pareiškėjas pažymėjo, jog įsigyjant prekes buvo mokamas PVM, o tai, kad nėra išsaugoti prekių įsigijimo dokumentai, nesuteikia teisės teigti, kad veikla nebuvo vykdoma. Be to, pareiškėjo teigimu, atsisakydama išreikalauti baudžiamąją bylą Nr. 1-6-593/2006 ir dėl to nepilnai bei neobjektyviai išnagrinėjusi skundą Mokestinių ginčų komisija pažeidė Mokesčių administravimo įstatymo 148 straipsnio 2 dalį. Baudžiamojoje byloje įrodyta, kad J.K., būdama individualios įmonės savininke, nieko nežinojo apie savo vyro V.K. nuo 1998 m. sausio mėnesio iki 1999 m. birželio mėnesio vykdytą nusikalstamą veiką. Kaip paaiškino pareiškėjas, kadangi sukčiavo ne J.K. individuali įmonė, o fiziniai asmenys, kurie yra nubausti už šią veiką, į J.K. įmonę nepagrįstai nukreiptas mokestinis reikalavimas.

II.

Teismas taip pat akcentavo, kad pažeidimo padarymo metu galiojusio Mokesčių administravimo įstatymo (2001 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. IX-394 redakcija, galiojo nuo 2001 m. rugsėjo 1 d. iki 2004 m. balandžio 30 d.) 39 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad delspinigiai skaičiuojami už ne laiku sumokėtą arba nesumokėtą patikrinimo metu mokesčio administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad tiek trečiasis suinteresuotas asmuo, tiek atsakovas sprendimais pareiškėjui nuo patikrinimo metu nustatytų nesumokėtų 417749 Lt PVM ir 516 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų sumų pagrįstai priskaičiavo ir nurodė sumokėti į biudžetą 283562,27 PVM bei 299,83 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų delspinigius. Be to, kaip nurodė teismas, pažeidimo padarymo metu galiojusio Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnio 2 dalis (2001 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. IX-394 redakcija, galiojusi nuo 2001 m. rugsėjo 1 d. iki 2004 m. balandžio 30 d.) reglamentavo, kad jei patikrinimo metu mokesčio administratorius nustato, kad mokesčio mokėtojas mokesčio bazę nepagrįstai sumažino ir dėl to neapskaičiavo nedeklaruojamo ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio, mokesčio mokėtojui apskaičiuojama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų mokesčio dydžio bauda. Skiriamos konkrečios baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, mokesčio mokėtojo kaltės formos ir kitų aplinkybių, kurias mokesčio administratorius pripažįsta svarbiomis skirdamas didesnę ar mažesnę baudą. Įvertinęs aukščiau išdėstytas aplinkybes, teismas konstatavo, jog esant atsakomybę sunkinančioms aplinkybėms (pareiškėjas, nesant faktiško prekių tiekimo, pagal neturinčias juridinės galios PVM sąskaitas faktūras apskaitė tariamai pirktas prekes ir šių prekių pirkimo PVM įtraukė į PVM apskaitą) pareiškėjui pagrįstai paskirta 52 025 Lt dydžio PVM bauda.

Atsižvelgiant į tai, kad baudžiamoji ir mokestinė atsakomybė yra atskiros teisinės atsakomybės rūšys, teismas padarė išvadą, kad baudžiamojoje byloje nustatytas faktas, jog J.K. individualios įmonės savininkė nežinojo, kad jos veiksmai sudaro pagrindą apgaule įgyti didelės vertės valstybės biudžeto lėšas, nepaneigia pareiškėjo pareigos apskaičiuoti ir mokėti mokesčius mokesčių įstatymų nustatyta tvarka. Teismo manymu, pareiškėjas nepagrįstai teigia ir tai, kad Mokestinių ginčų komisija, atsisakydama išreikalauti baudžiamąją bylą Nr. 1-6-593/2006, nepilnai bei neobjektyviai išnagrinėjo skundą ir tuo pažeidė Mokesčių administravimo įstatymo 148 straipsnio 2 dalį, kadangi įsiteisėjus Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. sausio 9 d. nuosprendžiui baudžiamojoje byloje Nr. 1-6-593/2006, jis įgijo prejudicinę galią, t.y. minėtoje baudžiamojoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės laikomos neįrodinėtinomis, todėl Mokestinių ginčų komisija teisėtai ir pagrįstai atsisakė nagrinėti baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes.

Atsižvelgdamas į tai, teismas nusprendė, kad skundžiamuose sprendimuose pareiškėjui pagrįstai nurodyta sumokėti į biudžetą 417 749 Lt PVM, 283562,27 Lt PVM delspinigių, 52 025 Lt dydžio PVM baudą, 516 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmoką bei 299,83 Lt šios įmokų delspinigių, todėl pagrindo tenkinti skundą ir panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. S-298-97-279/2006, atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2006 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. 69-314 bei trečiojo suinteresuotojo asmens Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2004 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. (04)-K3-162-42 nėra.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjos įmonei, ginčijamais mokesčių administratoriaus sprendimais buvo priskaičiuota mokestinė nepriemoka - 417749 Lt PVM ir 208874 Lt PVM bauda bei 516 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų ir 299,83 Lt šių įmokų delspinigių už tai, kad nesant faktiško prekių ir paslaugų tiekimo, atskaitydama 232492 Lt pirkimo PVM už 1998 metų sausio, balandžio, rugpjūčio ir lapkričio mėnesius (55421+48631+43560+84880) ir 185257 Lt už 1999 metų birželio mėnesį, įmonė pažeidė Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės įstatymo ( 1993 m. gruodžio 22 d. Nr. I-345) 16 straipsnio ir 18 straipsnio reikalavimus, nes neteisėtai, pagal tikrovės neatitinkančias, neturinčias juridinės galios PVM sąskaitas - faktūras apskaitė tariamai pirktas prekes ir šių prekių pirkimo PVM įtraukė į PVM atskaitą.

Kauno miesto apylinkės teismas 2006 m. sausio 9 d. įsiteisėjusiu nuosprendžiu baudžiamojoje J.K. individualios įmonės savininkės vyrą, V.K., pripažino kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. (sukčiavimas). Teismo nuosprendyje konstatuota, jog V.K., kaip ir mokestinėje byloje tuo pačiu laikotarpiu, atliko tuos pačius veiksmus, t. y. įformindavo J.K. IĮ fiktyvų dėvėtų drabužių įsigijimą iš įvairių įmonių ir fiktyvų jų eksportą Rusijos bei Baltarusijos įmonėms. Nuosprendyje konstatuota, kad prekių eksporto J.K. IĮ nevykdė bei nesumokėjo sąskaitose-faktūrose išskirto PVM, o tik suklastotais dokumentais sukūrė finansinių operacijų fikciją tam, kad J.K. IĮ galėtų susigrąžinti iš valstybės biudžeto PVM. J.K. atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas iš dalies nesurinkus įrodymų, iš dalies suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui.

Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija kartu su Kauno m. apylinkės prokuratūra, nebaigus nagrinėti mokestinės bylos Vilniaus apygardos administraciniame teisme, pareiškė civilinį ieškinį Kauno apygardos teisme dėl žalos atlyginimo, reikalaudama iš V.K. kaip žalos atlyginimą priteisti sumas, kurias sudarė - 417749 Lt PVM, neteisėtai J.K. IĮ susigrąžinto iš valstybės biudžeto, bei neapskaičiuotų 516 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų, viso – 418265 Lt. Kauno apygardos teismas 2007 m. vasario 7 d. priėmė preliminarų sprendimą, kuriuo civilinį ieškinį šioje dalyje, kartu su kitais V.K. pareikštais reikalavimais, patenkino. To pateis teismo 2007 m. birželio 6 d. nutartimi, civilinės bylos nagrinėjimas sustabdytas iki administraciniame teisme apeliacine tvarka bus išnagrinėtas mokestinis ginčas.

Apeliaciniame skunde, be kitų argumentų dėl nepagrįstai priskaičiuotos mokestinės nepriemokos, nurodoma, kad pareiškusi reikalavimą civilinėje byloje, Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, privalėtų atsisakyti reikalavimo mokestinėje byloje J.K. IĮ atžvilgiu, nes priešingu atveju Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija įgys teisę skolą išieškoti du kartus. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad J.K. IĮ ir jos savininkė nieko nežinojo apie vykdomą nusikalstamą veiklą bei pateikdama PVM deklaracijas ir prašymus sugrąžinti PVM permokas neturėjo tikslo suklaidinti valstybinės mokesčių inspekcijos. J.K. IĮ pati buvo apgauta nusikalstamą veiklą vykdžiusių asmenų, ji pati patyrė žalą, todėl šie asmenys tiek jai, tiek valstybės biudžetui turėtų atsakyti civiline žalos atlyginimo tvarka.

Iš to kas pasakyta matyti, kad tiek mokestinėje byloje, tiek civilinėje byloje Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ir Kauno m. apylinkės prokuratūros reiškiami reikalavimai kildinami iš tų pačių faktinių aplinkybių, t. y. kad J.K. IĮ realaus prekių įsigijimo ir eksporto nevykdė, o tik išrašinėdavo atitinkamus dokumentus. Skiriasi tik šių aplinkybių teisinis kvalifikavimas:

- mokestinėje byloje valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimas išieškoti PVM ir PVM baudų bei delspinigių sumas iš J.K. IĮ grindžiamas Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės įstatymo ( 1993 m. gruodžio 22 d. Nr. I-345) 16 straipsnio ir 18 straipsnio pažeidimu;

- civilinėje byloje Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ir Kauno m. apylinkės prokuratūros ieškinys priteisti žalos atlyginimą iš V.K. grindžiamas Lietuvos Respublikos CK 6.263 straipsniu, t. y. civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis normomis.

Apibendrinant, byloje yra keliama prievolės sumokėti mokestį ir žalos valstybės biudžetui civiline tvarka atlyginimo tarpusavio santykio problema, o tuo pačiu ir nagrinėjamos administracinės bylos bei civilinės bylos tarpusavio santykio problema.

Administracinių teismų praktikoje, sprendžiant viešosios teisės ir privatinės teisės tarpusavio sąveikos bei atribojimo klausimus yra susiduriama ne pirmą kartą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinė sesija, administracinėje byloje Nr.¹¹ – 648/2003 konstatavo, kad mokestiniai santykiai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas, todėl jų realizavimui pirmiausia taikomas administracinio teisinio reguliavimo metodas (Konstitucinio Teismo 1997 m. liepos 10 d. nutarimas). Mokesčių įstatymų normose, nustatančiose mokestines prievoles, mokesčių dydžius bei mokesčius privalančius mokėti asmenis, mokestinės prievolės įvykdymą užtikrinančias priemones, apibrėžiant teisinį mokestinių santykių subjektų statusą, sprendžiant mokesčio mokėtojų atsakomybės, mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarkos ir kitus klausimus, dominuoja subordinacijos, liepimo elementai. .... Tiek mokestinių santykių teisinio reguliavimo metodas (imperatyvus, subordinacinis), tiek ir šio reglamentavimo dalykas (teisiniai santykiai, susiję su mokesčių apskaičiavimu, sumokėjimu ir išieškojimu) lemia tai, kad šie teisiniai santykiai yra reglamentuojami specifiniais teisės aktais, iš esmės besiskiriančiais nuo privatinių teisinių santykių dalyvių elgesio reglamentavimo. Mokesčių administratoriaus veiklą, susijusią su mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo kontrole bei jų išieškojimu, reglamentuoja Mokesčių administravimo įstatymas (1 straipsnis). Mokesčių administravimo įstatymo 17 straipsnis apibrėžia įgaliojimus, kuriuos turi mokesčių administratorius, atlikdamas jam priskirtas funkcijas. Kartu pažymėtina, kad atskirų mokesčių apskaičiavimo, sumokėjimo ir išieškojimo tvarką, taip pat su tuo susijusias mokesčių administratoriaus teises gali nustatyti ir konkretų mokestį reglamentuojantys įstatymai. Prie mokesčių įstatymų priskirtini įstatymai, nustatantys mokestį, rinkliavą ar kitą įmoką į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei fondus, taip pat Mokesčių administravimo įstatymas (Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Mokesčių įstatymai, būdami teisės aktai, skirti specialiai apmokestinimo tvarkos reglamentavimui, paprastai nustato ne tik mokesčio mokėtoją, mokesčio bazę, mokesčio tarifą, mokesčio lengvatas, baudas ir delspinigius, tačiau ir mokesčio mokėjimo bei išieškojimo taisykles, taip pat apibrėžia ir tvarką, kuria remiantis vienas ar kitas mokestis yra apskaičiuojamas. Konstitucinis Teismas 2003 m. liepos 17 d. nutarime yra pažymėjęs, kad mokesčių santykių teisinis reguliavimas – tai ne tik mokesčių nustatymas įstatymais, bet ir mokesčių įstatymų įgyvendinimo tvarkos nustatymas.

Kadangi mokesčio administratoriaus vykdoma veikla yra susijusi su mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo kontrole bei jų išieškojimu, tiesioginiai teisės šaltiniai, skirti šiai mokesčių administratoriaus veiklai reglamentuoti, yra Mokesčių administravimo įstatymas ir konkrečius mokesčius nustatantys įstatymai.

Tačiau susidūrus su viešosios teisės normomis nereglamentuotais teisiniais santykiais, yra galimas subsidiarus privatinės teisės normų taikymas. Tai tiesiogiai numato Civilinio kodekso 1.1 straipsnis. Pagal šio straipsnio 2 dalį turtiniams santykiams, kurie pagrįsti įstatymų nustatytu asmenų pavaldumu valstybės institucijoms ir kurie tiesiogiai atsiranda, kai valstybės institucijos atlieka valdžios funkcijas (realizuojamas pavaldumas) arba įstatymų nustatytas asmenims pareigas valstybei ar jos taiko įstatymų nustatytas administracines ar baudžiamąsias sankcijas, įskaitant valstybės mokesčių, kitų privalomų rinkliavų ar įmokų valstybei ar jos institucijoms, valstybės biudžeto santykius, bei kitokiems santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, Civilinio kodekso normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat Civilinio kodekso įsakmiai nurodytais atvejais. Iš šios bendrosios Civilinio kodekso nuostatos matyti, kad Civilinio kodekso normos viešojo administravimo srityje taikytinos tik tais atvejais, kai tai yra įsakmiai nurodyta Civiliniame kodekse ir kai viešojo administravimo santykiai nėra tiesiogiai reglamentuoti viešosios teisės normomis. Subsidiarus Civilinio kodekso normų taikymas pildant viešosios teisės spragas leidžia tiksliau prognozuoti galimą susiklosčiusių teisinių santykių įvertinimą, nei teisės spragas šalinant kitu būdu – įstatymų arba teisės analogijos pagalba. Tačiau kartu konstatuotina, kad, susidūrus su situacija, kai viešosios teisės santykiai yra tiesiogiai reglamentuoti atitinkamos viešosios teisės normomis ir kai tokia situacija įsakmiai nenurodyta Civiliniame kodekse, turi būti taikomos atitinkamos viešosios teisės normos. Tokiais atvejais Civilinio kodekso normos netaikytinos. ... .... turtiniai santykiai, susiję su mokesčių valstybei surinkimu, atsiranda valstybei (valstybės institucijoms ar pareigūnams) įgyvendinant valdžios funkcijas. Mokestiniams teisiniams santykiams yra būdingas valdžios ir pavaldumo principas, ir jie yra grindžiami šiuo (subordinacijos) principu. Todėl tokie santykiai pagal savo prigimtį nėra laikomi civiliniais teisiniais santykiais, o priklauso viešojo administravimo sričiai ir yra reglamentuojami viešosios teisės normomis (Administracinių teismų praktika Nr. 4, p. 129 – 137 ).

Kaip minėta, tiek mokestinėje byloje, tiek civilinėje byloje reiškiami reikalavimai kildinami iš tų pačių faktinių aplinkybių. Minėti reikalavimai abiejose bylose grindžiami ir tuo pačiu Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2003 12 22 patikrinimo aktu Nr. 07-03-41-39, kuriuo nustatytas padarytos valstybės biudžetui žalos dydis bei nurodyti atitinkamų mokesčių įstatymų ( Pridėtinės vertės mokesčio ir Sveikatos draudimo įstatymai ) pažeidimai, kurių pažeidimas ir sąlygojo žalos atsiradimą ( t. 2 b. l. 3 – 14, mokestinės bylos t. 1 b. l. 46 –57).

Apibendrinant darytina išvada, kad abiejų bylų dalykas ir pagrindas yra tapatūs bei kad materialinis - teisinis reikalavimas abiejose bylose yra kilęs iš mokestinių teisinių santykių.

Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 15 dalis apibrėžia kas yra mokesčių mokėtojas - asmuo, kuriam pagal mokesčio įstatymą yra nustatyta prievolė mokėti mokestį. Minėta, kad padaryta valstybės biudžetui žala yra kildinama iš Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio ir sveikatos draudimo įstatymų pažeidimo.

Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo taikymo prasme, pridėtinės vertės mokesčio mokėtoju yra fizinis arba juridinis asmuo, kuris verčiasi prekių tiekimu ar paslaugų teikimu, siekdamas gauti pajamų ir uždirbti tam tikro dydžio atlygį už vykdant ekonominę veiklą patiektas prekes, suteiktas paslaugas.

Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo17 straipsnio 1 dalį įmonės, įstaigos bei organizacijos ir fiziniai asmenys, kurie verčiasi individualia veikla, moka 3 procentų darbo užmokesčio dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas už asmenis dirbančius pagal darbo sutartis ir kt..

Byloje nustatyta, kad PVM mokėtoju nustatyta tvarka buvo įregistruota J.K. individuali įmonė bei, kad pirkimo PVM iš valstybės biudžeto atskaitė J.K. individuali įmonė, kuri pateikdama tikrovės neatitinkančius buhalterinės apskaitos dokumentus, imitavo PVM apmokestinamų ūkinių operacijos atlikimą, t. y. prekių tiekimą ir paslaugų teikimą. Byloje taip pat nustatyta, kad J.K. individuali įmonė nesumokėjo ir sveikatos draudimo įmokų už asmenis dirbančius pagal darbo sutartis.

Šios aplinkybės sąlygoja, kad mokestinių teisnių santykių subjektu yra J.K. individuali įmonė, kuriai tiek pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymą, tiek pagal Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymą tenka prievolė sumokėti šiuos mokesčius.

Šiuo atveju kitų asmenų nusikalstami veiksmai, kurie iššaukė arba galėjo iššaukti J.K. individualiai įmonei – mokestinių teisinių santykių subjektui, mokestinių prievolių atsiradimą, mokesčių įstatymų taikymo prasme, nėra reikšmingi, nes šie asmenys nėra atitinkamų mokestinių teisinių subjektai ir jie savo nusikalstamais veiksmais padarė žalą ne valstybės biudžetui, o įmonei, kuriai tenka pareiga vykdyti dėl nusikalstamų veiksmų atsiradusią mokestinę prievolę. Šie tokių asmenų veiksmai mokestinių teisinių santykių subjektui (mokesčio mokėtojui ) galėtų sudaryti prielaidas, reikalauti iš šių asmenų atlyginti žalą remiantis Civilinio kodekso normomis, arba šie asmenys galėtų, atsiradusias J.K. individualiai įmonei mokestines nepriemokas, sumokėti valstybės biudžetui už šią įmonę Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 83 straipsnio 3 dalies nustatyta tvarka.

Šiuo atveju taip pat pažymėtina, kad J.K. individualios įmonės savininkė, J.K., ir V.K. yra sutuoktiniai. Sutuoktinių tarpusavio santykių pobūdis leidžia teigti, kad vienas sutuoktinis informuojamas apie kito sutuoktinio veiklą bei kad veikia kito sutuoktinio vardu arba jam atstovauja ( Civilinio kodekso 3.32 straipsnio 1 dalis ). Fiktyvias prekių įsigijimo sutartis, PVM deklaracijas, prašymus grąžinti PVM permokas pasirašydavo individualios įmonės savininkė J.K. Iš to galima spręsti, kad V.K. veikė J.K. individualios įmonės interesais. Dėl ko V.K. neteisėta veikla negali būti atsieta nuo pačios J.K. individualios įmonės veiklos, nes ši veikla sukūrė mokestinį teisinį santykį ir iš jo kilo mokestinė prievolė įmonei.

Apibendrinant darytina išvada, kad byloje aptariami teisiniai santykiai yra tiesiogiai reglamentuoti mokesčių įstatymais, kas savo ruožtu nesudaro teisinio pagrindo subsidiariai taikyti privatinės teisės normas ( Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 2 dalis ). Tai savo ruožtu sąlygoja, kad mokesčių administratoriui nebuvo būtinybės remtis ir taikyti Civilinio kodekso normas, pareiškiant civilinėje byloje materialinį – teisinį reikalavimą V.K. dėl žalos, padarytos valstybės biudžetui, atlyginimo.

Dėl šių priežasčių apeliacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad J.K. individuali įmonė turi būti atleista nuo atsakomybės dėl jai priskaičiuotų mokestinių nepriemokų, nes analogiškas reikalavimas yra pareikštas V.K. civilinėje byloje, ar kad žalą valstybės biudžetui padarė ne ši įmonė, o kiti asmenys, kurie ir turi atsakyti, yra nepagrįsti.

Tai kad pareiškėjos įmonė atliko veiksmus, kurie sąlygojo byloje nagrinėjamos mokestinės nepriemokos atsiradimą, yra įrodyta teismo nuosprendžiu.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 4 dalį įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiam administracines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų administracinių teisinių pasekmių, t. y. teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje nustatyti atitinkamo asmens veiksmai iš naujo yra neįrodinėjami ir yra privalomi teismui, nagrinėjančiam administracines bylas.

Kaip minėta, Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. sausio 9 d. įsiteisėjusiu nuosprendžiu nustatyta, kad V.K., laikotarpiu nuo 1998 01 01 iki 2000 12 31, įformindavo J.K. IĮ fiktyvų dėvėtų drabužių įsigijimą iš įvairių įmonių, tame tarpe ir iš UAB „ Dalmeta“ (Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. sausio 9 d. nuosprendžio 10 - 11 lapai) , ir fiktyvų jų eksportą Rusijos bei Baltarusijos įmonėms, tame tarpe ir Rusijos įmonei „Archoblsnab“. Nuosprendyje taip pat konstatuota, kad prekių eksporto J.K. IĮ nevykdė bei nesumokėjo sąskaitose-faktūrose išskirto PVM, o tik suklastotais dokumentais sukūrė finansinių operacijų fikciją tam, kad J.K. IĮ galėtų susigrąžinti iš valstybės biudžeto PVM.

Dėl ko apeliacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad su įmonėmis UAB „Dalmeta“ ir „Archoblsnab“, tuo laikotarpiu įvyko realios prekių įsigijimo ir jų pardavimo ūkinės operacijos, yra nepagrįsti bei iš naujo, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 4 dalies nuostatomis, nerevizuotini.

Apibendrinant, tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilnius apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos J.K. individualios įmonės apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.