Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. S. ir A. K. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. vasario 21 d. nuosprendžio, kuriuo

E. S. nuteistas pagal LR BK 129 str. 1 d. laisvės atėmimu 11 (vienuolikai) metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose. Pagal BK 178 str. 2 d. E. S. išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

A. K. nuteistas pagal LR BK 178 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams, pagal LR BK 140 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėn., bausmę nustatant atlikti pataisos namuose. Pagal BK 178 str. 2 d. A. K. išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Iš E. S. priteista 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 300 Lt kitų išlaidų Vl.I., 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo V. I. ir 5550,90 Lt gydymo išlaidų Valstybinei ligonių kasai. L.I. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K. nuteistas už tai, kad 2004 m. kovo mėnesį, tiksliau nenustatytu laiku, pagrobė Klaipėdos m. (duomenys neskelbtini) esančiame bute buvusį savo motinos R. E. turtą: auksinę grandinėlę, tris auksines grandinėles su pakabukais, tris auksinius žiedus ir auksinius auskarus, padarydamas nukentėjusiajai iš viso 1030 Lt turtinę žalą.

E. S. nuteistas už tai, kad 2005 m. birželio 24 d. naktį, apie 24 val., Klaipėdos m. (duomenys neskelbtini) esančiame bute, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl tiksliai nežinomų priežasčių kilusio konflikto metu sudavė ne mažiau kaip tris stiprius smūgius tame bute gyvenusiam Va. I.. Paėmęs jam už ausų, jis trankė V. I. galvą veidu į grindis, dėl ko sumušus galvą ir sulaužius nosies kaulus buvo padarytas sunkaus laipsnio galvos smegenų sukrėtimas, o po to, dėl sužalojimo išsivysčius plautinėms komplikacijoms – abipusiam abceduojančiam plaučių uždegimui, dešinio plaučio pūliniams ir dešinės pliauros epidemai bei kacheksijai, nukentėjusysis 2005 m. rugsėjo 23 d. mirė. Tokiu būdu E. S. nužudė V. I. .

A. K. be to nuteistas už tai, kad tuo pačiu laiku ir toje pačioje vietoje, atėjęs į V. I. butą kartu su E. S. , būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl tiksliai nežinomų priežasčių kilusio konflikto metu mušė V. I. ranka suduodamas jam smūgį į veidą bei įspirdamas jam į šoną ir tuo sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą.

Teismo posėdyje nuteistųjų gynėjos prašo nuteistųjų E. S. ir A. K. apeliacinius skundus patenkinti. Prokuroras abiejų nuteistųjų apeliacinius skundus prašo atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmetami.

Iš paduotų apeliacinių skundų turinio matosi, kad abu nuteistieji su nuosprendžiu nesutinka tik dėl jiems paskirtų bausmių ir prašo jas sušvelninti. Nuteistasis E. S. dar nesutinka ir su skirtingu jo ir A. K. nusikalstamų veikų įvertinimu, tačiau savo paties kaltės dėl V. I. nužudymo neginčija. Vadovaujantis BPK 320 str. 3 d. nuostatomis, kolegija patikrina šią bylą tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.

Iš bylos matosi, kad teismas visas jos aplinkybes išnagrinėjo nešališkai ir išsamiai, ištirtus įrodymus įvertino tinkamai, taip pat tinkamai įvertino abiejų nuteistųjų nusikalstamas veikas ir jas kvalifikavo teisingai.

Šioje byloje dėl V. I. nužudymo pagal BK 129 str. 1 d. buvo kaltinami abu nuteistieji E. S. ir A. K. . Tačiau teismas kaltu dėl nužudymo pripažino tik E. S. , o A. K. nusikalstamą veiką perkvalifikavo iš BK 129 str. 1 d. į BK 140 str. 1 d. Lietuvos Aukščiausiojo teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ išaiškinta, kad bylose dėl nužudymų, kuriose kaltinamas ne vienas asmuo, būtina nustatyti kiekvieno iš jų dalyvavimo darant šį nusikaltimą laipsnį ir pobūdį, kurie nulemia bendrininkavimo formą ir bendrininkų rūšis. Be to, išaiškinta, kad jei prieš nukentėjusįjį smurtą naudojo keli asmenys, tačiau nukentėjusysis mirė ne nuo padarytų sužalojimų visumos, o nuo vieno ar kelių sužalojimų, ir kai nustatyta, kad ne visi asmenys smurtą naudojo turėdami tyčią nužudyti, tokiu atveju už nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis. Būtent tokios aplinkybės buvo nustatytos šioje byloje.

Nuteistasis A. K. parodė, kad konflikto metu dešine ranka sudavė V. I. į veidą, pataikė į žandą. Kai V. I. sudavė jam smūgį atgal, jis jam dar įspyrė į šoną ir V. I. nugriuvo. Daugiau jokių smūgių nesudavė. Tuo metu į kambarį įpuolė E. S. , atsisėdo ant gulinčio V. I. , rankomis suėmė jį už ausų ir tris kartus trenkė jo galvą veidu ir kakta į grindis. Šių smūgių metu pasigirdo lūžtančių kaulų traškesys ir V. I. liko gulėti netekęs sąmonės. Ten jie jį ir paliko, o po to paėmė kai kuriuos bute buvusius daiktus ir išėjo. Nuteistasis E. S. įvykio aplinkybes nurodė kitaip. Jis parodė, kad būdamas V. I. buto virtuvėje, išgirdo iš kambario sklindantį triukšmą. Nuėjęs ten pamatė, kad V. I. guli ant lovos, o šalia stovintis A. K. jam kažkur įspyrė. Jis bandė A. K. nuo V. I. atitraukti ir jie visi nuvirto ant grindų. V. I. sudavė jam smūgį, todėl atsakydamas ir jis pats du kartus sudavė ranka V. I. į krūtinę. Išeinant iš buto matė, kad A. K. spyrė V. I. į galvą, nors kur pataikė, pasakyti negali. Iš bylos matosi, kad teismas įvertino abiejų nuteistųjų parodymus, įvertino ir kitus įrodymus ir padarė motyvuotą išvadą apie tai, kad tikrąsias įvykio aplinkybes teisingai nurodė A. K. . Kiti įrodymai patvirtino būtent jo parodymus, o E. S. parodymus paneigė. Liudytoja R. D. parodė, kad grįžę iš V. I. buto abu nuteistieji pasakojo, kad su V. I. susimušė. Tuo tarpu liudytojas V. J. nurodė daug svarbesnes aplinkybes. Jis parodė, kad grįžę iš V. I. buto nuteistieji papasakojo ne vien tik apie kilusias muštynes. A. K. pasakojo, kad E. S. daužė V. I. galvą į grindis. Ir pats E. S. sakė, kad sudavė V. I. smūgius į galvą. Nuteistasis A. K. ir liudytojas V. J. savo parodymus patvirtino ir akistatose su nuteistuoju E. S. . Akistatos metu V. J. parodė, jog E. S. pasakojo, kad po jo smūgių V. I. į veidą, kažkas sutraškėjo. Po to V. I. ,,pasidarė blogai“. A. K. akistatos metu irgi parodė, kad kai E. S. daužė V. I. galvą veidu ir kakta į grindis, girdėjosi kažkoks sutraškėjimas. Teismas įvertino A. K. ir V. J. parodymų sutapimus netgi smulkiose detalėse, ypač apie traškesį po E. S. suduotų V. I. smūgių. Kad tas traškesys galėjo girdėtis trankant V. I. galvą veidu į grindis lūžtant nukentėjusiojo nosies kaulams, patvirtino ir teismo medicinos specialisto išvados. Tos išvados didžiąja dalimi nulėmė ir skirtingą abiejų nuteistųjų veikų įvertinimą bei kvalifikavimą. Išvadose nurodyta, kad V. I. mirė nuo patirto sunkaus laipsnio galvos smegenų sukrėtimo, dėl to išsivysčius atitinkamoms komplikacijoms. Tarp V. I. padaryto galvos sumušimo su smegenų sukrėtimu ir jo mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys. Specialisto išvadose nurodoma, kad V. I. mirė ne nuo jam padarytų sužalojimų visumos. Mirtį sukėlęs galvos smegenų sukrėtimas atsirado nuo stipraus galvos sumušimo arba sudavus smūgį į nosį (nosies kaulų lūžis) arba į dešinę veido pusę (padaryta didelė dešinės veido pusės poodinė kraujosruva). Kiti įvairiose V. I. kūno vietose rasti sužalojimai sukėlė tik nesunkų sveikatos sutrikdymą, jie galėjo atsirasti nuo pozicinio suspaudimo nukentėjusiajam įvykio vietoje ilgai ir nejudant išgulėjus ant dešinio šono.

Visi išdėstyti ir kiti ištirti įrodymai labai detaliai bei išsamiai įvertinti nuosprendyje. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusiojo mirtį sukėlė tik vieno nuteistojo E. S. suduoti smūgiai, tuo tarpu tarp A. K. veiksmų ir nukentėjusiojo mirties priežastinio ryšio nėra. Apeliaciniame skunde E. S. be pagrindo kitą nuteistąjį A. K. vadina savo bendrininku. Byloje nustatyta, kad abu nuteistieji nužudyti V. I. nesitarė ir jo mirties nesiekė. Teismas nuosprendyje nustatė, kad ir pats E. S. nukentėjusįjį nužudė veikdamas netiesiogine tyčia. Byloje taip pat nustatyta, kad pirmasis smūgius sudavęs A. K. po to jokių smurtinių veiksmų daugiau neatliko. O tik tada į kambarį atėjęs E. S. sudavė V. I. smūgius, kurie ir sukėlė jo mirtį. Tai reiškia, kad nuteistieji padarė atskiras ir skirtingas nusikalstamas veikas. Pripažinus E. S. kaltu padarius nužudymą, jo veika buvo kvalifikuota pagal BK 129 str. 1 d. Tuo tarpu įrodžius, kad A. K. savo smūgiais tik sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą, jo nusikalstama veika buvo perkvalifikuota į BK 140 str. 1 d. Išdėstytos aplinkybės atsako į visus nuteistojo E. S. apeliacinio skundo argumentus dėl skirtingo nuteistųjų veikų kvalifikavimo ir nevienodų bausmių paskyrimo. Akivaizdu ir suprantama, kad labai sunkų nusikaltimą padariusiam E. S. buvo paskirta daug griežtesnė bausmė negu nesunkų nusikaltimą padariusiam kitam nuteistajam. Dar kartą pažymėtina, kad savo apeliaciniame skunde E. S. iš esmės nesutinka tik su tariamai neteisingai nustatytu kito nuteistojo vaidmeniu nužudant V. I. . Tuo tarpu savo paties kaltės nužudymo padaryme jis neneigia ir dėl to naikinti ar keisti nuosprendžio neprašo.

Skirdamas nuteistiesiems bausmes, teismas BK 54, 61 straipsnių ir kitų bausmės skyrimą reguliuojančių BK normų reikalavimų nepažeidė, todėl abiejų apeliantų argumentus dėl paskirtų bausmių švelninimo kolegija taip pat atmeta.

Iš nuosprendžio matosi, kad teismas pagrįstai nenustatė jokių E. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Nors šis nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad dėl padaryto nusikaltimo nuoširdžiai gailisi, tai neatitinka nei bylos aplinkybių, nei paties nuteistojo parodymų. Visų apklausų metu E. S. nepripažino ir net dabar nepripažįsta netgi esminių nusikaltimo padarymo aplinkybių. Jis nurodo, kad V. I. sudavė tik kelis smūgius į krūtinę ir iš viso neigia sudavęs smūgius į galvą. Net ir apeliaciniame skunde jis kaltę bando versti kitam nuteistajam. Todėl jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi jokio pagrindo nėra. Be to, teismas nustatė E. S. atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamos veikos padarymą apsvaigus nuo alkoholio. Ši aplinkybė nustatyta pagrįstai, pats nuteistasis pripažino, kad nusikalto būdamas girtas ir tai neabejotinai turėjo tiesioginės įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Skiriant bausmę teismas atsižvelgė ir į padaryto nusikaltimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, kilusias neatstatomas pasekmes, taip pat į kaltininko asmenybę. Bylos duomenys E. S. iš esmės apibūdina neigiamai. Įvertinus visas šias aplinkybes, nuteistajam paskirta tik nežymiai BK 129 str. 1 d. sankcijos vidurkį viršijanti bausmė negali būti laikoma aiškiai per griežta ir tą bausmę švelninti pagrindo nėra.

Nuosprendyje išdėstyti ir labai išsamūs bei įtikinantys bausmės nuteistajam A. K. skyrimo motyvai. Teismas tiksliai neišdėstė tik savo nustatytų atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, nuosprendyje dėstoma apie formalų tų aplinkybių pobūdį. Vis dėlto, iš šio nuosprendžio skyriaus turinio matosi, kad teismas nustatė po vieną ir lengvinančią, ir sunkinančią A. K. atsakomybę aplinkybę. Lengvinančia aplinkybe buvo pripažintas šio nuteistojo prisipažinimas ir gailėjimasis dėl padarytų nusikaltimų. Todėl šią nuteistojo apeliaciniame skunde nurodomą aplinkybę nustatinėti dar kartą pagrindo nėra. Tačiau teismas ir šiam nuteistajam nustatė tą pačią atsakomybę sunkinančią aplinkybę – veikos padarymą apsvaigus nuo alkoholio, nes tai turėjo įtakos tos nusikalstamos veikos padarymui. Su tuo A. K. sutinka ir savo apeliaciniame skunde. Iš nuosprendžio matosi, kad skirdamas bausmę A. K. , teismas jau atsižvelgė į daugelį apelianto nurodomų aplinkybių. Tačiau kai kurie kiti šio apelianto argumentai neatitinka bylos aplinkybių.

A. K. pripažintas kaltu pagal BK 178 str. 1 d. ir pagal BK 140 str. 1 d. Abu šie tyčiniai nusikaltimai yra nesunkūs, o atsakomybę už juos nustatančių baudžiamųjų įstatymų sankcijos numato ne tik laisvės atėmimą, bet alternatyvias, švelnesnių rūšių bausmes. BK 55 str. nurodoma, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Skirdamas laisvės atėmimo bausmę, tokiu atveju teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Iš nuosprendžio matosi, kad teismas šio reikalavimo nepažeidė ir išdėstė įtikinamus motyvus, dėl kurių A. K. buvo skirta būtent laisvės atėmimo bausmė.

A. K. tikrai yra jauno amžiaus. Tikslus 2004 m. kovo mėnesį jo padarytos vagystės laikas nebuvo nustatytas, tačiau pats nuteistasis teisme pripažino ir parodė, kad tuo metu jis jau buvo pilnametis. Nuosprendžio įžanginėje dalyje teismas net nepaminėjo ankstesnio A. K. teistumo, o tik nurodė, kad jis yra to teistumo neturintis. Taigi šios aplinkybės teismo jau buvo įvertintos. Nepaisant to, daugelis kitų bylos aplinkybių, t.y. duomenys apie A. K. asmenybę, taip pat net ir nesunkių nusikaltimų konkrečios aplinkybės aiškiai nusveria šiam nuteistajam palankesnius bylos duomenis ir būtent jos nulėmė laisvės atėmimo bausmės paskyrimą. Nors ankstesnis A. K. teistumas ir išnykęs, tačiau iš bylos matosi, kad 2002 m. jis jau buvo teistas už vagystę, o paskirtos tuomet laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas taikant 1961 m. BK 47¹ str. Nepadaręs iš to išvadų, A. K. 2004 m. kovo mėn. vėl apvogė savo motiną, už ką nuteistas šiuo nuosprendžiu. Pažymėtina ir tai, kad byla dėl šios vagystės buvo nutraukta vadovaujantis BK 38 str. kaltininkui ir nukentėjusiajai susitaikius. Nepaisant to, nepraėjus vieneriems metams, A. K. ir vėl padarė naują tyčinį nusikaltimą sumušdamas V. I. . Visa tai leidžia daryti išvadą apie jau susiformavusias nuteistojo antivisuomenines bei antiįstatymines nuostatas ir tai rodo, kad jo daromi nusikaltimai nėra atsitiktiniai. Apeliaciniame skunde nuteistasis neteisingai nurodo, kad jis turi gyvenamąją vietą ir iki sulaikymo dirbo. Teisme pati jo motina nukentėjusioji R. E. parodė, kad dėl nesutarimų su sūnumi ir jo netinkamo elgesio ji pati A. K. išvarė iš namų ir jis nuo 2005 m. birželio mėn. jos bute negyveno. Be to, iš AB ,,Klaipėdos mediena“ pateiktos charakteristikos matosi, kad A. K. šioje įmonėje pradirbo tik nuo 2005 m. gegužės 20 d. iki birželio 6 d. Po to turėjo nedarbingumo pažymą, o vėliau į darbą daugiau nėjo ir buvo atleistas už pravaikštas. Iš bylos matosi, kad nuteistasis baustas ir administracine tvarka už nedidelį chuliganizmą. Apelianto argumentai, kad jis jau pasimokė iš savo klaidų ir ketina daugiau negerti, yra deklaratyvūs. Tokia išvada daroma dėl to, kad jokių išvadų nuteistasis nepadarė ir po anksčiau padarytų nusikalstamų veikų. Nuosprendyje teisingai nurodoma, kad nusikaltimus A. K. padarė dėl girtavimo ir jokių moralinių nuostatų neturėjimo. Kad nuolat girtaudavo ir dėl to darė nusikaltimus, pripažįsta pats apeliantas. Būtina atsižvelgti ir į konkrečias jo padarytų nusikaltimų aplinkybes. A. K. apvogė savo motiną, pavogtus jos papuošalus nešdavo į lombardus tik tam, kad, kaip pats pripažįsta, galėtų toliau girtauti. V. I. nuteistasis sumušė irgi girtavimo pasekoje. Nors jo veikos motyvai kaltinime ir nebuvo įvardinti chuliganiškais, vis dėlto jis pradėjo mušti nukentėjusįjį be jokios svarbios priežasties. Būtina pažymėti, kad tik atsitiktinumo dėka jo suduoti smūgiai V. I. nesukėlė sunkesnių pasekmių. Nors šiuo atveju A. K. padarė tik nesunkų nusikaltimą, vis dėlto atsižvelgtina ir į jo tolesnius veiksmus. Nesuteikę sumuštam V. I. jokios pagalbos, nuteistieji išeidami iš to buto dar ir pagrobė ten buvusį turtą. Šioje dalyje pagal BK 178 str. 2 d. abu nuteistieji buvo išteisinti tik todėl, kad to turto vertė nesiekė 1 MGL dydžio. Šios aplinkybės irgi parodo nuteistojo moralinę degradaciją. Įvertinus visas šias aplinkybes, teismas pagrįstai pagal BK 178 str. 1 d. ir BK 140 str. 1 d. paskyrė A. K. būtent laisvės atėmimo bausmes. Šios bausmės savo dydžiu irgi nėra aiškiai per griežtos, jos subendrintos dalinio sudėjimo būdu. Padaręs išvadą, kad nuteistasis turi jam paskirtą bausmę atlikti realiai, teismas taip pat pagrįstai netaikė A. K. atžvilgiu ir BK 75 str. nuostatų dėl bausmės vykdymo atidėjimo. Kolegijos nuomone, šiam nuteistajam paskirta bausmė negali būti laikoma aiškiai per griežta ir tą bausmę švelninti pagrindo nėra. Apeliaciniame skunde A. K. dar dėsto apie galimą jo lygtinį atleidimą nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą. Tačiau šie klausimai galės būti sprendžiami ne apeliacinio proceso metu, o tik nuosprendžiui įsiteisėjus ir vadovaujantis BK 77 str. nuostatomis.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų E. S. ir A. K. apeliacinius skundus atmesti.