Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Procesinių sprendimų kategorijos: 20.1; 20.2.1.1; 20.2.1.2; 20.2.3.2; 55.1.3

2019 m. vasario 8 d.

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. V. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, jo teigimu, patyrė Kauno TI kalint teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos CK 6.271 straipsnio nuostatos, pagal kurias, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Pareiškėjas kaip pagrindinį faktorių, sukėlusį neturtinę žalą, nurodė tai, kad Kauno TI buvo laikomas patalpose, kuriose teko mažesnis plotas, negu numatyta teisės aktuose.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktu nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad G. V. nuo 2016 m. liepos 4 d. iki 2017 m. liepos 7 d. Kauno TI buvo paskirtas į kamerą Nr. 245 ir joje buvo laikomas kartu su 3-4 asmenimis (b. l. 16). Kauno TI pateiktos 2018 m. rugpjūčio 6 d. pažymos duomenys patvirtina, kad kameros Nr. 245 plotas yra 16,09 kv. m (b. l. 18). Atsižvelgęs į tai, kad šiuos duomenis paneigiančių kitų objektyvių įrodymų byloje nenustatyta, teismas jais vadovaujasi, spręsdamas apie pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą.

Įvertinus aukščiau nurodytus duomenimis, daroma išvada, kad per visą ginčo laikotarpį pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytą minimalų plotą tardymo izoliatoriuje buvo nepažeista.

Pareiškėjas nurodė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog Kauno TI kamerose trūko inventoriaus.

Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau ir Eksploatavimo taisyklės) 14.6 punkte, reglamentuojančiame kameros įrengimą, nurodyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti, taip pat viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti (14.7 punktas), spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti (14.8 punktas). Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose (toliau – ir Aprūpinimo normos), patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti stalas, taburetė vienam asmeniui arba du stalo ilgio suoliukai, maisto produktų spintelė arba lentyna.

Išanalizavus Kauno TI pateiktas fotonuotraukas, sprendžiama, kad kameros įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus (b. l. 21-25).

Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš aplinkybės, kad Kauno TI naudotis dušu galėjo tik vieną kartą per savaitę.

Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015). Higienos normos HN 134:2015 44 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Pareiškėjas neneigė, kad jam buvo sudarytos galimybės po šiltu dušu praustis kartą per savaitę, argumentų apie šios teisės apribojimus neteikė.

Be to, pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė tai, kad jam nebuvo išduotas minkštasis inventorius.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas minkštuoju inventoriumi buvo aprūpintas, ir šiam teiginiui patvirtinti pateikė Materialinio aprūpinimo asmeninę kortelę Nr. 2370 (b. l. 37). Atsižvelgus į šiame dokumente nurodytus duomenis, daroma išvada, kad pareiškėjui minkštasis inventorius buvo išduotas.

Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog kameroje blogai veikė dirbtinė ventiliacija, dėl ko buvo drėgna, veisėsi pelėsis. Kauno TI, paneigdamas šiuos pareiškėjo teiginius, pateikė kamerose įrengtų langų fotonuotraukas (b. l. 30).

Higienos normoje HN 134:2015 17 punkte numatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad kameros vėdinimas per atidaromus langus atitiko Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Duomenų, kad pareiškėjas nebūtų galėjęs kameros vėdinti per atidaromus langus, nenustatyta.

Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, daroma išvada, kad bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, jog ginčo laikotarpiu būtų pažeistos pareiškėjo teisės į materialinį aprūpinimą ir vėdinamą kamerą.

Pareiškėjas tvirtino, jog neturtinę žalą sukėlė tai, kad kameroje nebuvo įrengtas pareigūnų iškvietimo mygtukas.

Eksploatavimo taisyklių 14.4 p. numatyta, kad tardymo izoliatoriaus gyvenamojoje kameroje turi būti vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimų moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas).

Kauno TI atsiliepime paaiškinimų dėl aukščiau nurodyto faktoriaus, pareiškėjo teigimu, padariusio žalą, ir įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes, nepateikė. Pagal teisminėje praktikoje suformuotą aiškinimą, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, pareiškėjas privalo konkrečiai (laiko ir vietos aplinkybėmis) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Išanalizavęs skundo teiginius, teismas vertina, kad pareiškėjas nedetalizavo, kada, kaip ir koks konkretus pavojus jam buvo kilęs, kuomet jis galimai negalėjo išsikviesti pareigūną ir gauti reikiamą pagalbą, pareiškėjas apie šias aplinkybes pareiškėjas nurodė itin abstrakčiai.

Be to, pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš privatumo pažeidimo, teigdamas, kad kameroje sanitarinis mazgas nepilnai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl girdėdavo nemalonius garsus ir jausdavo nemalonius kvapus.

Higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Pagal Eksploatavimo taisyklių 14.5 punktą, kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas.

Pareiškėjas neginčijo aplinkybės, kad sanitarinis mazgas kameroje buvo atitvertas sienelėmis. Kauno TI pateikė fotonuotraukas, leidžiančias teigti, kad Kauno TI kamerose sanitariniai mazgai atitinka minėtus reikalavimus - jie yra atskirti aukštais atitvarais, juose įrengtos durys, atskira mechaninė ventiliacija, klozetas su dangčiu (b. l. 21). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra suformavęs aiškinimą, kad sanitarinių mazgų atskyrimas nuo likusio kameros ploto vizualiai aukštesne nei 1,5 metro sienele ir durimis užtikrina pakankamą privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais (žr. pvz., 2017 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2467-525/2017, 2017 m. gruodžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2323-602/2017).

Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad kameros sanitarinio mazgo atskyrimas užtikrino higienos normų laikymąsi ir pareiškėjo teisių nepažeidė.

Pareiškėjas tvirtino, kad jis buvo priverstas maitintis antisanitarinėmis sąlygomis, kadangi kameroje prie stalo tilpdavo tik 4 žmonės, o kiti du turėdavo laukti, kol pirmieji pavalgys.

Kauno TI, paneigdamas pareiškėjo nurodytus teiginius, pateikė fotonuotraukas, kuriose užfiksuotas kameros įrengimas (b. l. 25). Šie įrodymai patvirtina, kad kameroje yra stalas ir du suolai. Teismo vertinimu, toks inventorius užtikrino galimybę kamerose laikomiems asmenims atsisėsti ir pavalgyti. Teismas pažymi, kad aplinkybę, jog prie stalo valgydavo 4 asmenys, patvirtino ir pats pareiškėjas. Įvertinus bylos duomenis, pareiškėjo argumentai dėl nesudarytų sąlygų pavalgyti atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė tai, kad pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži, jam nebuvo suteikta galimybė ne mažiau kaip 8 valandos būti gryname ore.

Pasivaikščiojimo kiemelių įrengimą reglamentuoja Eksploatavimo taisyklių 21-22 punktai. Teismas vertina, kad Eksploatavimo taisyklės ar kiti teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių ploto. Sprendžiant dėl pareiškėjo teisės į ilgesnės trukmės pasivaikščiojimą, atsižvelgiama į tai, jog Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą Antrojoje bendrojoje ataskaitoje [CPT/Inf (92)3] 8 ir daugiau valandų laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimams lauke, o jų užimtumui tam tikromis veiklomis ne jų kamerose.

Remiantis tuo, kas nurodyta, daroma išvada, kad nagrinėjant bylą nenustatyta, jog Kauno TI pažeidė pareiškėjo teisę tinkamai pavalgyti kameroje ir teisę į pasivaikščiojimus.

Minėta, jog, pagal žalos atlyginimą reguliuojančias teisės normas, asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tada, kai yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir žala asmeniui atsirado būtent dėl šių neteisėtų veiksmų. Nagrinėjamoje byloje nustačius, kad ginčo laikotarpiu Kauno TI teisės aktų reikalavimų, skirtų užtikrinti G. V. teises į tinkamas suėmimo vykdymo sąlygas, nepažeidė, daroma išvada, jog pareiškėjui prašoma priteisti neturtinė žala neatsirado.

Esant nurodytoms faktinėms aplinkybėms ir jas patvirtinantiems įrodymams, skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo G. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.