Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

2011-04-29 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-47-349-2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2011-04-29
Bylos Nr.
1A-47-349-2011
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Arnoldas Šukaitis (pirm.), Sigitas Bagdonavičius, Bronė Vidzėnienė
Nuteistasis
D. J.
Advokatai
Žygimantas Rutkauskas
Kategorijos

Teisėjas Donatas Jatužis Baudž. byla Nr. 1A-47-349/2011 Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.4.1

Teisminio sprendimo Nr. 1-50-2-10-2009-0(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUOSPRENDIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. balandžio 29 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Arnoldo Šukaičio, teisėjų Bronės Vidzėnienės ir Sigito Bagdonavičiaus,

sekretoriaujant Ritai Padvilikienei, Editai Marcinkevičienei,dalyvaujant:prokurorui Vytautui Sabaliauskui,gynėjui advokatui Žygimantui Rutkauskui,nuteistajam D. J.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 29 d. nuosprendžio, kuriuo D. J. nuteistas pagal BK 182 str. 2 d. laisvės atėmimu 3 metams 10 mėnesių.

Priteista iš D. J. žemės ūkio bendrovei „p“ 131 192,59 Lt turtinei žalai atlyginti. Nutarta išieškoti iš D. J. proceso išlaidų: 7000 Lt žemės ūkio bendrovei „p“ ir 53,80 Lt valstybei.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

NUSTAT Ė:

D. J. nuteistas už tai, kad būdamas UAB „v“, įmonės kodas 300064486, direktoriumi, 2008 m. spalio mėnesį laikotarpiu nuo 18 d. iki 20 d., kaime, neturėdamas raštiško leidimo iš lizingo bendrovės UAB „s lizingas“ parduoti transporto priemonę ir priekabą, nurodydamas UAB „“ vyr. buhalterei N. R. įrašyti į 2008-10-20 pirkimo–pardavimo sutartį, kad „turtas nėra įkeistas, jo disponavimas, valdymas ar naudojimas nėra apribotas, trečiųjų asmenų pretenzijų dėl turto nėra“, nutylėdamas, kad transporto priemonė ir priekaba priklauso lizingo bendrovei, meluodamas Akmenės rajono „pių“ žemės ūkio bendrovės (toliau – ŽŪB) darbuotojams R. K., M. R. ir A. G., kad parduodama transporto priemonė ir priekaba priklauso UAB „v“, pardavė Akmenės rajono pių žemės ūkio bendrovei UAB „s lizingas“ priklausančius automobilį SCANIA CR19, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir priekabą STAS A27/FKAA, valst. Nr. BM 863, ir taip apgaule UAB „v“ naudai įgijo svetimą Akmenės rajono „pių“ žemės ūkio bendrovei priklausantį didelės vertės turtą – pinigus – 131 192, 59 Lt.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis D. J. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir jį išteisinti.

Nuteistasis skunde teigia, kad teismas neištyrė visų bylos įrodymų, liudytojų A. G. ir V. B. parodymus nepagrįstai pripažino įrodymais, o jo parodymus nepagrįstai atmetė. Nurodo žinojęs, kad, jis, kaip UAB „v“ atstovas, prieš parduodamas UAB „s lizingas“ priklausančius automobilį ir priekabą, turi gauti lizingo bendrovės leidimą ir manęs, kad bendrovės atstovo A. G. žodinis leidimas yra tinkamas, o vėliau bus gautas rašytinis leidimas. Jo veiksmuose nėra apgaulės požymio, nes pirkėjas – ŽŪB „pai“, prieš sudarydama pirkimo–pardavimo sutartį, žinojo, kad parduodamas turtas priklauso ne pardavėjui – UAB „v“, o UAB „s lizingas“, tačiau abi šalys tikėjosi, kad tai nesukels sunkumų sudarant sutartį. Ši sutartis buvo sudaryta, UAB „v“ siekiant vykdyti finansinius įsipareigojimus lizingo bendrovei, tokį tikslą patvirtina UAB „v“ į lizingo bendrovės sąskaitą pervesti pinigai, gauti iš ŽŪB „p“ už parduotą techniką.

Sukčiavimas padaromas tik tiesiogine tyčia, tačiau jo veikoje tebuvo nusikalstamas nerūpestingumas, nes jis, negavęs UAB „s lizingas“ raštiško leidimo parduoti jai priklausantį automobilį ir priekabą, tačiau manydamas, kad pardavimui pakanka A. G. žodinio leidimo, o vėliau bus gautas raštiškas leidimas, nenumatė, kad jo veika bus vertinama kaip svetimo turto įgijimas apgaule, nors turėjo ir galėjo tai numatyti. Jo veikoje nesant tiesioginės tyčios, jis turi būti išteisintas dėl sukčiavimo padarymo.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Skundžiamu nuosprendžiu D. J. nuteistas už sukčiavimą, kuris pasireiškė vienu iš BK 182 str. 2 d. numatytų šios veikos objektyviuoju požymių – svetimo turto įgijimu apgaule juridinio asmens naudai. Teismas sprendė, kad apgaulė pasireiškė tuo, jog D. J., žinodamas, kad automobilis „Scania“ su priekaba priklauso UAB „s lizingas“, šį automobilį neteisėtai pardavė ŽŪB „p“, bendrovės vadovei melagingai nurodydamas, jog automobilis yra UAB „v“ nuosavybė. Apelianto tyčia pasireiškė esminės informacijos dėl turto priklausomybės nutylėjimu, lėmusiu ŽŪB „p“ sprendimą sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį. Tačiau ir pats apeliantas proceso metu neneigė ŽŪB „p“ pardavęs techniką, tuo metu priklausiusią lizingo bendrovei, tačiau teigė buvęs susitaręs su lizingo bendrove dėl galimybės parduoti šį turtą, todėl tikėjęsis, kad lizingo bendrovė duos leidimą parduoti techniką ir nesudarys kliūčių pirkimo–pardavimo sutarties vykdymui. Nuosprendyje ši apelianto parodymų dalis, kurią patvirtina ir kiti bylos įrodymai ir kuri yra reikšminga jo veikos subjektyviosios pusės nustatymui, nėra aptarta ir išnagrinėta.

Apelianto, UAB „s lizingas“ darbuotojų A. G., V. B. parodymais nustatyta, kad lizingo bendrovei priklausantį automobilį apeliantas galėjo parduoti tik tada, kai lizingo bendrovės kredito komitetas būtų davęs tokį sutikimą. Iš bylos įrodymų matyti, kad apeliantas atliko paruošiamuosius veiksmus, būtinus tokio sutikimo gavimui: su banko darbuotojais aptarė technikos pardavimo sąlygas, išsiuntė prašymą parduoti automobilį „Scania“ su priekaba lizingo bendrovei. UAB „v“ buvusi buhalterė N. R. parodė, kad bendrovės direktorius A. J. bendravo su UAB „s lizingas“ dėl automobilių pardavimo, po to ji elektroniniu paštu išsiuntė lizingo bendrovės darbuotojui A. G. prašymą parduoti automobilį „Scania“ su priekaba. Liudytojas A. Č., dirbęs UAB „v“ realizacijos vadovu, taip pat teigė žinojęs, kad apeliantas lizingo bendrovei išsiuntė prašymą dėl automobilio pardavimo. A. G., veikos padarymo metu dirbęs UAB „s lizingas“ Panevėžio atstovybės vadovu, patvirtino išaiškinęs apeliantui lizingo bendrovei priklausančio turto pardavimo tvarką ir nurodė jam davęs sutikimą ieškoti klientų mašinos pardavimui. Liudytojas V. B., A. G. pavaldinys, kurio viena iš pareigų buvo finansavimo medžiagos paruošimas ir teikimas lizingo bendrovės kredito valdybai, patvirtino ruošęs dokumentus ir dėl UAB „v“ prašymų, telefonu konsultavęs bendrovę dėl turto pardavimo. Aplinkybę, kad A. G. duodavo žodinius sutikimus disponuoti lizingo bendrovei priklausančiu turtu, patvirtino liudytojas D. G.. Aptarti įrodymai suteikia pagrindą daryti išvadą, kad A. J. prieš pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą neturėjo išankstinės tyčios apgaule pasisavinti svetimą turtą, priešingai, jis laikėsi turto savininkės, lizingo bendrovės, nustatytos turto pardavimo tvarkos.

Pagal apelianto parodymus, pagrindinė priežastis, dėl kurios jo vadovaujama bendrovė negavo iš UAB „s lizingas“ leidimo parduoti automobilį, buvo ta, kad iš lizingo bendrovės buvo atleistas A. G. ir derybos su lizingo bendrove nutrūko. Šią apelianto nurodytą priežastį iš dalies patvirtina paties A. G. ir V. B. parodymai, iš kurių matyti, kad A. G. iš lizingo bendrovės atleistas netrukus po automobilių pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, t. y. 2008-11-11. Suprantama, kad vieno lizingo bendrovės darbuotojo atleidimas neturėjo apeliantui būti kliūtimi kreiptis į kitą asmenį, tačiau, įvertinus apelianto ir A. G., V. B. parodymus apie keletą metų trukusį apelianto ir A. G. bendradarbiavimą, šio išėjimas neabejotinai turėjo įtakos greitesniam ir labiau apelianto vadovaujamos bendrovės interesus atitinkančiam sutartinių santykių sprendimui.

Nuosprendyje A. J., be kitų sukčiavimą sudariusių veiksmų, inkriminuota ir tai, kad jis bendrovės buhalterei N. R. liepė įrašyti į automobilio „Scania“ su priekaba pirkimo–pardavimo sutartį, jog šis „turtas nėra įkeistas, jo disponavimas, valdymas ar naudojimas nėra apribotas, trečiųjų asmenų pretenzijų dėl turto nėra“. Tačiau ši liudytoja ir apeliantas viso proceso metu tvirtino, kad pirkimo–pardavimo sutartis buvo surašyta pagal tipinę, nusistovėjusią (trafaretinę) formą, kurios vienas iš punktų ir buvo nurodyta frazė apie turto nuosavybės teisę, kurios A. J. N. R. specialiai neliepė įrašyti į sutartį. Iš byloje esančio automobilio pirkimo–pardavimo 2008-10-20 sutarties teksto (3 t., 201–202 b. l.) matyti, kad tokia sutarties forma dažnai naudojama civilinėje apyvartoje, todėl laikyti nepatikimais liudytojos ir apelianto parodymus nėra pagrindo. Nors ši sutarties sąlyga buvo neteisinga, nes sutarties sudarymo metu automobilis priklausė ne pardavėjui – UAB „v“, o UAB „s lizingas“, tai patvirtino supratęs ir A. J., tačiau teismas išvadą apie išankstinį apelianto tikslą vykdyti sukčiavimą bylos aplinkybių neatitinkančiu teiginiu motyvavo nepagrįstai.

Apibendrinusi kolegija sprendžia, kad A. J. veiksmai – automobilio su priekaba pardavimas ŽŪB „p“ ir neteisingas automobilio savininko nurodymas sutartyje, buvo sąlygoti jo lengvabūdiško požiūrio į sutarties sudarymo tvarką, nesugebėjimo įvertinti savo veiksmų pasekmių. Tai, kad apeliantas iki galo neįvykdė lizingo bendrovės nustatytos šiai bendrovei priklausančio automobilio įsigijimo savo vadovaujamos bendrovės nuosavybėn tvarkos, iš dalies lėmė ir jam nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės, iš UAB „s lizingas“ atleidus jo darbuotoją A. G.. Šios aplinkybės rodo, kad apeliantas neturėjo išankstinio plano nevykdyti pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų ir apgaule užvaldyti ŽŪB priklausantį turtą.

Asmens veiksmai laikomi nusikalstamais ne tik tuomet, kai jo tyčia padaryti nusikalstamą veiką susiformuoja prieš sandorio sudarymą, bet ir po jo sudarymo. Nors teismas nuosprendžio motyvuojamoje dalyje nurodė, kad apelianto įvykdytą sukčiavimą patvirtina ir tai, kad iš ŽŪB „p“ už įsigytą automobilį gauti pinigai buvo panaudoti UAB „v“ turtiniams įsipareigojimams vykdyti, tačiau tokia išvada padaryta, neįvertinus paties apelianto parodymų apie šių pinigų panaudojimo tikslą ir juos patvirtinančių įrodymų. A. J. viso proceso metu teigė, kad iš ŽŪB „p“ gauti pinigai buvo pervesti į UAB „s lizingas“ sąskaitą, siekiant atsiskaityti už automobilį „Scania“ su priekaba. Iš UAB „v“ buhalterinę ir finansinę veiką tyrusio specialisto išvados matyti, kad kitą dieną po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, t. y. 2008-10-21, į UAB „s lizingas“ sąskaitą pervesti 42 500 Lt, o 2008-10-22 – 47 564,17 Lt, t. y. didelė dalis iš ŽŪB gautos 131 192,59 Lt sumos, o iki 2008-11-28 pagal lizingo sutartis UAB „v“ lizingo bendrovei pervedė 158 662,74 Lt (2 t., 57 b. l.). Tai, kad dalis iš pirkimo–pardavimo sandorio gautų pinigų buvo pervedama į lizingo bendrovės sąskaitą, patvirtino ir liudytoja N. R.. Šios aplinkybės suteikia pagrindą daryti išvadą, kad A. J. siekė įvykdyti savo vadovaujamos bendrovės finansinius įsipareigojimus lizingo bendrovei. Kita vertus, apeliantas neturėjo galimybės daryti įtakos lizingo bendrovei pervedamų pinigų konkrečiai paskirčiai. UAB „s lizingas“ pateiktoje pažymoje nurodyta, kad lizingo bendrovei iš UAB „Vestata“ nuo 2008-10-21 iki 2008-11-28 pervesta 158 662,74 Lt. Iš šios sumos buvo dengiamos visų tuo metu galiojusių lizingo sutarčių sąskaitos, todėl negalima išskirti, kokios sumos dengia konkrečios lizingo sutarties išpirkimą. Lizingo bendrovė turi teisę dengti sąskaitas savo nuožiūra, sąskaitos dengiamos, pradedant nuo seniausių, todėl konkretaus mokėjimo dengimas nebūtinai sutampa su mokėtojo nurodyta paskirtimi (2 t., 55 b. l.). Šią aplinkybę patvirtino ir liudytojai A. G., V. B., nurodę, kad klientas įmokos paskirties negali kontroliuoti, jis nebūdavo informuojamas, jei pinigai būdavo užskaitomi ne už jo nurodytą objektą. Esant tokioms lizingo bendrovės nustatytoms sąlygoms, apeliantas praktiškai neturi galimybės pagrįsti savo teiginių, kad jis pinigus lizingo bendrovei pervedinėjo būtent už automobilį „Scania“ su priekaba, tačiau, įvertinusi anksčiau aptartas įmokų lizingo bendrovei datas, kolegija šiuos apelianto parodymus laiko teisingais.

Sprendžiant, ar asmens veiksmai pripažintini sukčiavimu, vertinama ir tai, ar apgaulė naudojama išvengiant būtinumo vykdyti savo pareigą, sąmoningais veiksmais sudarant kliūtis nukentėjusiesiems apginti savo teises civilinio proceso tvarka. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantas nesistengė apsunkinti nei savo bendrovės ar asmens duomenų nustatymo, nei pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo fakto įrodinėjimo. Tiek UAB „s lizingas“. tiek ŽŪB „p“ buvo žinomi UAB „v“ ir A. J. asmens duomenys. Liudytojų R. K. ir A. Č. parodymais nustatyta, kad R. K. apie tai, kad perkamas automobilis priklauso ne pardavėjui, o lizingo bendrovei, sužinojo, pasirašiusi pirkimo–pardavimo sutartį, automobilyje rado transporto priemonės registracijos liudijimą, kuriame nurodytas savininkas – UAB „s lizingas“. Liudytoja parodė, kad D. J. žadėjo per tris dienas pervesti pinigus lizingo bendrovei ir taip išspręsti automobilio nuosavybės klausimą, tačiau to nepadarė nei per pažadėtą laiką, nei vėliau. ŽŪB „p“ lizingo bendrovės nurodymu grąžino iš UAB „v“ nusipirktą automobilį, todėl ji kreipėsi į prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Iš byloje esančio pareiškimo matyti, kad jis parašytas 2009-01-20, t. y. praėjus dviem mėnesiams nuo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Šis pakankamai ilgas laikotarpis rodo, kad bendrovės vadovė, žinodama, jog, jos manymu, UAB „v” elgėsi nesąžiningai, t. y. pardavė jai nepriklausantį automobilį, nesikreipė į teismą dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Tokie neapdairūs pačios bendrovės vadovės veiksmai turėjo įtakos tam, kad Panevėžio apygardos teismo 2009-04-06 nutartimi UAB „v“ iškėlus bankroto bylą (1 t., 115 b. l.), ŽŪB „p“ galimybės patenkinti savo turtinius interesus civilinio proceso tvarka sumažėjo.

Aptartos aplinkybės suteikia pagrindą daryti išvadą, kad A. J. nei sutarties su ŽŪB „p“ sudarymo, nei sutarties vykdymo metu apgaulės prieš bendrovę nenaudojo, todėl jo veika pripažintina ne sukčiavimu, o netinkamu sutartinių pareigų vykdymu, sukeliančiu civilinę atsakomybę. A. J. pagal BK 182 str. 2 d. išteisintinas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 4 d. 1 p.). Apeliantą išteisinus šiuo pagrindu, ŽŪB „p“ civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas (BPK 115 str. 3 d. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 4 d., 329 str. 1 p.,

NUSPRENDŽIA:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 29 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

D. J. pagal BK 182 str. 2 d. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Žemės ūkio bendrovės „p“ civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria išieškota iš D. J. proceso išlaidų: 7000 Lt žemės ūkio bendrovei „p“ ir 53,80 Lt valstybei.

Kolegijos pirmininkas Arnoldas ŠukaitisTeisėjai Bronė VidzėnienėSigitas Bagdonavičius