Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėjas Egidijus Tamašauskas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės Daugiabučio namo savininkų bendrijos ,,Amalė“ atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-28205-587/2014, kuria atsisakyta priimti ieškovės Daugiabučio namo savininkų bendrijos ,,Amalė“ ieškinį atsakovei A. A. O. V. dėl užraudimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Kauno apylinkės teisme 2014 m. gruodžio 9 d. buvo gautas ieškovės Daugiabučio namo savininkų bendrijos „Amalė“ prevencinis ieškinys atsakovei A. A. O. V. dėl uždraudimo atlikti veiksmus.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Nustatyta, kad ieškovė kreipėsi į teismą prašydama įpareigoti atsakovę A. A. O. V. jos nuosavybės teisėmis priklausančiame bute (duomenys neskelbtini), panaikinti antisanitarines sąlygas, t. y. išvalyti konteinerio šiukšlėmis užterštą butą, balkoną ir rūsį. Atsakove byloje ieškovė nurodė mirusį asmenį. Iš Gyventojų registro duomenų nustatyta, kad atsakovė A. A. O. V. mirė 2014 m. lapkričio 29 d. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs aplinkybes, kad atsakovė buvo mirusi iki ieškinio padavimo dienos, ieškinį atsisakė priimti nurodydamas, kad paaiškėjus atsakovės teisių perėmėjui (-ams), ieškovei išlieka teisę reikšti tapatų ieškinį atsakovės teisių perėmėjams (paveldėtojams). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokiomis išvadomis.

Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad teisė kreiptis į teismą yra konstitucinė asmens teisių ir laisvių apsaugos garantija – Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos prieinamumo principas (kaip ir bet kuri kita asmens teisė) turi būti įgyvendinamas laikantis tam tikros tvarkos. Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo procesinė tvarka ir sąlygos nustatytos įstatymuose, ir tam, kad ši teisė būtų įgyvendinta tinkamai, šios tvarkos būtina laikytis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2007); konstitucines nuostatas konkretizuoja ir detalizuoja civiliniai, baudžiamieji ir administraciniai (tiek procesiniai, tiek tam tikru aspektu ir materialiniai) įstatymai. Konstitucijos nuostatos nustato tik teisę kreiptis į teismą, bet ne šios teisės įgyvendinimo tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-518/2002; 2011 m. gruodžio mėn. 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-404/2011). Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje, aiškinant nagrinėjamu atveju aktualią Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, nurodyta, kad vienas iš teisės į teisingą bylos nagrinėjimą aspektų – kiekvieno asmens galimybė kreiptis į teismą dėl civilinio pobūdžio teisių ir pareigų klausimo išnagrinėjimo (pavyzdžiui, G. M. v. Spain, judgment of 15 February, no. 38695/97, § 36, 39; M. v. France, judgment of 31 July 2001, no. 42195/98, § 33).

Civilinio proceso kodekso (CPK) 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pasisakydamas dėl teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo procesinių aspektų, kasacinis teismas yra nurodęs, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo principas tiesiogiai susijęs su CPK 13 straipsnyje įtvirtintu dispozityvumo principu, kuris reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2009; 2009 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2009; 2011 m. balandžio mėn. 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2011).

Atsižvelgdamas į nurodytą jurisprudenciją, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teisės kreiptis į teismą apribojimas galimas tik įstatymu ar įstatymo pagrindu priimtu teismo sprendimu. Tačiau pažymėtina, kad teisė į teisminę gynybą negali būti aiškinama, kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu, nes teisė kreiptis į teismą yra realizuojama tam tikra Civilinio proceso kodekse nustatyta tvarka, kuri yra privaloma kiekvienam besikreipiančiam į teismą asmeniui.

Atskirajame skunde pagrįstai teigiama, kad civilinis procesas grindžiamas dvišališkumu. Tai reiškia, kad kiekviename procese yra dvi šalys – ieškovas (asmuo, kuris pareiškia reikalavimą savo pažeistoms teisėms ar įstatymo saugomiems interesams apginti) ir atsakovas (asmuo, kuriam yra pareiškiamas reikalavimas). Šalys civiliniame procese dažniausiai yra atitinkamų materialinių teisinių santykių, iš kurių kilo ginčas, dalyvės (atvejai, kai šalys civiliniame procese nėra atitinkamų materialinių teisinių santykių, iš kurių kilo ginčas, dalyvės yra tada, kai, pavyzdžiui, ieškinys pareikštas netinkamo ieškovo, ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui, ieškinys pagal CPK 49 straipsnį pareikštas siekiant apginti viešąjį interesą ir pan.). Procesinių teisių turėjimas yra nulemtas materialiųjų teisių turėjimo. Tik esant ieškovui ir atsakovui, kaip materialiojo teisinio santykio, iš kurio kilęs ginčas, subjektams, teismas gali priimti sprendimą, kuris turėtų tiesioginę įtaką šalių materialiosioms teisėms ir pareigoms, t. y. išspręsti kilusį šalių ginčą. Dėl to visais atvejais svarbu išsiaiškinti šalies tinkamumo civiliniame procese klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio mėn. 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-556/2011).

Nagrinėjamu atveju ieškovė, manydama, kad yra pažeistos jos teisės, siekė įgyvendinti Konstitucijos jai garantuojamą teisę į teisminę gynybą, tačiau ši teisė jai tapo nerealizuotina dėl nuo jos valios objektyviai priklausančių priežasčių. Iš bylos duomenų nustatyta, kad jau besikreipiant į teismą atsakovė buvo mirusi, todėl konstatuotina, kad teismas pagrįstai sprendė, jog mirusiajam asmeniui ieškinys negali būti reiškiamas, nes mirusysis asmuo neturi teisnumo. Vadovaujantis CPK 41 straipsnio 1 dalimi civiliniame procese šalimis – ieškovu arba atsakovu – gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys. Fizinio asmens, kaip civilinės teisės subjekto, būdingu požymiu, yra laikomas jo teisnumas ir veiksnumas. Teisnumas – tai asmens galėjimas turėti civilines teises ir pareigas, veiksnumas – tai fizinio asmens galėjimas savo veiksmais įgyti civilines teises ir sukurti civilines pareigas. Atsižvelgiant į tai, kad fizinio asmens civilinis teisnumas atsiranda jo gimimo metu ir išnyksta jam mirus, atsakovui neturint civilinio teisnumo, jis negali būti civilinės bylos šalimi. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nustačius minėtą aplinkybę, ieškinys negalėjo būti priimtas vadovaujantis CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktu. Tokį sprendimą pagrįstai ir priėmė pirmosios instancijos teismas.

Atskirajame skunde apeliantė taip pat nurodo, jog bylos nagrinėjimas turėjo būti sustabdytas iki kada paaiškės teisių perėmėjas. Kaip minėta, aplinkybė apie atsakovės mirtį egzistavo iki ieškinio pareiškimo teismui dienos. Todėl nustačius tai (kad ieškinys pareikštas atsakovei, kuri yra mirusi), nebuvo pagrindo spręsti dėl bylos nagrinėjimo sustabdymo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sprendžiant dėl būtinumo sustabdyti bylą, teismas visų pirma privalo įsitikinti, ar sudaranti pagrindą privalomam bylos sustabdymui aplinkybė tikrai egzistuoja. Remiantis CPK 163 straipsnio 1 punktu, teismas privalo sustabdyti bylą, kai miršta fizinis asmuo, kuris buvo bylos šalis, jeigu atsižvelgiant į ginčo teisinius santykius yra leidžiamas teisių perėmimas. Byla sustabdoma šaliai mirus ar pasibaigus, kad galima būtų ją pakeisti jos teisių perėmėju ir sudaryti sąlygas tinkamai išnagrinėti bylą. Ginčo atveju pareiškus ieškinį mirusiajam asmeniui, t. y. šiai aplinkybei paaiškėjus anksčiau, nei prasidėjo bylos nagrinėjimas, nebuvo pagrindo vadovaujantis CPK 163 straipsnio 1 punktu spręsti dėl bylos nagrinėjimo sustabdymo.

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios atskirojo skundo argumentais naikinti ar keisti nėra pagrindo (CPK 329 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.