Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: kolegijos pirmininko Laimanto Misiūno, Laimutės Sankauskaitės (pranešėjos), Zinos Mickevičiūtės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. V. apeliacinį skundą dėl Kupiškio rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-841-649-188/09 pagal ieškovo A. V. ieškinį atsakovei A. V. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir turto padalijimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovė sudarytu turto pasidalijimo sandoriu siekė teisinių pasekmių – ji ginčo sutartį užregistravo Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro Valstybės įmonėje 2001-06-26 (1 t., b. l. 116–128, įrašas turto registre). Dėl nustatytų aplinkybių teismas atmetė ieškovo argumentus, kad atsakovė ginčo sutartimi nesiekė teisinių pasekmių, kad ginčijama sutartis yra tariamas sandoris, nors ieškovas nebuvo iškraustytas iš atsakovės namų ir naudojosi atsakovės žemės sklypais. Atsakovė turėjo ir turi teisę savo nuožiūra tvarkytis su jai priklausančiu turtu – pilnai valdyti, naudoti ir disponuoti, leisti ieškovui gyventi jai priklausančiame name, naudotis jai priklausančia žeme (1 t., b. l. 93, 94), nes ieškovas ūkininkavo (1 t., b. l. 90–92). Tiek ieškovas, tiek atsakovė turi teisę disponuoti jiems priklausančiu turtu, todėl atsakovė turėjo teisę nutraukti žemės sklypo panaudos sutartį su ieškovu (1 t., b. l. 102–103), pardavinėti jai pagal ginčo sutartį priklausantį turtą (1 t., b. l. 10–16). Teismas kritiškai įvertino ieškovo teiginius, kad apsiriko, jog ginčijamą sutartį sudarė nenaudingomis sąlygomis tik tuomet, kai atsakovė pradėjo pardavinėti namą. Jis turi aukštąjį išsilavinimą, yra pakankamai apdairus ir rūpestingas, o byloje nesurinkta įrodymų, kad ieškovas nesuprato, ką reiškia santuokos nutraukimas ir santuokinio turto pasidalijimas pas notarą. Teismas nurodė, kad ieškovo reikalavimas iš dalies yra truputį netikslus, nes pripažįstant ginčo sutartį negaliojančia, prašo pripažinti ieškovui ½ dalį viso turto, atitekusio atsakovei, tačiau nepasisakoma dėl turto, pagal ginčijamąjį sutartį atitekusio ieškovui. Teismas nenustatė sąlygų, kurioms esant būtų galima ginamąjį sandorį pripažinti negaliojančiu pagal 1964 m. CK 51 str. (tariamo sandorio negaliojimas) ir CK 57 str. (pripažinimas negaliojančiu sandorio, sudaryto dėl susidėjusių sunkių aplinkybių) nuostatas. Nors ieškovas ir atsakovė ginčo sandorį sudarė ir nukrypdami nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, tačiau tokia buvo laisva sandorio šalių valia, todėl nenustačius susidėjusių sunkių aplinkybių nėra pagrindo teigti, kad ginčo sandoris tariamas. Ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas, o taip pat vadovaujantis bendraisiais teisės principais – teisėtumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimais. Įstatymuose įtvirtinto sandorių negaliojimo instituto paskirtis yra siekimas, kad civiliniuose santykiuose būtų įtvirtintas teisėtumas ir užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Ieškinį atmetus, iš ieškovo valstybės naudai priteisė išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, ir atsakovei išlaidas advokato pagalbai apmokėti (1 t., b. l. 101).

Apeliaciniu skundu ieškovas A. V. prašo Kupiškio rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.

Dėl sandorio sudarymo susidėjus sunkioms aplinkybėms

Aplinkybė, kad būtent jis padavė ieškinį nutraukti santuoką, nieko nekeičia, nes pagal SŠK 36 str. 2 d. teismas santuoką nutraukdavo, jei ją išsaugoti būdavo neįmanoma. Ieškinį dėl santuokos nutraukimo jis pareiškė todėl, kad atrodė, kad jo ir atsakovės bendras gyvenimas bus neįmanomas. Tai pagrindžiančia 2001 m. faktas, kad teismas skyrybų byloje jo ieškinį patenkino ir net nepasinaudojo tuomet galiojusio SŠK 36 str. 1 d. numatyta teise skirti laikotarpį susitaikymui. Turto padalijimo sutartis, kaip nurodoma joje, aiškiai sudaryta atsižvelgiant į vykstantį skyrybų procesą. Jei jis būtų nepriėmęs atsakovės siūlomų turto padalijimo sutarties sąlygų, atsakovė su ieškiniu būtų nesutikusi ir skyrybų procesas būtų užsitęsęs. Ieškovė teismo posėdžio metu melagingai pareiškė, esą ginčijamos sutarties sudarymo ir teismo sprendimo nutraukti santuoką metu jis ieškovei buvo neištikimas, tačiau tai teigė tyčia, deklaratyviai (nepateikė tai patvirtinančių jokių įrodymų — CPK 178 str.). Teismas nepagrįstai nurodė, kad santuoka pagal jos nutraukimo metu galiojusį įstatymą galėjo būti nutraukta ir nedalijant bendro turto, o bendrą turtą sutuoktiniai galėjo pasidalyti ir nenutraukdami santuokos. Ginčijamoje sutartyje aiškiai nurodoma, kad ji sudaroma dėl vykstančio skyrybų proceso. SŠK, galiojęs ginčijamo sandorio sudarymo dieną, nedraudė bendrą santuokinį turtą padalyti lygiomis dalimis. Tačiau CK 1.5 str. 2 d. nustato, kad jeigu įstatymai nedraudžia civilinių teisinių santykių subjektams šalių susitarimu nusistatyti tarpusavio teisių ir pareigų, šie subjektai privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Šis reikalavimas formaliai dar negaliojo sudarant ginčijamą sutartį, tačiau teisingumas, protingumas ir sąžiningumas yra fundamentalūs teisės principai ir nėra jokio pagrindo manyti, kad civilinių teisinių santykių subjektai jų galėjo nesilaikyti iki įsigaliojant 2000 m. CK. Santuokinis turtas ginčijama sutartimi buvo padalytas aiškiai neprotingai. Iš pridedamo AB „Lietuvos draudimas“ pasiūlymo matyti, kad atsakovei atitekusio turto vertė – atkūrimo verte yra 964 tūkst. litų. Ginčijama sutartimi jam atiteko mažiau nei 1 %, o atsakovei – daugiau nei 99 % turto vertės.

Teismas akcentavo, kad su ieškove liko gyventi nepilnamečiai vaikai, tai buvo sąlyga nukrypti nuo lygių dalių principo. Tačiau tokie teiginiai yra deklaratyvūs. Visiškai neaišku, kodėl nepilnamečių vaikų interesams apsaugoti reikėjo turtą padalyti nelygiomis dalimis. Vaikai nebūtų likę be gyvenamosios patalpos šalims išsiskiriant ir nesudarius ginčijamos sutarties, nes atsakovei vis viena būtų likusi 1/2 viso bendro santuokinio turto. SŠK 80–81 str. numatė tėvams pareigą išlaikyti savo vaikus, mokant išlaikymą pinigais (tokio vaikų išlaikymo būdo, kaip kad priteisiant didesnę santuokinio turto dalį vienam sutuoktinių SŠK nenumatė). Dėl tada dar nepilnamečių vaikų išlaikymo teismas pasisakė 2001 m. balandžio 5 d. sprendime. Jame pažymėta, kad „dėl lėšų nepilnamečių vaikų išlaikymui šalys susitarė gera valia“, todėl vaikų interesams apsaugoti tokia turto padalijimo sutartis buvo visiškai nereikalinga. Aplinkybė, kad su atsakove liko gyventi mūsų nepilnamečiai vaikai, negali būti pagrindu šitaip nukrypti nuo lygių dalių principo.

Teismas visiškai nepagrįstai nepasisakė dėl ieškinio argumentų ir dokumentų, patvirtinančių didesnį jo indėlį sukaupiant bendrą santuokinį turtą ir apsiribojo formalia nuoroda, kad santuokos metu įgytas turtas laikomas bendra nuosavybe, nepriklausomai nuo kiekvieno sutuoktinių indėlio jį sukaupiant. Aplinkybė, kad ginčijamą sutartį patvirtino notaras, šios bylos kontekste neturi jokios reikšmės. Notariato įstatymo 2 str. 1 d. reikalavo ir reikalauja notaro užtikrinti, kad civiliniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių. Notarė šios pareigos nesilaikė ir patvirtino neteisėtą 2001 m. balandžio 4 d. turto padalijimo sutartį, kurią šioje byloje jis siekia nuginčyti.

Dėl sandorio tariamumo

Jam ir atsakovei sudarius ginčijamą sutartį dėl turto pasidalijimo ir teismui priėmus sprendimą santuoką nutraukti, sutuoktiniai kelias savaites gyveno atskirai, po to iki 2007 m. rugpjūčio gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį. 2007-12-19 ištuoką civilinės metrikacijos skyriuje užregistravo atsakovė, o tai įrodo, kad ji to siekė nuo 2001 metų (su buhaltere S. G. jokių ryšių užmezgęs jis nebuvo, santykių su atsakove nutraukti neketino). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika tariamų sandorių nuginčijimo bylose vienareikšmiškai patvirtina, kad ginčijama sutartis yra tariamas sandoris. Tuo klausimu paminėtinos 2002 m. kovo 25 d. nutartis Nr. 3K-3-514; 2004 m. sausio 21 d. nutartis 3K-3-47/2004; 2005 m. lapkričio 30 d. nutartis Nr. 3K-3-619/2005; 2008 m. birželio 25 d. nutartis Nr. 3K-3-337/2008. Visų nurodytų bylų fabula buvo panaši: visais atvejais buvo sudarytos formalios sutartys, pagal kurias ieškovai perleido atsakovams savo kilnojamąjį turtą, tačiau po šių sutarčių sudarymo patys ilgą laiką šiuo turtu naudodavosi tam neprieštaraujant atsakovams. Visais šiais atvejais turto perleidimo sandorius teismai pripažindavo tariamais. Aplinkybę, kad ir po ginčijamos sutarties sudarymo bei sprendimo skyrybų byloje priėmimo daugiau nei 6 metus šalys gyveno atsakovei atitekusiame name su priklausiniais (duomenys neskelbtini) miestelyje, pripažįsta ir pati atsakovė (CPK 182 str. 5 p., 187 str.). Teismas nurodė, jog atsakovė siekė, kad ginčijama sutartis sukeltų teisines pasekmes – šią sutartį ji įregistravo viešame registre. Tačiau nurodytose Aukščiausio Teismo 2004 m. sausio 21 d. nutartyje, 2008 m. birželio 5 d. nutartyje ir pan. matyti, kad šiose bylose atsakovai taip pat nuginčytas sutartis buvo įregistravę viešuose registruose, tačiau Aukščiausiasis Teismas tai nelaikė jokia kliūtimi šias sutartis pripažinti tariamais sandoriais. Priešingai pirmosios instancijos teismo pozicijai, taip pat neturi jokios reikšmės ir apelianto aukštasis išsilavinimas. Santuokos nutraukimo situacija yra savaime kritinė ir joje žmogus savo teisių tinkamai įgyvendinti negali. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2002 m. kovo 25 d. nutartyje Nr. 3K-3-514 atkreipė dėmesį, kad „pripažįstant sandorį negaliojančiu CK 51 straipsnio pagrindu, notaro parodymai nėra esminiai, nes išoriškai šalys išreiškia valią sudaryti sandorį, tačiau ši valia nėra tikroji, ji išreiškiama tik dėl akių ir notarui neatskleidžiama“.

Dėl teisėjo nenušalinimo

Matydamas akivaizdų teisėjo S. Vanago šališkumą jis jam pareiškė nušalinimą tačiau teismo pirmininkė I. Pocevičienė 2009 m. lapkričio 5 d. jo pareiškimą atmetė. Ši teismo nutartis buvo neskundžiama, todėl prieštaravimus dėl teisėtumo, vadovaudamasis CPK 334 str. 3 d., reiškia šiame apeliaciniame skunde.

Teismo pirmininkė jo pareiškimą atmetė iš esmės nemotyvuotai, nesigilindama į jo turinį ir dar nepagrįstai jį, ieškovą, apkaltino teisėjui darant poveikį. Vėliau, išsigandęs gresiančios atsakomybės dėl nusikalstamai išnagrinėtos bylos, teismas 2010-01-08 nusišalino.

Dėl papildomų įrodymų

Remdamasis aukščiau šiame apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais ir vadovaudamasis CPK 314 str. pateikė papildomus įrodymus:

AB „Lietuvos draudimas“ 2010 m. sausio 5 d. pasiūlymą Nr. TIA156098280, patvirtinantį kad ginčijama sutartimi atsakovei atitekusio turto vertė yra 964 tūkst. litų. Šį pasiūlymą jis gavo jau bylą išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme, todėl negalėjo jo į bylą pateikti anksčiau.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė (atsiliepimas pasirašytas advokato) 2009-12-28 Kupiškio rajono apylinkės teismo sprendimą prašo palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti ir iš ieškovo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

1. Sutinka su teismo išvada, kad santuokos nutraukimo tarp ieškovo ir atsakovės iniciatorius buvo ieškovas. Ieškovas neprivalėjo sudaryti ginčo sandorio (turto pasidalijimo sutarties) jam nepriimtinomis sąlygomis, todėl negalima teigti, kad ginčo sandorio metu buvo susidėjusios sunkios aplinkybės. Santuokos ir šeimos kodekso (SŠK) 23 str. 3 d. numatė, kad turtas, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, gali būti padalijamas tiek šalims išsituokiant, tiek ir santuokos metu, kiekvieno iš sutuoktinių reikalavimu. Ši įstatyminė norma nėra imperatyvi. Turtas apskritai galėjo būti nedalijamas (nekilnojamojo turto padalijimui ieškinio senatis nėra taikoma), todėl ieškovas sudarydamas sandorį veikė savo valia.

2. Sutuoktiniai savo laisva valia sudarytoje sutartyje gali padalyti turtą jų sutartomis dalimis ir nebūtinai lygiomis. Ginčijama sutartis yra patvirtinta notaro remiantis Notariato įstatymu (1992-09-15, Nr. 1-2882). Šio įstatymo 30 str. numatyta, kad notarai privalo išaiškinti atliekamų veiksmų prasmę ir pasekmes asmenims, kurie nori juos atlikti. Ieškovo teiginys, kad notaras patvirtino neteisėtą sutartį yra nepagrįsta įrodymais (CPK 178 str. 12 str.), todėl vertintinas kritiškai.

3. Sutinka su teismo išvada, kad faktas, jog ieškovo ir atsakovės santuoka laikoma nutraukta nuo 2007-12-29, nepatvirtina ieškovo teiginių, kad ginčo sutarties šalys, sudarydamos ginčijamąją sutartį, nesiekė teisinių pasekmių. Liudytoja M. V. patvirtino atsakovės teiginius, kad ieškovas po santuokos nutraukimo buvo dviejų mėnesių laikotarpiui palikęs šeimą. Ši aplinkybė įrodo, kad santuokos nutraukimu ieškovas siekė sukurti teisinius santykius, kaip išsituokusio asmens.

Motyvuojamoji dalis

6. Tik teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (CPK 185 str. 1 d).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad CPK 185 straipsnyje įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, pagal kurią tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą, teismas, konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260; 2002 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. J. M., bylos Nr. 3K-3-462, 2007 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“; Nr. 3K-3-416/2007 ir kt.);

7. Nesutinka su ieškovo teiginiais ir dėl teisėjo nenušalinimo. CPK 65 str. yra išsamus sąrašas pagrindų, kuriais teisėjas privalo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo arba jam gali būti pareikštas nušalinimas. Ieškovas, prašyme nušalinti teisėją S. Vanagą nenurodė nė vieno pagrindo. Teisėjo nušalinimo klausimą sprendžia teismo pirmininkas savo įsitikinimu, todėl jo sprendimas negali būti svarstomas.

Apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

Utenos rajono apylinkės teismas 2001-04-05 sprendimu nutraukė A. V. ir A. V. santuoką, įregistruotą Vilniaus m. CM skyriuje 1983 -07-30. teismas šiuo sprendimu nustatė, kad šalims gyvenant santuokoje gimė trys vaikai, vaikai gyvena su A. V., šalys gera valia susitarė dėl vaikų išlaikymo, dėl jų gyvenamosios vietos. Nurodė, kad tarp šalių nėra ginčo dėl turto. Teismas nurodė, kad šalių šeiminiai santykiai nutrūkę galutinai, šalys nebededa pastangų santuokai ir šeimai išsaugoti. Ieškovas sutiko, kad iš jo būtų išieškotos bylinėjimosi išlaidos valstybei. Taigi sprendimu nustatytos aplinkybės apie šalių tarpusavio santykius 2001-04-05 turi prejudicinę reikšmę, todėl šalys negali jų ginčyti (CPK 182 str. 2 p.). Šiomis aplinkybėmis A. V. ir A. V. 2001-04-04 sudarė notarinę turto padalijimo sutartį, pagal kurią A. V. atiteko 3093 kv. m. ploto žemės sklypas ir jame esantis gyvenamasis namas, tvartas, nebaigtas statyti garažas, esantys (duomenys neskelbtini), bendros 65 201 Lt vertės, bei dar vienas žemės ūkio paskirties 0,55 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini), 1178 Lt vertės, ir du žemės ūkio paskirties žemės sklypai (duomenys neskelbtini), 0,35 ha ploto ir 1,84 ha ploto, bendros 5202 Lt vertės.

A. V. šia sutartimi atiteko krovininis automobilis „Kamaz 5320“ 1986 m. gamybos, priekaba platforma GKB8350, 1981 m. gamybos, ir transporteris furgonas (duomenys neskelbtini), m. laidos, bendros 7500 Lt vertės. Sutartyje nurodyta, kad transporteris furgonas yra įregistruotas A. V. privačios veterinarinių paslaugų įmonės (kodas (duomenys neskelbtini)) vardu. Įmonė ir jos turtas šia sutartimi nebuvo dalijama, vadinasi ji liko A. V. (b. l. 77, 74, t. 3) Be to, pirmos instancijos teismo posėdyje jis nurodė, kad turi nuo 1999 m. registruotą ūkį, kuris nebuvo dalijamas. A. V. 2001-07-03 VĮ „Registrų centras” įregistravo nuosavybės teises į jai po santuokos nutraukimo tekusį nekilnojamąjį turtą. (b. l. 119, t. 1).

Ieškovas tvirtino, kad nutraukęs santuoką bei pasidalijęs turtą, buvo įsitikinęs, kad toliau palaikys šeiminius santykius, naudosis turtu. Atsakovė A. V. to nepripažįsta, tik pripažįsta, kad po kurio laiko priėmė gyventi atsakovą jai priklausiusiuose namuose, leido jam naudotis panaudos sutarties pagrindu žemės sklypu, tačiau šeiminių santykių neatkūrė: atskirai tvarkė savo reikalus, bendro ūkio nevedė. Bandė šeiminius santykius atkurti apie dvejus metus, kai ieškovas po kelių mėnesių, nutraukęs ryšius su kita moterimi, grįžo į šeimą. Kad šeiminių santykių atkurti nepavyko, netiesiogiai patvirtina ir atsakovo nurodyti faktai, kad jis toliau dirbo veterinarijos gydytoju, vertėsi privačia praktika, dirbo seniūnijoje, o nuo 2005 m. gyvena Vilniuje, pas atsakovę atvažiuodavo tik savaitgaliais. Pripažino, kad turi savo vardu registruotą ūkį. Tvirtina, kad atsakovei nedavė 10 000 Lt, gautų iš mokėjimo agentūros. Ieškovas tvirtina, kad buvusi sutuoktinė santuokos nutraukimo metu naudojo psichologinį smurtą, bet to smurto aplinkybių nedetalizuoja, tik nurodo, kad jis pats tuo metu buvo psichologiškai pasimetęs. Teismo posėdyje apklausti liudytojai nenurodė konkrečių aplinkybių apie šalių tarpusavio santykius 2001 m. balandžio mėnesį ir po santuokos nutraukimo teisme, išskyrus tik faktą, kad atsakovei A. V. priklausiusiu namu ir žeme naudojosi ir ieškovas A. V. Iš esmės šio fakto neneigia ir atsakovė A. V., nurodydama, kad ji pati leido gyventi ieškovui jos name.

Atsakovė tvirtina, kad turto padalijimo sutartyje neįrašytas kitas ieškovo turėtas turtas fermos, butai, kiti daiktai (b. l. 9, t. 2). Pats ieškovas A. V. teismo posėdyje pripažino, kad jis butą pardavė, nors jis buvo įgytas santuokos metu. Nepateikė įrodymų, kad už butą gavo tik 2 700 Lt, kad juos su atsakove pasidalijo. Po santuokos nutraukimo ieškovas A. V. dar įsigijo dvi transporto priemones (t. 1, b. l. 29), žemės sklypus, veršidę, malkinę (duomenys neskelbtini), kontorą ofisą (duomenys neskelbtini), ką patvirtina VĮ „Registrų centras” pateikti išrašai (t. 1, b. l. 39–55). Taigi jis savo vardu turėjo ir kita turtą, vėliau dar įgijo turto, atsakovė A. V. į jį nepretendavo ir nepretenduoja.

Šalių ištuoka įregistruota 2007-12-19, po ko jų ryšiai galutinai nutrūko.

Teisiniai argumentai

Esant nustatytoms aplinkybėms nepakanka įrodymų, kad konstatuoti, jog A. V. ir A. V. po sprendimo Utenos rajono apylinkės teisme priėmimo iki 2007 m. rugpjūčio mėnesio gyveno šeimoje, bendrai tvarkė reikalus, kartu įgijo turtą ir juo naudojosi, kad šeima bendrai naudojo ir prieš santuokos nutraukimą padalytu turtu. Nors ir ieškovas A. V. tvirtina, kad turto pasidalijimas buvo fiktyvus, tai kategoriškai neigiant atsakovei A. V., tokios išvados daryti negalima. Ieškovas visiškai nenurodo aplinkybių, kad ir ieškovė naudojosi jam likusiu ir nedalintu turtu, kad jį realizavus gavo atitinkamą dalį lėšų. Tik nurodytame kontekste turi būti vertinama ieškovo A. V. nurodoma aplinkybė, kad ginčijama sutartis sudaryta aiškiai ieškovui nenaudingomis sąlygomis. Nustatyta, kad ieškovas A. V. ir atsakovė A. V. po santuokos nutraukimo teisme bendravo tik todėl, kad augino tris vaikus, tačiau jų santykiai po 2001 m. balandžio mėn. neperaugo į normalius šeiminius santykius, ką rodo ir faktas, kad šiuo metu šalys jokių ryšių nebepalaiko.

Pagal byloje nustatytas aplinkybes negalima daryti abejones nekeliančios išvados, kad turto pasidalijimo notarinė sutartis sudaryta esant ieškovo A. V. valios trūkumams, kad jo valiai turėjo įtakos susiklosčiusios sunkios aplinkybės. Sandoris pripažįstamas neturinčiu valios trūkumų, kai jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, atitinka tikruosius jų ketinimus. A. V. neneigia, kad šeimoje susidarė konfliktinė situacija, todėl buvo dalijamas turtas ir nutraukiama santuoka. Visiškai nesuprantamas ieškovo tvirtinimas, kad jis tikėjo, kad ir po turto pasidalijimo, esant tarp šalių konfliktinei situacijai, galės valdyti ir naudoti turtą, kuris po sutarties pasirašymo jam nebepriklausė nei faktiškai, nei juridiškai. Tai galėjo būti tik subjektyviu jo noru, o kad taip buvo susitarta, liko neįrodyta. Teismų praktikoje tiriant kiekvieno ginčijamo sandorio teisėtumo klausimą, viena esminių nustatinėtinų aplinkybių yra civilinio teisinio santykio dalyvių valia, buvusi sandorio sudarymo metu (CK 1.64 str.) Vėliau, po sandorio sudarymo, atsiradusios ginčijamo teisinio santykio dalyviui nepalankios aplinkybės negali būti pagrindas sudaryto sandorio neteisėtumo faktui konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. T. v. G. Ž.; bylos Nr. 3K-3-359/2006). Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos, atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Aiškinant sutartį taip pat būtina vadovautis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Tai reiškia, kad sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, jog aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Kaip minėta, teismas vertina nustatytas aplinkybes apie tai, kad ginčijama sutartimi buvo dalijamas ne visas santuokos metu įgytas turtas, kad ieškovas po santuokos nutraukimo savarankiškai disponavo jam atitekusiu nedalintu turtu.

Negalima daryti išvados, kad ieškovo pateiktas AB „Lietuvos draudimas” pasiūlymas, kuriame A. V. gyvenamasis namas su priklausiniais (duomenys neskelbtini) įvertinti 2010 m 965 000 Lt patvirtina ieškovo procesiniuose dokumentuose nurodomas aplinkybes apie turto padalijimo sutarties negaliojimą. Ieškovas, pateikdamas šį įrodymą, nurodė, kad turto pasidalijimo sutartimi jam teko tik 1 procentas turto. Ši aplinkybė paneigta kitais rašytiniais įrodymais ir jų pagrindu nustatytomis bylos aplinkybėmis. Be to, nurodomas vertinimas atliktas ne turto perleidimo, bet draudimo tikslais.

Dėl to, kas pasakyta, negalima sutikti su ieškovo A. V. apeliaciniame skunde nurodytais teisiniais ir faktiniais argumentais ir naikinti Kupiškio rajono apylinkės teismo sprendimą. Ieškovo teiginiai apie teismo šališkumą yra deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais konkrečiais faktais. Ieškovas yra linkęs nepasitikėti teismu, kaltinti jį neobjektyvumu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 str., CK 1.91 str., CK 3.66 str.

nutaria:

Kupiškio rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 28 dienos sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo A. V. 1500 Lt A. V. advokato pagalbos apeliacinėje instancijoje išlaidų.