Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Gyčio Večersko, Arvydo Stankaus, sekretoriaujant Ingai Levinskienei, dalyvaujant prokurorui Mindaugui Sabaičiui, nuteistajam A. V., jo gynėjui advokatui Tomui Vildžiūnui, nuteistajam M. D., jo gynėjai advokatei Vidai Kabečienei, nuteistajam R. J., jo gynėjai advokatei Loretai Daukšienei, išteisintojo M. N. gynėjai advokatei Violetai Naujokienei, teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros prokuroro Mindaugo Sabaičio ir nuteistojo A. V. apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 6 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Kodekso (toliau – LR BK) 259 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams, laisvės atėmimo bausmę skirta atlikti pataisos namuose. Dėl kaltinimo pagal BK 260 straipsnio 2 dalį išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti M. D. ir R. J., o M. N. išteisintas, tačiau jų atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. V. nuteistas pagal LR BK 259 straipsnio 1 dalį už tai, kad nenustatytomis aplinkybėmis ir laiku, ne vėliau kaip 2006-12-06 neteisėtai įgijo 7,492 g baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje yra 2,915 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, 3,995 g rusvos spalvos miltelių, kurių sudėtyje yra 0,255 g narkotinės medžiagos – heroino, 9,012 g medžiagos gabaliukus – kuriame yra 4,883 g narkotinės medžiagos – heroino, kurią, neturėdamas tikslo platinti, neteisėtai laikė savo bute, adresu (duomenys neskelbtini) 2006-12-06, kai šios narkotinės ir psichotropinės medžiagos kratos metu buvo rastos ir paimtos.

Skundžiamu nuosprendžiu BPK 303 str. 5 d. 1 p. pagrindu A. V. išteisintas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 2 dalį. Ikiteisminio tyrimo metu A. V. buvo kaltinamas ir byla perduota teismui nagrinėti dėl to, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, ne vėliau kaip 2006-12-06, turėdamas tikslą platinti, jis neteisėtai įgijo 550 vnt. tablečių kurių sudėtyje yra didelis kiekis – 36,578 g psichotropinės medžiagos MDMA, šią medžiagą sudėtą į polietileninį maišelį neteisėtai laikė su savimi ir 2006-12-06 apie 19 val. atgabenęs į automobilių stovėjimo aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini), ties baru (duomenys neskelbtini), už tiksliai nenustatytą pinigų sumą neteisėtai pardavė M. D. ir R. J., veikusiems bendrininkų grupėje.

Teismas, išteisindamas A. V., nuosprendyje konstatavo, jog kaltinamojo A. V. parodymų, neigiant psichotropinių medžiagų pardavimą R. J. bei M. D., nepaneigia jokie byloje esantys įrodymai, ištirti teisminio nagrinėjimo metu. A. V. asmens kratos metu jo rūbų kišenėse rasti psichotropinės medžiagos – MDMA pėdsakai nepatvirtina jo tyčios platinti šią medžiagą bei kaltės padarius jam inkriminuotą veiką. Todėl dėl kaltinimo pagal LR BK 260 straipsnio 2 dalį, tai yra dėl didelio kiekio psichotropinės medžiagos 2006-12-06 pardavimo M. D. ir R. J., A. V. išteisintas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

2007-01-31 techninių priemonių panaudojimo, atliekant operatyvinius veiksmus protokolo priede – pokalbių suvestinėse bei garso įrašuose fiksuotas pokalbis Nr. 1832 įvykęs 2007-12-06 15.26.55 val. tarp R. J. ir M. D., kurio metu R. J. informuoja apie tablečių su psichotropine medžiaga kainą, bei klausia, kiek M. D. turi pinigų ir prašo nedelsiant jam perskambinti pranešant apie planuojamą įgyti tablečių kiekį. Šio pokalbio metu R. J. prašo kitu telefonu skambinančio „Audriuko“ (A. V.) palaukti. Iš karto po to sekančio pokalbio Nr.1833, įvykusio 2007-12-06 15.33.50, tarp R. J. ir M. D. metu R. J. nurodo, kad pasakė, jog jau pasakęs, kad „reikės penkis su puse (550)“ ir „tas nuvažiavo atpilti“. 2006-12-11 sekimo suvestine Nr. 20-7/3-OV-3027 (S) patvirtinama, kad A. V., R. J., M. D. 2007-12-06 buvo susitikę prie baro „Žaliasis vingis“.

Atsikirtimuose į prokuroro apeliacinį skundą nuteistasis A. V. prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad 2006-12-07 įtariamojo R. J. apklausos protokole yra paminėta, jog R. J. kiekvieną dieną geria raminamuosius. Tvirtina, kad tyrėja nėra specialistė galinti nustatyti, ar asmuo yra apsvaigęs nuo psichotropinių medžiagų, todėl teisminio nagrinėjimo metu tyrėjos duoti parodymai negali būti vertinami kaip įrodymai, nustatantys R. J. būklę apklausos metu. Apklausos metu R. J. nurodė, kad iš A. V. jokių tablečių negavo. Jo(A. V.) duotų parodymų, neigiant psichotropinių medžiagų pardavimą R. J. bei M. D., nepaneigė jokie byloje esantys įrodymai ištirti teisminio nagrinėjimo metu. Kaltinamieji R. J. bei M. D. patvirtino, kad iš jo jokių psichotropinių medžiagų nepirko. Jis pats iki 2006-12-06 vartojo įvairias narkotines medžiagas, todėl bute rastos narkotinės medžiagos buvo laikomos sau neturint tikslo jas parduoti ar kitaip platinti. Taip pat, kadangi vartojo įvairias narkotines medžiagas, vienintelės turimos striukės kišenių vidiniame paviršiuje galėjo būti rasta psichotropinės medžiagos – MDMA pėdsakų. Rūbuose rastais psichotropinių medžiagų pėdsakais negalima grįsti tyčios platinti šias medžiagas. Teigia, kad operatyviniais veiksmais užfiksuoto pokalbio metu, pokalbių suvestinėse bei garso įrašuose, fiksuotas pokalbis, kai R. J. prašo kitu telefonu skambinančio „Audriuko“ palaukti, patvirtintina tik pačio skambučio faktą, kitų aplinkybių nepatvirtina ir negali patvirtinti. Su R. J. buvo susitikę tik tam, kad R. J. norėjo pasiskolinti pinigų.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro ir nuteistojo apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl Kauno apygardos prokuratūros prokuroro skundo

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

BPK 20str. nurodo, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, teismas privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai, nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės, tinkamai įvertinami visi surinkti byloje įrodymai, priimamas teisingas sprendimas.

BPK 303str. 5d. nurodo, kad teismas priima išteisinamąjį nuosprendį, jeigu 1)nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, 2)nenustatyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes, išanalizavo byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu padarė pagrįstas bei teisingas išvadas dėl A. V. nekaltumo. Išteisinamasis nuosprendis dalyje dėl A. V. išteisinimo priimtas pagrįstai. Nuosprendis priimtas ir surašytas, nepažeidus BPK 20, 301, 303str. reikalavimų. Teismas nuosprendyje nurodė nustatytas aplinkybes, įrodymų įvertinimo motyvus, išvadas dėl kaltinamojo išteisinimo. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo išvados apeliacinio skundo argumentais nepaneigtos.

Teismas nuosprendyje išsamiai aprašė teismo posėdžio metu ištirtus įrodymus ir jų pagrindu padarė pagrįstą išvadą, kad byloje nėra surinkta įrodymų, kurie patvirtintų, jog A. V. pardavė psichotropinę medžiagą R. J. ir M. D..

Iš bylos medžiagos matyti, kad A. V. nuo ikiteisminio tyrimo pradžios neigė aplinkybę, kad jis įgijo, laikė, gabeno ir 2006-12-06 psichotropinę medžiagą MDMA - 550 vnt. tablečių pardavė R. J. ir M. D.. A. V. neneigė susitikimo su R. J. fakto, tačiau nurodė, kad susitikimo tikslas buvo dėl pinigų skolinimosi. Analogiškai jis aiškino teisme. Kolegijos nuomone, tam, kad paneigti tokius A. V. parodymus nepakanka vien netikėti jais. Atmetant vienus įrodymus, būtina nurodyti, kokiais kitais objektyviais ir patikimais įrodymais patvirtinama ar paneigiama turinti reikšmę bylai teisingai išspręsti aplinkybė.

Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo seka, kad neįrodytas asmens kaltumas teisiškai prilygsta įrodytam nekaltumui, o visos abejonės dėl kaltumo, jei jų nepavyksta pašalinti, aiškinamos to asmens naudai. Be to, minėtas principas reiškia ir tai, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas spėjimais. Jis priimamas tik su sąlyga, jeigu teisminio nagrinėjimo eigoje kaltinamojo kaltumas nusikaltimo padarymu yra įrodytas.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003m. birželio 20d. nutarimo Nr. 40 ”Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą” 3.1.8 p. nurodo, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad įrodymai turi būti patikimi, savarankiški ir vertinamas jų visetas.

LR BK 260 straipsnio 2 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų.

Šioje dispozicijoje nustatyta keletas alternatyvių šio nusikaltimo sudėties objektyviųjų (veikos) požymių. Veika kvalifikuojama pagal LR BK 260 straipsnio 2 dalį, jeigu nustatomas bent vienas dispozicijoje išvardytų alternatyvių požymių ir tikslas parduoti ar kitaip platinti didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų arba jų pardavimo ar kitokio platinimo faktas.

Pagal kaltinamajame akte nurodytas aplinkybes A. V. buvo kaltinamas tuo, kad turėdamas tikslą parduoti, neteisėtai įgijo, laikė, gabeno ir pardavė psichotropines medžiagas R. J. ir M. D..

Šias aplinkybes prokuroras grindžia šiais duomenimis: ikiteisminio tyrimo metu įtariamojo R. J. pirminiais parodymais, kur nurodoma, kad jis su A. V. susitiko tikslu įgyti psichotropinių medžiagų; specialisto išvada Nr. l40-(12863)-ISI-49, kurioje nurodyta, kad A. V. striukės kišenėje rasta psichotropinės medžiagos MDMA pėdsakų; pokalbių suvestinėse bei garso įrašuose fiksuotų pokalbių tarp M. D., R. J. ir A. V. turinio analize, bei sekimo suvestine Nr. 20-7/3-OV-3027 (S), kurioje patvirtinama, kad A. V., R. J., M. D. buvo susitikę.

Apeliacinės instancijos teismo kolegija konstatuoja, kad prokuroro minimi bylos duomenys nepatvirtina aplinkybių apie tai, kad A. V. įgijo, laikė, gabeno ir M. D., R. J. pardavė psichotropinę medžiagą.

Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad pirminiai R. J. parodymai patvirtina kaltinimo aplinkybes. Susipažinus su R. J. parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu ir teisme matyti, kad juose nėra patvirtinamos aplinkybės apie tai iš kur, kada ir prie kokių aplinkybių A. V. įgijo, kur, kada, kiek laiko laikė, gabeno psichotropines medžiagas. Nei viename iš apklausų protokolų R. J. nėra tvirtinęs, kad jis ar M. D. būtų įgijęs-pirkęs psichotropines medžiagas iš A. V.. Teisus prokuroras tvirtindamas, kad yra pirminė R. J. apklausa, kur jis nurodė, jog susitiko su A. V. tikslu gauti psichotropinių medžiagų. Iš tiesų ikiteisminio tyrimo metu apklaustas R. J. nurodė, kad skambino A. V., pasiūlė susitikti tikslu pakalbėti dėl „Ekstazy“. Taigi, šiame protokole nurodytas susitikimo tikslas, tačiau nėra R. J. patvirtinimo, kad šio susitikimo metu jis gavo psichotropines medžiagas iš A. V.. Priešingai, šiame protokole R. J. patvirtino, kad jis iš A. V. tablečių negavo.(t. 2. b.l. 151-152) Gi, vėliau apklaustas ikiteisminiame tyrime ir teisme R. J. susitikimo su A. V. ankščiau nurodytą tikslą (gauti tabletes) paneigė ir tvirtino, kad susitiko pasikalbėti.(t. 2. b.l.155, t. 6. b.l.80-81). Taigi, matyti, kad R. J. parodymai dėl susitikimo su A. V. tikslo nėra nuoseklūs, jais nepatvirtinama aplinkybė, kad A. V. pardavė psichotropinę medžiagą. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme apklaustas M. D. nepatvirtino aplinkybės, kad jis ar R. J. pirko psichotropines medžiagas iš A. V.. M. D. paaiškino, kad įvykio dieną susitikęs su A. V. nebuvo ir nebendravo, tabletes jam perdavė R. J.. Pats A. V. tvirtina, kad jis nebuvo įgijęs, nelaikė, negabeno ir nuteistiesiems nepardavė psichotropinę medžiagą, kuri buvo rasta sulaikius R. J. ir M. D.. A. V. neneigia, kad įvykio dieną buvo susitikęs su R. J., bendravo, šis prašė paskolinti pinigų ir aiškina, kad susitikimų metu kalbos apie tabletes nebuvo. Kolegija konstatuoja, kad šis A. V. aiškinimas byloje nepaneigtas.

Apeliaciniame skunde minimi sekimo suvestinė, pokalbių suvestinė patvirtina nuteistųjų tarpusavio bendravimą telefonu, susitikimo aplinkybes, tačiau nepatvirtina psichotropinių medžiagų pardavimo ar perdavimo fakto, t. y. nusikalstamos veikos buvimo.

Byloje nepaneigtas A. V. argumentas apie tai, kad striukės kišenės vidiniame paviršiuje rastos MDMA pėdsakai galėjo likti dėl to, kad iki 2006-12-06 įvykio jis pats vartojo narkotines, psichotropines medžiagas ir ten jas buvo patalpinęs. Ta aplinkybė, kad A. V. namuose kratos metu buvo rastos narkotinės ir psichotropinės medžiagos ir jis nuteistas už jų neteisėtą įgijimą, laikymą be tikslo platinti, duoda pagrindą tikėti, kad jis pats vartojo narkotines ir psichotropines medžiagas. Svarbi ta aplinkybė, kad kratos metu A. V. bute rasta medžiaga nėra tapati medžiagai rastai automobilyje sulaikant M. D. ir R. J..

Apeliacinės instancijos teisme A. V. paaiškino, kad 2006-12-06 jis susitikimo su R. J. metu striukės nedėvėjo, ją užsidėjo tik tuomet kai buvo sulaikytas ir gabenamas į policiją. Šis A. V. aiškinimas atitinka sekimo suvestinėje esantiems duomenims, kur užfiksuota, kad susitikimo su M. D. ir R. J. metu prie baro (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), A. V. buvo apsirengęs juodu su pilka juosta megztiniu.(t. 1. b.l. 147-149) Esant šioms aplinkybėms, atmestinas prokuroro apeliaciniame skunde pateiktas argumentas, kad A. V. striukėje rastos MDMA medžiagos pėdsakai yra palikti tos pačios medžiagos, kuri buvo surasta pas M. D. ir R. J..

Esant tokiems duomenims ir nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad prokuroro apeliaciniame skunde nurodyti duomenys patvirtina faktą, kad A. V. padarė LR BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

LR BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad įrodymus teisėjai vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolai ir priimto nuosprendžio turinys rodo, kad BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių buvo laikomasi. Pagal LR BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Šių reikalavimų pirmosios instancijos teismas nepažeidė, todėl tenkinti prokuroro apeliacinio skundo nėra teisinio pagrindo.

Dėl A. V. apeliacinio skundo

Apeliaciniame skunde nuteistasis A. V. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas jam skyrė per griežtą terminuoto laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegija pažymi, kad šis nuteistojo A. V. apeliaciniame skunde nurodytas argumentas turi būti atmestas kaip nepagrįstas, nes pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas aplinkybes, turinčias reikšmės individualizuotos bausmės skyrimui, atsižvelgdamas į baudžiamajame įstatyme nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus.

Bendruosius bausmės skyrimo pagrindus apibrėžiančio LR BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismui pirmiausia galioja taisyklė, jog teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijose nurodytose ribose. LR BK 259 straipsnio 1 dalies sankcija nustato bausmės ribą nuo mažiausios leistinos pagal įstatymą skirti laisvės atėmimo bausmės ribos iki dviejų metų laisvės atėmimo. Taigi sankcija yra įstatyme numatytos bausmės skyrimo riba ir teismas neturi teisės peržengti joje numatyto bausmės dydžio, jeigu to nenumato įstatymas.

Sankcijų taikymą detalizuoja LR BK 54 straipsnio 2 dalis, kurioje numatyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas ir individualizuodamas nuteistajam bausmę, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, nustatytų BK 54 straipsnyje, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą, atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą, kaltinamojo asmenybę.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į tai, kad A. V. padarytas nusikaltimas tyčinis, nesunkus, jis teistas, teistumui neišnykus vėl padarė naują nusikaltimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad nusikalstama veika padaryta neišnykus ir nepanaikinus ankstesnių teistumų. Kadangi įvykdytas tyčinis nusikaltimas, neišnykus ir nepanaikinus ankstesnių teistumų taip pat už tyčinius nusikaltimus, remiantis LR BK 27 str.1 d. A. V. yra recidyvistas. LR BK 56 str. numatyta, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Dėl šių aplinkybių darytina išvada, kad tik realus laisvės atėmimo bausmės paskyrimas gali užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą ir pasiekti, kad asmuo būtų nubaustas bei atlikęs bausmę nebedarytų naujų teisės pažeidimų, būtų apribota galimybė nuteistajam daryti naujas nusikalstamas veikas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam skyrė terminuotą laisvės atėmimo bausmę.

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas paskirtos bausmės dydį, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė.

LR BK 61 str. 4 d. numatyta, kad, jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas skiria jam ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, bendrųjų bausmės skyrimo taisyklių nepažeidė, paskirtoji bausmė nėra aiškiai per griežta. Aukščiau aptarti duomenys duoda pagrindą išvadai, kad teismo skirtoji bausmė gali pasiekti bausmės tikslus, nurodytus BK 41 straipsnyje, tai yra sulaikyti nuteistąjį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, pasiekti, kad asmuo daugiau nenusikalstų ir laikytųsi įstatymų. Nenustatyta teisinio pagrindo nuteistajam skirti kitos rūšies bausmę ar sumažinti paskirtos terminuotos laisvės atėmimo bausmės dydį, nes priešingu atveju nebūtų sudarytos galimybės įgyvendinti individualizuotos bausmės tikslus.

Atmestinas nuteistojo argumentas, kad teismas atsakomybę lengvinančia aplinkybe privalėjo pripažinti tai, kad jis kaltu prisipažino ir nuoširdžiai gailisi.

Pagal teismų praktiką BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tik tada, kai kaltininkas prisipažįsta padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nustatomas bent vienas iš trijų alternatyvių pagrindų: 1) kaltininkas nuoširdžiai gailisi; 2) padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) padėjo išaiškinti joje dalyvavusius asmenis. Prisipažinimas yra situacija, kai kaltininkas savo noru, o ne verčiamas byloje surinktų įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Nelaikoma, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, jeigu jo tokia veika buvo išaiškinta teisėsaugos institucijų ir dėl to jis duoda teisingus ar iš dalies teisingus parodymus apie ją, siekdamas sušvelninti savo atsakomybę. Taigi, norint konstatuoti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, teismui nepakanka nustatyti, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, t. y. nurodė esmines nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo padarinius. Pažymėtina, kad nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo ir gailėjimosi, o turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (pagal pranešino apie padarytą nusikalstamą veiką aplinkybes, duotus parodymus ir pan.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje negalima konstatuoti, jog A. V. prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailėjosi. Įtariamojo apklausos protokole, nurodyta, kad nuteistasis A. V. atsisako duoti parodymus (t. 3. b. l. 39, 41). Baudžiamasis įstatymas suteikia teisę įtariamajam atsisakyti duoti parodymus, tačiau ši aplinkybė yra vertinama, kaip atsisakymas bendradarbiauti su teisėsaugos institucijomis ir padėti operatyviai nustatyti visas reikšmingas nusikalstamos veikos aplinkybes. Tai neduoda pagrindo daryti išvadai, kad apeliantas gailisi, neigiamai vertina savo poelgį, išgyvena dėl padarytų veiksmų.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis LR BK 61 straipsniu ir paskirti bausmės dydį, skaičiuojamą nuo jos vidurkio.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išaiškindamas bausmių skyrimo nuostatas, nurodė, kad LR BK 61 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas Baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Ši baudžiamojo įstatymo nuostata išvardija kriterijus, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas bausmės dydį. LR BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį ar nustatyti jos dydį, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą bei nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio. Konstatuojama, kad minėta norma reguliuoja bausmės dydžio apskaičiavimo metodą, o ne nustato bausmės dydžio skyrimo taisyklę kaip imperatyvų reikalavimą teismams.

Pirmosios instancijos teismas, pagrįstai, nenustatydamas atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, tinkamai įvertindamas nuteistojo asmenybę neigiamai charakterizuojančius duomenis, jų tarpusavio santykį, lyginamąją vertę, nusikalstamos veikos pavojingumą, paskyrė A. V. 2 metų laisvės atėmimo bausmę. Pagal LR BK 259 str. 1 d., teismas paskyrė bausmę, neperžengdamas jos ribų. Paskirtoji bausmė atitinka individualizuotos bausmės ir teisingumo principą, neprieštarauja bendriesiems bausmė skyrimo pagrindams.

Nuteistasis švelnesnės bausmės skyrimą argumentuoja ta aplinkybe, kad jis serga vėžiu. Tačiau kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo švelninti bausmę šiuo argumentu, nes liga nuteistajam netrukdė daryti nusikalstamą veiką.

Kolegija konstatuoja, kad nuosprendis teisingas, todėl nenaikinamas ir paliekamas galioti. Apeliacinių skundų argumentai nepagrįsti, todėl apeliaciniai skundai atmetami.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Proceso Kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

nutarė:

Nuteistojo A. V. ir Kauno apygardos prokuratūros prokuroro Mindaugo Sabaičio apeliacinius skundus atmesti.