Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Algimanto Venckaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. D. apeliaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo 2009-04-03 nuosprendžio, kuriuo T. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d. ir nuteistas devynerių metų laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos namuose.

Priteista iš nuteistojo T. D. nukentėjusiajai N. K. 11 260 litų turtinei žalai atlyginti. Be to, nukentėjusiajai N. K. pripažinta teisė į civilinio ieškinio dalies dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkinimą, o ieškinio dydžio klausimas perduotas spręsti civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. D. nuteistas už tai, kad 2008 m. rugpjūčio 11 dieną, būdamas savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), laikotarpyje nuo 1 iki 3 val. konfliktuodamas su tame pačiame bute gyvenusia T. K. , dėl asmeninių paskatų tyčia ją pastūmė, o pastarajai nukritus ant žemės, sudavė jai rankomis du smūgius į pečių sritį. Nukentėjusiajai bandant atsikelti nuo žemės, nuteistasis vėl ją tyčia pastūmė ant žemės ir kojomis sudavė du smūgius į nugaros, šono sritis, padarydamas nukentėjusiajai kraujosruvas galvos minkštuose audiniuose dešinėje smilkininėje ir pakaušinėje srityje odos nubrozdinimą su aplinkine kraujosruva nosies nugarėlės vidinėje dalyje, odos nubrozdinimus: kojose, nugaros dešinėje pusėje, kraujosruvas krūtinės ląstos kairėje pusėje bei X-XI šonkaulių lūžius kairėje pusėje tarp užpakalinės pažastinės ir mentės linijos su aplinkine kraujosruva nugaros minkštuosiuose audiniuose, kairio inksto plyšimą su kraujagyslių sužalojimu, tai komplikavosi vidiniu nukraujavimu ir T. K. mirė, t. y. T. D. tyčia nužudė T. K. .

Pirmosios instancijos teisme T. D. buvo kaltintas tuo, kad asmeninio konflikto su T. K. metu tyčia sudavė pastarajai rankomis ir kojomis ne mažiau 26 smūgių į galvą, pilvą, nugarą ir šonus. Visgi pats T. D. pripažino sudavęs T. K. tik du smūgius rankomis bei du kartus spyręs jai koja, o teisme apklausta teismo medicinos specialistė negalėjo atmesti, kad nežymūs sužalojimai, nesusiję su mirtimi, galėjo atsirasti ir nukentėjusiajai krintant bei atsitrenkiant į kietus bukus paviršius. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas, nustatydamas įvykio aplinkybes, iš T. D. pagal LR BK 129 str. 1 d. pareikšto kaltinimo pašalino 22 smūgių sudavimą rankomis ir kojomis kaip neįrodytus. Iš kitos pusės, teismas konstatavo, kad nustatytus nežymius kūno sužalojimus T. D. nukentėjusiajai padarė ją tyčia du kartus pastumdamas ant grindų.

Apeliaciniu skundu nuteistasis T. D. su Vilniaus apygardos teismo 2009-04-03 nuosprendžiu nesutinka ir nurodo, kad jame neišsamiai ir neobjektyviai atsižvelgta į nuteistojo parodymus, kadangi jis pats parodymų nekeitė ir dėl pareikštų kaltinimų prisipažino ne visiškai, o tik iš dalies. Apeliantas nurodo, kad grįžus namo po darbo 2008-09-10 apie 21-22 val. iš karto kilo konfliktas, kuris buvo išprovokuotas. Nuteistasis paaiškino, kad teismas neįvertino to, jog nedidele jėga pastūmus T. K. , už pastarosios buvo aštrus lovos kampas, į kurį nukentėjusioji galėjo atsitrenkti. Tuo tarpu, nors teisme specialistė kategoriškai teigė, kad inksto plyšimas jokiais būdais negalėjo įvykti nukentėjusiajai griūnant, tačiau pagrįsti tokio savo teiginio negalėjo. Atitinkamai, apelianto įsitikinimu, iš nuosprendžio turi būti pašalinti X-XI šonkaulių lūžiai nukentėjusiajai, nes jie neturėjo įtakos mirčiai. Be to, apeliantas pažymi, jog T. K. net ir matydama, kad jos įžeidinėjimai T. D. labai nepatinka, visgi tęsė grubius įžeidinėjimus, o smūgiai rankomis ir kojomis buvo suduoti vienu metu netekus kantrybės. Iš kitos pusės, nuteistojo teigimu, smūgiai buvo suduoti stengiantis panaudoti kuo mažiau jėgos, o nukentėjusiajai aprimus, jis dar paguldė T. K. į lovą ant šono ir, būdamas pavargęs ir vengdamas tolesnių konfliktų, išėjo iš kambario, o ryte pamatęs T. K. gulinčią ant grindų, priėjo pažiūrėti, kas atsitiko. Tokiu būdu apeliantas pažymi, kad T. K. mirties jis ne tik nesiekė, bet ir neleido sąmoningai kilti, o tiesiog taip susiklostė aplinkybės. Visgi teismas neteisingai nurodė, jog nusikaltimas įvykdytas tiesiogine neapibrėžta tyčia, nes nusikaltimas galėjo būti įvertintas tik kaip įvykdytas netiesiogine tyčia, o tai mažina nusikalstamos veikos pavojingumą.

Nuteistasis T. D. prašo kritiškai vertinti S. G. parodymus, nes, apelianto nuomone, liudytojo parodymuose yra aiškių neatitikimų. Antai liudytojas S. G. parodė, kad nuteistasis grasino nukentėjusiosios mamai N. K. , tačiau pastaroji to nepatvirtino. Be to, S. G. parodė, kad nuteistasis buvo užkišęs, paslėpęs kažką su kraujo dėmėm, tačiau, apelianto teigimu, jis iš karto pasakė, kad kelnės yra padėtos prie skalbinių. Be to, po gimtadienio liudytojas neva būdamas savo kambaryje girdėjo T. K. šaukiančią lyg ją kažkas muštų, tačiau kiti liudytojai, kurių kambarys buvo arčiau nei S. G. , jokio šauksmo negirdėjo. Atitinkamai nuteistasis pažymi, jog tik vienintelis S. G. girdėjo grasinant T. K. užmušt, o taip pat vienintelis matė nuteistajam mušant nukentėjusiąją, nors apie tai neparodė kiti liudytojai, todėl, apelianto nuomone, tai rodo S. G. parodymams esant šališkiems. Apeliantas taip pat prašo vertinti ir nukentėjusiosios dukters R. K. parodymų objektyvumą, kadangi, nuteistojo teigimu, užkulisiuose buvo kalbama apie gyvenimo T. D. apsunkinimą visomis prasmėmis. Be to, apeliantas pažymi, kad 2008-08-11 nuo 1 iki 3 val. nakties liudytojas K. N. iš pradžių parodė girdėjęs žingsnius, kritimą ir aimanuojantį kvietimą („Tomai...“), o tai rodo, kad jokių kivirčų ir konfliktų nei iš vienos pusės nebuvo.

Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, nuteistasis T. D. apeliaciniu skundu prašo perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką ir sušvelninti jam paskirtą bausmę.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras ir nukentėjusioji N. K. prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo T. D. apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, tiksliai nustatė faktines bylos aplinkybes bei tinkamai kvalifikavo nuteistojo T. D. nusikalstamą veiką. Be to, nors pirmosios instancijos teismas ir netinkamai nustatė tyčios rūšį, tačiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, nuteistajam T. D. už T. K. nužudymą paskirta devynerių metų laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per griežta ir jos švelninti nėra pagrindo.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad jo teisme duoti parodymai surašyti neteisingai, nes dėl pareikšto kaltinimo jis prisipažino ne visiškai, o iš dalies. Tačiau pažymėtina, kad prisipažinimo išsamumą vertina, o taip pat LR BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę nustato teismas. Tuo tarpu iš paties nuteistojo parodymų aišku, kad nuteistasis pripažino sudavęs įtakos nukentėjusiosios mirčiai turėjusius smūgius ir nuoširdžiai gailėjosi, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, jog T. D. dėl T. K. nužudymo prisipažino visiškai. Atitinkamai tai, kad nuteistasis nesiekė nukentėjusiosios mirties, turi įtakos tik nustatant tyčios rūšį bei skiriant bausmę. Apeliantas nurodo, kad nukentėjusiosios mirties priežastis taip ir liko nenustatyta, nes šonkaulių lūžiai patys savaime nėra mirtini ir jie iš kaltinimo turi būti pašalinti, o teisme apklausta specialistė taip ir negalėjo paaiškinti, kodėl negalima sužaloti inksto griūvant. Tačiau, visų pirma, atkreiptinas dėmesys, jog nustatant faktines bylos aplinkybes, kuriomis buvo nužudytas žmogus, aprašomi visi nuteistojo veiksmais nukentėjusiajai padaryti sužalojimai, o kaltas asmuo traukiamas atsakomybėn atsižvelgiant į kilusias sunkiausias pasekmes. Iš kitos pusės, apeliantas visiškai nepagrįstai mėgina išskirti X-XI šonkaulių lūžius teigdamas, kad šonkaulių lūžiai neturi ryšio su nukentėjusiosios T. K. mirtimi. Visgi specialisto išvadoje Nr. M 1526/08(01) aiškiai nurodyta, kad T. K. mirė nuo nugaros kairės pusės apatinės dalies sumušimo, pasireiškusio X-XI šonkaulių lūžiu kairėje pusėje tarp užpakalinės pažastinės ir mentės linijos su aplinkine kraujosruva nugaros minkštuose audiniuose, kairio inksto plyšimu su kraujagyslių sužalojimu, kas komplikavosi vidiniu nukraujavimu. Be to, pirmosios instancijos teisme apklausta ekspertė, tvirtindama specialisto išvadą Nr. M 1526/08(01), papildomai paaiškino, kad nukentėjusiosios mirtis įvyko dėl kairės pusės nugaros sumušimo, kuris pasireiškė šonkaulių lūžiu ir kairio inksto plyšimu su kraujagyslių sužalojimu, o visi minėti sužalojimai visumoje sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą, buvusį tiesiogine mirties priežastimi. Tiesa, teisme ekspertė pripažino, jog šonkaulių lūžiai atskirai patys savaime nesukelia sunkaus kūno sužalojimo, tačiau, teisėjų kolegijos įsitikinimu, išskirti tokių sužalojimų nėra jokio pagrindo, nes, kaip teisme parodė ekspertė, mirtis įvyko nuo vidinio nukraujavimo, o pastarąjį sukėlė šonkaulių lūžių, kairio inksto plyšimo ir kraujagyslių sužalojimo visuma. Atitinkamai nėra jokio pagrindo teigti, kad mirties priežastis nebuvo tinkamai nustatyta, nes mirtis gali įvykti ne tik nuo konkretaus žmogaus organo sužalojimo, bet ir nuo sužalojimų visumos, kurie kiekvienas atskirai pasunkina bendrą nukentėjusio asmens sveikatos būklę, o visi kartu sukelia sunkų kūno sužalojimą, lėmusį nukentėjusiojo asmens mirtį, kas ir buvo nustatyta konkrečiu atveju (T. 1, b. l. 12-16: T. 2, b. l. 143-144). Nuteistasis T. D. apeliaciniame skunde teigia, kad pastūmus nukentėjusiąją, pastaroji krisdama galėjo atsitrenkti į aštrų lovos kampą, o apklausta pirmosios instancijos teisme ekspertė negalėjo paaiškinti, kodėl inksto plyšimas negalimas nukentėjusiajai griūnant, o tik ją mušant. Tačiau pažymėtina, jog nukentėjusios mirčiai lemiamų sužalojimų padarymo T. K. atsitrenkiant į lovos kraštą galimybę paneigia ne tik ekspertės paaiškinimai pirmosios instancijos teisme, bet ir paties nuteistojo parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme. Antai praėjus vos porai dienų po įvykio vykusio įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje metu, dar nesant pateiktos specialisto išvados apie T. K. mirties priežastį, T. D. parodė, kad įvykus konfliktui ir nuteistajam du kartus pastūmus T. K. , pastaroji krito ant grindų (T. 2, b. l. 21 – 31). Be to, apklaustas pirmosios instancijos teisme T. D. patvirtino, jog sudavus smūgius, T. K. nukrito už lovos galo, o jis pats nematęs, kad krisdama nukentėjusioji būtų siekusi lovos galą. Tokiu būdu minėti nuteistojo parodymai visiškai patvirtina ekspertės paaiškinimą, kad mirtinas sumušimas (sužalojimai, kurie bendrai lėmė nukentėjusiosios mirtį įvykus vidiniam nukraujavimui) negalėjo būti padarytas griūnant ar atsitrenkiant į kietą buką paviršių, nes smūgis turėjo būti stiprus, labiausiai tikėtina padarytas koja (T. 2, b. l. 141–142), o kartu paneigia apelianto versiją, kad sužalojimas galbūt galėjo atsirasti nukentėjusiajai griūnant ir atsitrenkiant į lovos kraštą.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad konfliktą išprovokavo pati nukentėjusioji, kuri matydama, jog jos žodžiai ir elgesys itin nepatiko nuteistajam, vis vien jį įžeidinėjo ir tik tuomet T. D. neteko kantrybės bei sudavė smūgius rankomis ir kojomis. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę T. D. , atsižvelgė, kad nuteistojo nusikalstamus veiksmams įtakos turėjo ir nukentėjusiosios asocialus gyvenimo būdas. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, nužudytosios T. K. elgesį vertinti kaip provokuojamą nėra jokio pagrindo, nes iš paties nuteistojo parodymų aišku, kad 2008-08-10 grįžęs iš darbo pats T. D. ėmė barti nukentėjusiąją bei nuo to prasidėjo konfliktas. Be to, iš byloje apklaustų liudytojų S. G. , K. N. , E. P. , o taip pat iš dalies ir nukentėjusiosios R. K. parodymų aišku, kad T. D. nesutarimų su T. K. aiškinimasis smurtu nuteistajam buvo pakankamai įprastas dalykas. Tokiu būdu, teisėjų kolegijos įsitikinimu, teigti, jog T. K. , žodžiu įžeidinėdama T. D. , jį išprovokavo nėra jokio pagrindo. Be to, iš paties T. D. parodymų aišku, jog konfliktas su T. K. truko pakankamai ilgai, nuteistasis gana detaliai parodė apie įvykusį konfliktą ir konkrečius savo veiksmus (suduodant nukentėjusiajai smūgius rankomis ir kojomis), todėl teigti, jog įvykio metu nuteistasis buvo fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis nukentėjusiosios poelgis, taip pat nėra jokio pagrindo.

Nuteistasis apeliaciniu skundu taip pat prašo kritiškai vertinti liudytojo S. G. ir nukentėjusiosios R. K. parodymus kritiškai, nes jie esą neobjektyvūs ir neatitinka įvykio aplinkybių. Tačiau pažymėtina, kad nei S. G. , nei R. K. nieko konkretaus apie įvykį 2008-08-11 naktį neparodė, o jų parodymai iš esmės yra apie T. D. ir T. K. tarpusavio santykius iki įvykio. Visgi, teisėjų kolegijos įsitikinimu, abejoti liudytojo S. G. ir nukentėjusiosios R. K. parodymais dėl nuteistojo ankstesnių tarpusavio santykių su T. K. nėra pagrindo, nes juos iš dalies (apie matytus sužalojimus ant T. K. kūno) patvirtino taip pat ir liudytojai E. P. bei K. N. . Apeliantas prašo vadovautis liudytojo K. N. parodymais, kurie neva parodo apie konflikto tarp nuteistojo ir nužudytosios nebuvimą, tačiau tokie nuteistojo argumentai prieštarauja jo paties parodymams, kuriais nuteistasis pripažįsta 2008-08-11 naktį vykusį konfliktą su T. K. . Atitinkamai tai, kad liudytojas K. N. girdėjo kažkokius garsus (panašius į kritimą, dejavimą) 2008-08-11 naktį, tik patvirtina nuteistojo parodymus apie jo konfliktą su T. K. .

Vilniaus apygardos teismas 2009-04-03 nuosprendyje konstatavo, kad T. D. , smurtaudamas T. K. atžvilgiu, nukentėjusiosios mirties nesiekė, tačiau sąmoningai leido pasekmėms kilti. Apeliantas nurodo, kad mirtinų pasekmių jis ne tik nesiekė, bet ir neleido sąmoningai joms kilti, o tiesiog taip susiklostė aplinkybės. Visgi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, T. D. , pargriaudamas nukentėjusiąją ir suduodamas smūgius rankomis ir kojomis, o vėliau ją „nutempęs“ į lovą ir palikęs, suprato keliantis pavojų T. K. gyvybei, numatė galimus padarinius, tačiau buvo abejingas galimiems padariniams ir nesiėmė nieko, kad žalingos pasekmės neatsirastų, t. y. sąmoningai leido žalingiems padariniams atsirasti. Tačiau pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė, kad T. D. nužudė T. K. veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia, nes byloje nėra jokių pagrįstų įrodymų, kad T. D. siekė kuo skaudžiau sužaloti nukentėjusiąją ar net ją nužudyti. Priešingai, pats pirmosios instancijos teismas 2009-04-03 nuosprendyje nurodė, kad T. D. nesiekė T. K. mirties, o tik sąmoningai leido joms kilti nesiimdamas jokių priemonių faktiškai kilusių išvengti. Tokiu būdu, atsižvelgiant į visas auščiau išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad T. D. nužudė T. K. veikdamas netiesiogine tyčia. Atitinkamai nuteistojo veika visiškai pagrįstai kvalifikuota pagal LR BK 129 str. 1 d. ir perkvalifikuoti T. D. veiksmus, atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, nėra teisinio pagrindo. Visgi, vertindama T. D. pagal LR BK 129 str. 1 d. paskirtos laisvės atėmimo bausmės pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija be jau Vilniaus apygardos teismo 2009-04-03 nuosprendyje nurodytų aplinkybių atsižvelgia į tai, kad netiesiogine tyčia įvykdytas labai sunkus nusikaltimas prieš iš esmės apsiginti negalinčią moterį (T. K. lavono kraujyje rasta 3,12 % etilo alkoholio), o T. D. paskirta bausmė netgi nesiekia LR BK 129 str. 1 d. sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkio ir visiškai atitinka LR BK 54 str. numatytus bendruosius bausmių skyrimo pagrindus bei LR BK 41 str. numatytą bausmės paskirtį, todėl teigti, kad paskirta devynerių metų laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per griežta ir ją švelninti nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo T. D. apeliacinį skundą atmesti.