Vilniaus apygardos teismo nutartis

2010-11-25 · Civilinė byla Nr. 2S-1272-516/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-11-25
Bylos Nr.
2S-1272-516/2010
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Rasa Gudžiūnienė (pran.), Romualda Janavičienė, Henrichas Jaglinskis
Ieškovas
P. B., P.
Atsakovas
A.
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-1272-516/2010Procesinio sprendimo kategorija: 110.1; 122.2; 122.3; 122.4
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2010 m. lapkričio 25 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rasos Gudžiūnienės,kolegijos teisėjų Romualdos Janavičienės ir Henricho Jaglinskio,

kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo P. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 28 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo P. B. ieškinį atsakovui A. K. dėl pagal sutartį gautų piniginių lėšų priteisimo.

Kolegija, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas P. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo A. K. 28 017 Lt, bei bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovui priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, pinigines lėšas, esančias banko ir kredito įstaigose 20817 Lt sumai.

Ieškovas nurodė, kad atsakovas nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų, t.y. neįgijo, neišmuitino automobilio ieškovo vardu ir jo nepardavė ieškovui, kaip tai buvo numatyta sutartyje, bei atsisakė grąžinti 28017 Lt sumą. Ieškovo teigimu, tokie atsakovo veiksmai leidžia manyti, jog pateikus ieškinį teismui, atsakovas gali imtis veiksmų, kurie apsunkintų teismo sprendimo įvykdymą ar padarytų jį neįmanomą, o priteistina suma kaip fiziniam asmeniui yra objektyviai didelė.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2010 m. balandžio 28 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.

Teismas konstatavo, kad ieškovas nenurodė faktų ir aplinkybių, patvirtinančių, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, t.y. neįrodė savo reikalavimo pagrįstumo. Teismo teigimu, aplinkybė, kad atsakovas neįvykdė savo sutartinių įsipareigojimų ir atsisako grąžinti 20817 Lt yra pagrindas kreiptis į teismą, bet ne prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, ieškovas nenurodė ir neįrodinėjo, kaip neatsiskaitymas gali įtakoti teismo sprendimo įvykdomumą.

Šalies argumentai

Teismas taip pat pažymėjo, jog sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą gali būti nagrinėjama, ar reikalavimo suma yra didelė atsakovui, bet ne ieškovui. Prašyme ieškovas neįrodinėjo, kad suma yra didelė atsakovui, o tik nurodė, kad priteistina suma kaip fiziniam asmeniui yra objektyviai didelė. Taigi teismo teigimu, vien tik aplinkybė, jog reikalavimo suma yra reikšminga ieškovui negali būti pagrindu taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovui.

Atskiruoju skundu ieškovas P. B. prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 28d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – reikalavimų užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti skolininkui A. K. priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, pinigines lėšas, esančias banko ir kredito įstaigose 20817 Lt sumai.

Žemesnės instancijos teismas

Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1) teigia, jog kreipdamasis į teismą apeliantas pateikė pakankamai įrodymų bei faktų, kurie leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog yra būtina imtis laikinųjų apsaugos priemonių. Ieškovas pažymi, kad atsakovas neįvykdė savo sutartinių įsipareigojimų, t.y. neįgijo, neišmuitino automobilio ieškovo vardu ir jo nepardavė ieškovui, kaip tai buvo numatyta sutartyje, bei daugiau kaip metus laiko atsisako grąžinti pasisavintą 28 017 Lt sumą. Ieškovo nuomone, šie veiksmai įrodo, kad pateikus ieškinį teismui, atsakovas gali imtis nesąžiningų priemonių, apsunkinančių ar darančių visai neįmanomą atsakovui nepalankaus teismo sprendimo įvykdymą;

2) Priteistina suma kaip fiziniam asmeniui yra objektyviai didelė, todėl yra būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Apelianto teigimu, teismo argumentas, kad ieškovas turėtų įrodyti, jog ši suma yra objektyviai didelė atsakovui yra nepagrįstas vien dėl to, kad dėl asmens duomenų apsaugos, ieškovas kreipdamasis į teismą neturi galimybių surinkti visą informaciją apie atsakovo turtinę padėtį. Todėl teismų praktikoje taikant laikinąsias apsaugos priemones vadovaujamasi nuostata, ar reikalaujama priteisti suma yra objektyviai didelė vidutines pajamas gaunančiam fiziniam asmeniui.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str.) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (Civilinio proceso kodekso 320 str. 1-2 d., 338 str.; Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).

Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys, 338 str.) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 28 d. nutarties, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdama jo ribų.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, atskirojo skundo, atsiliepimo į jį argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos aplinkybes, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumu, tinkamai išaiškino ir pritaikė šį klausimą reglamentuojančias teisės normas. Skundžiamą nutartį panaikinti ar pakeisti atskirajame skunde nurodytais motyvais įstatyminių pagrindų nėra.

CPK 6 straipsnyje įtvirtintas teisingumo principas reiškia, kad pažeista ar ginčijama subjektinė teisė bus apginta tik tada, kai teismo sprendimas, kuriuo patenkintas ieškinys, bus pilnai įvykdytas. Tuo tikslu įstatymų leidėjas CPK 144-152 straipsniuose įtvirtino laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

Jų taikymo poreikį nulemia grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Taikant laikinąsias apsaugos priemones siekiama, kad visą bylos nagrinėjimo laiką šalių finansinė padėtis išliktų tokia, kokia buvo prieš nagrinėjant bylą, kad būtų reali galimybė įgyvendinti priimtą teismo procesinį sprendimą.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Tokiu būdu įstatymo leidėjas ne tik numatė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, bet ir šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą - laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, jei yra pagrindo manyti, kad, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi taikant laikinąsias apsaugos priemones, turi būti įvertinta reali grėsmė, jog galimas palankus ieškovui teismo sprendimas bus neįvykdytas, ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams.

Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti, bet jam pakanka įsitikinti, kad konkrečiu atveju tokia reali grėsmė yra galima ir kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Laikinosios apsaugos priemonės taikomos siekiant užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, todėl jos turi atitikti ieškovo pareikšto reikalavimo esmę ir būti susijusios su galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymu. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės taikomos atsižvelgiant į bylos pobūdį, ieškinio reikalavimą, atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes.

Remiantis bylos medžiaga nustatyta, jog 2008-11-13 ieškovas su atsakovu sudarė Tarpininkavimo sutartį Nr. 08-11-13, kuria atsakovas įsipareigojo ieškovui JAV nupirkti automobilį LEXUS RX, 2005 m. laidos, jį atgabenti į Lietuvą, išmuitinti bei pristatyti iki nurodytos vietos (b.l. 4-5). Šios sutarties pagrindu ieškovas A. K. 2008-11-13 sumokėjo 35 950 Lt, 2009-01-29 – 5 000 Lt, o 2009-04-02 – 4000 Lt, t.y. iš viso 44 950 Lt (b.l. 5). Ieškovas savo ieškinį grindžia aplinkybėmis, kad atsakovas pažeidė sutartinius įsipareigojimus, t.y. neįgijo, neišmuitino automobilio ieškovo vardu ir jo nepardavė ieškovui, ir liko skolingas P. B. 28 017 Lt.

Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai yra kilęs turtinis ginčas dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. rugpjūčio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-397/2005; 2006 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-105/2006; 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007; 2008 m. birželio 12 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-428/2008; 2008 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-545/2008; 2008 m. gruodžio 11 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-906/2008; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-447/2009; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-905/2009).

Nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs dėl 28 017 Lt sumos priteisimo iš atsakovo A. K. . Kadangi atsakovas yra fizinis asmuo, tai minėta ieškinio suma pagal teismų praktikoje suformuotą taisyklę paprastai laikytina didele ir ši aplinkybė sudaro pagrindą preziumuoti, jog didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo savaime taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tai reiškia, jog nors tokio dydžio reikalavimai ir pareikšti fiziniam asmeniui, tačiau vien tik toks reikalavimų mastas nesudaro pagrindo teigti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taikydamas šią prezumpciją, teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas ar reikalavimo suma yra didelė konkrečiam asmeniui, t.y. ar atsakovo turtinė padėtis yra tokia gera, kad net netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų neįmanomas.

Teisėjų kolegija pažymi, jog apelianto prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones turi atitikti procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus (CPK 111 str.), jame turi būti nurodoma, kokios aplinkybės yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir kokios priemonės bei kokiu būdu turi būti taikomos, t.y. asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi prašymą pagrįsti ir motyvuoti, pateikti tam tikrus įrodymus, iš kurių būtų matyti, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas iš tikrųjų reikalingas. Tačiau tiek ieškinyje, tiek atskirajame skunde savo argumentams pagrįsti apeliantas nepateikė duomenų apie atsakovui priklausantį turtą, įrodymų apie paties apelianto (ieškovo) patirtus nuostolius bei įrodymų, jog atsakovas ėmėsi kažkokių priemonių perleisti savo turimą turtą tretiesiems asmenims. Tiek ieškovo ieškinio, tiek atskirojo skundo teiginiai apie tai, kad atsakovas turtą gali paslėpti, sunaikinti ar perleisti tretiesiems asmenims, nėra pagrįsti įrodymais, o grindžiami tik prielaidomis. Ieškovo nurodyta aplinkybė, kad atsakovas daugiau nei metus laiko atsisako grąžinti 28 017 Lt sumą, nėra pakankama daryti pagrįstą išvadą, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių galimas teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, tai yra tik pagrindas ieškovui kreiptis su ieškiniu į teismą.

Taigi ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepateikė faktinių duomenų ir įrodymų, pagrindžiančių realią grėsmę galimo teismo sprendimo įvykdymui, nepritaikius tokių priemonių. Tai reiškia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog šiuo atveju nėra jokio teisinio pagrindo taikyti ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones.

Kiti ieškovo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir nesudaro pagrindo skundžiamai teismo nutarčiai panaikinti.

Remiantis tuo, kas aukščiau išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisingai aiškino ir taikė civilinio proceso kodekso 144-152 straipsnio normas, pagrindų panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nėra (Civilinio proceso kodekso 329, 330, 338 str.), todėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nutartis paliekama nepakeista (Civilinio proceso kodekso 337 str. 1 p.), o ieškovo atskirasis skundas netenkinamas.

Pagal Vilniaus apygardos teismo pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje apeliacinės instancijos teismas turėjo 6,95 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str.). Netenkinus atskirojo skundo dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010-04-28 nutarties, iš ieškovo P. B. priteistina 6,95 Lt pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str., 96 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teisėjų kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo P. B. 6,95 Lt (šešis litus ir 95 centų) pašto išlaidų valstybei, mokamų į surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas 5660).

Kolegijos pirmininkė Rasa GudžiūnienėKolegijos teisėjai Romualda JanovičienėHenrichas Jaglinskis