Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. ir nukentėjusiojo K. R. atstovo advokato Nerijaus Ulčino apeliacinius skundus dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo:

pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. areštu 30 parų;pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d. areštu 35 paroms;pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 3 d. laisvės atėmimu 1 metams 8 mėnesiams.

Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d. pagrindu paskirtos bausmės ir Kelmės rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 2 d. nuosprendžiu paskirta bausmė subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams.

Lietuvos Respublikos BK 66 str. pagrindu į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2009 m. vasario 26 d. iki 2009 m. balandžio 9 d.

Pritaikius Lietuvos Respublikos BK 92 str. 1 d., 2 d., bausmės vykdymas atidėtas 3 metams ir paskirtos auklėjamojo poveikio priemonės – iki 2010 m. birželio 1 d. atlikti 80 valandų nemokamų auklėjamojo pobūdžio darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, kuriose darbas gali turėti auklėjamąjį pobūdį, bei elgesio apribojimas 8 mėnesiams, įpareigojant nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose.

pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d. areštu 25 paroms;pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 3 d. laisvės atėmimu 2 metams.

Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d. pagrindu paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 10 dienų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Lietuvos Respublikos BK 66 str. pagrindu į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2009 m. vasario 26 d. iki 2009 m. balandžio 8 d.

pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. areštu 15 parų;pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d. areštu 35 paroms;pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 3 d. laisvės atėmimu 1 metams 8 mėnesiams.

Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 4 d., 5 d. 2 p., 6 d. pagrindu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 8 mėnesiams 20 dienų.

Lietuvos Respublikos BK 66 str. pagrindu į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2009 m. vasario 26 d. iki 2009 m. balandžio 26 d.

Pritaikius Lietuvos Respublikos BK 92 str. 1 d., 2 d., bausmės vykdymas atidėtas 2 metams 6 mėnesiams ir paskirtos auklėjamojo poveikio priemonės – iki 2010 m. birželio 1 d. atlikti 80 valandų nemokamų auklėjamojo pobūdžio darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, kuriose darbas gali turėti auklėjamąjį pobūdį, bei elgesio apribojimas 8 mėnesiams, įpareigojant nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose.

Iš V. V., A. S., D. S. solidariai, o iki V. V. taps pilnamečiu arba įgys savarankiškas pajamas ar turtą, jam tenkančią atlyginti dalį subsidiariai iš jo tėvų lygiomis dalimis L. V. ir L. V., o iki D. S. taps pilnamečiu arba įgys savarankiškas pajamas ar turtą, jam tenkančią atlyginti dalį subsidiariai iš jo tėvų lygiomis dalimis A. S. ir V. S., priteista K. R. 1382,61 Lt turtinei ir 9000 Lt neturtinei žalai atlyginti, iš jų 6000 Lt K. R. išmokant iš Telšių rajono apylinkės teismo depozitinės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini).

Iš V. V., A. S., D. S. lygiomis dalimis K. R. priteisti 3500 Lt už advokato suteiktas paslaugas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. V. nuteistas už tai, kad 2008 m. birželio mėn. pabaigoje, tiksli data nenustatyta, dienos metu, veikdamas kartu su R. V., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, išėmęs lango stiklą, įsibrovė į T. J. priklausantį gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), Telšių r., iš kurio pagrobė T. J. priklausantį televizorių „LG“, kurio vertė 1000 Lt.

D. S. nuteistas už tai, kad 2008 m. lapkričio 21 d., apie 19 val. 30 min., būdamas (duomenys neskelbtini) mokyklos salėje, esančioje (duomenys neskelbtini), Telšių r., šokių metu iš striukės kišenės pagrobė E. V. priklausantį mobilaus ryšio telefoną „Sony Ericsson W200i“, kurio vertė 700 Lt.

Be to, V. V., A. S. ir D. S. nuteisti už tai, kad 2009 m. vasario 18 d., apie 24 val., veikdami kartu, turėdami tikslą pagrobti svetimą, Z. Š. priklausantį turtą, išlaužę durų spyną bei iškėlę durų grotas, įsibrovė į S. K. priklausantį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), Telšių r., kuriame įsikūrusi Z. Š. priklausanti parduotuvė, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių nepriklausomų nuo jų valios, nes suveikė parduotuvės vietinė signalizacija.

Be to, V. V., A. S. ir D. S. 2009 m. vasario 26 d., apie 10 val., veikdami kartu, esant išankstiniam susitarimui apiplėšti K. R., apgaule pasikvietė K. R. į T. J. priklausančią sodybą, esančią (duomenys neskelbtini), Telšių r., kurioje bendrais veiksmais panaudodami fizinį smurtą, specialiai žmogui sužaloti pritaikytus daiktus – kastetą ir medinį branktą, bei šaunamąjį ginklą nenustatytos markės dujinį pistoletą, K. R. atžvilgiu, pasireiškusį A. S. sugriebiant nukentėjusįjį K. R. už kaklo ir taip pargriaunant jį ant žemės, laikant nukentėjusįjį bei suduodant ne mažiau kaip 3-4 smūgius rankos kumščiu, kurioje buvo kastetas, į nugaros sritį, V. V. suduodant ne mažiau kaip 3-4 smūgius mediniu branktu į nugaros, galvos ir kairiojo peties sritis, D. S. spiriant į galvos sritį bei suduodant ne mažiau kaip 3-4 smūgius ranka į įvairias kūno dalis, D. S. šaunant iš nenustatytos markės dujinio pistoleto į galvos dešinę-smilkininę pusę, padarė K. R. sužalojimus, sukėlusius nežymų sveikatos sutrikdymą, bei pagrobė iš jo diržą-piniginę 15 Lt vertės su UAB (duomenys neskelbtini) priklausančiais K. R. išmokėtais pinigais – 24993 Lt, mobilaus ryšio telefoną „NOKIA“ 400 Lt vertės, iš viso pagrobė svetimo turto už 25408 Lt.

Nuteistasis A. S. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Telšių rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nuosprendį ir paskirti jam su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Skunde apeliantas nurodo, kad skirdamas bausmę teismas neatsižvelgė į tai, kad tuoj po nusikaltimo prieš K. R. padarymo jis savanoriškai atvyko į Telšių AVPK ir prisipažino padaręs nusikaltimą, davė nuoseklius parodymus ir taip padėjo atskleisti nusikalstamą veiką. Apelianto teigimu, teismas turėjo galimybę skirti švelnesnę nei įstatymo numatytą bausmę, juo labiau, kad jo vaidmuo nusikaltimo padaryme buvo antraeilis, nes ne jis sumanė ir organizavo nusikaltimą, ne jis parūpino įrankius ir šaudė. Skunde apeliantas taip pat teigia, kad teismas nepakankamai atsižvelgė į jo asmenį apibūdinančius duomenis, o būtent į tai, kad nusikaltimo padarymo metu jis buvo tik 5 mėn. kaip pilnametis, todėl nebuvo pagrindo dėl amžiaus jo išskirti iš kitų bendrininkų ir vieninteliam skirti realią laisvės atėmimo bausmę, nes pagal 2010-01-11 psichologinio tyrimo išvadą Nr. 133 jo socialinė branda prilyginama 16-18 metų amžiaus nepilnamečiui ir teismas turėjo taikyti nepilnamečiams skiriamų bausmių nuostatas.

Nuteistasis A. S. taip pat skunde nurodo, kad yra jaunas, nusikalto pirmą kartą, iki to buvo drausmingas mokinys, dabar studijuoja, jokių nuobaudų ar pastabų dėl elgesio neturėjo ir jo padarytas nusikaltimas buvo atsitiktinis, spontaniškas, padarytas draugų įtakoje.

Nukentėjusiojo K. R. atstovas advokatas Nerijus Ulčinas apeliaciniu skundu prašo pakeisti Telšių rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nuosprendį – panaikinti bausmių vykdymo atidėjimą nuteistiesiems pagal BK 92 str., pilnai patenkinti civilinį ieškinį, priteisiant jį iš visų nuteistųjų solidariai.

Skunde nurodoma, kad teismas neturėtų nuosprendyje apsiriboti formaliu pareiškimu, kad bausmės tikslai bus pasiekti, bent jau tais atvejais, kai nukentėjusieji reikalauja griežtos bausmės, nes bausmę atidėjus nebus įgyvendintas teisingumo principas. Apelianto teigimu, nuteistieji elgėsi brutaliai ir žiauriai – nusikalstami veiksmai buvo atliekami ilgai, gerai suplanavus, paruošus nusikaltimo įnagius (kastetą, branktą), todėl akivaizdu, kad etinės normos, kuriomis vadovaujasi nuteistieji, negali būti bent minimaliai priartintos prie visuomenės standartų, jeigu nebus auklėjamosios laisvės atėmimo vietos įtakos.

Be to, atstovo apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas neteisingai priteisė nukentėjusiajam žalos atlyginimą – solidarią atsakomybę perversdamas į subsidiarią, taip nukentėjusiajam sukeldamas papildomų rūpesčių dėl žalos išieškojimo. Apelianto nuomone, nuteistųjų įžūlumas, žiaurumas, rimti nukentėjusiojo sužalojimais ir stiprus fizinis skausmas labai sukrėtė ir pažemino K. R., o nuteistieji yra gan turtingi žmonės, sugebėsiantys atlyginti visą nusikaltimu padarytą žalą, todėl civilinis ieškinys negali būti mažinami, nes nukentėjusysis nurodė tinkamą jo dydį.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo K. R. atstovas prašė nukentėjusiojo atstovo apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo A. S. apeliacinį skundą atmesti. Prokurorė prašė nukentėjusiojo atstovo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, o nuteistojo A. S. apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis A. S. ir jo gynėjas prašė nuteistojo A. S. apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiojo atstovo apeliacinį skundą atmesti. Nuteistieji V. V., D. S. ir jų gynėjai bei civiliniai atsakovai L. V., L. V., A. S., V. S. prašė nukentėjusiojo atstovo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo A. S. apeliacinis skundas tenkinamas, o nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo K. R. atstovo advokato N. Ulčino apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą ir ištyręs byloje surinktus įrodymus, pagrįstai A. S., V. V. ir D. S. pripažino kaltais pasikėsinus padaryti vagystę iš Z. Š. priklausančios parduotuvės (pagal BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d.), apiplėšus K. R. (pagal BK 180 str. 3 d.), taip pat teisingai konstatavo, kad V. V., veikdamas kartu su asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, pagrobė T. J. priklausantį turtą (pagal BK 178 str. 2 d.), o D. S. dar ir vienas pagrobė E. V. priklausantį mobilaus ryšio telefoną (pagal BK 178 str. 1 d.). Apeliantai neginčija nei padarytų nusikaltimų fakto, nei A. S., V. V., D. S. inkriminuotų nusikalstamų veikų kvalifikacijos ir nesutinka tik su nuteistiesiems taikytos baudžiamosios atsakomybės apimtimi, griežtumu ir apylinkės teismo sprendimu dėl žalos atlyginimo nukentėjusiajam K. R.. Todėl apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie pateikė apeliacinius skundus ar dėl kurių skundai buvo paduoti (BPK 320 str. 3 d.).

Savo skunde nuteistasis A. S., prašydamas jam skirti su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę ar švelnesnę, nei įstatyme numatyta, bausmę, apeliuoja į daugelį dalykų – tiek į savo vaidmenį K. R. apiplėšimo metu, tiek į jį apibūdinančius duomenis prieš ir po nusikaltimo padarymo. Žinoma, apelianto skunde nurodytos aplinkybės yra svarbios sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą ir apylinkės teismas jas įvertino.

Skirdamas A. S. bausmes ir galutinę subendrintą bausmę, teismas atsižvelgė į tai, kad jis baudžiamuosius įstatymus pažeidė pirmą kartą (t. 3, b. l. 51-52), tačiau veikdamas bendrininkų grupėje, ką pagrįstai pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 str. 1 d. 1 p.), pasikėsino padaryti vieną apysunkį nusikaltimą (kvalifikuota vagystė) ir padarė vieną sunkų tyčinį smurtinį nusikaltimą – plėšimą, panaudojant šaunamąjį ginklą (BK 180 str. 3 d.), už kurį numatyta tik laisvės atėmimo bausmė. Nepagrįstai apeliantas teigia, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmes, nepakankamai įvertino jo asmenį teigiamai apibūdinančius duomenis. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad A. S. šiuo metu mokosi, dabartinėje ir ankstesnėje mokymosi įstaigose iš esmės charakterizuojamas teigiamai (t. 3, b. l. 54; t. 4, b. l. 20-21). Be ankščiau minėtos nustatytos vienos A. S. atsakomybę sunkinančios aplinkybės, apylinkės teismas nustatė ir skirdamas bausmes atsižvelgė į dvi jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, kad prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi dėl to, ir į tai, kad nukentėjusiajam K. R. buvo atlyginta dalis (t. 4, b. l. 6; 12; 17), o Valstybinei ligonių kasai visa (t. 1, b. l. 177-178; t. 3, b. l. 141) padaryta žala (BK 59 str. 1 d. 2 p., 3 p.), ir paskyrė bausmes žymiai mažesnes už atitinkamai BK 49 str. 3 d. numatytą arešto bausmės vidurkį ir BK 180 str. 3 d. sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį. A. S. paskirtų bausmių rūšių ir dydžių neginčija nukentėjusiojo K. R. atstovas savo apeliaciniu skundu, tačiau pats nuteistasis teigia, kad teismas turėjo galimybę skirti jam švelnesnę nei įstatyme numatytą bausmę.

Iš A. S. skundo turinio galima suprasti, jog pastarasis apeliuoja į BK 62 str. 1 ir 2 d. nuostatų taikymą jo atžvilgiu. BK 62 str. 1 d. nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu be to, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, teismas nustato ir tai, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, taip pat visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Vadinasi, teismas, vadovaudamasis BK 62 str. 1 d. nuostatomis, kaltininkui paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę gali tik nustatęs nurodytų sąlygų bei aplinkybių visumą. Pasak A. S., tuoj po nusikaltimo prieš K. R. padarymo jis savo noru atvyko į policiją, prisipažino padaręs nusikaltimą ir padėjo jį atskleisti. Tuo tarpu bylos medžiaga ir įvykių raida neleidžia daryti išvados apie A. S. savanorišką apsisprendimą atvykti į policiją ir papasakoti apie įvykdytą nusikalstamą veiką. Iš kitų nuteistųjų D. S., V. V. parodymų (t. 4, b. l. 27-28; 29-30) ir paties apelianto atpasakotų įvykio aplinkybių akivaizdu, kad A. S. atvykimas į policiją buvo nulemtas tam tikrų faktų. Apiplėšę K. R. visi nuteistieji iš įvykio vietos bėgo, juos persekiojo policijos pareigūnai ir, kolegijos nuomone, būtent tai įtakojo A. S., nes, pasak jo paties, tik pamatęs policininkus suprato, kaip blogai pasielgė (t. 4, b. l. 28). Negalima nekreipti dėmesio ir į tą aplinkybę, kad D. S. ir V. V. policijos pareigūnai pagavo bėgančius, visi nuteistieji bėgo atskirai ir galimai apie vienas kito sulaikymą iš pradžių nežinojo. Esant tokioms aplinkybėms atvykęs į policiją 2009-02-26 A. S. pareiškė, jog savo kaltę dėl įvykdyto plėšimo pripažįsta tik iš dalies ir parodymus apie padarytą nusikaltimą tą dieną duoti atsisakė (t. 3, b. l. 4). Kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad A. S. visiškai prisipažino ir davė parodymus apie įvykdytą plėšimą jau po to, kai ikiteisminį tyrimą atliekantiems pareigūnams visos esminės aplinkybės buvo žinomos, nes nuteistasis V. V. pirmas davė išsamius parodymus (t. 2, b. l. 145-147), pas jį buvo rasti ir asmens kratos metu paimti pagrobti pinigai (t. 1, b. l. 136-137), surasti kiti ikiteisminiam tyrimui ir bylos nagrinėjimui teisme reikšmingi daiktai (t. 1, b. l. 127-134; 138-139).

Dėl aptartų aplinkybių, kolegijos nuomone, nėra pagrindo daryti išvadą, kad A. S. pats savu noru atvyko ir apie padarytą nusikalstamą veiką pranešė valstybės institucijoms ar jų tarnautojams. Taigi, minimu atveju nėra BK 62 str. 1 d. nurodytų sąlygų visumos.

BK 62 str. 2 d. yra įtvirtintos kitos sąlygos, kurioms visoms esant nusikaltimą padariusiam asmeniui teismas taip pat gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Pagal BK 62 str. 2 d. tokia bausmė gali būti paskirta tik tada, kai, be kitų šioje dalyje nurodytų sąlygų, yra ir bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Kaip buvo minėta ankščiau, pirmosios instancijos teismas nustatė dvi A. S. atsakomybę lengvinančias aplinkybes, tačiau daryti išvadą, kad A. S., kaip bendrininko, vaidmuo nusikaltimo padaryme buvo antraeilis (BK 62 str. 2 d. 3 p.), į ką apeliuoja nuteistasis, nėra pagrindo. Tai, kad ne A. S., o nuteistasis D. S. sumanė apiplėšti gyvulių supirkėją, kad ne A. S., o D. S. ir V. V. nusikaltimo darymui atsinešė dvi kaukes, kastetą ir pistoletą – nepatvirtina to, kad A. S. vaidmuo buvo menkesnis už kitų dviejų bendrininkų. Iš nuteistųjų D. S., V. V. parodymų yra aišku, kad pasiūlius apiplėšti gyvulių supirkėją, A. S. sutiko ir prieš nusikaltimo padarymą visi trys nuteistieji buvo susitikę Pavandenės kaime, kur aptarė savo nusikalstamo veikimo eigą (t. 4, b. l. 27; 29). Pats apeliantas teisme parodė, kad įvykio dieną matė kaukes, kastetą ir pistoletą, kuriuos atnešė kiti bendrininkai, pats užsidėjo vieną kaukę, į ranką pasiėmė kastetą, V. V. užsidėjo kitą kaukę ir pasiėmė branką, o D. S. pasiėmė pistoletą ir nuėjo pasitikti atvykstančio K. R. (t. 4, b. l. 28-29). Be to, yra neginčijamai nustatyta, jog, būtent, A. S., įėjus nukentėjusiajam į patalpą, pirmas jį puolė, pervertė ant žemės, sudavė smūgius, o vėliau pastarąjį pradėjo mušti ir kiti bendrininkai. A. S. kartu su kitais bendrininkais betarpiškai realizavo plėšimo objektyviąją pusę, savo dalyvavimu nusikaltimo padaryme pritarė visiems kitų bendrininkų atliktiems veiksmams (šaudymui iš pistoleto, naudojamam smurtui, svetimo turto grobimui ir kt.), todėl apylinkės teismas pagrįstai jį pripažino lygiaverčiu bendrininkų grupės nariu. Įvertinus pirmosios instancijos teismo nustatytas ir aptartas aplinkybes, nėra jokio pagrindo A. S. veikimą bendrininkų grupėje vertinti, kaip mažiau aktyvų ar mažiau pavojingą. Tokiu būdu kolegija daro išvadą, kad nėra visų būtinų sąlygų taikyti A. S. atžvilgiu BK 62 str. 2 d.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas, spręsdamas nuteistųjų D. S. ir V. V. baudžiamosios atsakomybės klausimą, taikė nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus (BK XI skyrius) ir atidėjo paskirtų laisvės atėmimo bausmių vykdymą (BK 92 str.), nes pastarieji nusikaltimų padarymo metu neturėjo 18 metų amžiaus. Tuo pačiu iš apylinkės teismo nuosprendžio turinio matyti, kad apylinkės teismas A. S. skyrė realią laisvės atėmimo bausmę iš esmės vien todėl, kad pastarasis sunkų tyčinį nusikaltimą, numatytą BK 180 str. 3 d., padarė būdamas pilnametis. Apylinkės teismas nesvarstė galimybės ir apeliantui taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, kaip nepilnamečiui, nors A. S. tik prieš 4 mėnesius buvo suėję 18 metų.

BK 81 str. 2 d. numatyta, kad BK XI skyriaus nuostatos gali būti taikomos asmeniui, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu buvo suėję 18 metų, tačiau dar nėra suėję 21 metai, jeigu teismas, atsižvelgęs į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, motyvus bei kitas bylos aplinkybes, o prireikus ir į specialisto išvadą, nusprendžia, kad toks asmuo pagal socialinę brandą prilygsta nepilnamečiui. Iš šios įstatymo normos turinio matyti, kad įstatymų leidėjas klausimo apie asmens, padariusio nusikalstamą veiką, socialinę brandą išsprendimą pirmiausia susieja su paties teismo teise tai nustatyti, atsižvelgiant į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, motyvus bei kitas aplinkybes ir tik prireikus į specialisto išvadą.

Kaip buvo minėta anksčiau, ne A. S. sugalvojo apiplėšti gyvulių supirkėją K. R., ne jis, o jo nepilnamečiai bendrininkai nusikaltimo padarymui atsinešė, jų manymu, būtinas priemones ir įrankius. Išvardintos aplinkybės, apibūdinančios padaryto sunkaus nusikaltimo pobūdį ir motyvus, neleidžia vienareikšmiai teigti, jog nuteistojo A. S. atlikti veiksmai visiškai atitiko jo suvokimą apie planuojamą nusikalstamą veiką, dėl ko negalima daryti kategoriškos išvados, kad apeliantas gerai orientavosi socialinėje aplinkoje. Be to, kas paminėta, kolegija atsižvelgia ir į A. S. asmenybę charakterizuojančius duomenis, nurodytus mokymosi įstaigos charakteristikoje (t. 3, b. l. 54) ir psichologo tyrimo išvadoje Nr. 133 (t. 4, b. l. 68-69). Taigi, psichologės išvadoje pažymima, kad A. S. yra linkęs įsiteikti ir idealizuoti kitus, kritiškai neįvertina savo galimybių ir nenumato kitų elgesio bei veiksmų pasekmių, siekia įspūdžio ir nori būti reikšmingas, gerbiamas bendraamžių asmenų, kas būdinga paauglystės laikotarpyje (13-18 m). Iš esmės taip pat apeliantas apibūdinamas ir jį ugdžiusių pedagogų, kaip ambicingas, norintis būti lyderiu kolektyve, kartu teigiant, kad jam trūko motyvacijos, net dvyliktoje klasėje ilgai negalėjo apsispręsti, kur norėtų studijuoti, kokią specialybę pasirinkti. Kad yra stipriai įtakojamas draugų, A. S. pripažino ir savo skunde. Tokie A. S. apibūdinimai rodo jo asmenybės nenuoseklumą. Kolegijos nuomone, konkrečiu atveju negalima nubrėžti griežtos ribos tarp nepilnamečio iki 18 metų socialinės brandos lygio ir pilnamečio virš 18 metų ir 4 mėnesių, t. y. tokio amžiaus, kokio nusikaltimų padarymo metu buvo sulaukęs A. S.. Todėl kyla abejonių dėl apelianto socialinės brandos ir šios abejonės vertinamos nuteistojo naudai.

Taigi, įvertinusi visas bylos aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad A. S. pagal socialinę brandą prilygsta nepilnamečiui, todėl jo atžvilgiu taikytinos BK 91 str. nuostatos, reglamentuojančias bausmės skyrimo nepilnamečiams ypatumus.

Kolegija, atsižvelgia į visas ankščiau minėtas ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, tai pat įvertina pozityvias A. S. gyvenimo perspektyvas ir auklėjimo sąlygas (gyvena su abiem tėvais, tėvai juo rūpinasi ir skiria jam reikiamą dėmesį (t. 3, b. l. 54), baigęs gimnaziją įstojo Klaipėdos universitetą valstybės finansuojamą vietą, kur charakterizuojamas kaip stropus studentas (t. 4, b. l. 21), atsižvelgia į tai, kad iki inkriminuotų nusikaltimų padarymo A. S. nebuvo taikoma nei administracinė, nei baudžiamoji atsakomybė. Tokiu būdu kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo A. S. paskirtos galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymas turi būti atidėtas, nes yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, skiriant jam auklėjamojo poveikio priemones.

Dėl išdėstytų aplinkybių ir kolegijos padarytų išvadų, skundžiamas nuosprendis keičiamas (BPK 328 str. 1 p.), nes apylinkės teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 81 str.).

Tuo pačiu pažymėtina, kad nukentėjusiojo K. R. atstovas apeliaciniu skundu kritiškai įvertino apylinkės teismo sprendimą atidėti paskirtų bausmių vykdymą nuteistiesiems V. V. ir D. S., motyvuodamas tuo, kad nukentėjusysis prašė griežtos atsakomybės kaltininkams. Iš tikrųjų, nukentėjusysis K. R. dėl nuteistiesiems taikytinos baudžiamosios atsakomybės griežtumo, apimties, bausmių dydžių savo pozicijos neišsakė (t. 4, b. l. 30-31; 50). Visgi, kolegija pritaria nukentėjusiojo atstovo teiginiams, kad nuteistųjų nusikalstami veiksmai buvo smurtiniai, sužalojimai buvo padaryti naudojant specialiai tam pritaikytus daiktus (kastetą), šaunamąjį ginklą ir branką, todėl V. V., D. S. ir A. S. veiksmai ir buvo kvalifikuoti, kaip sunkus tyčinis nusikaltimas, už kurį numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė (nuo 2 iki 10 metų). Be abejonės, nuteistųjų atlikti veiksmai sukėlė skausmą ir to pasėkoje buvo nežymiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata. Visos paminėtos aplinkybės pirmosios instancijos teismo buvo įvertintos, inkriminuotos skundžiamu nuosprendžiu ir kalti asmenys nuteisti, būtent už tai jiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės, kurių neginčija nei pats nukentėjusiojo atstovas. Be abejonės, sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo instituto taikymą nepilnamečiams yra svarbios visos bausmės skyrimui reikšmingos aplinkybės (BK 54 str., 91 str.), tačiau ypatingas dėmesys, visgi, konkrečiu atveju turi būti kreipiamas, ar bausmės tikslus pavyks pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Apylinkės teismas įvertino padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kiekvieno nuteistojo vaidmenį darant nusikaltimą, juos apibūdinančius duomenis (yra nepilnamečiai, nei vienas iki tol nebuvo teistas, visi mokosi, iš esmės charakterizuojami teigiamai), jų atsakomybę dvi lengvinančias ir vieną sunkinančią aplinkybes ir sprendė, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, paskiriant jiems auklėjamojo poveikio priemones.

Įvertinusi byloje esančius duomenis apie nuteistųjų D. S., V. V. asmenybes, kolegija ypatingą dėmesį atkreipia į tai, kaip realus bausmės vykdymas paveiks kaltininkų teigiamus socialinius ryšius – jie neteks galimybės baigti mokslą ir įgyti specialybę, bus izoliuoti nuo savo tėvų, besirūpinančių ir teikiančių reikalingą pagalbą savo vaikams, ir pan.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, kolegija sprendžia, kad teismas nuosprendyje nurodytais motyvais pagrįstai nuteistiesiems paskyrė laisvės atėmimo bausmes ir pagrįstai jų vykdymą atidėjo.

Nukentėjusiojo atstovas apeliaciniu skundu taip pat prašo priteisti solidariai iš nuteitųjų visą civilinį ieškinį. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad K. R. ikiteisminio tyrimo metu pareiškė civilinį ieškinį dėl 13320 Lt turtinės ir 30000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Apylinkės teismas apsvarstė pareikštą civilinį ieškinį ir motyvuotai jį tenkino iš dalies.

Lietuvos Respublikos CK 6.283 str. 1 d. numatyta, kad jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiajam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl turtinės žalos atlyginimo pripažino pagrįstą tik tą dalį, kuri buvo pagrįsta tai įrodančiais dokumentais (medikamentų pirkimą patvirtinantys dokumentai (t. 1, b. l. 167) ir akivaizdžiai patirta dėl nusikalstamų D. S., V. V. ir A. S. veiksmų (pagrobtas mobilaus ryšio telefonas, suplėšyta striukė ir megztinis (t. 1, b. l. 150-152). Kitos civiliniame ieškinyje nurodytos pinigų sumos – nepriemoka už laikiną nedarbingumą – 200 Lt, dviejų dantų protezavimas – 3080 Lt, už benziną – 880 Lt, automobilio amortizaciją – 90 Lt, nuostoliai, patirti nevykdant individualios veiklos, – 7700 Lt, yra nepagrįstos jokiais objektyviais įrodymais. Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš specialisto išvados (t. 1, b. l. 174-175) ir teisiamajame posėdyje apklausto eksperto R. R. (t. 4, b. l. 45) parodymų matyti, jog nepagrįstai K. R. nedarbingumo pažymėjimas buvo tęsiamas 35 dienas, nes jo sveikata buvo sutrikdyta ne ilgiau nei 10 dienų. Taip pat ekspertas nurodė, kad dantys K. R. nebuvo išmušti nusikaltimo metu, jie buvo tik sumušti, o paslankūs dėl parodontozės, todėl bet kokiu atveju jų gydymas buvo būtinas. Iš to galima daryti išvadą, kad K. R. pateiktas civilinis ieškinys ne tik nepagrįstas dokumentais, bet ir nepagrįstai padidintas.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydžio, vadovavosi bendraisiais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais, numatytais Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 2 d. Kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes, tai, kad nukentėjusiajam padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, su kuo sutinka ir nukentėjusysis, atsižvelgusi į žalą padariusių asmenų kaltę, kuri pasireiškė tyčios forma, taip pat, siekiant išlaikyti skirtingų interesų pusiausvyrą, įvertinusi žalą padariusių asmenų asmenines savybes – mokosi, charakterizuojami teigiamai (t. 4, b. l. 8; 15; 20), savo turto ir pajamų neturi (yra išlaikomi tėvų) bei vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais daro išvadą, kad nukentėjusiojo dvasiniai, moraliniai išgyvenimai, patirtas fizinis skausmas, pažeminimas apylinkės teismo pagrįstai įvertinti priteista iš kaltininkų pinigų suma.

Nei kaltininkų turtinė padėtis, nei konkrečiu atveju nuteistų nepilnamečių tėvų turtinė padėtis (nuteistųjų tėvai turi savo vardu registruoto nekilnojamo turto, piniginių lėšų (t. 2, b. l. 54-62; 73-87) negali būti lemiantis faktorius, apsprendžiantis priteistiną nukentėjusiajam neturtinės žalos atlyginimą, į ką apeliuoja nukentėjusiojo atstovas.

Byloje nustatyta, kad dėl nusikalstamų D. S., V. V. ir A. S. veiksmų nukentėjusysis K. R. patyrė turtinės ir neturtinės žalos. Pagal CK 6.279 str. 1 d. bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Bendru žalos padarymu laikomi ir tokie atvejai, kai žala padaroma nusikaltimo bendrininkų bendrais veiksmais. Apylinkės teismas pagrįstai, nustatęs nuteistųjų bendrininkavimą nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 str. 3 d., padaryme, priteisė bendrininkams žalą nukentėjusiajam K. R. atlyginti solidariai. Tuo pačiu pažymėtina, kad CK 6.276 str. 2 d. reglamentuoja atvejį, kuomet nepilnametis nuo 14 iki 18 metų neturi turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti, tada jo tėvai turi atlyginti atitinkamą dalį žalos – subsidiarinė atsakomybė. Konkrečiu atveju tai buvo aktualu, nes nuteistieji V. V. ir D. S. nuosprendžio priėmimo metu buvo nepilnamečiai. Todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje pagrįstai nurodė asmenis, iš kurių bus privaloma išieškoti priteistą žalą, jei pastarųjų neišgalės atlyginti patys nuteistieji.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas nei Baudžiamojo proceso įstatymo, nei Civilinio kodekso normų, teisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą ir nukentėjusiojo žalos atlyginimo reikalavimo teisės nesumenkino.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Telšių rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nuosprendį pakeisti:

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 92 str. 1 d., 2 d., 82 str. 1 d. 5 p., 87 str. 1 d., 2 d. 1 p., 2 p., A. S. paskirtos galutinės subendrintos bausmės – laisvės atėmimo 2 metams 10 dienų, vykdymą atidėti 3 (trejiems) metams ir dvylikai mėnesių paskirti auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą, įpareigojant jį būti namuose nuo 23 val. iki 6 val. bei tęsti mokslą arba dirbti.

Nukentėjusiojo K. R. atstovo advokato Nerijaus Ulčino apeliacinį skundą atmesti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.