Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. lapkričio 14 d. nuosprendžio, kuriuo E. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 104 straipsnį (1993-06-10 įstatymo redakcija) ir nuteistas laisvės atėmimu šešeriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 9 dalimi paskirta bausmė iš dalies sudedant subendrinta su Kauno apygardos teismo 2007-01-18 nuosprendžiu paskirta bausme ir E. G. nustatyta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas septyneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Civilinis ieškinys byloje nepareikštas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. G. nuteistas už tai, kad sutiko su E. K. pasiūlymu kartu su G. Š. sumušti J. T. ir, vykdydamas bendrą susitarimą su minėtais asmenimis ir A. T., kartu su E. K. ir G. Š. , pakeliui iš Kauno įsigiję lipniosios juostos, 2002 m. balandžio 26 d. apie 2.00 val. atvyko į Vilniaus miestą. A. T. telefonu pranešus E. K. , kad jos vyras J. T. miega bute, esančiame (duomenys neskelbtini) , ir kad atrakintos šio buto durys, E. G. kartu su E. K. ir G. Š. apie 3.00 val. pateko į nurodytą butą, kur, G. Š. padedant daryti nusikaltimą, E. K. vyniojant lipniąją juostą ant nukentėjusiojo galvos, E. G. pabudusiam ir pradėjusiam priešintis J. T. prispaudė rankas, taip jam neleido nuimti lipniosios juostos ir ištrūkti, po ko E. K. tyčia sudavė J. T. ne mažiau kaip 21 smūgį į galvą, kaklą, krūtinės ląstą, pilvą, dešinę ranką ir dešinę koją, padarydamas jam galvos sumušimą, pasireiškusį plėštine žaizda dešiniajame smilkinyje, muštine žaizda kairės ausies kaušelyje, kraujosruvomis vidiniuose lūpų paviršiuose, kaktoje, dešinės akies vokuose ir po obuolio jungine, nosyje, abiejuose skruostuose, pasmakrėje, odos nubrozdinimais kaktoje ir pasmakrėje, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu ir po minkštaisiais dangalais, taškinėmis kraujosruvomis smegenų medžiagoje; kaklo sumušimą, pasireiškusį minkštųjų audinių kraujosruvomis; krūtinės ląstos sumušimą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis ir kairės pusės VI-X šonkaulių lūžiais, kvėpavimo angų ir takų daliniu uždarymu; pilvo sumušimą, pasireiškusį kraujosruvomis pilvo riebaliniame audinyje kairėje pusėje; dešinės plaštakos ir riešo bei dešinės blauzdos sumušimus su kraujosruvomis. Dėl padarytų kūno sužalojimų visumos, sukėlusios skausmą, centrinės nervų sistemos reguliuojančios funkcijos bei plaučių spontaninės ventiliacijos sutrikdymą ir politrauminį šoką, J. T. nusikaltimo vietoje mirė.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo E. G. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo E. G. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeidamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. reikalavimų įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 str. 2 d. nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. E. G. kaltė padarius BK 104 straipsnyje numatytą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Šioje byloje esminių BPK pažeidimų nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismo kolegija neturi pagrindo teigti, kad Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija buvo šališka. Pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino visapusiškai, ne vien tik kaltinimo, bet ir nuteistąjį teisinančiu aspektu.

Apeliantas nuosprendyje teigia, kad nepadarė jam inkriminuojamo nusikaltimo, nusikaltimo naktį Vilniuje nebuvo, o buvo savo namuose Kaune. Pažymi, kad apygardos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu (parengtinio tardymo) surinkta medžiaga ir įrodymais, gautais bylą nagrinėjant 2004 m. Vilniaus apygardos teisme, t. y. E. K. , G. Š. ir liudytojo M. M. parodymais, tačiau teisiamajame posėdyje E. K. ir G. Š. parodė, kad apkalbėjo E. G. , o iš tikrųjų pastarasis nusikaltime nedalyvavo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija mano, kad ši E. G. skundo dalis yra nepagrįsta, o Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, kuriame konstatuojama, kad E. G. dalyvavo nužudant J. T. , t. y. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą, yra teisėtas ir pagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pritaria apygardos teismui, jog išvada, kad E. G. padarė šį nusikaltimą, matyti iš visumos byloje surinktų duomenų, kurie buvo ištirti teisminio bylos nagrinėjimo metu ir pripažinti įrodymais. Tokie įrodymai yra apygardos teismo nuosprendyje išvardinti nukentėjusiųjų E. J. , K. T. parodymai, nuteistosios A. T. parodymai, liudytojo M. M. parengtinio tardymo ir teisminio baudžiamosios bylos, kurioje buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis dėl A. T. , E. K. ir G. Š. , nagrinėjimo metu duoti parodymai (t. 2, b. l. 23-25); nuteistųjų E. K. ir G. Š. parengtinio tardymo ir teisminio baudžiamosios bylos, kurioje buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis dėl A. T. , E. K. ir G. Š. , nagrinėjimo metu duoti parodymai (t. 1, b. l. 145-147, 182-185, t. 3, b. l. 130-133); įvykio vietos apžiūros protokolai (t. 1, b. l. 19-39, 44-50); teismo medicinos ekspertizės aktai (t. 1, b. l. 55-68, t. 2, b. l. 93-95, 104-107, t. 3, b. l. 154-163); teismo daktiloskopinės ekspertizės aktas (t. 2, b. l. 97-99); degalinės „Statoil Šilainiai“ kasos aparato kontrolės juosta (t. 2, b. l. 38); UAB „Omnitel“ pažymos ir telefoninių pokalbių išklotinės (t. 2, b. l. 113-114, 115). Nors E. K. ir G. Š. , bylą nagrinėjant apygardos teisme, pakeitė savo parodymus, duotus parengtinio tardymo metu bei bylą nagrinėjant apygardos teisme 2004 metais, tačiau pažymėtina, kad šie pakeisti parodymai yra nenuoseklūs ir prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams, o nurodyti parodymų pakeitimo motyvai neįtikinami. Skundo motyvas dėl to, kad liudytojas M. M. nebuvo apklaustas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nelaikomas BPK 276 str. pažeidimu, nes teismas ėmėsi visų įmanomų priemonių šį liudytoją apklausti (t. 5, b. 116).

E. K. 2002 m. spalio 30 d. apklausiamas kaip kaltinamasis parodė, kad 2002-04-25 Kaune susitiko G. Š. ir pasiūlė jam kartu nuvažiuoti į Vilnių, jis sutiko. Po to su G. Š. nuvažiavo pas E. G. ir M. M. , kuriems taip pat pasiūlė važiuoti į Vilnių. Jiems visiems E. K. pasakė, kad reikia pagąsdinti tetos vyrą, tačiau nesakė, kad reikia jį sumušti. Jis Šilainių degalinėje nusipirko lipnios juostos ir keturiese nuvažiavo į Vilnių. 2002-04-25 dienos metu pasiskambino A. T. ir susitarė, kad į J. T. butą ateis 3 valandą nakties. Jau būdamas Vilniuje paskambino A. T. į jos mobilųjį telefoną ir pasakė, kad jau atvažiavo, o ji pasakė, kad durys jau atrakintos. Privažiavęs prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), paliko automobilį. M. M. nuėjo žemyn nuo kalno, o jis su E. G. ir G. Š. nuėjo į J. T. butą ir trise įėjo į jo kambarį, esantį buto koridoriaus dešinėje. E. G. ir E. K. priėjo prie sofos, ant kurios miegojo J. T. . Tuomet E. K. pradėjo vynioti ant J. T. galvos ir burnos lipniąją juostą, o E. G. buvo šalia, tačiau J. T. pabudo ir bandė keltis, E. G. jį laikė už rankų, kad šis nesikeltų, o E. K. bandė vynioti aplink galvą lipniąją juostą. E. G. neišlaikė J. T. rankų ir nukentėjusysis pakilo nuo sofos. Tada E. K. ranka sudavė 4-5 smūgius, galėjo suduoti ir į galvą, ir į kūną. Po to J. T. atstūmė E. G. ir ėmė eiti link E. K. , todėl jis nukentėjusiajam sudavė dar apie 10 smūgių į galvą, pilvą. Tikslaus smūgių skaičiaus neprisimena. Po šių smūgių J. T. parklupo ant kelių. Tada E. K. koja spyrė nukentėjusiajam į viršutinę kūno dalį, po ko J. T. nukrito ant grindų. Ką tuo metu veikė E. G. , jis nematė, nes tuo metu žiūrėjo tik į J. T. . Kai nukentėjusysis nukrito ant žemės, E. K. baigė vynioti lipniąją juostą ant burnos. Dar pabandė vynioti juostą ant kažkurios rankos, tačiau pamatė, kad J. T. nejuda, todėl jos toliau nebevyniojo. G. Š. tuo metu kambaryje išvartė daiktus, tuo imituodamas, jog buvo padarytas plėšimas, po to E. K. vonioje nusiplovė kruvinas rankas. Kai išėjo iš vonios, kambaryje G. Š. ir E. G. nebuvo. E. K. koridoriuje sutiko A. T. , kuriai pasakė, kad jis su bendrininkais truputį persistengė. Išėjęs iš buto E. G. ir G. Š. sutiko lauke pakeliui link automobilio. Visi trys susėdo į automobilį, pakeliui paėmė M. M. . Už Vilniaus miesto ribų E. K. iš M. M. telefono paskambino A. T. ir pasakė, kad ji kviestų greitąją medicinos pagalbą. Dar prieš išeidamas iš buto, jis atidarė kambario langą, kad atrodytų, jog užpuolikai per jį pateko į kambarį (t. 1, b. l. 145-148).

E. K. analogiškas aplinkybes parodė ir apygardos teisme nagrinėjant bylą dėl E. K. , G. Š. ir A. T. nuteisimo (t. 3, b. l. 131).

Šiuos E. K. parodymus atitinka ir patvirtina G. Š. 2002 m. liepos 25 d. duoti parodymai, kuriuose jis nurodė, kad 2002-04-25 apie 17 valandą Kaune susitiko E. K. , kuris pasiūlė jam kartu nuvažiuoti į Vilnių ir „pamokyti“ tetos vyrą, t. y. jį sumušti, kad jis (J. T. ) bent mėnesį pagulėtų ligoninėje. Tokiu būdu E. K. norėjo paauklėti tetos vyrą, kad jis geriau elgtųsi su teta, jos nemuštų. G. Š. iš draugiškumo sutiko važiuoti į Vilnių. Po to su E. K. nuvažiavo į Baltų pr. Kaune ir susitiko su E. G. , kuriam E. K. taip pat papasakojo apie tetos vyrą ir paprašė nuvažiuoti kartu su jais į Vilnių jį sumušti. E. G. sutiko važiuoti kartu su jais. Apie 23 val. G. Š. ir E. K. nuvažiavo į Sartų g., Kaune, kur gyveno M. M. , kuriam pasiūlė važiuoti į Vilnių, tačiau iš pradžių jam nesakė, kokiu tikslu ten važiuoja. Tuomet trise - G. Š. , M. M. ir E. K. - nuvažiavo prie E. G. namų, paėmė jį ir visi keturi užvažiavo į degalinė Šilainiuose, kur E. K. nupirko rusvos spalvos izoliacinės juostelės ritinėlį, o E. G. nusipirko „Ekstra“ ar „Labas“ kortelės papildymo čekį. Atsinešęs lipniąją juostą į automobilį, E. K. paaiškino, kad jeigu tas vyras priešinsis, tai bus galima jam surišti rankas. Tuomet M. M. paaiškino, jog Vilniuje nori sumušti E. K. tetos vyrą, kad jis pagulėtų ligoninėje. Jie keturiese iš Kauno išvažiavo apie 24-0.30 val., o į Vilnių atvažiavo apie 1.45 val. Pakeliui E. K. minėjo, jog prie jo tetos buto reikės būti 3 valandą, nes tuo metu teta atrakins buto duris, kad jie galėtų įeiti. Kai atvažiavo į Vilnių, E. K. iš M. M. telefono paskambino savo tetai ir su ja trumpai pakalbėjo. Kadangi iki 3 val. dar buvo laiko, tai atvažiavę į Vilnių visi keturi nuvyko prie Katedros aikštės, vaikščiojo po miestą. Po to visi keturi automobiliu atvažiavo prie namo, esančio priešais Vokietijos ambasadą, kitoje gatvės pusėje. Automobilį paliko prie gretimo namo. Visi keturi išlipo iš automobilio, M. M. pasakė, kad eis žemyn nuo kalno, o G. Š. , E. K. ir E. G. nuėjo į namo laiptinę. Jie pirmame aukšte įėjo į butą, esantį dešinėje pusėje, buto durys buvo atrakintos. Pirmas į butą įėjo E. K. , po to E. G. , o paskutinis - G. Š. . E. K. įėjo į kambarį, esantį koridoriaus dešinėje pusėje. Paskui jį vienas po kito į tą patį kambarį įėjo E. G. ir G. Š. . Bute ir kambaryje šviesa nedegė, tačiau iš lauko į kambarį pateko šviesos ir bute buvo matyti jame esantys daiktai. E. K. ir E. G. iš karto priėjo prie vyriškio, gulinčio ant sofos, galvos, vyriškis atsibudo, bandė keltis, tarp jų įvyko susistumdymas. Vyriškis bandė šaukti, tačiau E. K. arba E. G. uždengė jam burną. Tai jis (G. Š. ) suprato iš to, kad vyriškio balsas nuslopo. G. Š. irgi norėjo prieiti prie vyriškio, tačiau tarp stalo ir lovos buvo E. G. ir E. K. , todėl jam neliko vietos. Jis (G. Š. ) pradėjo tikrinti spinteles, ant kėdės kabančius rūbus, ieškodamas pinigų, tačiau jų nebuvo. E. K. ir E. G. mušėsi su vyriškiu, stumdėsi, tačiau kiek kas sudavė smūgių - nematė. Tai truko apie 3-4 min. Po to E. K. staigiai išėjo iš kambario į vonią nusiplauti rankų, o G. Š. pamatė ant grindų gulintį vyriškį. E. G. ir G. Š. pradėjo valyti sekcijos, stalo, kėdės, spintelės paviršius, kur galėjo likti pirštų pėdsakų, kadangi jie visi buvo be pirštinių. Po poros minučių į kambarį atėjo E. K. ir atidarė langą, kuris prieš tai buvo uždarytas, ir jie išėjo iš kambario. Ar tuo metu vyriškis kvėpavo, ar buvo gyvas, G. Š. neatkreipė dėmesio. Jis taip pat nematė bute E. K. tetos. Iš buto pirmas išėjo E. G. , tada G. Š. ir jam iš paskos - E. K. . Važiuodami automobiliu nuo kalno, pakeliui paėmė M. M. . Automobilį vairavo G. Š. , šalia sėdėjo E. K. , o gale - E. G. ir M. M. . Išvažiavus iš miesto E. K. iš M. M. telefono paskambino tetai ir pasakė, kad užmiršo nuo dėdės burnos nuimti izoliacinę juostelę, taip pat pasakė, kad ji ant palangės uždėtų kokio nors bato atspaudą, kad atrodytų, jog kažkas įlipo pro langą, bei pasakė iškviesti greitąją medicinos pagalbą (t. 1, b. l. 182-186).

Teisminio bylos nagrinėjimo metu dėl E. K. , G. Š. ir A. T. nuteisimo G. Š. nurodė analogiškas įvykio aplinkybes (t. 3, b. l. 132-133).

Tokius E. K. ir G. Š. parodymus atitinka ir patvirtina M. M. parodymai apklausiant jį kaip liudytoją. M. M. , apklausiamas kaip liudytojas, parodė, kad 2002-04-25 vakare apie 23.00-23.30 val. pas jį į namus (duomenys neskelbtini), atvyko pažįstami E. K. ir G. Š. , kurie sakė, kad važiuos į Vilnių su kažkuo pasikalbėti, tačiau neminėjo, kad nori ką nors pagąsdinti ar sumušti. E. K. pasiūlė važiuoti kartu ir jis sutiko. Tuomet trise nuvažiavo prie E. K. namų, kur šis persirengė, ir nuvažiavo į gretimą gatvę, kur į automobilį įsėdo E. K. draugas Edvardas. Visi keturi užvažiavo į Šilainių mikrorajone esančią degalinę, kurioje Edvardas nusipirko mobiliojo ryšio sąskaitos papildymo čekį, o E. K. - lipniosios juostos ritinėlį. Kam ji reikalinga, jie nesakė. Iš Kauno išvažiavo apie 24.00 - 0.30 val. nakties, o nuvažiavę į Vilnių, dar apie dvi valandas važinėjosi po senamiestį, buvo užlipę ant Gedimino kalno. Būnant prie Gedimino kalno, E. K. paprašė duoti paskambinti iš jo (M. M. ) mobiliojo ryšio telefono. Kai E. K. kalbėjo telefonu, M. M. girdėjo frazę: „Teta, aš tuoj ateisiu, atidarykite duris.“ Po šio pokalbio automobiliu užvažiavo ant kalno ir pasuko į kairę, kažkokį keliuką, kur iš karto prie posūkio E. K. išleido jį (M. M. ). Tai buvo apie 2.30–3.00 val. nakties. Išlipęs iš automobilio jis nusileido nuo kalno, parūkė. Maždaug po 10 min. pamatė atvažiuojantį E. K. automobilį „VW Golf“, kuris sustojo ir M. M. įlipo į automobilį. Automobilį vairavo G. Š. , šalia sėdėjo E. K. , o ant galinės sėdynės - Edvardas. M. M. atsisėdo šalia Edvardo. Automobilyje jis pamatė, kad G. Š. ar Edvardo ranka buvo kruvina. Jie valė kraujuotą ranką skuduru ir perdavinėjo jį vienas kitam. Iš jų pokalbio suprato, kad jie su kažkuo mušėsi ir muštynėse dalyvavo visi trys, nes visi kalbėjo, kaip jie spyrė, trenkė ir pan. Jie buvo susinervinę, tačiau nieko neminėjo, kad kas nors mirė. Pavažiavus link Kauno apie 10 km., ties Vieviu, E. K. iš jo (M. M. ) telefono kažkam skambino. Jis (M. M. ) girdėjo, kaip E. K. sakė: „Teta, iškvieskite greitąją.“ (t. 2, b. l. 23-25).

M. M. analogiškas aplinkybes parodė ir teisminio bylos nagrinėjimo metu teisme dėl E. K. , G. Š. ir A. T. nuteisimo (t. 3, b. l. 133-134).

Apeliacinio proceso metu apklaustas liudytojas M. M. parodė, kad 2002 m. balandžio mėn. iš 25 į 26 d. naktį į Vilnių iš Kauno važiavo jis, E. K. ir G. Š. , o E. G. nebuvo. Jis patvirtino visas kitas ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme 2004 m. metu nurodytas aplinkybes, išskyrus E. G. važiavimo į Vilnių faktą. Liudytojas M. M. taip pat parodė, kad ikiteisminio bylos nagrinėjimo metu tokius parodymus davė, nes taip sakyti jį vertė pareigūnai, prieš tai davė paskaityti kitų nuteistųjų apklausos protokolą.

A. T. 2002-07-03 parodė, kad naktį iš 2002 m. balandžio 25 į 26 d. apie 2.30 val. į jos mobilųjį telefoną paskambino E. K. ir pasakė, kad atvažiuoja su draugais pasišnekėti su J. T. . Pokalbio metu susitarė, kad ji paliks atrakintas buto duris. Po pokalbio A. T. atrakino buto duris ir nuėjo į savo kambarį, kurį užrakino. Maždaug po 20 min. jai į mobilųjį telefoną dar kartą paskambino E. K. ir pasiteiravo, ar tikrai bus atrakintos buto durys. Netrukus po to išgirdo, kaip atsidarė buto durys ir įėjo keli žmonės. Iš žingsnių suprato, kad įėjusiųjų žmonių buvo ne mažiau kaip du. Po to didžiajame kambaryje išgirdo balsus, iš kurių išskyrė J. T. ir dar kelis vyriškus balsus. Taip pat girdėjo ir kitus garsus, panašius į susistumdymo ir muštynių. Nutilus garsams į jos kambario duris pasibeldė E. K. , kuris buvo išsigandęs. Jis pasakė: „Tikriausiai persistengėm.“ Tai jis pasakė daugiskaita. E. K. taip pat pasakė, kad kai jis išvažiuos iš miesto, tai paskambins A. T. , kad ji iškviestų greitąją pagalbą. Kai E. K. išėjo, A. T. užėjo į J. T. kambarį ir pamatė jį gulintį ant grindų, jo galva ir kairė ranka buvo apvyniota lipniąja juosta, šalia buvo šios juostos ritinėlis. Ji bandė judinti J. T. , šaukė vardu, bet jis neatsiliepė. Tuomet ji paskambino GMP, po to paskambino E. K. ir paklausė, ar ji iškvietė medikus (t. 1, b. l. 98-101).

A. T. 2002-07-11 patikslino, kad, kai J. T. kambaryje girdėjo neaiškius garsus, ji išgirdo E. K. pasakytą frazę: „Gana, baikit.“ Šie žodžiai buvo pasakyti gana garsiai, todėl juos gerai girdėjo. Tai pasakė būtent E. K. , todėl ji suprato, kad E. K. kambaryje buvo su dar keliais asmenimis (t. 1, b. l. 108).

Teisminio bylos nagrinėjimo metu A. T. nurodė analogiškas aplinkybes, papildomai nurodydama, kad kai E. K. paskambino ir liepė iškviesti medikus, jis taip pat jai pasakė, kad A. T. ant palangės J. T. kambaryje padėtų bato atspaudą, kad būtų panašu, jog kažkas įlipo per langą ir sumušė jos vyrą. Ji dar labiau pravėrė langą ir ant palangės uždėjo bato atspaudą (t. 3, b. l. 132).

Baudžiamąją bylą dėl E. G. nusikalstamos veikos nagrinėjant apygardos teisme šie A. T. parodymai buvo pagarsinti ir ji juos patvirtino (t. 5, b. l. 71-72).

Apygardos teismo nuosprendyje pažymėta, kad A. T. iš garsų suprato, jog J. T. kambaryje buvo keletas asmenų. Ji taip pat nurodė, jog E. K. pasakė frazę: „Jau baikit.“ Atkreiptinas dėmesys į tai, kad A. T. šių aplinkybių tiksliai nebeprisiminė. Tačiau iš pagarsintų jos parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad A. T. ne kartą tai patvirtino apklausose ir bylą nagrinėjant apygardos teisme dėl E. K. , G. Š. ir A. T. nuteisimo. Tai, kad į kitus asmenis E. K. kreipėsi daugiskaita, rodo, kad J. T. kambaryje su E. K. buvo ne vienas, bet daugiau asmenų, todėl tiek E. K. , tiek G. Š. teisminio nagrinėjimo bei M. M. apeliacinio proceso metu nurodytos aplinkybės, kad 2002 m. balandžio mėn. naktį iš 25 į 26 d. į Vilnių iš Kauno važiavo be E. G. , neatitinka bylos aplinkybių. Be to, minėtų asmenų parodymai, duoti teisminio bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme bei Apeliaciniame teisme, yra nenuoseklūs ir prieštaringi, o nurodomos parodymų pakeitimo aplinkybės yra nepagrįstos ir nelogiškos. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad ikiteisminio tyrimo metu prieš E. K. , G. Š. ir M. M. pareigūnai vartojo psichinę ar fizinę prievartą. Juo labiau nagrinėjant bylą dėl A. T. , E. K. ir G. Š. apygardos teisme nei psichologinis, nei fizinis poveikis negalėjo būti daromas, tačiau minėti asmenys savo parodymuose nurodė tokias pačias aplinkybes, kurias buvo nurodę parengtinio tardymo metu. Atsižvelgiant į visa tai G. Š. , E. K. ir M. M. pakeisti parodymai vertintini kritiškai, jais, kaip ir visais kitais parodymais, galima remtis tik tiek, kiek jie atitinka kitus byloje esančius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas mano, kad apygardos teismas E. K. bei G. Š. pakeistų parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, pagrįstai nepripažino įrodymais. Taip pat kritiškai turi būti vertinami ir liudytojo M. M. parodymai teisme, duoti bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos metu. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pritaria apygardos teismo sprendimui kritiškai vertinti ir E. G. parodymus, kadangi jie prieštarauja byloje esantiems kitiems įrodymams. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai rėmėsi E. K. , G. Š. ir M. M. parodymais, duotais parengtinio tardymo metu bei teisminio bylos dėl A. T. , E. K. , G. Š. nuteisimo nagrinėjimo metu. Apygardos teismas išvadas dėl E. G. dalyvavimo nužudant J. T. padarė remdamasis ne vien tik šiais įrodymais, bet remdamasis visų byloje surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų bei pripažintų įrodymais duomenų visuma. Taigi, E. K. , G. Š. ir M. M. parodymai, duoti parengtinio tardymo metu ir teisminio bylos dėl A. T. , E. K. ir G. Š. nagrinėjimo metu, buvo vertinami bendrai su kitais teisme ištirtais įrodymais ir remiantis išsamiu bei nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Šie parodymai neprieštarauja kitoms nustatytoms bylos aplinkybėms, byloje esančių telefoninių pokalbių išklotinėms, todėl apygardos teismas pagrįstai šiuos parodymus pripažino įrodymais ir jais rėmėsi darydamas išvadas dėl E. G. dalyvavimo nužudant J. T. , jo veiksmų apimties bei kaltės.

Aukščiau paminėtus G. Š. , E. K. , M. M. bei A. T. parodymus taip pat patvirtina ir Šilainių „Statoil“ degalinės kasos kontrolinėje juostoje esantys duomenys (t. 2, b. l. 37-38), taip pat mobiliojo telefono abonento Nr. 8-650-23470, kuriuo naudojosi M. M. , pokalbių išklotinės ir jų analizė (t. 2, b. l. 113-115, 143) bei kiti jau išvardinti įrodymai. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teisėjų kolegija mano, kad tiek E. K. , tiek G. Š. parodymai, duoti parengtinio tardymo metu ir bylą nagrinėjant Vilniaus apygardos teisme 2004 m., kuriuose jie nurodo, jog kartu su jais 2002-04-25 naktį Vilniuje buvo ir E. G. , kuris taip pat dalyvavo nužudant J. T. , atitinka kitus byloje esančius įrodymus, jie gauti nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo nustatytos tvarkos, buvo pagarsinti ir ištirti bylą nagrinėjant Vilniaus apygardos teisme. Tuo tarpu G. Š. ir E. K. parodymai, duoti šią bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, pagrįstai buvo vertinami kritiškai, kadangi jie yra prieštaringi, nenuoseklūs ir prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams. E. K. teisme parodė, kad E. G. apkalbėjo dėl to, kad parengtinio tardymo metu prieš jį buvo vartojamas psichinis ir fizinis spaudimas, bei norėdamas sušvelninti savo atsakomybę (t. 5, b. l. 68-70). G. Š. teisminio bylos nagrinėjimo metu teigė, kad pareigūnai taip pat jam darė psichologinį poveikį, vartojo fizinę prievartą ir kt. (t. 5, b. l. 93-94). G. Š. taip pat aiškino, kad pareigūnai jam į areštinę neva atvežė E. K. ir M. M. parodymus ir liepė sakyti, kad kartu su jais į Vilnių važiavo ir nužudyme dalyvavo E. G. . Tačiau iš bylos matyti, kad E. K. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausiamas keletą kartų. 2002-07-02 apklausoje jis nurodė, kad jis vienas atvažiavo į Vilnių ir vienas sumušė J. T. . Tačiau 2002-07-08 ir 2002-07-10 dienos apklausose parodė, kad kartu su juo į Vilnių važiavo G. Š. , E. G. ir M. M. . Bute buvo jis, E. G. ir G. Š. , tačiau smurtą prieš J. T. vartojo tik E. K. . Tik 2002-10-30 apklausoje nurodė tikrąsias įvykio aplinkybes ir tai, kad E. K. nukentėjusiajam ant galvos vyniojo lipniąją juostą, o E. G. laikė J. T. rankas. Tuo tarpu G. Š. jau 2002-07-25 apklausoje nurodė, kad į Vilnių važiavo ir E. G. , kad J. T. bute E. K. ir E. G. priėjo prie nukentėjusiojo, kuris gulėjo ant sofos, galvos, tačiau J. T. atsibudo ir bandė keltis, tarp jų įvyko susistumdymas, tačiau E. K. arba E. G. jam uždengė burną, nes vyriškio balsas nuslopo. Akivaizdu, kad G. Š. parodymai, duoti 2002-07-25, atitinka E. K. parodymuose nurodytas aplinkybes. Iš bylos medžiagos matyti, kad iki 2002-10-30 apklausos E. K. neigė ne tik E. G. , bet ir G. Š. dalyvavimą nužudant J. T. , nors neneigė E. G. vykimo į Vilnių nusikaltimo dieną fakto. Įvertinus visa tai, akivaizdu, kad G. Š. 2002-07-25 apklausiamas kaip kaltinamasis negalėjo žinoti tų nusikaltimo padarymo aplinkybių, kurias tik 2002-10-30 savo parodymuose nurodė E. K. . Iš A. T. parodymų matyti, kad ji iš garsų suprato, jog J. T. kambaryje buvo keletas asmenų. Ji taip pat nurodė, jog E. K. pasakė frazę: „Jau baikit.“ Tai, kad į kitus asmenis jis kreipėsi daugiskaita, rodo, kad J. T. kambaryje su E. K. buvo ne vienas, bet daugiau asmenų. Šios A. T. nurodytos aplinkybės neprieštarauja teisme nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms. Kaip matyti iš bylos aplinkybių, nuteistųjų E. K. , G. Š. , A. T. , liudytojo M. M. parodymai sutapo ne tik nurodant nusikaltimo organizavimo, darymo aplinkybes, bet ir atskiras smulkmenas, t. y. parodymai apie nusikaltimo padarymo laiką, vietą, kiekvieno bendrininko padarytus veiksmus nusikaltimo metu, lipniosios juostos įsigijimo aplinkybes, telefoninius skambučius. Akivaizdu, kad E. G. ir kitiems nuteistiesiems, taip pat liudytojui M. M. šios aplinkybės buvo gerai žinomos. Be to byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad minėti asmenys parengtinio tardymo metu turėjo tikslą apkalbėti E. G. ir jį apkalbėjo.

Apeliantas skunde mano, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, buvo susaistytas 2004 metais priimto nuosprendžio, kuriame apeliantas yra įvardijamas dalyvavusiu nusikaltime asmeniu. Apeliacinės instancijos teismas mano, kad ši skundo dalis iš dalies pagrįsta. Bylą dėl E. G. padarytos nusikalstamos veikos pirmosios instancijos teismas nagrinėjo visiškai kitos sudėties, teisminio nagrinėjimo metu buvo iš naujo tiriami visi įrodymai, teismas iš naujo nustatė visas faktines bylos aplinkybes ir iš naujo vertino įrodymus ir išvadas dėl apelianto kaltės padarė remdamasis ne 2004 m. priimtu teismo nuosprendžiu, bet remdamasis išnagrinėjus bylą nustatytomis bylos aplinkybėmis, taip pat teisme ištirtų ir objektyviai bei nešališkai įvertintų įrodymų visuma. Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija mano, kad nėra jokio pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas buvo susaistytas ar kaip nors kitaip paveiktas 2004-04-28 priimto nuosprendžio dėl E. K. , G. Š. ir A. T. . Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2004-04-28 nuosprendyje, Lietuvos apeliacinio teismo 2005-07-01 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-11-29 nutartyse nepagrįstai konstatuota, jog padarant minėtą nusikaltimą dalyvavo ir E. G. , nes pagal susiklosčiusią praktiką tokių išankstinių vertinimų dėl kitų dalyvavusių darant nusikaltimą ir nenuteistų asmenų, dėl kurių bylos tyrimas atskirtas į atskirą procesą, reikia vengti (t. 3, b. l. 129-149, 165-172, 175-176). Todėl tokie sprendimai teismų praktikoje pripažįstami ydingais. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie teismo sprendimai įsiteisėję, jų revizuoti ar kitaip vertinti teisėjų kolegija negali.

Iš bylos medžiagos matyti, kad J. T. mirties priežastis buvo jam padarytų kūno sužalojimų visuma, sukėlusi skausmą, centrinės nervų sistemos reguliuojančios funkcijos bei plaučių spontaninės ventiliacijos sutrikdymą ir politrauminį šoką. Kūno sužalojimus, kurie sukėlė nukentėjusiojo mirtį, padarė E. K. , dalyvaujant E. G. . E. G. veiksmai nužudant J. T. pasireiškė tuo, kad, E. K. pradėjus vynioti lipniąją juostą aplink nukentėjusiojo galvą, pastarasis atsibudo ir pradėjo priešintis, tuomet E. G. griebė J. T. rankas ir laikė jas, norėdamas palaužti nukentėjusiojo pasipriešinimą, neleisti jam ištrūkti. E. G. neišlaikė J. T. rankų ir nukentėjusysis pakilo nuo sofos, tada E. K. pradėjo vartoti fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, suduodamas smūgius rankomis į įvairias kūno vietas, o po to dar spirdamas į galvos sritį. Pirmosios instancijos teismas teisingai šiuos E. G. veiksmus įvertino kaip bendravykdytojo, padarant BK 104 straipsnyje numatytą nusikaltimą. Tokia E. G. veiksmų kvalifikacija atitinka susiklosčiusią teismų praktiką, kurią patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 8 punkto nuostatos. Šiame nutarimo punkte yra nurodoma, kad kai ke­li as­me­nys vei­kia kar­tu, tu­rė­da­mi ty­čią nu­žu­dy­ti ir pa­tys tie­sio­giai da­ly­vau­ja at­imant gy­vy­bę nu­ken­tė­ju­sia­jam, tai jie vi­si yra nu­žu­dy­mo vyk­dy­to­jai (ben­dra­vyk­dy­to­jai). Be to, nė­ra bū­ti­na, kad kiek­vie­nas iš to­kių vyk­dy­to­jų pa­da­ry­tų mir­ti­nus su­ža­lo­ji­mus, pa­kan­ka, kad tai pa­da­ry­tų bent vie­nas iš jų. Ki­tų vyk­dy­to­jų da­ly­va­vi­mas ga­li pa­si­reikš­ti ne tik su­trik­dant svei­ka­tą, bet ir at­imant nu­ken­tė­ju­sia­jam ga­li­my­bę prie­šin­tis (su­ri­šant jį, lai­kant už ran­kų ir pan.) kė­si­ni­mo­si į jo gy­vy­bę me­tu. To­kių ben­dri­nin­kų vei­ka kva­li­fi­kuo­ja­ma be nuo­ro­dos į BK 24 straips­nį. Byloje nėra duomenų, kad E. G. J. T. sudavė mirtinus smūgius. Tačiau bylos medžiaga neginčijamai nustatyta, kad E. G. laikė nukentėjusiojo rankas fizinio smurto prieš nukentėjusįjį vartojimo pradžioje, tai yra kėsinimosi į nukentėjusiojo gyvybę metu, taip atimdamas galimybę priešintis, todėl jis turi atsakyti už J. T. nužudymą kaip vykdytojas. Apeliacinės instancijos teismas pritaria šiai pirmosios instancijos teismo E. G. veikos kvalifikacijai.

E. G. nusikaltimą padarė netiesiogine tyčia, t. y. jis suprato, kad jo veiksmai yra pavojingi ne tik J. T. sveikatai, bet ir gyvybei, numatė, kad dėl tokių veiksmų nukentėjusysis gali mirti, nenorėjo jo mirties, tačiau buvo abejingas galimoms pasekmėms, t. y. sąmoningai leido atsirasti šiems padariniams. Iš bylos aplinkybių matyti, jog E. G. žinojo, kad kartu su E. K. , G. Š. ir M. M. važiuoja sumušti J. T. taip, kad jis bent mėnesį pagulėtų ligoninėje. Tai rodo, kad bendrininkai buvo susitarę dėl intensyvaus smurto vartojimo, t. y. buvo susitarę J. T. sunkiai sužaloti, o sunkus sveikatos sutrikdymas yra pavojingas ne tik žmogaus sveikatai, bet ir gyvybei. Nors įvykiai klostėsi nakties metu ir bute šviesa nedegė, tačiau šviesa degė lauke ir per langą apšvietė kambarį, todėl E. G. matė, kad J. T. yra senyvo amžiaus, suprato, kad toks smurtas, dėl kurio vartojimo kaltininkai susitarė, pavojingas ne tik nukentėjusiojo sveikatai, bet ir gyvybei. Todėl darytina išvada, kad E. G. , laikydamas nukentėjusiojo rankas ir tokiu būdu neleisdamas jam priešintis, suprato, jog šie veiksmai yra pavojingi J. T. gyvybei, kad dėl jų jis gali mirti. Susitarimo pobūdis - tai, kad susitarta buvo sumušti, o ne nužudyti J. T. , bei veiksmai po nusikaltimo padarymo - E. K. pasakymas, kad persistengta, nurodymai A. T. paskambinti greitajai medicinos pagalbai, rodo, kad E. G. nenorėjo J. T. mirties, tačiau sąmoningai leido tokioms pasekmėms atsirasti. E. G. kaip ir kiti bendrininkai buvo abejingas galimai nukentėjusiojo mirčiai - jis ir prieš nusikaltimo padarymą susitarimo metu buvo abejingas tam, kad sunkus J. T. sveikatos sutrikdymas gali sukelti jo mirtį, ir paties įvykio metu, matydamas, kokį intensyvų smurtą prieš J. T. vartoja E. K. , kuris sudavė nukentėjusiajam daugybę smūgių į galvą, pilvą, t. y. vietas, kuriose yra gyvybei svarbūs centrai, neprieštaravo tam, o po nusikaltimo padarymo nesuteikė jam pagalbos ir nesidomėjo jo sveikata.

E. G. paskirtos jam bausmės neginčija. Tačiau įvertinus tai, kad E. G. veikoje atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, jis padarė sunkų nusikaltimą (1961 m. BK 8¹ str. redakcija), atsižvelgiant į nuteistojo asmenybę, kaltę darytina išvada, jog bausmės tikslai bus pasiekti jam paskyrus laisvės atėmimo bausmę. Apygardos teismas, įvertinęs visas bausmei skirti svarbias aplinkybes, E. G. paskyrė šešerių metų laisvės atėmimo bausmę, kuri yra švelnesnė už įstatyme (1993-06-10 įstatymo redakcija) numatytą bausmės vidurkį. Apeliacinės instancijos teismas mano, kad ši bausmė nėra aiškiai per griežta ir jos švelninti nėra jokio pagrindo. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų, E. G. paskirtos bausmės dydis, taip pat ir galutinė subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežta ir užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą bei nepažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimų.

Atsižvelgdama į visus aukščiau nurodytus motyvus, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija konstatuoja, kad 2007 m. lapkričio 14 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo E. G. apeliacinį skundą atmesti.