Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės , Konstantino Gurino (pirmininkas ir pranešėjas) ir Gintaro Pečiulio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. G. , atsakovo Lietuvos valstybės atstovų Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 24 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies civilinėje byloje Nr. 2-1099-38/2006 pagal ieškovo V. G. ieškinį atsakovo Lietuvos valstybės atstovams Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl žalos atlyginimo. Tretieji asmenys Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas nepagrįstai nurodė, jog tai, kad Kauno apygardos teismas 2003 m. balandžio 17 d. nuosprendžiu V. G. išteisino, reiškia asmens visišką reabilitavimą, todėl išteisinamuoju nuosprendžiu yra preziumuojama, kad asmuo baudžiamojon atsakomybėn buvo patrauktas neteisėtai. Vien išteisinamojo nuosprendžio priėmimas dar nereiškia, kad parengtinio bylos tyrimo metu atlikti pareigūnų veiksmai yra neteisėti. Išteisinamasis nuosprendis yra teisingumo aktas teisiamajam, bet ne apkaltos aktas bylą tyrusiems asmenims. Suėmimas iki nuosprendžio nėra bausmė už padarytą nusikaltimą, o yra tik procesinė prievartos priemonė, kurios tikslas - užtikrinti tinkamą procesinį vyksmą baudžiamojoje byloje. Todėl norint pritaikyti valstybei civilinę atsakomybę už teisėsaugos institucijų padarytą žalą turi būti nustatyti ir įstatymų nustatyta tvarka konstatuoti šių institucijų pareigūnų neteisėti veiksmai. Tuo tarpu tardymo ir prokuratūros pareigūnų veiksmai buvo teisėti ir pagrįsti baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas nuo 1996 m. gruodžio 12 d. iki 1997 m. vasario 7 d. buvo laikomas suimtas be jokio galiojančio procesinio dokumento, nustatančio ieškovo, kaip suimtojo, teisinį statusą, kas pažeidė BPK 106 str. Kauno miesto apylinkės teismas 1996 m. spalio 11 d. nutartimi V. G. baudžiamąją bylą grąžino parengtiniam tyrimui papildyti ir V. G. suėmimo terminą pratęsė 2 mėnesiams. Tačiau parengtinis tyrimas byloje papildomai nebuvo atliekamas, nes Kauno apygardos teismas, tenkindamas prokuroro skundą, baudžiamąją bylą grąžino Kauno miesto apylinkės teismui nagrinėti. Tai patvirtina, kad V. G. baudžiamoji byla nuo 1996 m. birželio 25 d. buvo teismo žinioje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Pirmininko 1997 m. sausio 16 d. konsultacijoje teisėjams („Teismų praktika” Nr. 6) nurodyta, kad, bylai esant teisme, suėmimo termino pratęsti nereikia. Tai įrodo, jog tuo metu galiojusios baudžiamojo proceso įstatymo normos nebuvo pažeistos, o V. G. buvo kalinamas procesinio teismo sprendimo pagrindu.Nesant neteisėtų veiksmų, ieškovui nepagrįstai priteistas ir neturtinės žalos atlyginimas. Šios sprendimo dalies teismas nemotyvavo.

Apeliaciniu skundu atsakovo atstovas LR teisingumo ministerija prašo Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Skundą apeliantas motyvuoja tokiais argumentais:

Šio ginčo atveju turėtų būti taikomos 1964 m. redakcijos CK nuostatos, kadangi, ieškovo nuomone, neteisėti atsakovo veiksmai vyko būtent šio teisės akto galiojimo laikotarpiu. Tiek 1964 m. redakcijos 486 str., tiek 2000 m. redakcijos CK 6.272 str. 1 dalyje numatyta, kad žala atlyginama tik tuo atveju, jeigu ji padaryta neteisėtais pareigūnų ar teismo veiksmais. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad baudžiamojoje byloje priimti procesiniai sprendimai dėl procesinės prievartos priemonių pritaikymo nebuvo panaikinti, nėra procesinių sprendimų, kuriose būtų konstatuotas jų neteisėtumas, todėl nėra teisinio pagrindo juos pripažinti neteisėtais.Teismas, remdamasis išteisinamojo nuosprendžio priėmimu, preziumavo veiksmų, taikant ieškovui kardomąjį kalinimą (suėmimą), neteisėtumą. Tokia išvada neteisinga, nes preziumuojamus faktus nustato įstatymai (1964 m. redakcijos CPK 63 straipsnis). Be to, teismas, taikydamas teisę, atsižvelgia į kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus (CPK 4 straipsnis), tačiau privalo nagrinėti bylą vadovaudamasis įstatymais. CPK 182 straipsnio 4 dalis numato, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, preziumuojamų pagal įstatymus ir nepaneigtų bendra tvarka. Pastebėtina, kad nėra tokio teisės akto, kuris nustato, kad baudžiamojoje byloje priimtas išteisinamasis nuosprendis preziumuoja vienokius ar kitokius faktus.Sprendime nurodyta, kad ieškovui priteistinas 2 244 Lt turtinės žalos atlyginimas praradus darbo stažą, suteikiantį jam teisę į kasmetines mokamas atostogas. Atsakovo atstovo nuomone, teisė į kasmetines atostogas visų pirma gali būti realizuota ir nerealizuota. Pagal Atostogų įstatymo 16 straipsnio 2 dalį, jeigu ši teisė nerealizuojama dėl darbo santykių nutraukimo, išmokama kompensacija už nepanaudotas atostogas. Pažymėtina, kad žalos atlyginimas patenka į deliktinės civilinės atsakomybės teisinius santykius, o ne į darbo teisinius santykius. Taigi kompensacijos už nepanaudotas atostogas išmokėjimas esant nenutrauktiems darbo santykiams yra visiškai nepagrįstas.Teismas priteisė ieškovui 101 325 Lt neturtinės žalos atlyginimą, motyvuodamas tokį dydį protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais. Tačiau, apelianto nuomone, teismas priteisė nepagrįstai didelę neturtinės žalos atlyginimo sumą, taip pat visiškai neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką tokios kategorijos bylose.

Apeliaciniu skundu atsakovo atstovas Policijos departamentas prie LR Vidaus reikalų ministerijos prašo pakeisti tą Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 24 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovo priteista 31 119 Lt dydžio turtinės žalos atlyginimo, 101 325 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimo, 8 662 Lt dydžio valstybinio socialinio draudimo įmokos bei 800 Lt atstovavimo išlaidų, ir dėl šios dalies ieškinį atmesti. Skundą grindžia tokiais argumentais:

BPK (1996 m. gegužės 15 d. galiojusi redakcija) 104 straipsnis nustatė, kad suėmimas kaip kardomoji priemonė taikomas tik teismo nutartimi, teisėjo nutarimu arba prokuroro sankcija bylose dėl nusikaltimų, už kuriuos įstatymas numato laisvės atėmimo bausmę daugiau kaip vieneriems metams. Išimtiniais atvejais ši kardomoji priemonė gali būti taikoma bylose dėl nusikaltimų, už kuriuos įstatymas numato laisvės atėmimo bausmę ir ne daugiau kaip vieneriems metams. Bylose dėl nusikaltimų, numatytų atitinkamuose BK straipsniuose, suėmimas kaip kardomoji priemonė gali būti skiriamas vien tik dėl nusikaltimų pavojingumo, tarp jų ir dėl nusikaltimo, numatyto BK 275 str. 3 d., kuriuo įtariamas buvo ieškovas. Teismas netinkamai vertino nutarime skirti suėmimą nurodytus argumentus. Atsižvelgiant į pareikštus kaltinimus, tardytojas galėjo pagrįstai manyti, kad kaltinamasis darys naujus nusikaltimus bei kliudys byloje nustatyti tiesą. Tai patvirtina tai, kad V. G. nusikaltimai, kuriuos buvo įtariamas padaręs, buvo tęstiniai ir trunkamieji bei baudžiamojoje byloje esantys duomenys apie tai, kad nukentėjusiajai I. A. V. G. nurodinėjo, kokie parodymai turi būti teikiami policijai. Vadinasi V. G. bandė kliudyti nustatyti tiesą baudžiamojoje byloje. Didelę reikšmę teismo sprendimui turėjo išteisinamasis nuosprendis ieškovo atžvilgiu, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jame nepasisakė, kad V. G. nebuvo galima įtarti ir kaltinti minėtų nusikaltimų padarymu ar kad veikų kvalifikavimas kaltinime buvo nepagrįstas ir neteisėtas.Neteisinga teismo išvada, kad išteisinamasis nuosprendis baudžiamojoje byloje yra prezumpcija, kuri konstatuoja, jog ir pati baudžiamoji byla iškelta neteisėtai, ir atsakovas šios prezumpcijos nepaneigė. Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-621/2004, kurioje konstatuota, kad V. G. buvo nesąžiningas bei kad niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų, galima preziumuoti, kad V. G. yra pats kaltas dėl jo atžvilgiu padarytų baudžiamojo proceso veiksmų, t. y. jo elgesys vertintinas kaip padarytas dėl didelio neatsargumo, nes savo elgesiu jis vis tik pažeidė CK nuostatas, nevykdydamas prisiimtų įsipareigojimų. Tokiu atveju pagal CK 497 str. žala mažinama arba neatlyginama. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1998 m. liepos 2 d. konsultaciją („Teismų praktika” Nr. 10) teismas civilinėje byloje negali panaikinti baudžiamojoje byloje priimtų procesinių sprendimų, vadinasi, ir pripažinti, kad jie buvo neteisėti. O teismas šioje byloje pasielgė priešingai. Teismas nepagrįstai netaikė ieškinio senaties. Negalima teigti, kad ieškovui padaryta žala galėjo atsirasti tik Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priėmus išteisinamąjį nuosprendį, nes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“ 7.5 punkte nustatyta, kad ieškinio senaties termino eigos pradžiai neturi įtakos, ar egzistuoja reali galimybė faktiškai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. Sunki asmens liga, neturėjimas pakankamai lėšų kreiptis į teismą, įrodymų neturėjimas, nežinojimas, kas yra atsakovas ar koks konkretus ieškinio dydis, ir kitos panašios kliūtys kreiptis į teismą gali būti vertinamos sprendžiant ieškinio senaties termino atnaujinimo, bet ne jo eigos pradžios momento nustatymo klausimą. Atsižvelgiant į nuo 2001 m. liepos 1 d. galiojančio CK 47 straipsnį, laikytina, kad ieškovui žala galėjo atsirasti nuo 1996 m. gegužės 30 d. iki 1997 m. vasario 7 d. Kai ieškovas buvo išteisintas, tai žala atsirasti nebegalėjo, nes išteisinamasis nuosprendis yra priimtas ieškovo naudai, jis negali būti laikomas kaip atliktas neteisėtas veiksmas, nes žala gali atsirasti tik dėl neteisėtų veiksmų, o šiuo atveju, ieškovo manymu, neva neteisėti veiksmai galėjo būti padaryti nuo 1996 m. gegužės 30 d. iki 1997 m. vasario 7 d. Todėl taikytina ieškinio senatis bei iki 2001 m. liepos 1 d. galiojęs CK.Sprendžiant, ar ieškovo reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinami, būtina nustatyti, ar ieškovo nurodyti pareigūnai ir teisėjai, kurie jo atžvilgiu priėmė atitinkamus sprendimus, veikė teisėtai, t. y. taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Pagal aukščiau išdėstytas nuostatas tardytojo, prokuroro ar teisėjo atlikti veiksmai buvo teisėti, jie elgėsi taip, kaip privalėjo veikti pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, todėl ir Lietuvos valstybės atsakomybės negali būti.

Atsiliepimu į apeliacinius skundus atsakovo Lietuvos valstybės atstovas LR generalinė prokuratūra nurodo, kad visi ieškovo apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, nesant neteisėtų veiksmų, ieškovas neturi teisės į žalos atlyginimą, ir prašo jo skundą atmesti, o atsakovo atstovų Teisingumo ministerijos ir Policijos departamento prie VRM apeliacinius skundus patenkinti.

Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą tretysis asmuo VSDFV nurodo, kad sprendimo dalis, kuria teismas pripažino pagrįstu ieškovo reikalavimą priteisti kaip žalos atlyginimą 8 662 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų sumą, yra teisėta ir pagrįsta. Pažymi, kad teismas, priteisęs iš atsakovo 28 875 Lt negauto darbo užmokesčio, neišsprendė mokėtino gyventojų pajamų mokesčio klausimo, taip pat valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurias moka pats apdraustasis nuo gaunamo darbo užmokesčio, klausimo.

Motyvuojamoji dalis

Ieškovo apeliacinis skundas atmestinas.

Atsakovo atstovų apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Nei ieškovas, nei atsakovo atstovai apeliaciniuose skunduose nenurodė argumentų dėl skundžiamo sprendimo dalies, kuria buvo atmestas ieškovo ieškinys dėl turtinės žalos, padarytos V. G. įmonei „Fundus“, atlyginimo, nepagrįstumo. Todėl teisėjų kolegija nagrinėja bylą neperžengdama apeliacinių skundų ribų ir dėl minėtos sprendimo dalies nepasisako (CPK 320 str. 2 d.).

Iš dalies patenkinęs ieškovo reikalavimą, pirmosios instancijos teismas, be kita ko, konstatavo, kad ieškovo suėmimo neteisėtumą patvirtina baudžiamojoje byloje priimtas išteisinamasis nuosprendis, nes toks nuosprendis preziumuoja, kad asmuo baudžiamojon atsakomybėn buvo patrauktas neteisėtai. Tai, pasak pirmosios instancijos teismo, reiškia, kad, neteisėtai iškėlus baudžiamąją bylą ir pradėjus baudžiamąjį procesą, visi jo metu atlikti procesiniai veiksmai, įskaitant ir procesinių prievartos priemonių taikymą, taip pat pripažįstami neteisėtais. Tačiau sutikti su tokia skundžiamo sprendimo išvada negalima, nes kasacinės instancijos teismas, formuodamas teismų praktiką šios kategorijos bylose, ne kartą buvo pasakęs, kad išteisinamasis nuosprendis yra teisingumo aktas teisiamojo atžvilgiu, bet ne apkaltos aktas bylą tyrusiems pareigūnams. Toks nuosprendis savaime nėra pagrindas civilinėje byloje konstatuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su tam tikru kaltinimu susiję procesiniai veiksmai, taip pat ir taikytos procesinės prievartos priemonės buvo neteisėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-34/2001 P. N. v Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006 UAB ,,Naujapilė“ v Lietuvos Respubliką).

Pastebėtina, kad paminėta išplėstinės teisėjų kolegijos išvada buvo padaryta remiantis tos pačios kaip ir prie nagrinėjamos bylos prijungtos ieškovui V. G. , kuris buvo bendrovės ,,Naujapilė“ savininkas bei vadovas, iškeltos baudžiamosios bylos medžiaga. Savo nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad nei Kauno apygardos teismo 2003 m. balandžio 17 d. nuosprendyje, kuriuo V. G. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 275 str. 3 d., nei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 18 d. nutartyje nėra tiesioginių teiginių apie neteisėtą baudžiamosios bylos iškėlimą V. G. . Be to, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad išteisinamasis nuosprendis dėl to, kad nėra nusikaltimo sudėties, priimamas tais atvejais, kai nustatoma, jog teisiamasis padarė veiką, dėl kurios vyko teisminis nagrinėjimas, tačiau ši veika nereiškia nusikaltimo padarymo, o išteisinimo teisinis pagrindas yra reikšminga aplinkybė sprendžiant civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo pagal CK 6.272 str. 1 d. klausimą, ar tam tikri procesiniai veiksmai baudžiamojoje byloje laikytini neteisėtais.

Ištyrusi nagrinėjamoje byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti kitokią, nei ką tik pacituota išplėstinės teisėjų kolegijos, išvadą. Taigi, V. G. baudžiamojoje byloje priimtas išteisinamasis nuosprendis savaime nelemia ieškovo reikalavimo pagrįstumo. Darant tokią išvadą svarbu yra atsižvelgti į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą, kuriame, be kita ko, konstatuota, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą, o tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų.

Tuo tarpu sprendžiant dėl procesinių veiksmų, skiriant ieškovui kardomąją priemonę – suėmimą, pagrįstumo ir teisėtumo, visų pirma turėtina omenyje, kad pradėjus baudžiamąjį persekiojimą nėra ir objektyviai negali būti žinomas bylos galutinis rezultatas. Sprendžiant dėl suėmimo, esminė sąlyga yra pagrįstas įsitikinimas, kad asmuo, kuriam skiriamas kardomasis kalinimas, yra padaręs nusikaltimą. Nagrinėjamuoju atveju nustatyta, kad, skiriant ieškovui suėmimą, jam buvo pareikšti kaltinimai inkriminuojant nusikaltimus, numatytus BK 275 straipsnio 3 dalyje bei 329 straipsnyje.

Priimdama galutinį sprendimą ieškovui V. G. iškeltoje baudžiamojoje byloje, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2003 m. lapkričio 18 d. nutartimi atmetė V. G. prašymą pakeisti išteisinimo pagal 1961 m. BK 275 straipsnio 3 dalį pagrindą ir konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas V. G. , pagrįstai vadovavosi ne BPK 5 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kaip prašė V. G. , o BPK 5 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kuris nustato, kad teisiamasis padarė veiką, dėl kurios vyko teisminis nagrinėjimas, tačiau ši veika nereiškia nusikaltimo padarymo (t. 1 b. l. 211-214). Be to, nutraukdamas baudžiamosios bylos dalį, kuria V. G. nuteistas pagal 1961 m. BK 329 straipsnį, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vadovavosi BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir konstatavo, kad veika, už kurią V. G. nuteistas pagal 1961 m. BK 329 straipsnį, pagal naująjį BK neturi nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tačiau toks konstatavimas nereiškia, kad ši veika neturėjo tokių požymių jos padarymo metu bei kardomosios priemonės – suėmimo taikymo metu.

Žinant, kad pagal suformuotą teismų praktiką viena iš esminių suėmimo taikymo sąlygų yra pagrįstas įsitikinimas, kad asmuo, kuriam skiriamas kardomasis kalinimas, yra padaręs nusikaltimus, darytina išvada, kad, priimant nutarimą dėl V. G. suėmimo bei jį sankcionuojant prokurorui, teisinis pagrindas taikyti šią kardomąją priemonę egzistavo. Šiuo atveju svarbu yra ir tai, kad nei paminėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 18 d. nutartyje, nei Kauno apygardos teismo 2003 m. balandžio 17 d. nuosprendyje nėra konstatuota, kad V. G. veika buvo nepagrįstai kvalifikuota pagal BK 329 straipsnį. Pastebėtina, kad tuo metu galiojęs BPK numatė galimybę taikyti suėmimą esant pagal nurodytą BK straipsnį pareikštam kaltinimui. Šiuo atveju svarbu yra ir tai, kad V. G. kaltinimas dėl šios veikos buvo panaikintas tik šią veiką dekriminalizavus 2003 metais (t. y. po to, kai suėmimas buvo panaikintas).

Atmesdamas V. G. prašymą dėl jam tardymo institucijų paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo panaikinimo, savo žinion baudžiamąją bylą perėmęs Kauno m. apylinkės teismas nurodė ir tai, kad V. G. , būdamas laisvėje, gali trukdyti nustatyti byloje tiesą. Sprendžiant dėl šio suėmimo pagrindo pagrįstumo reikia turėti omenyje, kad trukdymas nustatyti byloje tiesą, be kita ko, reiškia, kad kaltinamasis pats ar per kitus asmenis gali bandyti paveikti nukentėjusiuosius, liudytojus, ekspertus, kitus įtariamuosius ar kaltinamuosius (BPK 104 str.). V. G. baudžiamojoje byloje tuo metu nukentėjusiąja buvusi pripažinta I. A. (baudžiamoji byla t. 7, b. l. 25, 213) ne kartą kreipėsi į tardymo organus, o vėliau ir į teismą, nurodydama, kad V. G. (tuo metu, beje, gyvenęs vienoje laiptinėje su I. A. ) ne kartą grasino jai nesikreipti į teisingumo organus dėl jos paskolintų pinigų grąžinimo, ją įžeidinėjo, liepė daryti baudžiamojoje byloje taip, kaip jis nori (baudžiamoji byla t. 7, b. l. 17, 27, 29, 331, 386). Nagrinėjamoje byloje, siekiant visapusiškai ir objektyviai išaiškinti esminę reikšmę bylai turinčias aplinkybes, I. A. buvo apklausta kaip liudytoja. Toks sprendimas buvo priimtas, be kita ko, atsižvelgiant ir į paties ieškovo atsiliepimą į valstybei atstovaujančių institucijų apeliacinius skundus, kuriame V. G. cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006 (UAB ,,Naujapilė“ v Lietuvos Respubliką) dalį. Joje išaiškinta, kad ,,CK 6.272 straipsnio 1 dalies norma taikoma tiesiogiai; tai reiškia, kad civilinę bylą nagrinėjantis teismas priima sprendimą dėl šios normos pagrindu pareikšto reikalavimo, nepriklausomai nuo to, ar įstatymo nustatyta tvarka buvo skundžiamas procesinis veiksmas, dėl kurio, ieškovo teigimu, buvo padaryta žalos. Tuo atveju, kai procesinio veiksmo baudžiamojoje byloje teisėtumas buvo tikrinamas instancine tvarka, civilinę bylą nagrinėjantis teismas privalo tą aplinkybę nurodyti sprendime ir padaryti dėl jos atitinkamas teisines išvadas. Teismas apie pareikšto ieškinio dėl žalos atlyginimo pagrįstumą sprendžia, ištyręs ir pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus įvertinęs visus byloje pateiktus įrodymus; todėl teismas gali padaryti kitokią išvadą, nei buvo nuspręsta patikrinus procesinio veiksmo baudžiamojoje byloje teisėtumą instancine tvarka ir pripažinti jį neteisėtu, jeigu civilinėje byloje nustato kitas esmines aplinkybes“. Šios nutarties pagrindu ieškovas minėtame atsiliepime teigia, kad Civilinio proceso kodekso normos nereikalauja, kad baudžiamojoje byloje priimtų procesinių sprendimų neteisėtumas būtų konstatuotas būtent baudžiamojo proceso tvarka, t. y. pagal baudžiamojo proceso taisykles (t. 4, b. l. 185, 186). Be to, pagrindu apklausti šią liudytoją buvo Policijos departamento apeliacinio skundo teiginiai (t. 4, b. l. 151) bei šios institucijos ir Teisingumo ministerijos atsiliepimų į ieškinį argumentai, dėl kurių pirmosios instancijos teismas nepasisakė (t. 3, b. l. 59, 152 ). Nagrinėjamoje byloje kaip liudytoja apklausta I. A. patvirtino minėtų pareiškimų teisingumą. Todėl darytina išvada, kad Kauno m. apylinkės teismas turėjo pagrindą atmesti V. G. prašymus dėl kardomosios priemonės pakeitimo. Spręsdama dėl šios liudytojos parodymų, teisėjų kolegija įvertina tai, kad jie buvo duoti I. A. prisiekus. Atsižvelgiant į laiko tarpą, praėjusį nuo minėtų pareiškimų surašymo (1996 m.) iki apklausos atlikimo (2007 m.), jos parodymai yra pakankamai nuoseklūs ir iš esmės atitinka baudžiamojoje byloje duotus parodymus bei rašytus pareiškimus.

2008 m. sausio 8 d. ieškovas pateikė apeliacinės instancijos teismui paaiškinimus bei jo priedus, kuriais V. G. bando įrodyti I. A. parodymų neobjektyvumą. Iš tikrųjų bylos medžiaga rodo, kad dėl objektyvių priežasčių ieškovo ir I. A. santykiai nėra draugiški. Tačiau vien tai, kad I. A. , kaip minėta, baudžiamojoje byloje buvo pripažinta nukentėjusiąja bei civiline ieškove (ieškinio suma viršijo 570 000 Lt), savaime neleidžia netikėti jos parodymais. Pastebėtina ir tai, kad dar baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu V. G. teigė, kad I. A. jį apkalba. Tačiau Kauno apygardos teismas 2003 m. balandžio 17 d. nuosprendžiu konstatavo, kad toks V. G. teiginys niekuo nepagrįstas (baudžiamoji byla t. 11, b. l. 208). Todėl, atsižvelgdama į išdėstytų aplinkybių visumą, kolegija neturi pagrindo netikėti šios liudytojos parodymais.

Be to, iš baudžiamojoje byloje dokumentinę reviziją atlikusio specialisto J. Š. parodymų matyti, kad V. G. nepateikė jo prašomų revizijai atlikti reikalingų dokumentų (baudžiamoji byla t. 7, b. l. 340). Todėl, atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą, darytina išvada, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu egzistavo realus faktinis bei teisinis pagrindas paskirti V. G. kardomąją priemonę – suėmimą. Šios išvados pagrįstumo nepaneigia Kauno m. apylinkės teismo 2007 m. vasario 7 d. nutartis dėl kardomosios priemonės - suėmimo pakeitimo į rašytinį pasižadėjimą neišvykti, kurioje teismas, nurodydamas, kad V. G. netrukdė tirti nusikaltimo padarymo aplinkybes, prieštarauja savo anksčiau priimtoms nutartims, kuriomis buvo atmesti prašymai dėl kardomosios priemonės – suėmimo panaikinimo. O, be to, tokia išvada prieštarauja tiek baudžiamosios, tiek ir civilinės bylos aplinkybėms. Sprendžiant dėl ieškovui taikyto suėmimo pagrįstumo, pažymėtina, kad jo trukmė (turint omenyje, kad didžiąją suėmimo laiko dalį baudžiamoji byla buvo ją nagrinėjusio Kauno m. apylinkės teismo žinioje) neviršijo nustatytų terminų bei buvo kelis kartus mažesnė nei baudžiamosios bylos nagrinėjimo laikas. Be to, svarbu yra ir tai, kad baudžiamojoje byloje buvo tiriami finansinio pobūdžio nusikaltimai, daug asmenų joje buvo pripažinti nukentėjusiaisiais, o baudžiamojoje byloje bendra pareikštų ieškinių suma viršijo 800 000 Lt (baudžiamoji byla t. 7, b. l. 206-213).

Kita vertus, bylos aplinkybės rodo, kad šios kardomosios priemonės skyrimas buvo susijęs su tam tikrais baudžiamojo proceso teisės normų, reguliuojančių šį klausimą, formalaus pobūdžio pažeidimais. Taip, ieškovui paskyrus kardomąją priemonę – suėmimą, nutartyje dėl jos skyrimo buvo nurodyta, kad V. G. įvykdė ypatingai sunkius nusikaltimus, nors BK vartojama tik „sunkaus nusikaltimo“ sąvoka. V. G. gynėjo skundai dėl šio procesinio veiksmo buvo išnagrinėti formaliai tik informuojant, kad byla perduota nagrinėti Kauno m. apylinkės teismui. Tiesa, Kauno m. apylinkės teismas tvarkomajame posėdyje atmetė V. G. gynėjo prašymą dėl kardomosios priemonės – suėmimo pakeitimo ir tuo iš esmės patvirtino V. G. paskirtos kardomosios priemonės skyrimo pagrįstumą. Šią nuostatą apylinkės teismas pakartojo priimdamas 1996 m. rugpjūčio 28 d. nutartį. Kita vertus, jau minėtas 1996 m. liepos 9 d. Kauno m. apylinkės teismo tvarkomasis posėdis įvyko nedalyvaujant kaltinamajam. Posėdyje dalyvavo V. G. gynėjas, kuris nepranešė teismui, kad pats kaltinamasis pageidauja dalyvauti posėdyje ir kad V. G. apie posėdžio vietą ir laiką nėra žinoma. Tačiau turint omenyje, kad byloje taip pat nėra duomenų apie tai, kad V. G. apie šį posėdį buvo pranešta, ši aplinkybė taip pat laikytina BPK 247 str. pažeidimu. Be to, 1996 m. spalio 11 d. Kauno m. apylinkės teismui priėmus nutartį dėl baudžiamosios bylos grąžinimo tardymui papildyti, suėmimo terminas buvo pratęstas dviem mėnesiams. Ir nors ši nutartis 1996 m. gruodžio 17 d. Kauno apygardos teismo buvo panaikinta ir vykdoma nebuvo, o byla per visą nurodytą laiką liko teismo žinioje, kuris 1996 m. rugpjūčio 28 d., faktiškai atmesdamas ieškovo ir jo gynėjo prašymus, patvirtino suėmimo paskyrimo pagrįstumą, tam tikrą laiką, iki buvo priimta minėta 1996 m. gruodžio 17 d. nutartis, procesinis pagrindas taikyti V. G. suėmimą buvo išnykęs. Tačiau teigti, kad pasibaigus prokuroro sankcionuotam suėmimo terminui jo suėmimas buvo neteisėtas, negalima, nes baudžiamoji byla tuo metu jau buvo teismo žinioje, o bylai esant teisme suėmimo termino pratęsti nereikėjo.

Išdėstytos aplinkybės parodo, kad bylos nagrinėjimo metu egzistavęs faktinis bei teisinis pagrindas taikyti ieškovui suėmimą buvo realizuotas pažeidžiant (daugelyje atvejų – formaliai) baudžiamojo proceso nuostatas, kas sudaro pagrindą daryti išvadą, kad ieškovas turi teisę į žalos atlyginimą.

Ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo susideda iš kelių reikalavimų, vienas kurių – prašymas priteisti ieškovo per suėmimo laikotarpį negautą darbo užmokestį. Kolegija šį reikalavimą laiko pagrįstu, tačiau negali sutikti su ieškovo pateiktu žalos paskaičiavimu, nes skaičiuodamas žalos dydį ieškovas kaip pagrindą ima visą jam paskirtą atlyginimą neatskaičius fizinių asmenų pajamų mokesčio bei privalomos socialinio draudimo įmokos. Toks paskaičiavimas prieštarauja paties ieškovo procesiniuose dokumentuose ne kartą deklaruotam visiško žalos atlyginimo principui, nes per ieškovo suėmimo laiką nemokėtas fizinių asmenų pajamų mokestis yra valstybės, su kuria ieškovas bylinėjasi, bet ne jo paties patirta žala. Be to, prašydamas priteisti viso darbo užmokesčio dydžio žalą, neatskaičius socialinio draudimo įmokos (kuri pagal jo pateiktą apskaičiavimą sudaro 288,75 Lt (t. 3, b. l. 33)), ieškovas prieštarauja pats sau, nes ši suma yra įskaičiuota į jo reikalaujamos priteisti žalos, padarytos ieškovo socialinėms garantijoms, dydį (t. 3, b. l. 42). Tačiau reikalavimas du kartus atlyginti tą pačią žalą prieštarauja protingumo bei sąžiningumo principams. Todėl apskaičiuojant atlygintinos žalos dydį, turi būti atsižvelgta į ieškovo negautą darbo užmokestį, atskaičius iš jo fizinių asmenų pajamų mokestį bei socialinio draudimo įmokas. Tokiu atveju atlygintinos žalos dydis pagal ieškovo pateiktus apskaičiavimus sudaro 19 399,05 Lt (t. 3, b. l. 33).

Tuo tarpu sprendžiant dėl jau minėtos skundžiamo sprendimo dalies, kuria kaip žalos atlyginimas buvo priteista 8 662 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų suma, mokėtina į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą, reikia pažymėti, kad atsakovui valstybei atstovaujančios institucijos savo apeliaciniuose skunduose svarių argumentų dėl šios sprendimo dalies neteisėtumo nenurodė, o tretysis asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepime į apeliacinį skundą patvirtino šios sprendimo dalies pagrįstumą. Esant nurodytoms aplinkybėms bei atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą priteisti socialinio draudimo įmoką.

Kitą turtinės žalos atlyginimo pagrindą ieškovas nurodė tai, kad dėl laiku neišmokėto darbo užmokesčio jis prarado papildomų pajamų, nes negalėjo šių pinigų investuoti, be to, pinigai nuvertėjo. Tačiau, apskaičiuodamas atlygintinos žalos dydį, ieškovas vadovavosi darbo teisėje įtvirtinta taisykle dėl delspinigių už ne laiku išmokėtą darbo užmokestį mokėjimo. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje ginčas turi būti sprendžiamas pagal teisės normas, reguliuojančias deliktinę valstybės civilinę atsakomybę, o ne darbo santykius, dėl ko toks paskaičiavimas negali būti laikomas pagrįstu. Be to, tai, kad ieškovas prašo priteisti delspinigius, kurie ženkliai viršija netekto darbo užmokesčio dydį, leidžia teigti, kad toks reikalavimas prieštarauja protingumo principui (CK 1.5 str.).

Ieškovas pajamų praradimą sieja su tuo, kad, laiku negavęs darbo užmokesčio, jis neteko galimybės jį investuoti, pvz., į Vyriausybės išleidžiamus vertybinius popierius. Tačiau taip teigdamas, įrodymų, kad iki suėmimo jis tokiu būdu investavo gaunamą darbo užmokestį, ieškovas nepateikė, o turint omenyje, kad darbo užmokestis visų pirma skiriamas buitiniams poreikiams tenkinti bei tai, kad iki suėmimo ieškovo šeima (konkrečiai jo sutuoktinė S. G. ) bendrovei ,,Naujapilė“ buvo suteikusi bendros 318 500 Lt sumos paskolą, ieškovo teiginys apie galimybę investuoti dar didesnę pinigų sumą kelia abejonių (baudžiamoji byla t. 11, b. l. 144). Be to, kiekvienas investavimas visada susijęs su tam tikra rizika ir ne visada atneša pelną. Tokį teiginį patvirtina ir tai, kad, pasak paties ieškovo, bendrovė ,,Naujapilė“ minėtos paskolos negrąžino.

Apeliaciniame skunde ieškovas, nesutikdamas su sprendimo dalimi, kuria jo reikalavimas dėl negautų pajamų atlyginimo buvo atmestas, nurodo, kad žala jam buvo padaryta dėl infliacijos, bei žalos dydį sieja su vidutine metine palūkanų norma ir nurodo, kad tokiu būdu jam buvo padaryta 48 926,68 Lt žala, o dėl infliacijos - 3 124,56 Lt. Šį reikalavimą kolegija vertina kaip naują, kuris nebuvo pareikštas pirmosios instancijos teisme (CPK 312 str.). Tokia išvada daroma ne tik dėl to, kad skiriasi pirmosios instancijos bei apeliacinės instancijos teismui pateiktų ieškinių sumos (atitinkamai 70 744 Lt ir 48 926,68 Lt, bei 3 124,56 Lt), bet ir dėl to, kad apeliacinės instancijos teismui pareikštas reikalavimas dėl 48 926,68 Lt ir 3 124,56 Lt priteisimo grindžiamos naujomis, pirmosios instancijos teisme nenurodytomis aplinkybėmis (CPK 306 str. 2 d.). Tokią išvadą iš esmės patvirtina ir pats apeliantas, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismui jis nebuvo nurodęs iš kokių sudėtinių dalių susideda žala ir nebuvo pateikęs tai patvirtinančių įrodymų (t. 4, b. l. 107, 1 pastraipa). Esant nurodytoms aplinkybėms, naikinti šią skundžiamo sprendimo dalį pagrindo nėra (CPK 178 str.).

Kaip jau buvo minėta, tokio pobūdžio, kaip nagrinėjamas, ginčus reguliuoja ne darbo teisės, bet civilinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos. Atsižvelgiant į tai, taip pat turint omenyje, kad pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovui per visą suėmimo laiką negauto atlyginimo dydžio žalą, kolegija daro išvadą, kad teisinio pagrindo priteisti ieškovui kompensaciją už nepanaudotas atostogas pirmosios instancijos teismas neturėjo (CK 6.272 str. 1 d.). Tai, kad ieškovas negalėjo pasinaudoti jam suteikta teise į poilsį, galima priskirti prie neturtinės žalos. Tačiau šiuo pagrindu neturtinės žalos dydis grindžiamas nebuvo. Ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis naikintina.

Tokiu būdu ieškovui reikėtų atlyginti žalą, susijusią su jam neišmokėtu darbo užmokesčiu (19 399,05 Lt), bei žalą, padarytą jo socialinėms garantijoms (8 662 Lt).

Tačiau pagal suformuotą teismų praktiką visiško nuostolių atlyginimo principas turi būti derinamas su vadinamąja nuostolių mažinimo doktrina. Pagal CK 6.282 str. 1 d. tuo atveju, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusiojo asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Kaip jau minėta, nagrinėjant baudžiamąją bylą egzistavo realus faktinis bei teisinis pagrindas taikyti ieškovui kardomąją priemonę – suėmimą. Kolegija nekartoja jau aukščiau išdėstytų argumentų šiai išvadai padaryti, bet pabrėžia, kad tokio pagrindo buvimą sąlygojo paties ieškovo tiek iki baudžiamosios bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu jau anksčiau aptarti veiksmai. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, taip pat į tai, kad byloje nenustatyta tyčinio teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmų pobūdžio, kolegija, vadovaudamasi CK 6.282 str. 1 d., konstatuoja ieškovo ir teisėsaugos institucijų pareigūnų mišrią kaltę ir, įvertinusi visas byloje nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad dėl atsiradusios žalos daugiausia kaltas pats ieškovas. Tuo tarpu atsakovui dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų tenka dešimtoji dalis atsakomybės. Tokiu būdu ieškovui priteistas žalos atlyginimas mažintinas atitinkamai iki 1 939,05 Lt ir 866,2 Lt.

Priteisiant neturinės žalos atlyginimą, atsižvelgiama tiek į bendruosius įstatyme išvardintus kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), tiek ir į specifinius faktorius, būdingus šiai bylų kategorijai: taikyto suėmimo trukmę, kaltinimo sunkumą, suėmimo pasekmes kaltinamajam ir kitas reikšmingas nagrinėjamos bylos konkrečias faktines aplinkybes. CK 6.272 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad valstybė žalą, atsiradusią dėl neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių paskyrimo, atlygina visiškai. Tačiau neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Materialios kompensacijos už moralinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas dėl Lietuvos Respublikos žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo 3 straipsnio (2001 m. kovo 13 d. redakcija) 3 dalies ir 7 straipsnio (2001 m. kovo 13 d. redakcija) 7 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai konstatuojamosios dalies II.7 punktas). Kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek įmanoma teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-604/2005, K. R. v Lietuvos Respubliką, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2007, R. M. v Lietuvos Respubliką).

Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas ieškovo reikalavimą, priteisė ieškovui 101 325 Lt neturtinės žalos atlyginimo, motyvuodamas tokį dydį protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais (CK 1.5 str.). Tačiau pirmosios instancijos teismas nenurodė motyvuotų argumentų, kodėl nagrinėjamu atveju įvertino ieškovo patirtą neturtinę žalą būtent tokia, o ne kitokia pinigų suma.

Apeliantas patirtą neturtinę žalą sieja su tuo, kad dėl neteisėto kardomojo kalinimo kardinaliai pasikeitė jo gyvenimas: buvo sužlugdytas jo verslas, negrįžtamai sunaikintas jo geras vardas ir nepriekaištinga reputacija, iki minimumo apribotos jo aktyvios darbinės bei visuomeninės veiklos galimybės. Kolegijos nuomone, tai galėjo sukelti apeliantui didelius dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus. Tačiau, teisėjų kolegija, įvertinusi tiek ieškinyje, tiek ir apeliaciniame skunde ieškovo pateiktus argumentus dėl jo patirtos neturtinės žalos dydžio, net ir atsižvelgdama į suformuotoje teismų praktikoje neįteisintą jo siūlomą neturtinės žalos dydžio nustatymo formulę, daro išvadą, kad byloje nebuvo įrodytas ne tik ieškovo prašomas priteisti, jo teigimu, patirtos neturtinės žalos - 667 920 Lt dydis, bet ir pirmosios instancijos teismo priteistas 101 325 Lt neturtinės žalos atlyginimas.

Teisėjų kolegija, vertindama aukščiau minėtus neturtinės žalos nustatymo kriterijus, atsižvelgia, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas buvo teisiamas pirmą kartą, buvo apkaltinas sunkaus nusikaltimo padarymu, dėl neteisėto suėmimo buvo apribota jo judėjimo laisvė, taip pat atsižvelgia į bendrą valstybės ekonominę padėtį, EŽTT praktiką šios kategorijos bylose. Pažymėtina ir tai, kad tiek ieškovo prašoma priteisti 667 920 Lt neturtinės žalos atlyginimo suma, tiek pirmosios instancijos teismo priteista 101 325 Lt neturtinės žalos atlyginimo suma ženkliai viršija teismų praktikoje šios kategorijos bylose priteisiamas sumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2005, T. L. v Lietuvos Respubliką, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51/2005, M. B. v Lietuvos valstybę, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2007, R. M. v Lietuvos valstybė ir kt.). Teisėjų kolegija laiko, kad neturtinės žalos atlyginimo dydis ieškovui, atitinkantis konstitucinį teisingo žalos atlyginimo principą (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis), CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos nustatymo kriterijus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką šios kategorijos bylose, yra nustatytinas 50 000 Lt. Taikant mišrios atsakomybės principą, ieškovui turėtų būti priteistas 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas (CK 6.250 str., 6.282 str. 1 d.). Tačiau atsižvelgdama į tai, kad neturtinė žala ieškovui padaryta neteisėtu suėmimu, bei remdamasi protingumo bei sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis), kolegija nukrypsta nuo aukščiau nustatyto ir apskaičiuojant turtinę žalą taikyto šalių mišrios civilinės atsakomybės laipsnio ir priteisia ieškovui 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Apeliantas nurodo, kad jo patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti sudarė 4 900 Lt, tačiau pirmosios instancijos teismas priteisė tik 800 Lt, tuo pažeisdamas teisingumo ir protingumo principus. Bylinėjimosi išlaidos priteisiamos proporcingai patenkintų/atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 str. 2 d.). Kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovui 800 Lt atstovavimo išlaidų atlyginimą, teisingai taikė CPK 93 str. 2 d., 98 str. normas ir nepažeidė teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Be to, atsižvelgiant į tai, kad teisėjų kolegija mažina priteistos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo dydį, tai pirmosios instancijos teismo sprendimo šioje dalyje keisti nėra pagrindo.

Remiantis aukščiau išdėstytais motyvais, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, sprendimo dalis, kuria priteista 31 119 Lt dydžio turtinės žalos atlyginimo keistina sumažinant turtinės žalos atlyginimą iki 1 939,05 Lt, sprendimo dalis, kuria priteista 101 325 Lt neturtinės žalos atlyginimo keistina sumažinant neturtinės žalos dydį iki 10 000 Lt, sprendimo dalis, kuria iš atsakovo priteista 8 662 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų sumažinta iki 866,2 Lt, likusi sprendimo dalis paliktina nepakeista (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 24 d. sprendimą pakeisti.

Turtinės žalos atlyginimą ieškovui V. G. , priteistą iš atsakovo Lietuvos valstybės, sumažinti iki 1 939, 05 Lt.

Neturtinės žalos atlyginimą ieškovui V. G. , priteistą iš atsakovo Lietuvos valstybės, sumažinti iki 10 000 Lt.

Sumažinti iš atsakovo Lietuvos valstybės priteistas valstybinio socialinio draudimo įmokas ieškovo V. G. naudai iki 866,2 Lt.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.