- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-02-28
- Bylos Nr.
- 2-153/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Milašienė, Alė Bukavinienė, Gintaras Pečiulis
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Termesta“, V. S.
- Ieškovas
- A. J.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Milašienės ir Gintaro Pečiulio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Termesta“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. sausio 15 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-1305-28/2008 pagal ieškovo A. J. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Termesta“ ir V. S. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas A. J. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovų UAB „Termesta“ ir V. S. 257 000 Lt žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas. Taip pat ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovų pinigines lėšas ar kitą turtą pareikšto ieškinio ribose.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2008 m. vasario 28 d. nutartimi areštavo atsakovams V. S. ir UAB „Termesta“ nuosavybės teise priklausantį turtą, uždraudė disponuoti areštuotu turtu, paliko teisę šį turtą valdyti ir juo naudotis, o turto nesant ar esant nepakankamai, areštavo atsakovų vardu atidarytose bankinėse sąskaitose esančius pinigus, uždraudžiant disponuoti areštuotomis lėšomis, paliekant teisę įnešti pinigus į sąskaitas, nurodė, kad bendra areštuoto turto vertės ir lėšų suma turi savo verte atitikti 257 000 Lt sumą. Teismas nurodė, kad pareikšto ieškinio suma yra didelė, todėl nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas (CPK 144 str.). Taip pat teismas nurodė, kad CPK 145 straipsnis nustato, kad taikomų laikinųjų apsaugos priemonių bendra suma neturi būti iš esmės didesnė už ieškinio sumą.
Šalies argumentai
Atsakovas UAB ,,Termesta“ atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2008 m. sausio 15 d. nutarties dalį, kuria areštuotas UAB ,,Termesta“ nuosavybės teise priklausantis turtas, o turto nesant ar esant nepakankamai, areštuoti bankinėse sąskaitose esantys pinigai, uždraudžiant disponuoti areštuotomis lėšomis, panaikinti. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismo nutartis yra nemotyvuota ir nepagrįsta. Teismas tik formaliai konstatuodamas ir nemotyvuodamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pažeidė šalių lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principus.
2. Atsakovas UAB ,,Termesta“ nepagrįstai patrauktas šioje byloje atsakovu. Autoįvykio, kurio metu buvo sužalos ieškovas, kaltininkas yra atsakovas V. S. Minėto autoįvykio metu atsakovas V. S. nebuvo darbiniuose santykiuose su UAB ,,Termesta“, o UAB ,,Termesta“ automobiliu naudojosi panaudos sutarties pagrindu. Autoįvykio metu automobiliui ,,Lancia Debra“ (duomenys neskelbtini) buvo sudaryta Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, todėl tiek turtinę, tiek neturtinę žalą privalo atlyginti draudikas (CK 6.987 str.).
3. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, turėjo atsižvelgti į ieškinio reikalavimų pagrįstumą. Ieškovo ieškinio reikalavimai atsakovui UAB ,,Termesta“ yra visiškai nepagrįsti ir dėl taikomų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovas gali patirti nuostolius, todėl šios priemonės gali būti pritaikytos tik po to, kai ieškovas pateiks nuostolių, kurie gali atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Atsakovas UAB ,,Termesta“ nekilnojamojo turto neturi, todėl bet koks arešto uždėjimas piniginėms lėšoms, esančioms atsakovo banko sąskaitose, sutrikdys arba sužlugdys įmonės veiklą.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis yra užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Civilinio proceso įstatymas numato galimybę teismui dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu imtis laikinųjų apsaugos priemonių ( CPK 144 str. 1 d.). Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, jei yra pagrindo manyti, jog nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 144 straipsnio normos pagrindu pirmosios instancijos teismas, nenagrinėdamas ir nespręsdamas ieškinio pagrįstumo, atsižvelgdamas į teismo sprendimo vykdymo ypatumus, taip pat abiejų bylos šalių interesus bei jų pusiausvyrą, sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, tai yra, ar ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimo įvykdymas galės būti realiai įvykdytas, ar jo įvykdymo užtikrinimui būtina imtis proceso normų numatytų priemonių.
Teismas, taikydamas CPK 145 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Teismų praktikoje ši aplinkybė preziumuojama tuomet, kai pareikštas didelės sumos turtinis ginčas, kadangi didelė ieškinio kaina gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju tikėtina, jog didelė ieškinio kaina – 257 000 Lt gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, dėl ko pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas skundžiamą nutartį šia aplinkybe, turėjo pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Apeliantas skundą dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių iš esmės grindžia argumentais, jog ieškovo ieškinys yra nepagrįstas ir jis neturi pareigos atsakyti pagal pareikštą ieškinį, todėl laikinosios apsaugos priemonės apelianto turto atžvilgiu taikytos nepagrįstai. Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinio proceso įstatymas nereikalauja, kad sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, būtų įvertintas ieškinio pagrįstumas, tame tarpe ir ieškovo teisė reikšti reikalavimą apeliantui. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, vertinamos kitos aplinkybės – grėsmė, jog ateityje galimas palankus ieškovui teismo sprendimas gali likti neįvykdytas (CPK 144 str.), tuo pačiu vertinamas ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams. Ieškinio pagrįstumo klausimas bus vertinamas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme stadijos pabaigoje, priimant sprendimą dėl ginčo esmės. Todėl apelianto argumentai, susiję su ieškinio pagrįstumu, nagrinėjant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, yra teisiškai nereikšmingi. Materialinėje teisėje šalimis laikomi materialinių teisinių santykių subjektai, kuriuos sieja tarpusavio teisės ir pareigos. Kai kreipiamasi į teismą, materialinio teisinio santykio šalys įgyja naują teisinę padėtį ir tampa proceso šalimis. Iškeliant bylą, rengiantis jos teisminiam nagrinėjimui daromos tik prielaidos, kad šalis sieja tam tikri materialiniai teisiniai santykiai, kad jos turi tarpusavio teisių ir pareigų ir dėl to kilo ginčas. Ar byloje ieškovas ir atsakovas yra tinkamos šalys, išaiškinama teisminio nagrinėjimo metu nustačius visas bylos aplinkybes, ištyrus ir įvertinus įrodymus. Iki teismo sprendimo priėmimo proceso šalys laikytinos tikėtinais materialinių teisinių santykių subjektais, nes atsakyti į klausimą, ar tikrai ieškovas ir atsakovas yra konkretaus materialinio teisinio santykio subjektai, įmanoma tik nustačius visas bylos aplinkybes, kurios taikant laikinąsias apsaugos priemones nenustatinėjamos. Netinkamu atsakovu laikomas asmuo, nesantis ginčijamo materialinio teisinio santykio subjektu ir neturintis pareigos atsakyti pagal pareikštą reikalavimą. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškinio reikalavimai dėl 257 000 Lt žalos atlyginimo yra pareikšti atsakovams UAB „Termesta“ ir V. S., todėl atitinkamoje bylos stadijoje laikinosios apsaugos priemonės šių asmenų atžvilgiu taikytos pagrįstai, tuo siekiant užtikrinti būsimo procesinio sprendimo byloje įvykdymą.
Nepagrįstas ir apelianto argumentas, kad, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas turėjo pareikalauti iš ieškovo galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo. Pagal CPK 147 straipsnio 1 dalies nuostatą, teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, gali pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones padavęs asmuo pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, kuriuo taip pat gali būti ir banko garantija. Minėtame straipsnyje įtvirtina teismo diskrecijos teisė, o ne pareiga, taikant laikinąsias apsaugos priemones užtikrinti atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimą, atsižvelgiant į prašymo dėl šių procesinių priemonių taikymo pagrįstumą bei kitas bylos aplinkybes (CPK 178, 185 straipsniai). Teismas nustato atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, atlyginimo užtikrinimą tais atvejais, kai pagal bylos duomenis aiškiai galima prognozuoti nuostolių atsiradimo galimybę, kai yra žinių, jog dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo atsakovo patirtų nuostolių atlyginimas gali būti apsunkintas, kai atsakovas, prašantis galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, pateikia informaciją apie galimų nuostolių dydį, preliminarų jų paskaičiavimą (CPK 147 str. 1 d.). Šiuo atveju atsakovas pagrįsto prašymo dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo nepateikė, o iš bylos medžiagos negalima daryti išvadų, jog byloje buvo būtina taikyti atsakovo galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą.
Bylos duomenimis, UAB ,,Termesta“ yra veikianti įmonė, todėl piniginių lėšų areštas nepagrįstai apribotų įmonės interesus ir nepagrįstai apsunkintų jos ūkinę veiklą, atsiskaitymus su valstybės biudžetu, darbuotojais ir pan., t. y. pažeistų ekonomiškumo ir teisingumo principą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis patikslintina, nurodant, kad tuo atveju jeigu, bus areštuotos piniginės lėšos, leisti UAB ,,Termesta“ iš areštuotų piniginių lėšų išmokėti darbuotojams darbo užmokestį, sumokėti mokesčius bei socialinio draudimo įmokas.
Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija sprendžia, kad naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
n utaria:
Vilniaus apygardos teismo 2008 m. sausio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nurodyti, kad iš areštuotų piniginių lėšų leidžiama UAB ,,Termesta“ išmokėti darbuotojams darbo užmokestį, sumokėti mokesčius valstybei bei socialinio draudimo įmokas.