Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nijolės Piškinaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB DNB Nord lizingo ir atsakovų bankrutuojančios UAB „Dormeka“ ir UAB „Senovė“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. liepos 10 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-1616-258/08 pagal ieškovo UAB DnB Nord lizingo ieškinį atsakovams bankrutuojančiai UAB „Dormeka“, UAB „Senovė“, trečiajam asmeniui VĮ Registrų centrui dėl teisinės registracijos panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Teismas klaidingai aiškino 2004 m. kovo 16 d. tarp atsakovų sudarytą jungtinės veiklos sutartį, jos pagrindu atsakovų įgytas teises ir pareigas. Teismas nurodė, kad tarp atsakovų sudarytos jungtinės veiklos sutarties 1.2 punkto pagrindu minėta sutartis buvo sudaryta lygiavertės partnerystės pagrindu ir tuo remdamasis teismas padarė išvadą, kad šioje byloje abiejų atsakovų pasiektas rezultatas yra lygus po ½ dalį. Tačiau tokie motyvai yra nepagrįsti, nes tarp atsakovų 2004 m. gegužės 3 d. pasirašyto priedo prie 2004 m. kovo 16 d. bendrosios jungtinės veiklos sutarties 3.7 punkto aiškiai nurodyta, kad tik vienas atsakovas UAB „Senovė“ įsipareigojo atlikti statybos-projektavimo darbus ir visiškai prisiėmė visus su tuo susijusius finansinius įsipareigojimus. Pats atsakovas BUAB „Dormeka“ atsiliepimu į ieškinį pripažino faktą, kad atsakovas UAB „Senovė“ faktiškai vykdė pagrindinę su statybomis susijusią veiklą. Be to, teismas sprendime konstatavo, kad ginčo objektas buvo pastatytas tik apelianto lėšomis. Sprendime nurodytas statybos leidimas, Vilniaus apskrities viršininko administracijos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento pripažinimo tinkamu naudoti aktas, kuriuose nurodyta, kad savininkas yra ieškovas. Taigi, atsakovai lygiavertės partnerystės pagrindu tarpusavyje nebendradarbiavo. Sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai (CK 6.193 str. str. 1 d.). 2005 m. rugpjūčio 16 d. tarp atsakovo UAB „Senovė“ ir apelianto buvo sudarytos lizingo sutartys, kurių pagrindu apeliantas jam priklausančius nuosavybės teise lizingo sutartyse nurodytus objektus lizingo gavėjui – atsakovui UAB „Senovė“ – perdavė valdyti ir naudotis, o lizingo gavėjas sutiko mokėti lizingo mokėjimus. Tik pasibaigus lizingo terminui ir lizingo gavėjui įvykdžius visas lizingo sutarties sąlygas, lizingo objektai yra perduodami lizingo gavėjo nuosavybėn. Būtent toks yra sudarytų lizingo sutarčių turinys ir būtent tokios teisės ir pareigos sieja ieškovą ir atsakovą UAB „Senovė“. Apeliantas teismui pateikė nekilnojamųjų objektų pirkimo-pardavimo sutartis, lizingo sutartis, kurios pagrindė tai, kad jis yra teisėtas medicininių atliekų priėmimo ir šalinimo cecho savininkas. Tačiau teismas šių įrodymų tinkami neįvertino, tuo pažeisdamas CPK 185 str. Teismo nurodytas faktas, kad tarp atsakovo UAB „Senovė“ ir ieškovo sudarytos pirkimo-pardavimo sutartys bei lizingo sutartys nebuvo įregistruotos atitinkamame registre, savaime nedaro sutarčių negaliojančiomis. Teismas, vadovaudamasis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais sąžiningumo, protingumo bei teisingumo principais turėjo tinkamai vertinti, analizuoti tarp apelianto ir atsakovo UAB „Senovė“ sudarytus sandorius, aiškintis jų įtaką ir pasekmes atsakovui BUAB „Dormeka“. Vilniaus m. 2 apylinkės teismas 2008 m. balandžio 16 d. sprendimu civ. byloje Nr. 2-1835-67/2008 pripažino ieškovo teises į ½ medicininių atliekų priėmimo ir šalinimo cecho ir tuo pačiu sprendimu panaikino teisinę registraciją atsakovo UAB „Senovė“ vardu. Be to, teismas skundžiamu sprendimu panaikino ½ dalies medienos džiovyklos teisinę registraciją atsakovo BUAB „Dormeka“ vardu, tačiau tuo pačiu pagrindu ir to pačio asmens vardu atliktos registracijos į medicininių atliekų priėmimo-šalinimo aikštelę teismas nepanaikino. Taigi, teismas vienodas faktines aplinkybes ir byloje pateiktus įrodymus vertino skirtingai, neatsižvelgdamas į minėtą Vilniaus m. 2 apylinkės teismo sprendimą, kuris šioje byloje turi prejudicinę reikšmę.

Teismas pažeidė rūšinio teismingumo taisykles. Ieškovas pats nurodė, kad jis 2006 m. kreipėsi į VĮ Registrų centro teritorinį padalinį, prašydamas panaikinti nurodytų nekilnojamojo turto objektų registraciją UAB „Senovė“ ir UAB „Dormeka“ vardu. VĮ Registrų centro Vilniaus filialas 2006 m. rugsėjo 29 d. sprendimu atsisakė įregistruoti ieškovo nuosavybės teisę į ginčo objektus. Centrinio registratoriaus ginčo komisija 2007 m. vasario 6 d. sprendimu teritorinio registratoriaus sprendimą paliko nepakeistą, todėl, ieškovas, nesutikdamas su centrinio registratoriaus sprendimu, turėjo kreiptis į administracinį teismą. Bendrosios kompetencijos teismas, išnagrinėjęs šį ginčą, pažeidė rūšinio teismingumo taisykles ir tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.CK 6.572 straiopsnio 3 dalis numato, kad lizingo sutarčiai, kurios dalykas yra nekilnojamasis turtas, mutatis mutandis taikomos šio kodekso 6.478 straipsnio 2 dalyje numatytos taisyklės – prieš trečiuosius asmenis lizingo sutartis gali būti panaudota tik tuo atveju, jeigu ji įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešajame registre. Be to, lizingo sutartys registruojamos sutarčių registre. BUAB „Dormeka“ nebuvo informuota, kad UAB „Senovė“ ir UAB DnB Nord lizingas yra sudariusios lizingo sutartį, todėl nėra pagrindo naikinti ginčo nekilnojamojo turto objekto teisinę registraciją UAB „Dormeka“ vardu. Medicininių atliekų priėmimo-šalinimo aikštelė gali būti eksploatuojama tik kartu su medienos džiovykla, nes šie objektai yra sujungti technologiniame procese. Atliekų tvarkymo įstatymo 3 straipsnis įpareigoja įmones, kurios naudoja, šalina ar kitaip tvarko atliekas, imtis visų galimų ir ekonomiškai pateisinamų priemonių atliekų kiekiui bei kenksmingam poveikiui žmonių sveikatai ir aplinkai mažinti. Tokios įmonės privalo laikytis prioritetų, vienas kurių – naudoti atliekas energijai gauti. Taigi medicininių atliekų priėmimo-šalinimo aikštelės gaminama energija naudojama medienos džiovinimo procese, šie du nekilnojamojo turto objektai sudaro vientisą gamybinį kompleksą, todėl atskirti šiuos objektus nėra teisinio pagrindo.Skundžiamas sprendimas turės įtakos trečiųjų asmenų, neįtrauktų į bylos nagrinėjimą, teisėms ir pareigoms. Vilniaus miesto savivaldybės taryba paskelbė medicininių atliekų priėmimo ir šalinimo aikštelės įrengimo ir eksploatavimo konkursą. 2004 m. gegužės 14 d. su konkurso laimėtoju UAB „Senovė“ ir UAB „Dormeka“ konsorciumu buvo pasirašyta sutartis, pagal kurią be Vilniaus miesto savivaldybės raštiško sutikimo statiniai, įrenginiai negalėjo būti perduoti, įkeisti, perleisti, išnuomoti ar kitaip apsunkinti viso objekto ar jo dalių prasme. Pagal sutartį įmonei suteiktame sklype jos sukurti objektai, statiniai, įrenginiai, kurie reikalingi nustatytai veiklai vykdyti, yra įmonės nuosavybė. Skundžiamu sprendimu buvo panaikinta UAB „Dormeka“ nuosavybė į medienos džiovyklą, kuri yra vienas iš Vilniaus miesto savivaldybės suteiktame sklype sukurtų objektų, ir pagal sutartį turėtų būti konsorciumo dalyvių nuosavybė. Teismas, neįtraukęs į bylą Vilniaus miesto savivaldybės, nusprendė dėl neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisių ir pareigų. Tai taip pat absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.

Atsakovas UAB „Senovė“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. liepos 10 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškovo reikalavimas ir patenkinti ieškinio dalį dėl teisinės registracijos UAB „Dormeka“ vardu panaikinimo į ½ dalį medicininių atliekų priėmimo-šalinimo aikštelės. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Teismas negalėjo vadovautis vien tik prezumpcija, jog, nesant sutartyje numatyta kitaip, partnerių dalys bendros jungtinės veiklos sutartyje yra lygios. Ši prezumpcija, kaip ir bet kuri kita teisinė prezumpcija, yra paneigiama leistinais įrodymais. UAB „Senovė“, kuri yra faktinis aikštelės statytojas, pateikė įrodymus, patvirtinančius, jog veiksmus, kurie yra numatyti jungtinės veiklos sutartyje dėl šio objekto statybos ir eksploatavimo, įvykdė UAB „Senovė“. Kokių nors įrodymų, kurie tvirtintų, kad UAB „Dormeka“ būtų ką nors atlikusi, finansavusi, organizavusi, byloje nėra. UAB „Dormeka“ licencija tvarkyti pavojingas atliekas nebuvo panaudota, nes 2006 m. rugsėjo 11 d. Aplinkos ministerija sustabdė, o vėliau ir panaikino licencijos galiojimą už aplinkosauginius pažeidimus. UAB „Dormeka“ nepateikė jokių įrodymų, kad iki licencijos sustabdymo ar panaikinimo būtų pasinaudota jungtinės veiklos sutartyje numatyto objekto įrengimui ar eksploatavimui. Todėl partnerių įnašų lygybės prezumpcija negalėjo būti pagrindu priimti sprendimą atmesti ieškinį šioje dalyje. Teismas turėjo aiškintis jungtinės veiklos sutarties tikruosius ketinimus ir šalių valią. Apelianto manymu, 2004 m. kovo 16 d. sutartis nėra jungtinės veiklos sutartis. Minėtoje sutartyje partnerių įnašai nėra įvertinti, sutarties šalys sulygo tik dėl bendrų veiksmų, siekiant sudalyvauti konkurse, o ne pasidalinti sutartimi sukurtą objektą. Sutarties šalys apskritai nepasisakė dėl jungtinės veiklos sutartimi sukurto naujo objekto, kaip daikto, pasidalijimo. Tai, dėl ko sutarties šalys sulygo, yra bendradarbiavimas įrengiant ir eksploatuojant medicininių atliekų deginimo aikštelę. Todėl šiuo atveju, tik esant įrodytam faktui, jog šalys susitarė sukurti bendrai daiktą – nekilnojamąjį turtą, teismas galėtų daryti išvadas, jog partnerių dalys sukurtame jungtinės veiklos rezultate yra lygios, jei tą daiktą kuriančios šalys nesulygo kitaip. Apelianto manymu, aikštelės įrengimas ir jos eksploatavimas neduoda pagrindo išvadai, jog tai yra naujo nekilnojamojo turtinio vieneto, kaip materialaus daikto ir jungtinės veiklos sutarties rezultato sukūrimas, sukeliantis sutarties šalims teises registruoti savo nuosavybę į naujai sukurtą daiktą. Atsakovas UAB „Dormeka“ nepateikė jokių įrodymų, kad jis dalyvauja medicininių atliekų priėmimo-šalinimo aikštelės įrengime ir eksploatavime, kad turi kokių nors su mintos aikštelės eksploatavimu susijusių išlaidų ar sąnaudų. Todėl minėtos jungtinės veiklos sutarties nėra pagrindo laikyti sutartimi, sukėlusia tokias teisėtas pasekmes, kaip teisę atsakovui „Dormeka“ būti nekilnojamojo turto objekto dalies savininku.

Atsakovas UAB „Senovė“ atsiliepimu į ieškovo DnB Nord lizingo apeliacinį skundą prašo skundą patenkinti. Nurodo, kad palaiko ieškovo argumentus, jog į bylą pateikta pakankamai įrodymų, nuginčijančių teismo išvadą dėl teisinės prezumpcijos apie lygias partnerių dalis, nes BUAB „Dormeka“ neprisidėjo nei organizaciniais darbais, nei paslaugomis ar medžiagomis, nei investicijomis, įrengiant medinę džiovyklą. Iš BUAB „Dormeka“ apeliacinio skundo motyvų akivaizdu, kad ji net nežinojo, jog projekto statybą finansavo ieškovas DnB Nord Lizingas.

Atsakovas UAB „Senovė“ atsiliepimu į atsakovo BUAB „Dormeka“ apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad nesutinka, jog teismas pažeidė teismingumo taisykles. Ieškovas pateikė įrodymus, jog dėl jo reikalavimų, kurių vienas yra reikalavimas VĮ Registrų centrui, jau yra pasisakęs specialiosios kompetencijos teismas, palikęs ieškovo skundą nenagrinėtą. Apelianto argumentai dėl lizingo sutarties registravimo panaudojimo prieš trečiuosius asmenis tik dar kartą patvirtina, jog UAB „Dormeka“ niekaip nedalyvavo bendrojoje jungtinės veiklos sutartyje, nes net nežinojo, jog projekto statybą finansavo ieškovas lizingo sutarties būdu. Apelianto argumentai, kad atliekų priėmimo-šalinimo aikštelė ir medienos džiovykla yra neatsiejami objektai yra visiškai nauji ir nepagrįsti jokiais įrodymais, todėl turi būti atmesti. Taip pat apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad Vilniaus miesto savivaldybės teisės yra pažeistos.

Ieškovas DnB Nord lizingas atsiliepimu į atsakovo UAB „Senovė“ apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu sutinka, prašo jį tenkinti, skundžiamą sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo reikalavimas, panaikinti ir šioje dalyje ieškovo reikalavimus patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ieškovas pareikštu ieškiniu siekė apginti savo nuosavybės teisę, kuri, jo nuomone, buvo pažeista, įregistravus ginčo nekilnojamąjį turtą atsakovų vardu, tačiau priklausantį, pasak ieškovo, jam nuosavybės teise. Ieškiniu ieškovas prašė ne tik panaikinti ginčo pastatų teisinę registraciją atsakovams, bet ir įregistruoti juos kaip jo nuosavybę. Pastebėtina, kad, iš dalies tenkindamas ieškinį, pirmosios instancijos teismas dėl pastarojo reikalavimo apskritai nepasisakė (CPK 329 str. 1 d.). Be to, iš dalies tenkindamas ieškovo reikalavimą, pareikštą atsakovui BUAB ,,Dormeka“, pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė dėl ieškovo reikalavimo, pareikšto atsakovui UAB ,,Senovė“. Byloje duomenų apie tai, kad ieškovas buvo atsisakęs nuo šios reikalavimo dalies, nėra. Taip pat pirmosios instancijos teismas nesprendė klausimo dėl nagrinėjamos bylos pagal šią reikalavimo dalį nutraukimo (CPK 293 str. 3 p., 329 str. 1 d., 2 d. 7 p.).

Byloje sprendžiamas ginčas dėl nuosavybės teisių į pastatus, esančius žemės sklype adresu: Jačionių g. 13, Vilnius. Tačiau kaip matyti iš į bylą pateiktos Medicininių atliekų priėmimo ir šalinimo (deginimo ir tvarkymo) aikštelės įrengimo ir eksploatavimo konkurso 2004 m. gegužės 14 d. sutarties Nr. 56 (t. 2, b. l. 23-27) 5 punkto, Vilniaus miesto savivaldybė suteikė UAB ,,Senovė“, kaip UAB ,,Senovė“ ir UAB ,,Dormeka“ konsorciumo atstovui, teisę šiame žemės sklype savo lėšomis įrengti ir eksploatuoti medicininių atliekų tvarkymo ir deginimo aikštelę. Be to, pagal paminėtos sutarties 13 punktą, įmonei suteiktame sklype jos sukurti objektai, statiniai, įrenginiai, kurie reikalingi nustatytai veiklai vykdyti, yra įmonės nuosavybė, kuri be savivaldybės sutikimo negali būti įkeista ar kitaip apsunkinta viso objekto ar jo dalių prasme. Sutartimi numatyta, kad, jai pasibaigus ar nutraukus ją prieš terminą, aikštelė, statiniai, įrenginiai perduodami už likutinę balansinę vertę savivaldybei.

Taigi ginčas dėl nuosavybės teisių bei teisinės registracijos į ginčo pastatus betarpiškai paliečia Vilniaus miesto savivaldybės teises, įtvirtintas jau paminėtoje sutartyje Nr. 56. Pastebėtina, kad šią aplinkybę apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu patvirtino visų trijų apeliantų atstovai (t. 2, b. l. 101). Nežiūrint to, Vilniaus miesto savivaldybė į dalyvaujančių byloje asmenų ratą įtraukta nebuvo.

Remiantis nurodytais argumentais, skundžiamas sprendimas naikintinas dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo (CPK 329 str. 2 d. 2 p., 7 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 329 straipsnio antrosios dalies 2 ir 7 punktais,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. liepos 10 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo.