Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Č. (A. Č.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 7 d. nuosprendžio, kuriuo A. Č. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu penkeriems metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsniu, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 19 d. nuosprendžiu, ir A. Č. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas šešeriems metams šešiems mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo A. Č. priteista 178,17 Eur proceso išlaidų valstybei už antrinės teisinės pagalbos teikimą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Č. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad atlikdamas laisvės atėmimo bausmę P. pataisos namų – atvirosios kolonijos X-me sektoriuje, esančiame (duomenys neskelbtini) rajone, 2014 m. vasario 9 d. apie 13 val., P. pataisos namų – atvirosios kolonijos X-me sektoriuje, XX-ojo būrio X-oje gyvenamojoje patalpoje, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai, savo naudai, duodamas neteisėtai laikomą mobilaus ryšio telefoną ir liepdamas nukentėjusiajam E. B. skambinti savo motinai D. B., prašyti jos pervesti į jo nurodytą banko sąskaitą 144,9 Eur (500 Lt), bei panaudodamas fizinį smurtą, t. y. suduodamas kumščiais E. B. į galvą ir krūtinę ne mažiau kaip po penkis kartus ir ne mažiau kaip du kartus mediniu pagaliu į ranką, taip sukėlė fizinį skausmą, tokiu būdu vertė nukentėjusįjį E. B. pervesti 144,9 Eur (500 Lt) į jo nurodytą banko sąskaitą Nr. LTXXXXXXXXX.

Taip pat A. Č., tęsdamas nusikalstamą veiką, 2014 m. vasario 10 d. apie 13 val. 30 min., P. pataisos namų – atvirosios kolonijos X-me sektoriuje, XX-ojo būrio X-oje gyvenamojoje patalpoje, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai, savo naudai, duodamas neteisėtai laikomą mobilaus ryšio telefoną ir liepdamas skambinti artimiesiems, nukentėjusiajam E. B. paskambinus motinai D. B., broliui E. B., draugei M. B., draugams T. I., E. J., praprašius jų pervesti pinigus, panaudodamas fizinį smurtą, kumščiais sudavė E. B. į galvą ne mažiau kaip dvylika kartų, taip sukėlė fizinį skausmą, tokiu būdu vertė nukentėjusįjį E. B. pervesti 144,9 Eur (500 Lt) į jo nurodytą banko sąskaitą Nr. XXXXXXX.

Taip pat A. Č., tęsdamas nusikalstamą veiką, 2014 m. vasario 11 d. apie 12 val., P. pataisos namų – atvirosios kolonijos X-me sektoriuje, XX-ojo būrio X-oje gyvenamojoje patalpoje, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai, savo naudai, duodamas neteisėtai laikomą mobilaus ryšio telefoną ir liepdamas E. B. skambinti savo motinai D. B., prašyti pervesti pinigus, bei panaudodamas fizinį smurtą, t. y. sudavė ne mažiau kaip dešimt kartų pagaliu E. B. į kairį šoną, ranką, taip sukėlė jam fizinį skausmą, tokiu būdu vertė nukentėjusįjį E. B. pervesti 144,9 Eur (500 Lt) į jo nurodytą banko sąskaitą Nr. LTXXXXXXX.

Taip pat A. Č., tęsdamas nusikalstamą veiką, 2014 m. vasario 12 d. apie 14 val. 30 min., P. pataisos namų – atvirosios kolonijos X-me sektoriuje, XX-ojo būrio X-oje gyvenamojoje patalpoje, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai, savo naudai, duodamas neteisėtai laikomą mobilaus ryšio telefoną ir liepdamas skambinti savo motinai D. B., prašyti jos pervesti pinigus, panaudodamas fizinį smurtą, t. y. ne mažiau kaip šešis kartus kumščiu sudavė nukentėjusiajam į galvą ir ne mažiau kaip keturis kartus įspyrė į koją, taip sukėlė fizinį skausmą, tokiu būdu vertė nukentėjusįjį E. B. pervesti 144,9 Eur (500 Lt) į jo nurodytą banko sąskaitą Nr. LTXXXXXXXXXX.

Taip pat A. Č., tęsdamas nusikalstamą veiką, 2014 m. vasario 13 d. apie 16 val. 30 min., P. pataisos namų – atvirosios kolonijos X-me sektoriuje, XX-ojo būrio X-oje gyvenamojoje patalpoje, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai, savo naudai, duodamas neteisėtai laikomą mobilaus ryšio telefoną ir liepdamas skambinti artimiesiems, prašyti jų pervesti pinigus, nukentėjusiajam paskambinus motinai D. B., broliui E. B., draugams T. I., E. J., M. B., paprašius jų pervesti pinigus, panaudodamas fizinį smurtą, t. y ne mažiau kaip apie penkis kartus sudavė kumščiu į šonus, galvą, taip E. B. padarė kraujosruvą ir minkštųjų audinių sumušimą kairės ausies kaušelyje, odos nubrozdinimą kairio smilkinio srityje ir kairėje nugaros pusėje, kairės alkūnės srities minkštųjų audinių sumušimą, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiu būdu vertė nukentėjusįjį E. B. pervesti 144,9 Eur (500 Lt) į jo nurodytą banko sąskaitą Nr. LTXXXXXXXXX.

Nuteistasis A. Č. apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 7 d. nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti. Tuo atveju, jei skundžiamas nuosprendis nebus panaikintas, prašo paskirti švelnesnę laisvės atėmimo bausmę ir panaikinti nuosprendžio dalį dėl proceso išlaidų priteisimo valstybei.

Skunde apeliantas nurodo, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Nuteistojo nuomone, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, jų tiesiogiai neištyrė, taip pat nepašalino prieštaravimų, abejonių tarp esminių bylos aplinkybių, neįvertino reikšmingų bylos duomenų visumos, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. Č. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Kauno apygardos teismo nuosprendis keistinas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų, susijusių su nuosprendyje įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos faktinėmis aplinkybėmis, neatitikimo bylos duomenims (BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, BPK 328 straipsnio 3, 4 punktai).

Nuteistasis A. Č. apeliaciniame skunde neigia padaręs BK 181 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, kitus baudžiamojoje byloje surinktus rašytinius įrodymus, nepašalino abejonių tarp esminių bylos aplinkybių bei neįvertino reikšmingų bylos duomenų visumos.

Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) reguliuoja išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Kasacinio teismo praktikoje yra suformuluota nuostata, kad teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Kasacinė nutartis Nr. 2K-P-89/2014).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo A. Č. kaltė, padarius BK 181 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, visiškai įrodyta ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir pirmosios instancijos teisme įvertintais įrodymais. Įvertinus skundžiamo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl visų įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą, nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo A. Č. lūkesčių, nėra apkaltinamojo nuosprendžio neišsamumą, prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas nuteistojo A. Č., nukentėjusiojo, liudytojų parodymus bei kitą byloje esančią rašytinę medžiagą vertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste bei vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu. Tačiau nuteistasis A. Č. apeliaciniame skunde vadovaujasi tik jam palankiais įrodymais, juos vienpusiškai ir atskirai analizuoja, jų nesieja tarpusavyje su kitais objektyviais bylos duomenimis.

Iš byloje esančios 2014 m. vasario 13 d. sužaloto asmens medicininės apžiūros pažymos Nr. 99/3/3 matyti, kad apžiūrėjus nukentėjusįjį buvo nustatyta, jog jo kairė ausis mėlyna, kairė ranka ties alkūnės sąnariu patinusi. Be to, užfiksuoti nubrozdinimai kairės galvos pusės smilkinyje ir nugaros kairėje pusėje (1 t., 73 b. l.). Specialisto išvadoje konstatuota, kad tikėtina, jog šie sužalojimai galėjo būti padaryti nukentėjusiojo nurodytu laiku bei nurodytomis aplinkybėmis (1 t., 75 b. l.).

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, rėmėsi nenuosekliais nukentėjusiojo parodymais dėl jam padarytų sužalojimų bei suduotų smūgių kiekio. Apelianto nuomone, tokių E. B. parodymų nepatvirtina kita byloje surinkta medžiaga.

Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su nuteistojo A. Č. argumentais. Nors nukentėjusiajam iš tiesų buvo nustatyti tik keturi sužalojimai, padaryti mažiausiai keturiais smūgiais (1 t.; 73, 75 b. l.), tačiau tai nepaneigia smūgių sudavimo fakto nukentėjusiojo nurodytomis aplinkybėmis. Teismo medicinos specialisto išvadoje konstatuota, kad E. B. galėjo būti sužalotas jo nurodytomis aplinkybėmis ir laiku, o sužalojimai kairėje rankoje yra būdingi savigynai. Šios nustatytos aplinkybės atitinka nukentėjusiojo E. B. parodymus, kad jis kaire ranka prisidengė nuo suduotų smūgių, kurių dauguma buvo suduoti į tas pačias vietas ir buvo nestiprūs, todėl nuo jų kraujosruvų neliko arba liko tik viena žymė. Todėl aplinkybė, kad nukentėjusiojo sužalojimų nepastebėjo kiti bausmę atliekantys asmenys ar pataisos namų pareigūnai, nepaneigia apelianto kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad abejoti nukentėjusiojo parodymais dėl jam suduotų smūgių skaičiaus nėra jokio pagrindo. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju aptariama aplinkybė dėl suduotų smūgių skaičiaus neįtakoja apelianto padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo. Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad E. B. padaryti sužalojimai atitinka tik nežymų sveikatos sutrikdymą (1 t., 75 b. l.). Turto prievartavimas panaudojant fizinį smurtą BK 181 straipsnio 2 dalies prasme apima nesunkų ir nežymų sveikatos sutrikdymą, taip pat fizinio skausmo sukėlimą.

Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi specialisto Ąžuolo Sutkaus parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 76 b. l.). Pagal BPK 301 straipsnio 1 dalį nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Tai reiškia, kad kaltinamajame akte nurodyti duomenys jokios išankstinės įrodomosios reikšmės neturi. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad specialisto Ąžuolo Sutkaus parodymai pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje patikrinti nebuvo, todėl jais remtis nėra pagrindo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas tiki E. B. parodymais apie jam suduotų smūgių skaičių ir pažymi, kad daugelis jų buvo suduoti nestipriai ir į tą pačią kūno vietą, taip sukeliant tik fizinį skausmą. Tai iš dalies patvirtina aukščiau paminėta teismo medicinos specialisto išvada.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje liudytojas A. P. davė parodymus, kurie skiriasi nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, t. y. neigė, jog matė, kaip A. Č. iš E. B. reikalavo perduoti pinigus ar naudojo prieš jį fizinį smurtą. Tačiau tai nepanaikina galimybės remtis liudytojo A. P. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Pagal teismų praktiką ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti parodymai yra duomenys, kurie gali būti reikšmingi, teismui tikrinant ir vertinant teisiamajame posėdyje duotus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus bei kitus įrodymus bendrame bylos duomenų kontekste. Šie duomenys gali turėti reikšmės teismo vidiniam įsitikinimui vertinant įrodymus, laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių (Kasacinės nutartys Nr. 2K-192/2008, Nr. 2K-206/2008, Nr. 2K-200/2009). Kai ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų asmenys nepatvirtina teisme, tačiau jie atitinka kitus byloje surinktus bei teismo patikrintus įrodymus ir tų įrodymų pakanka išvadai apie inkriminuojamos nusikalstamos veikos buvimą ar nebuvimą, šią veiką padariusio asmens kaltumą ar nekaltumą bei kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, šie parodymai išlieka svarbus teismo vidinį įsitikinimą formuojantis veiksnys (Kasacinė nutartis Nr. 2K-287/2013). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, vertindamas ikiteisminio tyrimo metu duotus liudytojo A. P. parodymus, šių nuostatų nepažeidė.

Priešingai nei mano apeliantas, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad liudytojo A. P. parodymai ikiteisminio tyrimo metu buvo gauti neteisėtai ar kad bylą tiriantys pareigūnai būtų suinteresuoti nagrinėjamos bylos baigtimi. Liudytojas R. L., kuris ikiteisminio tyrimo metu apklausė A. P., pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad liudytojas A. P. parodymus davė laisva valia, o pati apklausa atlikta nepažeidžiant BPK reikalavimų (2 t., 49-50 b. l.). R. L. kategoriškai neigė daręs spaudimą liudytojui ar žadėjęs jį perkelti į kitą laisvės atėmimo bausmės vykdymo vietą. Tokią versiją objektyviai paneigia aplinkybė, kad apklausos metu liudytojas A. P. jau buvo perkeltas iš P. pataisos namų – atvirosios kolonijos į L. tardymo izoliatorių – kalėjimą, kurio tarnybinėse patalpose ir buvo atlikta liudytojo apklausa (1 t., 25 b. l.). Apeliaciniame skunde nuteistasis nepagrįstai teigia, kad liudytojas A. P. yra neraštingas bei nesupranta lietuvių kalbos. Priešingai, iš liudytojo apklausos protokolo matyti, kad jis apklausą atlikusiam pareigūnui R. L. nurodė mokantis lietuvių kalbą, be to, pats perskaitė apklausos protokolą ir raštiškai patvirtino užrašytų parodymų teisingumą bei pasirašė. Šias aplinkybes patvirtino ir pats liudytojas R. L. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, liudytojo A. P. pirmosios instancijos teisme nurodyti argumentai dėl parodymų pakeitimo laikytini neįtikinamais bei nelogiškais. Be to, atkreipiamas nuteistojo dėmesys į tai, kad liudytojo A. P. parodymai nėra vieninteliai įrodymai, kuriais buvo grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, nes juos patvirtino kiti byloje surinkti, aukščiau paminėti įrodymai, t. y. nukentėjusiojo, kitų liudytojų parodymai, teismo medicinos specialisto išvada.

Pasak apelianto, skundžiamajame nuosprendyje neteisingai nurodyta, kad liudytoja D. B. parodė, jog A. Č. jai atsiuntė sąskaitos, į kurią reikėjo pervesti pinigus, numerį. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad iš liudytojos D. B. parodymų iš tiesų matyti, jog ji nežinojo jai skambinusio asmens vardo ar pavardės ir aukščiau paminėtos aplinkybės neparodė (2 t., 35 b. l.). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamajame nuosprendyje netiksliai aprašė liudytojos D. B. parodymus, tačiau tai nelaikytina esminiu BPK normų pažeidimu. Kaip jau minėta, nukentėjusysis E. B. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad aptariamą nusikalstamą veiką padarė A. Č., taip pat nurodė, jog sąskaitos numerį D. B. išsiuntė A. Č. trumpuoju pranešimu. Tokie nukentėjusiojo parodymai sutampa su ikiteisminio tyrimo metu liudytojo A. P. nurodytomis aplinkybėmis. Todėl apeliacinio skundo argumentas, kad liudytojos D. B. parodymai yra neinformatyvūs bei nepatvirtina apelianto kaltės padarius BK 181 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, atmetami kaip nepagrįsti.

Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad nesinaudojo tarnybiniame pranešime nurodytais telefonų numeriais (1 t., 69-72 b. l.). Tačiau nukentėjusiojo E. B. parodymais nustatyta, kad A. Č. naudojo ne vieną SIM kortelę ir jam liepė skambinti iš skirtingų numerių. Be to, tarnybiniame pranešime nurodyti telefonų numeriai nustatyti atlikus liudytojų, kuriems buvo skambinta, telefoninių pokalbių išklotinių analizę. Nustatyta, kad nurodytais numeriais buvo skambinta liudytojams D. B., M. B., G. B., E. J. Liudytoja D. B. parodė, kad sūnus (nukentėjusysis) jai skambino būtent iš telefono, kurio Nr. XXXXX (1 t., 27 b. l.). Įvertinus nustatytas faktines bylos aplinkybes, nėra pagrindo abejoti išvada, kad tarnybiniame pranešime nurodytais numeriais skambino būtent nukentėjusysis E. B. nuteistojo reikalavimu. Todėl apeliacinio skundo argumentas, kad tarnybiniame pranešime nurodyti numeriai apeliantui nėra žinomi, yra neįtikinamas. Aplinkybė, kad nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu neatpažino nei vieno telefono, iš kurio jis skambino savo artimiesiems, taip pat nepaneigia esminių byloje nustatytų faktinių aplinkybių bei nepatvirtina apelianto keliamos versijos dėl jo nekaltumo.

Analogiškai vertinamas ir skundo argumentas dėl nenustatytų apelianto sąsajų su banko sąskaita Nr. LTXXXXXX. Pažymėtina, kad liudytojos D. B. parodymai patvirtina, jog jai buvo nurodytas būtent toks banko sąskaitos numeris, į kurią turėjo pervesti 500 Lt (1 t., 27 b. l.). Iš liudytojos parodymų (2 t., 35 b. l.) taip pat matyti, kad, be sąskaitos numerio, buvo nurodytas ir gavėjas, t. y. moters vardas bei pavardė. Todėl apeliacinio skundo argumentas, kad A. Č. nežinojo, kas naudojosi aptariama banko sąskaita, yra paneigtas. Iš liudytojos R. B. parodymų matyti, kad A. Č. nepažįsta, tačiau anksčiau leido pažįstamam J. C. pasinaudoti jos banko sąskaita, t. y. davė savo banko sąskaitos duomenis. Po kiek laiko į jos banko sąskaitą buvo pervesti pinigai, kuriuos liudytoja R. B. išėmė iš banko kortelės grynais ir perdavė J. C. (2 t., 48-49 b. l.). Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad nagrinėjamoje byloje J. C. nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn kaip bendrininkas, todėl teigti, jog A. Č. turtą prievartavo bendrininkų grupe ar kito asmens naudai, nėra jokio pagrindo. Be to, apelianto motyvo reikalauti pervesti pinigus į kito asmens vardu išduotą banko sąskaitą nenustatymas, neturi esminės reikšmės kvalifikuojant nusikalstamą veiką pagal BK 181 straipsnio 2 dalį.

Aplinkybė, kad nukentėjusysis E. B. priklausė žemesnei kastai, todėl negalėjo būti gąsdinamas dėl perkėlimo į ją, taip pat neturi esminės reikšmės įrodymų vertinimui bei nusikalstamos veikos kvalifikavimui.

Taip pat apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad skundžiamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje yra techninė klaida. Pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė, kad nukentėjusiojo vardas yra E. (2 t., 62 b. l.), tačiau dėl šios techninės klaidos naikinti arba keisti nuosprendį nėra pagrindo.

Pažymėtina, kad apeliacinio nagrinėjimo proceso paskirtis yra pagal proceso dalyvių apeliacinius skundus patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis) ir prireikus ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas. Jeigu nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nustatoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios ir (ar) proceso teisės normas, tokia klaida turi būti taisoma pačiam apeliacinės instancijos teismui priimant teisėtą bei pagrįstą baigiamąjį aktą. Apeliacinės instancijos teismas gali ištaisyti visas klaidas, padarytas nustatant tiek faktines bylos aplinkybes, tiek taikant įstatymus (Kasacinė nutartis Nr. 2K-425/2012).

Pažymėtina, kad skundžiamu nuosprendžiu A. Č. nuteistas už tęstinę nusikalstamą veiką, kurių viena buvo padaryta 2014 m. vasario 13 d. apie 16 val. 30 min., t. y. nustatyta, kad nurodytu metu apeliantas, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai, savo naudai, duodamas neteisėtai laikomą mobilaus ryšio telefoną ir liepdamas skambinti artimiesiems, prašyti jų pervesti pinigus, nukentėjusiajam paskambinus motinai D. B., broliui E. B., draugams T. I., E. J., M. B., paprašius jų pervesti pinigus, panaudodamas fizinį smurtą, t. y. sudavė ne mažiau kaip apie penkis kartus kumščiu į šonus, galvą, taip padarė kraujosruvą ir minkštųjų audinių sumušimą kairės ausies kaušelyje, odos nubrozdinimą kairio smilkinio srityje ir kairėje nugaros pusėje, kairės alkūnės srities minkštųjų audinių sumušimą, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiu būdu vertė nukentėjusįjį E. B. pervesti 144,9 Eur (500 Lt) į jo nurodytą banko sąskaitą Nr. LTXXXXXXXXX.

Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad šių pirmosios instancijos teismo išvadų nepatvirtina teisme išnagrinėti įrodymai. Liudytojas L. Š. parodė, kad apie galimai padarytą nusikalstamą veiką jam buvo pranešta 2014 m. vasario 13 d. 12 val. 20 min., todėl jis nedelsiant nurodė E. B. atvesti į Vidaus tyrimų skyrių (1 t., 32 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu E. B. patvirtino, kad 2014 m. vasario 13 d. apie 13 val. 10 min. pareigūnai jį išsivedė į Vidaus tyrimų skyrių (1 t., 15-16 b. l.). Byloje taip pat nustatyta, kad 2014 m. vasario 13 d. nukentėjusysis parašė pareiškimą dėl jo sumušimo ir turto prievartavimo (1 t., 1 b. l.) bei tą pačią dieną 14 val. 40 min. jį apžiūrėjo medicinos specialistė, kuri nustatė sužalojimus galvoje, nugaroje ir kairėje rankoje (1 t., 73 b. l.). Pagal bylos duomenis, nukentėjusysis E. B. iš X-os gyvenamosios patalpos buvo išvestas 2014 m. vasario 13 d. 13 val. 10 min. Byloje nėra jokių duomenų, kad E. B. po to buvo sugrąžintas į tą pačią gyvenamąją patalpą, o nuteistasis tą pačią dieną apie 16 val. 30 min. tęsė nusikalstamus veiksmus prieš nukentėjusįjį. Iš užduoties atlikti E. B. medicininį tyrimą (1 t., 74 b. l.) matyti, kad joje taip pat nenurodyta, jog 2014 m. vasario 13 d. prieš nukentėjusįjį buvo naudojamas fizinis smurtas. Vadovaujantis šiais bylos duomenimis bei atsižvelgiant į tai, kad prieš E. B. fizinis smurtas buvo naudojamas anksčiau keturias dienas iš eilės, darytina išvada, jog nukentėjusysis E. B. parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., 18-19 b. l.) ir pirmosios instancijos teisme (2 t., 20-22 b. l.) nurodydamas, kad A. Č. nusikalstamus veiksmus atliko ir 2014 m. vasario 13 d. apie 16 val. 30 min., sąžiningai klydo. Be to, nukentėjusiojo parodymų dėl 2014 m. vasario 13 d. atliktų nusikalstamų veikų nepatvirtina jokie kiti objektyvūs įrodymai.

Dėl bausmės paskyrimo

Pažymėtina, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis) svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotą ir teisingą bausmę. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, jog baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos. Už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį, BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę nuteistajam A. Č. atsižvelgė į tai, kad jis padarė sunkų nusikaltimą (BK 181 straipsnio 2 dalis). Iš baudžiamosios bylos medžiagos taip pat matyti, kad nuteistasis A. Č. teistas (1 t., 86-93 b. l.), nusikalstamą veiką padarė atlikdamas ankstesniu nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę (1 t., 80 b. l.), laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietoje charakterizuojamas neigiamai (1 t., 82 b. l.). A. Č. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Svarstydamas apeliantui skirtinos bausmės klausimą apygardos teismas šias aplinkybes įvertino ir nuteistajam už nusikaltimo, numatyto BK 181 straipsnio 2 dalyje, padarymą paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kuri viršija sankcijoje numatytos bausmės vidurkį.

Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismo A. Č. parinkta bausmė yra aiškiai per griežta. Nors pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms ir sumažėja kaltinimo apimtis, tačiau A. Č. paskirtą laisvės atėmimo bausmę mažinti nėra pagrindo.

Dėl teismo išlaidų priteisimo

Skundžiamu nuosprendžiu iš A. Č. valstybės naudai priteista 178,17 Eur proceso išlaidų dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo. Apeliaciniame skunde nuteistasis prašo panaikinti šią nuosprendžio dalį ir teigia, kad gynėjas jam buvo paskirtas, vadovaujantis BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punktu.

Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti; teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Taigi, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo išlaidų priteisimas iš nuteistojo yra teismo teisė, o ne pareiga.

Pažymėtina, kad kai gynėjo dalyvavimas procese yra būtinas pagal baudžiamojo proceso įstatymą, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis išlaidomis ir jų priteisimas iš nuteistojo yra nesuderinamas su jo teise į gynybą bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą.

Nors šioje byloje A. Č. nebuvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, tačiau nustatyta, kad jis atlieka laisvės atėmimo bausmę. Todėl pirmosios instancijos teismas gynėją paskyrė BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytu pagrindu (2 t., 2-3 b. l.). Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje gynėjo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu, darytina išvada, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo A. Č. priteistos nepagrįstai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, BPK 328 straipsnio 3 ir 4 punktais,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 7 d. nuosprendį pakeisti:

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria A. Č. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad tęsdamas nusikalstamą veiką, 2014 m. vasario 13 d. apie 16 val. 30 min., P. pataisos namų – atvirosios kolonijos X-me sektoriuje, XX-ojo būrio X-oje gyvenamojoje patalpoje, panaudodamas fizinį smurtą vertė nukentėjusįjį E. B. pervesti 144,9 Eur (500 Lt) į jo nurodytą banko sąskaitą Nr. LTXXXXXXX.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl 178,17 Eur proceso išlaidų priteisimo valstybei iš A. Č. už antrinės teisinės pagalbos teikimą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.