- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-05-30
- Bylos Nr.
- ATP-616-327/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 4-28-3-01887-2013-7
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Viktoras Preikšas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Viktoras Preikšas rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo R. J. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014-04-04 nutarimo R. J. administracinio teisės pažeidimo byloje ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Marijampolės rajono apylinkės teismas 2014 m. balandžio 4 d. nutarimu pripažino R. J. kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 str. 3 d. ir nubaudė keturių tūkstančių penkių šimtų litų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metamas ir šešiems mėnesiams, ir pagal ATPK 130 str. 1 d. – trijų tūkstančių dviejų šimtų litų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams ir trims mėnesiams. Vadovaujantis ATPK 33 str. 2 d. galutinę subendrintą nuobaudą paskyrė keturių tūkstančių šešių šimtų litų baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu ketveriems metams. R. J. nubaustas už tai, kad 2013-12-13, apie 21 val. 10 min., Šiaulių g. 12, Marijampolėje, vairuodamas automobilį „Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, nustatytas vidutinis girtumo laipsnis 1,93 prom., važiuodamas atbuline eiga, neįsitikino, kad tai daryti bus saugu ir atsitrenkė į namą. Eismo įvykio metu buvo apgadintas automobilis ir namas. Iš eismo įvykio, su kuriuo susijęs, vietos R. J. pasišalino. Tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9; 14; 119; 231.1. punktus.
Šalies argumentai
R. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014-04-04 nutarimą. Skunde nurodoma, kad surinkti byloje įrodymai yra prieštaringi. Nei vienas iš policijos pareigūnų nematė, kad automobilį vairavo būtent jis. Nutarime išdėstyti tik tie liudytojų parodymai, kurie naudingi skundžiamam nutarimui priimti. Liudytojų E. Ū. ir N. Č. paaiškinimai skiriasi. E. Ū. nurodė, kad N. Č. jį išsivedė iš namų, o N. Č. nurodė, kad jį rado prie automobilio. N. Č. tarnybiniame pranešime nurodė, kad prie automobilio kitų asmenų nebuvo, buvo tik jis. Neaišku, kaip E. Ū. galėjo atpažinti įvykio kaltininką, jei buvo tamsus paros metas. Pastebi ir tai, kad kitų policijos pareigūnų parodymai skiriasi. Liudytojas N. Č. paaiškino, jog atvyko į įvykio vietą, apeliantą rado prie automobilio. Liudytojas G. Š. paaiškino, jog gavus pranešimą, kad į namą atsitrenkė automobilis, atvyko su kolega Padimansku į įvykio vietą. Prie minėto namo buvę asmenys nurodė, jog automobilis „Audi“ nuvažiavo link Cvirkos gatvės. Važiuojant nurodyta kryptimi sulaikė automobilį vairavusį asmenį. Privažiavus kelių policijos ekipažui, asmuo buvo perduotas jiems.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariatas prašo R. J. skundą atmesti, Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014-04-04 nutarimą palikti galioti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
R. J. apeliacinis skundas atmetamas.
Pirmosios instancijos teismo nutarimas, kuriuo R. J. pripažintas kaltu pagal ATPK 127 str. 3 d. ir 130 str. 1 d., yra pagrįstas ir teisėtas. Nors apeliantas savo kaltę ginčija neva prieštaringais liudytojų parodymais bei aplinkybe, kad nė vienas policijos pareigūnas jo vairuojančio automobilį nematė, šiuos argumentus neabejotinai nusveria tiesiogiai eismo įvykį mačiusio liudytojo parodymai. Liudytojas E. Ū. betarpiškai matė važiuojantį automobilį, kuris apsisukdamas ir manevruodamas atbuline eiga atsitrenkė į namo kampą. Matė ir atpažino iš automobilio išlipantį R. J., kuris svirduliuodamas apžiūrėjo automobilį, vėl sėdo į jį ir nuvažiavo Šaulių gatve. Šioje gatvėje, stovintis prie eismo įvykyje dalyvavusio automobilio, R. J. buvo sulaikytas policijos pareigūnų. Patikrinus girtumą R. J. nustatytas vidutinis girtumas – 1,93 promilės. Šie faktai patvirtina E. Ū. parodymus, t. y. teisingai nurodyta, kuria kryptimi nuvažiavo pažeidėjas, dėl girtumo nurodant, kad R. J. judesiai buvo nekoordinuoti, jis svirduliavo. Todėl nėra pagrindo tikėti, kad E. Ū. sąmoningai siekė suklaidinti policijos pareigūnus. Atmetama ir liudytojo netyčinio suklydimo galimybė, nes atstumas tarp E. Ū. buvimo vietos ir eismo įvykio vietos nebuvo didelis – apie 8-10 metrų. Be to, R. J. yra E. Ū. kaimynas, todėl gerai žinomas. Apelianto nurodoma aplinkybė, kad buvo tamsus paros metas, todėl jo negalėjo atpažinti, neįtikina. Liudytojas nurodė, kad pažeidėjas važiavo be šviesų, tačiau atsitrenkęs į namą jas įjungė, išlipęs apžiūrėjo automobilį. Tik įlipęs atgal į automobilį šviesas vėl išjungė ir nuvažiavo. Taigi, liudytojui E. Ū. buvo galimybė pakankamai aiškiai matyti pažeidėją, nes automobilio šviesos jį apšvietė. Be to, ir įvykio vietos apžiūros akte (b. l. 10) nurodyta, kad nors buvo sutemę, tačiau matomumas geras. Sistemiškai analizuojant rašytinę bylos medžiagą matyti, kad 2013 m. gruodžio 12 d., 21.14 val., registruotas telefoninis pranešimas dėl T. P. konflikto su sugyventiniu R. J., pateikta papildoma informacija, kad sugyventinis pasišalino su „Audi“ markės automobiliu, o po kelių minučių, 21.25 val., registruotas pranešimas apie tai, kad automobilis „Audi“ atsitrenkė į toje pačioje gatvėje esantį namą ir pasišalino (b. l. 36). Tačiau teismo posėdžio metu T. P. neigė, kad R. J. galėjo išvažiuoti su „Audi“ automobiliu. Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai jos parodymus vertino kaip melagingus.
Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1 str. 1 d. įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Be to, bylai dėl administracinio teisės pažeidimo reikšmingos faktinės aplinkybės nustatomos įrodymais, įvertinant juos pakankamumo ir patikimumo aspektais (ATPK 256, 257 straipsniai). Nagrinėjamu atveju abejonės dėl R. J. kaltumo buvo pašalintos pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu tiesiogiai apklausiant liudytojus, aktyviai tiriant įrodymus ir nustatant tikrąsias pažeidimo padarymo aplinkybes. Apeliantas nurodo prieštaravimus policininkų parodymuose aiškinantis aplinkybę, kurioje vietoje jis buvo sulaikytas. Tačiau iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad pareigūnas N. Č. kategoriškai netvirtina, jog pažeidėją rado eismo įvykio vietoje ar stovintį prie automobilio kiek toliau, toje pačioje gatvėje. Jis nurodo tiksliai nepamenantis šios aplinkybės, todėl teigti, kad bylos medžiagoje yra esminių prieštaravimų, nėra pagrindo. Be to, teismas koncentruojasi tik į įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes, o ne į šalutines bei perteklines detales.
Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad apylinkės teismas rėmėsi vien kaltinimą pagrindžiančiais įrodymais. Priešingai, teismas analizavo ir vertino visus parodymus bei surinktą rašytinę medžiagą ir iš jų visumos padarė pagrįstą, teisingą išvadą dėl R. J. kaltės buvimo bei siekio išvengti atsakomybės. Todėl naikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014-04-04 nutarimą nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
R. J. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.