- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-15
- Bylos Nr.
- A-63-3499-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00508-2011-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irmantas Jarukaitis (pirm.), Antanas Ablingis, Roma Sabina Alimienė (pran.)
- Pareiškėjas
- M. K.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Edgaras Dereškevičius
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės (pranešėja) ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. (M. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas M. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1 – 3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2011 m. vasario 9 d. sprendimą Nr. (15/6-5)12PR-20 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Rusijos Federacijos piliečiui M. K. ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją“; įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti prieglobsčio prašymą iš naujo.
Pareiškėjas prieglobsčio prašymą grindė savo dalyvavimu politinėje veikloje Rusijos Federacijoje: jis yra judėjimų „Suvienytas pilietinis frontas“, „Solidarumas“ ir uždraustos politinės partijos „Kita Rusija“ (nacionalbolševikų) aktyvistas, todėl grąžinus jį į kilmės valstybę jis bus persekiojamas. Pažymėjo, jog atsakovas, nesuteikdamas pareiškėjui prieglobsčio, nurodė, kad pareiškėjo nurodytos priežastys yra akivaizdžiai pramanytos, nors, detaliai ištyręs ir patikrinęs nurodytas aplinkybes, jas patvirtino: jo nurodyta politinė veikla atitinka tikrovę. Tačiau atsakovas padarė išvadą kad jo interneto svetainėje esančių straipsnių autorius – ne jis, todėl ši svetainė neturėtų susilaukti Rusijos teisėsaugos dėmesio, be to, ji veikia ir šiandien. Pažymėjo, jog tokia išvada visiškai nepagrįsta – jis nėra rašytojas ar žurnalistas, tačiau yra persekiojamas dėl savo politinių pažiūrų ir politinės veiklos, dėl oficialios vyriausybės valdžios kritikos ir nesvarbu, kokia forma ši kritika pasireiškia. Be to, atsakovas nemotyvavo, remdamasis patikima informacija, kad Rusijos Federacijoje persekiojami tik straipsnius rašantys žurnalistai, o kitomis formomis išreikšta valdžios kritika toleruojama. Atkreipė dėmesį, kad atsakovas nurodė, kad jo sumušimas 2007 m. (sumušė Rusijos pareigūnai), grasinantys skambučiai ir elektroniniai laiškai, apsilankymai namuose nėra vertintini kaip pakankamai rimtas savo pobūdžiu ar dažnumu persekiojimas. Pažymėjo, kad jis buvo sumuštas iki sąmonės netekimo, ir tai yra pakankamai rimtas savo pobūdžiu persekiojimo atvejis. Be to, atsakovas remiasi šia nuostata atskirai nuo konteksto. Paaiškino, kad jis kryptingai ir sistemiškai kritikavo oficialią Rusijos Federacijos valdžią, todėl skunde nurodyta informacija apie gresiantį persekiojimą yra aktuali ir objektyvi jo atžvilgiu ir jos negali paneigti tas faktas, kad kritika išreiškiama ne laikraštyje, televizijoje, o internete. Kiek subjektyvi baimė būti persekiojamam yra pagrįsta, t. y. objektyvi, patikrinama surinkus objektyvią ir išsamią informaciją apie kilmės valstybėje vykdomus nurodytus persekiojimus, tačiau skundžiamame sprendime atsakovas nesiremia tokia surinkta informacija, paneigiančia ar patvirtinančia jo nurodytus persekiojimus. Rėmėsi atsakovo 2010 m. spalio 8 d. pažymoje Nr. RU-15/6-6-27 nurodytais faktais. Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį, jog atsakovas išvadoje, kuria remdamasis priėmė skundžiamą sprendimą, be kita ko, nurodė, jog internetinės prieigos Rusijos Federacijos valdžios institucijos neriboja, asmenys ir asmenų grupės paprastai gali reikšti savo požiūrį internete, įskaitant elektroninį paštą, bet internetinį srautą kontroliuoja valdžios atstovai, tačiau ši informacija taikytina atskiriems atskirų žmonių nuomonėms, pasisakymams (ir netgi jie, remiantis surinkta informacija, yra kontroliuojami). Pažymėjo, jog jis priklauso uždraustai politinei partijai „Kita Rusija“, kuri pripažinta ekstremistine ir Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso 282 straipsnio 2 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę už dalyvavimą tokioje veikloje.
Atsiliepimas
Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 15 – 18) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas, visiškai nepagrįstai teigdamas, kad Migracijos departamentas nustatė tam tikras aplinkybes ir jas pripažino akivaizdžiai pramanytomis, sąmoningai klaidina teismą. Pažymėjo, kad pareiškėjo „aktyvus“ dalyvavimas judėjimų „Suvienytas pilietinis frontas“, „Solidarumas“ ir uždraustos politinės partijos „Kita Rusija“ (nacionalbolševikų) veikloje nepatvirtintas nei pareiškėjo pateiktais dokumentais, nei Migracijos departamento atlikto tyrimo metu surinktais duomenimis. Taip pat skundžiamame sprendime konstatuota, kad pareiškėjo nurodyta priežastis, dėl kurios jis išvyko iš kilmės šalies – Rusijos Federalinės saugumo tarnybos vykdomas persekiojimas dėl interneto svetainėje skelbiamos informacijos (o ne dėl aktyvaus dalyvavimo opozicinių organizacijų veikloje), yra akivaizdžiai pramanyta ir kelia pagrįstų abejonių. Nurodė, jog patikrinus pareiškėjo nurodytą interneto puslapį freedom-here.net bei atlikus joje esančios informacijos analizę nustatyta, kad nurodytas interneto domenas iš tikrųjų registruotas pareiškėjo vardu, svetainės sukūrimo data – 2009 m. spalio 26 d., pirmas įrašas padarytas 2009 m. lapkričio 19 d. Nors pareiškėjas savo svetainėje dažniausiai nenurodydavo pateikiamos informacijos šaltinių, tačiau buvo nustatyta, kad visi freedom-here.net esantys straipsniai ir pranešimai yra nukopijuoti iš viešai prieinamų šaltinių – kitų interneto puslapių, taip pat pateiktas vaizdo įrašas iš interneto puslapio „YouTube“ bei cituojama Rusijos Federacijos konstitucija. Pažymėtina, kad kai kuri informacija jos pateikimo į freedom-here.net metu jau buvo 5 metų senumo (pavyzdžiui, 2004 m. straipsnis apie organizacijos „Human Rights Watch“ žmogaus teisių padėties Rusijoje įvertinimą). Atsižvelgus į tai buvo konstatuota, kad interneto puslapyje freedom-here.net nėra pateikta jokia informacija, kurios autorius būtų pareiškėjas ir kuri nebūtų viešai prieinama kituose interneto puslapiuose. Taip pat, patikrinus interneto puslapio lankytojų komentarus, nerasta jokių komentarų, kurie nebūtų automatiškai pateikiamas brukalas (angl. „spam“), kurio vienintelis tikslas – palikti nuorodą į tam tikrą interneto puslapį. Atsižvelgiant į tai, buvo konstatuota, kad interneto puslapis freedom-here.net nėra lankomas ir nesulaukia tokio visuomenės dėmesio, kaip tie interneto puslapiai, iš kurių pareiškėjas kopijuoja informaciją į savąją. Pažymėjo, kad papildomai buvo patikrintas pareiškėjo interneto tinklaraštis (duomenys neskelbtini), kuriame buvo pateikiami straipsniai iš kitų interneto puslapių, dažniausiai nenurodant informacijos šaltinių. Atsakovo vertinimu, buvo pagrįstai konstatuota, kad kaip ir interneto puslapio freedom-here.net atveju, pareiškėjo interneto tinklaraštyje nėra pateikta jokia informacija, kurios autorius būtų pareiškėjas ir kuri nebūtų viešai prieinama kituose interneto puslapiuose. Įvertinus išvardytus nustatytus faktus, nerasta jokio pagrindo prielaidai, jog dėl interneto puslapyje freedom-here.net pateikiamos informacijos pareiškėjas galėtų susilaukti padidinto Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijų dėmesio, kadangi pateikiama informacija nėra unikali ir tik kopijuoja daugybėje kitų viešai prieinamų (ir netrukdomai veikiančių) šaltinių teikiamą informaciją. Tokią nuomonę dar labiau patvirtino Migracijos departamente surinkta informacija (pažyma Nr. RU-15/6-6-27), kuria remiantis, nors internetinį srautą kontroliuoja Rusijos Federacijos valdžios atstovai, tačiau valdžios institucijos internetinės prieigos neriboja ir asmenys ar asmenų grupės paprastai gali reikšti savo požiūrį internete, įskaitant elektroninį paštą. Pažymėjo, kad pareiškėjo interneto puslapis freedom-here.net yra Rusijos interneto kompanijai Agava, kuri registruota Rusijos teritorijoje ir yra Rusijos valstybės institucijų jurisdikcijoje, priklausančiame serveryje, kas sudaro rimtą pagrindą prielaidai, kad tuo atveju, jeigu Rusijos specialiosios tarnybos būtų suinteresuotos interneto puslapyje freedom-here.net teikiamos informacijos nuslėpimu, svetainė būtų tiesiog uždaryta. Taip pat atsakovas pažymėjo, kad nuo pat 2007 m., kai pareiškėją jo namuose tariamai sumušė milicijos pareigūnai, jis, nepaisant tariamo dalyvavimo protesto akcijose, opozicinių organizacijų – „Suvienytas pilietinis frontas“ (Gario Kasparovo vadovaujamas Rusijos visuomeninis judėjimas, įkurtas 2005 m. birželio mėn., kurį oficialiai Rusijos Federacijos teisingumo ministerija registravo 2006 m. lapkričio mėn., turi daugiau nei 50 regioninių filialų, nuolat organizuoja „Nepritariančių maršus“, o nuo 2010 m. kovo 17 d. Maskvoje reguliariai rengia piketus, kurių metu renkami parašai už V. Putino atsistatydinimą) ir „Solidarumas“ (politinis judėjimas, įkurtas 2008 m. gruodžio 12 d. – gruodžio 13 d., paskelbęs tikslą suvienyti piliečius, vertinančius demokratiją, žmogaus teises, teisinės valstybės sąvoką bei neigiamai vertinančius dabartinę Rusijos valdžią; tarp judėjimo vadovybės narių yra daug žinomų Rusijoje politikų ir visuomeninių veikėjų) – veikloje (pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, nors iš dalies patvirtinančių jo narystės minėtose organizacijose faktą), bendravimo su uždraustos ekstremistinės nacionalbolševikų organizacijos (E. L. įkurta politinė organizacija (NBP), neturinti oficialaus partijos statuso ir uždrausta Rusijoje 2007 m., teismui pripažinus ją ekstremistine; organizacijos advokatų skundas nagrinėjamas Europos Žmogaus Teisių Teisme. 2010 m. liepos 10 d. E. L. įkūrė naują partiją – „Kita Rusija“, kuri nėra oficialiai registruota; yra pranešimų apie kai kurių „Kitos Rusijos“ aktyvistų baudžiamąjį persekiojimą, kurį teisėsaugos institucijos pagrindžia įtarimais dėl dalyvavimo uždraustos ekstremistinės NBP veikloje) nariais, taip pat 2 m. gyvenimo Maskvos srityje, neturint atitinkamos registracijos, niekada nebuvo sulaikomas arba apklausiamas milicijos ar FST pareigūnų ir faktiškai apskritai neturėjo kontaktų su minėtomis institucijomis. Atsakovo nuomone, sprendžiant iš pareiškėjo pasakojimo, jokio rimto pagrindo manyti, kad jo tariamai gautą grasinantį laišką išsiuntė FST (kaip prieglobsčio prašytojas nurodė pirminės apklausos metu) arba kad jam tariamai skambinę nepažįstami asmenys veikė teisėsaugos institucijų vardu, taip pat nėra. Be to, tokio pobūdžio veiksmai akivaizdžiai neatitinka Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijų naudojamų poveikio priemonių ir veiklos metodų. Pažymėjo, kad skunde pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog politinė partija, kuriai jis tariamai priklauso – „Kita Rusija“ – yra uždrausta ir pripažinta ekstremistine. Migracijos departamento duomenimis, minėta partija nėra uždrausta, tiesiog vis dar nėra oficialiai registruota. Pastebėjo, jog rasta pranešimų apie kai kurių „Kitos Rusijos“ aktyvistų baudžiamąjį persekiojimą, kurį teisėsaugos institucijos pagrindžia įtarimais dėl dalyvavimo kitos, uždraustos partijos – nacionalbolševikų veikloje, tačiau tai tik patvirtina atsakovo poziciją, kad ekstremizmu įtariami asmenys Rusijos Federacijoje yra sulaikomi ir traukiami baudžiamojon atsakomybėn, o ne gąsdinami neaiškaus pobūdžio neoficialiais „telefoniniais skambučiais“. Vertindamas pareiškėjo tariamai turimų politinių pažiūrų tvirtumą, atsakovas taip pat atsižvelgė į jo veiksmų nenuoseklumą: pasak pareiškėjo, jis jau 3 metus aktyviai dalyvauja opozicinių organizacijų veikloje, atvirai konfrontuodamas su dabartine šalies valdžia bei siekdamas demaskuoti Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijų nebaudžiamumą ir piliečių persekiojimą, tačiau, vos tariamai sulaukęs menkiausio neigiamo valdžios dėmesio, kurį pats sąmoningai išprovokavo ir su kurio apraiškomis 3 metus atvirai „kovojo“, pareiškėjas savo noru iškart palieka Rusiją, tokiu būdu nusišalindamas nuo bet kokių šalyje vykstančių politinių procesų. Įvertinęs prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu surinktą informaciją atsakovas nustatė, kad pareiškėjas nepateikė jokios patikimos informacijos, leidžiančios manyti, kad jam reikalinga tarptautinė apsauga nuo kilmės šalyje gresiančio persekiojimo. Pareiškėjo nurodyta priežastis, dėl kurios jis išvyko iš kilmės šalies (FST persekiojimas dėl interneto svetainėje skelbiamos informacijos), atsakovo nuomone, yra akivaizdžiai pramanyta ir kelia pagrįstų abejonių. Milicijos pareigūnų smurtas, nuo kurio pareiškėjas tariamai nukentėjo 2007 m. (dar iki jo tariamo dalyvavimo bet kokioje politinėje veikloje), vertintinas kaip pavienis minėtų pareigūnų veiklos metodų demonstracijos atvejis, neturintis tęstinumo požymių bei nesiejamas su asmeninio pobūdžio persekiojimu 1951 m. Ženevos konvencijos „Dėl pabėgėlio statuso“ ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio prasme. Akcentavo, jog nuo pat 2007 m. pareiškėjas nebuvo daugiau susidūręs su teisėsaugos pareigūnų vykdomu smurtu bei nėra jokio pagrindo prielaidai, kad jo baimė patirti tokio pobūdžio smurtą grįžimo į kilmės šalį atveju būtų visiškai pagrįsta. Atsižvelgus į tai, kad elektroniniu paštu prieš 2 metus tariamai gautas grasinantis laiškas iš nepažįstamo asmens bei nežinomų asmenų skambučiai mobiliuoju telefonu akivaizdžiai neatitinka „pakankamai rimto savo pobūdžiu ar dažnumu“ persekiojimo apibrėžimo, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas kilmės valstybėje yra patyręs persekiojimą, sąlygojantį tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumą. Atsakovo nuomone, įvertinus turimą informaciją apie padėtį Rusijos Federacijoje bei paties pareiškėjo pasakojimą, nenustatyta jokio pagrindo prielaidai, kad kilmės šalyje jam grėstų individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, todėl jo pateiktas prašymas dėl prieglobsčio suteikimo bei šio prašymo motyvai akivaizdžiai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio Lietuvos Respublikoje statusas. Papildomai pažymėjo, kad skundo teiginius pareiškėjas grindžia Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2010 m. spalio 8 d. pažymoje Nr. RU-15/6-6-27 esančia informacija apie žurnalistų persekiojimą Rusijos Federacijoje, tačiau taip pat teigia, kad jis nėra rašytojas ar žurnalistas. Būtent tokią išvadą padarė ir Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio – pareiškėjas nėra žurnalistas, jo veiksmai negali būti prilyginami žurnalistikai, todėl informacija apie kai kurių žurnalistų persekiojimą Rusijoje jokiu būdu neįrodo pareiškėjo baimės būti persekiojamam pagrįstumo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gegužės 26 d. sprendimu (b. l. 39 – 47) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas, spręsdamas ginčą, rėmėsi Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. spalio 8 d. pažymoje Nr. RU-15/6-6-27 „Apie žmogaus teisių padėtį Rusijos Federacijoje“ išdėstytomis aplinkybėmis ir pažymėjo, jog pareiškėjas nėra žurnalistas, todėl šiuo aspektu jis nebuvo ir negalėjo būti persekiojamas. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunde teigia, jog dėl jo politinių pažiūrų, dėstomų interneto tinklalapiuose, jis buvo sumuštas 2007 m.; tačiau atsakovas nustatė, kad interneto puslapis freedom-here.net, jo interneto domenas iš tikrųjų registruotas pareiškėjo vardu, svetainės sukūrimo data – 2009 m. spalio 26 d., pirmas įrašas padarytas 2009 m. lapkričio 19 d. Teismo nuomone, skundžiamame sprendime pagrįstai padaryta išvada, jog milicijos pareigūnų smurtas, nuo kurio pareiškėjas tariamai nukentėjo 2007 m., yra vertintinas kaip pavienis minėtų pareigūnų veiklos metodų demonstracijos atvejis, neturintis tęstinumo požymių bei nesiejamas su asmeninio pobūdžio persekiojimu 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlio statuso ir Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio prasme. Pastebėjo, kad po minėto 2007 m. įvykio pareiškėjas daugiau nebuvo susidūręs su teisėsaugos pareigūnų vykdomu smurtu bei nėra jokio pagrindo prielaidai, kad jo baimė patirti tokio pobūdžio smurtą grįžimo į kilmės šalį atveju yra visiškai pagrįsta. Dar daugiau, nors pareiškėjas savo svetainėje dažniausiai nenurodydavo pateikiamos informacijos šaltinių, tačiau atsakovas nustatė, kad visi freedom-here.net esantys straipsniai ir pranešimai yra nukopijuoti iš viešai prieinamų šaltinių – kitų interneto puslapių, taip pat pateiktas vaizdo įrašas iš interneto puslapio „YouTube“ bei cituojama Rusijos Federacijos konstitucija. Pažymėjo, kad kai kuri informacija jos pateikimo į freedom-here.net metu jau buvo 5 metų senumo (pavyzdžiui, 2004 m. straipsnis apie organizacijos „Human Rights Watch“ žmogaus teisių padėties Rusijoje įvertinimą). Atsižvelgus į tai, atsakovas konstatavo, kad interneto puslapyje freedom-here.net nėra pateikta jokia informacija, kurios autorius būtų pareiškėjas ir kuri nebūtų viešai prieinama kituose interneto puslapiuose. Taip pat, atsakovas, patikrinęs interneto puslapio lankytojų komentarus, nerado jokių komentarų, kurie nebūtų automatiškai pateikiamas brukalas (angl. „spam“), kurio vienintelis tikslas – palikti nuorodą į tam tikrą interneto puslapį. Atsižvelgiant į tai, atsakovas konstatavo, kad interneto puslapis freedom-here.net nėra lankomas ir nesulaukia tokio visuomenės dėmesio, kaip tie interneto puslapiai, iš kurių pareiškėjas kopijuoja informaciją į savąją. Papildomai atsakovas patikrino pareiškėjo interneto tinklaraštį (duomenys neskelbtini), kuriame buvo pateikiami straipsniai iš kitų interneto puslapių, dažniausiai nenurodant informacijos šaltinių. Atsakovas konstatavo, kad kaip ir interneto puslapio freedom-here.net atveju, pareiškėjo interneto tinklaraštyje nėra pateikta jokia informacija, kurios autorius būtų pareiškėjas ir kuri nebūtų viešai prieinama kituose interneto puslapiuose. Teismas, įvertinęs išvardytus nustatytus faktus, nenustatė jokio pagrindo prielaidai, jog dėl interneto puslapyje freedom-here.net pateikiamos informacijos pareiškėjas galėtų sulaukti padidinto Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijų dėmesio, kadangi pateikiama informacija nėra unikali ir tik kopijuoja daugybėje kitų viešai prieinamų (ir netrukdomai veikiančių) šaltinių teikiamą informaciją. Tokią nuomonę dar labiau patvirtino Migracijos departamente surinkta informacija (pažyma Nr. RU-15/6-6-27), kuria remiantis, nors internetinį srautą kontroliuoja Rusijos Federacijos valdžios atstovai, tačiau valdžios institucijos internetinės prieigos neriboja ir asmenys ar asmenų grupės paprastai gali reikšti savo požiūrį internete, įskaitant elektroninį paštą. Teismas pabrėžė ir tai, jog pareiškėjo „aktyvus“ dalyvavimas judėjimų „Suvienytas pilietinis frontas“, „Solidarumas“ ir uždraustos politinės partijos „Kita Rusija“ (nacionalbolševikų) veikloje nepatvirtintas nei pareiškėjo pateiktais dokumentais, nei Migracijos departamento atlikto tyrimo metu surinktais duomenimis. Dar daugiau, pareiškėjas tikrai nepriklausė uždraustai nacionalbolševikų partijai, o priklausymo partijai „Kita Rusija“, kuri nėra draudžiama, bet nėra registruota, neįrodė, nors teismas ir sudarė galimybes pateikti įrodymus. Todėl teismas vertino, kad minėti pareiškėjo teiginiai negali būti laikomi tokiomis aplinkybėmis, kurios sudarytų pagrindą pareiškėjui suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, jog, vertinant pareiškėjo tariamai turimų politinių pažiūrų tvirtumą, taip pat atsižvelgtina į jo veiksmų nenuoseklumą: pasak pareiškėjo, jis jau 3 metus aktyviai dalyvauja opozicinių organizacijų veikloje, atvirai konfrontuodamas su dabartine šalies valdžia bei siekdamas demaskuoti Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijų nebaudžiamumą ir piliečių persekiojimą, tačiau, vos tariamai sulaukęs menkiausio neigiamo valdžios dėmesio, kurį pats sąmoningai išprovokavo ir su kurio apraiškomis 3 metus atvirai „kovojo“, pareiškėjas savo noru iškart paliko Rusiją tokiu būdu nusišalindamas nuo bet kokių šalyje vykstančių politinių procesų. Tas dėmesys, pasak pareiškėjo, yra gautas grasinantis elektroninis laiškas iš valdžios institucijų. Sprendžiant iš pareiškėjo pasakojimo, jokio rimto pagrindo manyti, kad jo tariamai gautą grasinantį laišką išsiuntė FST (kaip prieglobsčio prašytojas nurodė pirminės apklausos metu) arba kad jam tariamai skambinę nepažįstami asmenys veikė teisėsaugos institucijų vardu, taip pat nėra. Be to, tokio pobūdžio veiksmai akivaizdžiai neatitinka Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijų naudojamų poveikio priemonių ir veiklos metodų. Teismo nuomone, būtent todėl negalima teigti, kad pareiškėją persekioja Rusijos Federacijos valdžios institucijos. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o Migracijos departamento 2011 m. vasario 9 d. sprendimas Nr. (15/6-5)12PR-20 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Rusijos Federacijos piliečiui M. K. ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją“ paliktinas nepakeistas.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 51 – 52) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nėra žurnalistas, todėl nebuvo ir negalėjo būti persekiojamas. Tačiau pats teismas cituoja atsakovo surinktą informaciją, kad Rusijoje persekiojami ne tik žurnalistai, bet ir visi opozicijos veikėjai. Žurnalistai persekiojami dėl oficialios valdžios kritikos, todėl lygiai taip pat persekiojami bet kurie asmenys, viešai ją kritikuojantys.
2. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas nėra persekiojamas dėl to, kad patalpinta jo internetinėje svetainėje informacija nėra unikali, t. y. perkelta iš kitų svetainių, tačiau nesuprantama, kodėl teismas padarė tokią išvadą. Teismas konstatuoja, kad jis negalėjo būti persekiojamas, tačiau pareiškėjas pateikė duomenų, kad persekiojamas buvo, ir atsakovas jo žodžių nepaneigė pagal Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 83 straipsnio 2 dalį.
3. Nepagrįstas teismo konstatavimas to, kad pareiškėjo veiksmai nenuoseklūs – sulaukęs menkiausio neigiamo valdžios dėmesio, kurį, pasak teismo, pats išprovokavo, iš karto išvažiavo iš Rusijos. Atkreiptinas dėmesys, kad jis buvo pareigūnų sumuštas savo namuose iki sąmonės netekimo, todėl neaišku, ko dar reikėjo laukti.
Atsiliepimas
Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 62 – 65) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas atsiliepime išdėsto argumentus, kurie buvo nurodyti jo atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Byloje ginčas yra kilęs dėl Migracijos departamento 2011 m. vasario 9 d. sprendimo Nr. (15/6-5)12PR-20 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Rusijos Federacijos piliečiui M. K. ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją“, kuriuo konstatuota, kad pareiškėjo prašymas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo bei šio prašymo motyvai neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnio1 dalies reikalavimų ir dėl to nėra priežasčių suteikti jam pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą.
Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties 86 straipsnio 1 dalis nustato, kad pabėgėlio statusas gali būti suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti.
Minėto įstatymo 87 straipsnio 1 dalis nustato, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, kad yra grėsmė, kad jo, kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos, kad yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos kuri kyla karinio konflikto metu arba sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.
Migracijos departamentas skundžiamame įsakyme nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokios patikimos informacijos, leidžiančios manyti, kad jam reikalinga tarptautinė apsauga nuo kilmės šalyje gresiančio persekiojimo. Pareiškėjo nurodytos priežastys ( dėl saugumo tarnybų vykdomo persekiojimo dėl internetinėje svetainėje skelbiamos informacijos) migracijos departamento įvertintos teisingai. Taip pat teisingai įvertintas pavienis smurto atvejis 2007 m. pareiškėjo atžvilgiu kaip nesietinas su asmeninio pobūdžio persekiojimu 1951 Ženevos konvencijos dėl pabėgėlio statuso ir įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio prasme. Pareiškėjo pateikti faktai dėl elektroniniu paštu tariamai gauto grasinamo laiško bei telefoninių skambučių, nėra pakankami vertinti kaip persekiojimą kilmės valstybėje, sąlygojantį tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumą. Įvertinus byloje esančią informaciją apie padėtį Rusijos Federacijoje bei pareiškėjo paaiškinimus, nenustatyta, kad kilmės šalyje pareiškėjui grėstų individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, todėl prašymas dėl prieglobsčio suteikimo pagrįstai įvertintas kaip neatitinkantis įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl jam pabėgėlio statusas nesuteiktas pagrįstai.
Atsižvelgdama į tai, kad ginčas byloje kilęs ir dėl papildomos apsaugos pareiškėjui suteikimo, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal Įstatymo 66 straipsnį papildoma apsauga yra viena iš Lietuvos Respublikoje suteikiamo prieglobsčio formų. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalis nustato, jog papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.
Be to, byloje taikytina Tarybos direktyva 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų, kurios 2 straipsnio e) punkte įtvirtinta, kad papildomą apsaugą galinčiu gauti asmeniu laikomas trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, kuris negali būti laikomas pabėgėliu, tačiau apie kurį pagrįstai galima manyti, kad, jei jis būtų grąžintas į savo kilmės šalį, jam grėstų realus pavojus patirti 15 straipsnyje apibrėžtus smurtinius veiksmus, kuriam netaikomos 17 straipsnio 1 ir 2 dalys ir kuris negali arba dėl tokio pavojaus nepageidauja pasinaudoti tos šalies apsauga. Pagal paminėtos direktyvos 15 straipsnį smurto veiksmais laikoma mirties bausmė ar egzekucija arba prašytojo kankinimas, nežmoniškas ar žeminantis elgesys arba baudimas kilmės šalyje arba rimta ir asmeninė grėsmė civilio gyvybei ar asmeniui dėl neapgalvoto smurto tarptautinio ar vidaus konflikto metu.
Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgus į byloje surinktus duomenis, darytina pagrįsta išvada, jog Rusijos Federacijoje asmuo turi galimybę gyventi įprastą nepavojingą gyvenimą, todėl papildomos apsaugos suteikimas galimas tik įrodžius su asmeniu siejamas aplinkybes, dėl kurių buvimo asmeniui gali grėsti Tarybos direktyvos 2004/83/EB 15 straipsnyje nurodyti smurto veiksmai. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išdėstytam byloje esančių duomenų - 2010 m. spalio 8 d. Migracijos departamento pažymos Nr. RU-15/6-6-27 – vertinimui, visiškai sutinka su teismo išdėstytais motyvais bei jų pagrindu padaryta išvada, kuri buvo paminėta aukščiau.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino jo prieglobsčio prašymo motyvus dėl persekiojimo politinių pažiūrų pagrindu. Teisėjų kolegijos nuomone, teismas teisingai sprendė, jog šiuo atveju nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas iš tiesų būtų reiškęs savo politines pažiūras ir dėl jų buvo persekiojamas ar dalyvavęs politinėje veikloje. Pareiškėjo priklausymas jo nurodytoms partijoms byloje neįrodytas, ir nepatvirtintas nei pareiškėjo pateiktais dokumentais nei Migracijos departamento surinktais duomenimis. Pareiškėjo nurodyta partija ‚Kita Rusija“, kuriai jo žodžiais pareiškėjas priklauso, nėra registruota, bet ne uždrausta, internetinėje svetainėje skelbiami straipsniai pateikti iš kitų internetinių puslapių, nėra pateiktos jokios informacijos, kurios autorius pareiškėjas. Pabrėžtina, kad, kaip jau minėta, prašymas suteikti papildomą apsaugą galėtų būti patenkintas tik tuo atveju, jei egzistuotų pagrįsta baimė, kad pareiškėjo atžvilgiu bus atlikti 87 straipsnio 1 dalyje nurodyti veiksmai. Šiuo atveju pareiškėjas tik pateikia prielaidas, kad būdamas aršus rusų valdžios priešininkas, jis bus persekiojamas dėl politinių pažiūrų, tačiau tai jokiu būdu nepatvirtina realaus pavojaus egzistavimo pareiškėjui kilmės valstybėje.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi kad pareiškėjo atžvilgiu negali būti taikoma Įstatymo 83 straipsnio 1 dalis, kurioje numatyta, kad jei nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, jog su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu. Pažymėtina, jog pareiškėjas nėra pateikęs jokių rašytinių ar nuoseklių ir neprieštaringų įrodymų, kurie patvirtintų, jog jis negali grįžti į kilmės valstybę dėl pagrįstos baimės, kad atsitiks Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje numatyti įvykiai. .
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, visapusiškai, objektyviai jas ištyrė ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 81 str., 86 str.). Pritartina tiek teismo sprendime išdėstytiems motyvams, tiek jo padarytai išvadai, kad šioje byloje nėra Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje tiek 87 straipsnio 1 dalyje numatytų aplinkybių, kurios sudaro pagrindą pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimui. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais ar kitais motyvais, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo M. K. (M. K.) apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.