- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-02-08
- Bylos Nr.
- 3K-3-105/2006
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Teodora Staugaitienė (pirm.), Virgilijus Grabinskas, Antanas Simniškis (pran.)
- Ieškovas
- P. L.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „VP Market“
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Teodoros Staugaitienės (kolegijos pirmininkė), Virgilijaus Grabinsko ir Antano Simniškio (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo P. L. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 22 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo P. L. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „VP Market“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas P. L. 2003 m. spalio 8 d. kreipėsi į teismą ir nurodė, kad 2002 m. lapkričio 29 d. su atsakovu UAB „VP Market“ buvo sudaryta terminuota darbo sutartis Nr. 22394, pagal kurią jis buvo priimtas į mėsininko-pardavėjo pareigas Mokomajame padalinyje X-14/1400 iki 2004 m. sausio 15 d. Šalys 2003 m. balandžio 8 d. sudarė dar vieną darbo sutartį Nr. 24460, pagal kurią ieškovas buvo priimtas dirbti pardavėju į X-341 Mėsos cechą padalinyje X-300. 2003 m. rugpjūčio 19 d. ieškovas buvo atleistas iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą už DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatytą darbo drausmės pažeidimą. Ieškovo teigimu, jis atleistas iš darbo už tai, kad neva, 2003 m. rugpjūčio 15 d. dirbdamas naktinėje pamainoje, ant kiaulienos nugarinės, kurios 1 kg kaina yra 11,01 Lt, priklijavo kiaulienos ragu, kurio 1 kg kaina yra 1,98 Lt, barkodą, ir taip nupirkęs 10,482 kg kiaulienos nugarinės mėsos, sumokėjo už ją 115,41 Lt mažesnę kainą. Ieškovas mano, kad iš darbo atleistas neteisėtai, nes šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo nepadarė, o darbdavys jį atleido, neturėdamas jokių įrodymų, patvirtinančių kaltę, ar veikos, turinčios vagystės, sukčiavimo, turto pasisavinimo arba iššvaistymo, neteisėto atlyginimo paėmimo, požymių, padarymą. Kaip nurodė ieškovas, darbdaviui apkaltinus jį smulkaus svetimo turto pasisavinimu, buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, tačiau Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2003 m. rugsėjo 18 d. nutarimu administracinę bylą ATPK 50 straipsnio pagrindu nutraukė, nesant jo veiksmuose administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties. Ieškovo teigimu, šiam nutarimui įsiteisėjus, 2003 m. rugsėjo 28 d. jis įgijo teisę ginčyti neteisėtą atleidimą iš darbo, todėl, pareikšdamas ieškinį 2003 m. spalio 8 d., DK 297 straipsnio nustatyto vieno mėnesio ieškinio senaties termino nepraleido. Remdamasis DK 295 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 297 straipsniu, ieškovas prašė pripažinti jo atleidimą iš darbo UAB „VP Market“ pardavėjo pareigų pagal įsakymą Nr. 3734 ir mėsininko-pardavėjo pareigų pagal įsakymą Nr. 3733 nuo 2003 m. rugpjūčio 19 d. neteisėtu; pripažinti UAB „VP Market“ 2003 m. rugpjūčio 18 d. įsakymus dėl drausminės nuobaudos skyrimo pagal DK 237 straipsnį neteisėtais; priteisti vieno vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą, skaičiuojant nuo 2003 m. rugpjūčio 19 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos; darbo sutartį laikyti nutrauktą teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos.
II. Teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2004 m. kovo 29 d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino: panaikino UAB „VP Market“ generalinio direktoriaus 2003 m. rugpjūčio 18 d. įsakymą Nr. 3733 ir įsakymą Nr. 3734 dėl drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo – skyrimo ieškovui; pripažino ieškovo atleidimą iš darbo UAB „VP Market“ pardavėjo ir mėsininko-pardavėjo pareigų pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą neteisėtu; negrąžino ieškovo į darbą; 2002 m. lapkričio 29 d. darbo sutartį Nr. 22394 ir 2003 m. balandžio 8 d. darbo sutartį Nr. 24460 laikė nutrauktomis nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 1919,76 Lt išeitinę išmoką, taip pat 14 036, 03 Lt atlyginimą už priverstinės pravaikštos laiką iki teismo sprendimo priėmimo dienos imtinai; priteisė iš atsakovo ieškovo naudai po 80,49 Lt vidutinio darbo dienos užmokesčio pagal 2002 m. lapkričio 29 d. darbo sutartį Nr. 22394 ir po 20,13 Lt vidutinio darbo dienos užmokesčio pagal 2003 m. balandžio 8 d. darbo sutartį Nr. 24460 už priverstinę pravaikštą nuo 2004 m. kovo 30 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Teismas nustatė, kad ieškovas dirbo pas atsakovą pagal dvi darbo sutartis: 2002 m. lapkričio 29 d. darbo sutartį Nr. 22394 mėsininku–pardavėju ir 2003 m. balandžio 8 d. darbo sutartį Nr. 24460 – pardavėju. Vadovaudamasis CPK 182 straipsnio 2 punktu, teismas laikė, kad įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2003 m. rugsėjo 18 d. nutarimu administracinėje byloje Nr. 6-1234-16/2003 nustatyti faktai turi prejudicinę reikšmę, todėl jie neturi būti iš naujo įrodinėjami nagrinėjamoje civilinėje byloje. Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas nutraukė administracinio teisės pažeidimo bylą pagal ATPK 50 straipsnį, nustatęs, kad nėra įrodyta, jog P. L. 2003 m. rugpjūčio 15 d. parduotuvėje „Maxima Bazė“ sukeitė prekių kodus ir vietoje kiaulienos ragu įsigijo kiaulienos nugarinę, taip padarydamas atsakovui 115,41 Lt žalą, tai, teismo nuomone, yra pagrindas laikyti ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu. Teismas atnaujino ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą, pripažinęs ieškovo nurodytą aplinkybę, kad jis laukė, kol bus išnagrinėta administracinė byla, kurioje nustatytos aplinkybės yra ieškinio pagrindas, svarbia priežastimi terminui atnaujinti (CK 1.31 straipsnio 2 dalis).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. vasario 22 d. sprendimu Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2004 m. kovo 29 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kolegija nurodė, kad DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkte nėra reikalavimo, kad darbuotojo neteisėti veiksmai turi būti patvirtinti įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, juos galima įrodinėti ir kitomis priemonėmis, tačiau kitų įrodinėjimo priemonių visuma turi suformuoti neabejotiną išvadą, jog darbuotojas tuos veiksmus tikrai atliko. Remdamasi CPK 182 straipsnio 2 punktu bei atsižvelgusi į tai, kad atsakovas nedalyvavo administracinėje byloje Nr. 6-1234-16/2003, kolegija padarė išvadą, kad minėtoje administracinėje byloje nustatyti faktai neturi prejudicinės galios nagrinėjamoje civilinėje byloje. Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, priėmęs vaizdo įrašą, nevertino jo kaip įrodymo, nors ir peržiūrėjo jį teismo posėdžio metu. Kolegija sprendė, kad vaizdo įrašas, kaip įrodinėjimo priemonė, ginčo atveju laikytina atitinkančia leistinumo kriterijus, nes jos turinį sudaranti informacija buvo gauta nepažeidžiant įstatymų nustatytos tvarkos, t. y. nepažeidžiant subjektų (ieškovo), kurie užfiksuoti vaizdo įraše, teisių ir interesų, jų teisės į privatų gyvenimą. Kolegija konstatavo, kad byloje yra visuma įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad ieškovas, kurio darbas buvo susijęs su materialinėmis vertybėmis, šiurkščiai pažeidė darbo pareigas ir jo veiksmuose yra požymių, numatytų DK 235 straipsnio 1 dalies 7 punkte: 2003 m. rugpjūčio 15 d. aktas, surašytas apsaugos darbuotojų ir pamainos viršininko, paties ieškovo 2003 m. rugpjūčio 15 d. paaiškinimas „pasidariau geresnių kauliukų“, 2003 m. rugpjūčio 15 d. poėmio aktas, prie bylos prijungta filmuota medžiaga, liudytojų I. J., D. L., A. K. parodymai. Kolegijos vertinimu, visi aptarti įrodymai patvirtina, kad 2003 m. rugpjūčio 15 d. ieškovas kartu su kitais trimis mėsos cecho darbuotojais, iš anksto, dirbdamas naktinėje pamainoje, specialiai sukeitė prekių barkodus ir už mažesnę kainą įsigijo geresnės kokybės mėsos, padarė materialinę žalą darbdaviui. Kolegija konstatavo, kad tokie asmens, su kuriuo yra sudaryta kolektyvo visiškos materialinės atsakomybės sutartis, veiksmai visiškai nesuderinami su jo darbu, todėl atsakovas teisėtai ir pagrįstai atleido ieškovą iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas P. L. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 22 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2004 m. kovo 29 d. sprendimą bei Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. liepos 2 d. nutartį. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Kasatorius nesutinka su atitinkama, kasaciniame skunde nurodoma apeliacinės instancijos teismo išvada ir teigia, kad tokia apeliacinės instancijos teismo išvada prieštarauja CPK 185 straipsnio 1 daliai, apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 51 suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos.
2. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas nesilaikė CPK 320 straipsnio reikalavimų bei teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarime Nr. 51. Anot kasatoriaus, jeigu apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo patikrintus ir įvertintus įrodymus, tai privalėjo pagal CPK 331 straipsnio 4 dalies 3 punktą sprendime nurodyti argumentus, dėl kurių atmetė kuriuos nors įrodymus, tačiau to nepadarė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2004 m. gruodžio 30 d. nutarime Nr. 51 nurodė, kad teismas sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje privalo glausta forma nurodyti įrodymų, kuriais grindžia savo išvadas apie reikšmingas bylai aplinkybes, įvertinimą bei argumentus, kuriais remdamasis atmetė kuriuos nors įrodymus, prieštaraujančius toms išvadoms. Vykdydamas CPK 270straipsnio 4 dalis 3 punktą, 331 straipsnio 4 dalies 3 punktą ir nustatęs, kad yra įrodymų, prieštaraujančių teismo išvadoms, teismas sprendime (nutartyje) turi nurodyti, kodėl juos atmetė, (dėl to, kad jie neturi ryšio su įrodinėjimo dalyku, yra nepatikimi, paneigti kitų patikimų įrodymų ir t. t.). Anot kasatoriaus, darbdavio pateiktų įrodymų nepakako daryti neabejotiną išvadą, kad jis – kasatorius atliko veiksmus, turinčius nusikaltimo požymių, nes nebuvo sulaikytas su prekėmis (mėsa), nebuvo nustatyta kaip, kokiu būdu mėsos gaminiai galėjo būti išnešti iš gamybos patalpų ir ar tokį produktų kiekį jis galėjo, kitų darbuotojų įtarimu, išnešti pro kasas. Apeliacinės instancijos teismas nevertino kasatoriaus pateiktų įrodymų.
3. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo jam ir jo atstovei nepranešus apie bylos nagrinėjimą. Jis nuo 2005 m. vasario 1 d. iki birželio 10 d. buvo išvykęs į Angliją ieškotis darbo. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 117, 302 straipsnių nuostatas. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė CPK XX skyriuje numatytų darbo bylų nagrinėjimo ypatumų (nebuvo aktyvus ieškovo atžvilgiu, nepranešė ieškovui apie teismo posėdį), taip pažeidė CPK 114 straipsnį.
4. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punktą. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija. Be to, kaip nurodo kasatorius, apeliacinės instancijos teismas nevertino aplinkybės, kad jis pas atsakovą dirbo pagal dvi neterminuotas darbo sutartis skirtingose pareigose. Kasatoriaus nuomone, net jeigu jis ir būtų padaręs pažeidimą arba kitus veiksmus, kurie leistų abejoti jo sąžiningumu, tai šiuos veiksmus jis galėjo atlikti tik dirbdamas vienose pareigose, o ne iš karto abejose pareigose. Tuo tarpu, apeliacinės instancijos teismas sprendime visai nepasisakė dėl dviejų darbo sutarčių nuraukimo už tą patį pažeidimą.
5. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalis, nes byla išnagrinėta vienpusiškai vertinant įrodymus atsakovo naudai.
Atsiliepimas
Atsiliepimų į kasacinį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
Ieškovas dirbo pas atsakovą pagal dvi darbo sutartis: 2002 m. lapkričio 29 d. darbo sutartį Nr. 22394 mėsininku–pardavėju ir 2003 m. balandžio 8 d. darbo sutartį Nr. 24460 – pardavėju. Atsakovo 2003 m. rugpjūčio 18 d. įsakymais ieškovas atleistas iš darbo pardavėjo ir mėsininko-pardavėjo pareigose pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą už DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatytą darbo drausmės pažeidimą. Ieškovas iš darbo atleistas už tai, kad, 2003 m. rugpjūčio 15 d. dirbdamas naktinėje pamainoje, ant kiaulienos nugarinės, kurios 1 kg kaina yra 11,01 Lt, priklijavo kiaulienos ragu, kurio 1 kg kaina yra 1,98 Lt, barkodą, ir taip nupirkęs 10,482 kg kiaulienos nugarinės mėsos, sumokėjo už ją 115,41 Lt mažesnę kainą. Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas, išnagrinėjęs P. L. administracinę bylą Nr. 6-1234-16/2003, 2003 m. rugsėjo 18 d. bylos teiseną nutraukė, nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas apskųstame sprendime neva tai konstatavo, jog „Teismas, pripažindamas ieškovo atleidimą iš darbo teisėtu, įrodymų pakankamumo klausimą sprendė vadovaudamasis tikimybių pusiausvyros principu, kadangi byloje pateikti įrodymai suformavo didesnę fakto buvimo, negu nebuvimo tikimybę. Šią teismo sprendimo išvadą negalima laikyti teisėta ir pagrįsta. DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatyti šiurkštūs darbo pažeidimai padaromi tik tyčiniais veiksmais“. Kasaciniame skunde teigiama, kad tokia apeliacinės instancijos teismo išvada prieštarauja CPK 185 straipsnio 1 daliai ir padaryta nukrypus nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 51 suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija atmeta šiuos kasacinio skundo teiginius, nes apskųstame apeliacinės instancijos teismo sprendime tokių motyvų, kokius nurodo kasatorius kasaciniame skunde, iš viso nėra.
Atsižvelgdama į bylos medžiagą ir apskųsto apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvus, teisėjų kolegija iš dalies sutinka su kasacinio skundo argumentais apie tai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 320 straipsnio, 331 straipsnio 4 dalies 3 punkto reikalavimus ir šiuo aspektu nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarime Nr. 51 suformuotos proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos, nes apeliacinės instancijos teismas sprendime neįvertino visų byloje surinktų įrodymų, nenurodė argumentų, dėl kurių atmetė kai kuriuos įrodymus. Tačiau šis proceso teisės normų pažeidimas nevertintinas kaip sudarantis pagrindą panaikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, nes nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog dėl to buvo priimtas neteisėtas sprendimas. Bylos duomenys įgalino apeliacinės instancijos teismą padaryti pagrįstą ir neabejotiną išvadą, kad ieškovas padarė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, už kurį jis yra atleistas iš darbo (CPK 177, 185 straipsniai). Pažymėtina, kad ieškovo paaiškinimai nėra patikimi ir nuoseklūs, administracinio teisės pažeidimo protokole jis paaiškino, kad „tų geresnių kauliukų neėmiau“ (administracinė byla Nr. 6-1234-16/2003, b. l. 12). Byloje apklaustų liudytojų I. J., D. L. parodymai (T. 1, b. l. 100, 127) apie tai, kad ieškovas pripažino, jog iš lauko atneštas maišas priklausė jam, taip pat poėmio protokolas, pasirašytas ieškovo, liudijantis, kad iš ieškovo buvo paimta 10,482 kg kiaulienos nugarinės, įgalina atmesti kaip nepatikimus ieškovo ir liudytojo T. R. parodymus, kad maišas su ieškovo pirkiniais buvo ieškovo automobilio bagažinėje ir liko neapžiūrėtas (CPK 185 straipsnio 1 dalis).
CPK 319 straipsnio 3 dalyje nustatyta apeliacinės instancijos teismas pareiga informuoti dalyvaujančius byloje asmenis apie teismo posėdžio vietą ir laiką, taip pat numatyta, kad žodinio proceso atveju dalyvaujančių byloje asmenų neatvykimas į teismo posėdį nekliudo nagrinėti bylą. CPK 133 straipsnio 1 dalis, taikytina ir apeliaciniame procese (CPK 302 straipsnis), nustato, kad dalyvaujančiam byloje asmeniui tinkamai įteikus teismo šaukimą, apie kitus teismo posėdžius pranešama pranešimais. Pagal CPK 7 straipsnio 2 dalį dalyvaujantis byloje asmuo turi pareigą rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, o pagal CPK 121 straipsnio 1 dalį privalo nedelsdamas informuoti teismą ir kitus dalyvaujančius byloje asmenis apie kiekvieną procesinių dokumentų įteikimo vietos pasikeitimą. Pastarojo straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu dalyvaujantis byloje asmuo nesilaiko CPK 121 straipsnio 1 dalyje nurodytos pareigos, procesiniai dokumentai siunčiami paskutiniu teismo žinomu adresu ir laikomi įteiktais. Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad ieškovas P. L. dalyvavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, buvo tinkamai informuotas apie jos pirmąjį nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme ir kasaciniame teisme bei išnagrinėjimo minėtų instancijos teismuose rezultatus. Bylos medžiaga patvirtina, kad teismo pranešimas apie 2005 m. vasario 8 d. įvyksiantį apeliacinės instancijos teismo posėdį ieškovui buvo išsiųstas 2005 m. sausio 12 d. jo (ieškovo) byloje nurodytu adresu (T. 1, b. l. 195). Nors ieškovas apeliacinės instancijos teismo posėdyje nedalyvavo, tačiau apeliacinės instancijos teismas negavo jokių duomenų, kad pranešimas apie teismo posėdį ieškovui nebuvo įteiktas, be to, byloje nebuvo duomenų apie ieškovo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Esant tokioms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas, išsprendęs klausimą dėl ieškovo nedalyvavimo teismo posėdyje ir išklausęs atsakovo atstovės nuomonės šiuo klausimu, turėjo teisėtą procesinį pagrindą bylą nagrinėti nedalyvaujant ieškovui P. L. ir, taip elgdamasis, proceso teisės normų nepažeidė. Informuoti apie teismo posėdį advokatą J. U., ieškovą atstovavusią pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas neprivalėjo ir, bylą išnagrinėdamas jos neinformavęs bei jai nedalyvaujant, nepažeidė proceso teisės normų, nes, kaip matyti iš bylos duomenų, atstovavimo sutartimi (T. 1, b. l. 3) ieškovas buvo pavedęs advokatei J. U. jį atstovauti tik Vilniaus miesto 2-ame apylinkės teisme.
Kasacinio skundo teiginiai apie tai, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė CPK XX skyriuje numatytų darbo bylų nagrinėjimo ypatumų ir nebuvo aktyvus ieškovo atžvilgiu bei taip pažeidė CPK 114 straipsnį, nėra motyvuoti taip, kaip to reikalauja CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas, todėl nėra kasacinio nagrinėjimo dalyku.
Kasatorius teigdamas, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punktą, kasaciniame skunde nenurodo šį savo teiginį patvirtinančių teisinių argumentų. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas ir taikydamas DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punktą, nenukrypo nuo šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktikos, suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. B., R. Ž. v. AB „Panevėžio duona“, bylos Nr. 3K-3-513/2004, (CPK 4 straipsnis, „Teismų praktika“ Nr. 23, psl. 14-18) bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 45 9.7 punkto.
Drausminė nuobauda skiriama darbo drausmės pažeidimą padariusiam darbuotojui (DK 236 straipsnis). DK 237 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad už darbo drausmės pažeidimą gali būti skiriama drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo. Nagrinėjamos bylos atveju tokia įstatyme numatyta drausminė nuobauda ieškovui ir yra paskirta, ją skiriant DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytas pagrindas buvo. Tai, kad paskyrus šią drausminę nuobaudą atsakovas savo iniciatyva pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą nutraukė dvi tarp šalių sudarytas darbo sutartis, atsižvelgiant į ieškovo vykdytas darbo funkcijas, darbo pobūdį ir ieškovo padarytą darbo pareigų pažeidimą, šios bylos atveju nevertintina kaip DK normų, reglamentuojančių darbuotojų drausminę atsakomybę, pažeidimas (DK 10, 35 straipsniai). Drausminė nuobauda ieškovui parinkta laikantis DK 238 straipsnio reikalavimų ir atitinka padaryto pažeidimo sunkumą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą išvadai, jog atsakovas teisėtai ir pagrįstai atleido ieškovą iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą.
Kasatorius, teigdamas, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalis, šį savo teiginį grindžia tuo, jog apeliacinės instancijos teismas vienpusiškai vertino įrodymus atsakovo naudai. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą kasacinio skundo teiginį apie CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalių pažeidimą, nes kasacinio skundo argumentai nepatvirtina buvus pažeistas minėtas proceso teisės normas. CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalys nereglamentuoja įrodymų vertinimo taisyklių, o nustato išsamų įrodinėjimo priemonių sąrašą. Kasacinio skundo argumentas apie netinkamą įrodymų vertinimą neduoda pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalis.
Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstus sprendimą ir nutartį, konstatuoja, kad juos naikinti kasacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.