- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-08-27
- Bylos Nr.
- A-756-921-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Artūras Drigotas, Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.)
- Pareiškėjas
- S. S.
- Atsakovas
- Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. S. skundą atsakovui Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktoriui R. V. dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja S. S. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydama panaikinti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2008 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. 1069-832-B/08. Pareiškėja taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsniui. Pareiškėja skunde nurodė, kad 2008 m. liepos 11 d. pateikė Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (toliau – ir Tarnyba) prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo (atsakovai – Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos advokatų kontoros advokatai K. K. ir G. K. ). Pareiškėja taip pat prašė, kad Tarnybos direktorius R. V. nusišalintų nuo pareiškėjos prašymo nagrinėjimo dėl esamo interesų konflikto. Tačiau Tarnybos direktorius nesprendė nusišalinimo klausimo ir 2008 m. liepos 14 d. sprendimu Nr. 1069-832-B/08 atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai. Atsisakymą teikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą atsakovas grindžia Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnio 7 dalies 4 punktu bei argumentu, kad pareiškėjai antrinė teisinė pagalba yra teikiama daugiau kaip 3 bylose. Pareiškėjos nuomone, toks atsisakymas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes pažeidžia jos teisę į valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą, prieštarauja Konstitucijos 31 straipsniui, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatoms bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 3 dalies c punktui.
Atsiliepimas
Atsakovas Tarnyba prašė atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktas, kuris įsigaliojo nuo 2008 m. balandžio 30 d., suteikia Tarnybai teisę atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą, jeigu pareiškėjui antrinė teisinė pagalba yra teikiama daugiau kaip 3 bylose. Būtent šia teise Tarnyba pasinaudojo priimdama skundžiamą sprendimą. Pareiškėja vien 2008 metais į Tarnybą su prašymais suteikti antrinę teisinę pagalbą kreipėsi 30 kartų, 7 iš 30 jos prašymų patenkinti – priimti sprendimai suteikti antrinę teisinę pagalbą. Skundžiamo sprendimo priėmimo metu pareiškėjai buvo teikiama antrinė teisinė pagalbai daugiau kaip trijose bylose. Atsakovo nuomone, pareiškėja neteisingai aiškina Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto nuostatas, ribojančias galimybę gauti antrinę teisinę pagalbą, ir nepagrįstai mano, kad skundžiamas Tarnybos sprendimas pažeidžia jos teises. Šiuo įstatyme įtvirtintu antrinės teisinės pagalbos prieinamumo ribojimu siekiama ne suvaržyti kurio nors asmens teises, o užtikrinti visų asmenų, pretenduojančių į antrinę teisinę pagalbą, lygias teises į kvalifikuotą, efektyvią ir ekonomišką antrinę teisinę pagalbą. Atsakovas pažymėjo, kad antrinę teisinę pagalbą teikiančių advokatų skaičius yra ribotas. Advokatų, teikiančių antrinę teisinę pagalbą, darbo krūvis didelis, ir pareiškėjams, kuriems paskirta antrinė teisinė pagalba, vis ilgiau tenka laukti, kol pagalba bus pradėta teikti. Dėl to, kad kai kuriems asmenims antrinė teisinė pagalba teikiama daugiau kaip 3 bylose (tokia situacija susidarė, nes Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktas įsigaliojo tik nuo 2008 m. balandžio 30 d.), nepagrįstai nukenčia kiti asmenys, kurie antrine teisine pagalba naudojasi tik vienoje ar dvejose bylose. Atsakovo nuomone, pareiškėjos prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra nepagrįstas, nes pareiškėja prašė teisinės pagalbos dėl savo turtinių ir neturtinių interesų civilinėje byloje, o Tarnybos atsisakymas suteikti jai teisinę pagalbą tokioje byloje nepažeidžia Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo. Atsakovo nuomone, pareiškėjos teiginys, kad Tarnybos sprendimas prieštarauja Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punktui, taip pat yra nepagrįstas, kadangi pareiškėja prašė antrinės teisinės pagalbos civilinėje byloje, o ne baudžiamojoje byloje, tuo tarpu Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punkte yra įtvirtinta nusikaltimo padarymu kaltinamo asmens teisė į teisingą bylos nagrinėjimą: kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo turi teisę „gintis pats ar padedamas savo paties pasirinkto gynėjo arba, jeigu neturi pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti ir kai tai reikalinga teisingumo interesams, nemokamai gauti advokato pagalbą“. Atsakovas taip pat nurodė, kad Tarnybos direktorius R. V. nenusišalino nuo dalyvavimo nagrinėjant pareiškėjos prašymą, nes neįžvelgė jokio viešųjų ir privačiųjų interesų konflikto. Nagrinėjamu atveju nebuvo jokių aplinkybių, trukdžiusių jam išnagrinėti pareiškėjos prašymą objektyviai. Be to, sprendimo priėmimo procedūroje dalyvavo ne tik Tarnybos – prašymą nagrinėjo ir sprendimo projektą rengė Teisės skyriaus vyresnioji specialistė V. M. , o jį vizavo Teisės skyriaus vedėja A. P. .
Tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija prašė atmesti pareiškėjos skundą. Savo atsiliepime į pareiškėjos skundą tretysis suinteresuotas asmuo pateikė iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir atsakovas. Papildomai pažymėjo, kad Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 8 dalyje įsakmiai nustatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jei pareiškėjas piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiomis ar procesinėmis teisėmis. Pareiškėja per šešis 2008 metų mėnesius dėl antrinės teisinės pagalbos kreipėsi jau 30 kartų. Ši aplinkybė, trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, leidžia teigti, kad pareiškėja piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba, todėl jos skundas netenkintas ir šiuo pagrindu.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2008 m. rugsėjo 26 d. sprendimu atmetė pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą. Teismas sprendime nurodė, kad Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktas numato, kad tarnyba turi teisę atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą, jeigu pareiškėjui antrinė teisinė pagalba yra teikiama daugiau nei 3 bylose. Konstitucijos 31 straipsnyje yra įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas. Nekaltumo prezumpcijos turinys yra siejamas su baudžiamosios teisės teisiniais santykiais. Konvencijos 6 straipsnio 3 dalyje numatytos žmogaus, kaltinamo nusikaltimo padarymu, garantijos. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad, teisės pažeidimo prigimtis (pobūdis) ir sankcijos už padarytą teisės pažeidimą administracinėse ir baudžiamosiose bylose, lemia visų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje nustatytų garantijų taikymą. Būtent šios kategorijos bylose Įstatymas ir numato išimtį: šio Įstatymo 11 straipsnio 8 dalis numato, kad šio straipsnio 6 ir 7 dalys netaikomos antrinės teisinės pagalbos teikimui baudžiamosiose ir administracinių teisės pažeidimų bylose, išskyrus prašymus dėl proceso atnaujinimo, skundus ir pareiškimus privataus kaltinimo tvarka. Todėl akivaizdu, kad Įstatymu yra aiškiai apibrėžta, kad baudžiamosiose ir administracinių teisės pažeidimų bylose asmeniui antrinė teisinė pagalba yra užtikrinama, nežiūrint kiek asmuo kartų kreipėsi dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo ir keliose bylose jam yra teikiama antrinė teisinė pagalba. Todėl pareiškėjos iškelta abejonė dėl Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai yra nepagrįsta. Dėl Tarnybos 2008 m. liepos 14 d. sprendimo Nr. 1069-832-B/08 teisėtumo teismas sprendime nurodė, kad pareiškėja 2008 m. liepos 11 d. prašyme dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo nenurodė jokių aplinkybių, galinčių sukelti viešųjų ir privačių interesų konfliktą, dėl kurių Tarnybos direktorius R. V. turėjo nusišalinti nagrinėjant pareiškėjos prašymą (b. l. 20). Todėl pareiškėjos argumentai, kad skundžiamą sprendimą priėmė suinteresuotas ir šališkas Tarnybos direktorius, yra nepagrįsti. Įstatymo 11 straipsnio 7 dalis (2008 m. balandžio 15 d. įstatymo Nr. X-1492 redakcija, įsigaliojusi nuo 2008 m. balandžio 30 d.) numato, kad tarnyba turi teisę atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą, jei pareiškėjui ji teikiama daugiau kaip 3 bylose. Iš teismui pateiktų Tarnybos sprendimų turinio matyti, kad antrinė teisinė pagalba pareiškėjai suteikta ir tęsiama 7 įvairaus pobūdžio civilinėse ir administracinėse bylose. Todėl tarnyba Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto pagrindu pagrįstai atsisakė teikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo. Be to, iš pareiškėjos 2008 m. liepos 11 d. prašymo turinio matyti, kad pareiškėja prašo suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje, kurioje jau 2008 m. liepos 8 d. yra pateikusi ieškinį atsakovams advokatams K. K. ir G. K. dėl žalos atlyginimo ir savo ieškinį grindžia advokatų nekokybiškai teikta antrine teisine pagalba. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų bazės informacijos matyti, kad pareiškėja 2008 metais Klaipėdos apygardos administraciniam teismui yra pateikusi per 20 skundų, kurių absoliučioje daugumoje atsakovas yra Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba. Skundais taip pat yra ginčijama eilė atsakovo sprendimų, kuriais atsisakyta tenkinti prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo ginčijant tos pačios Tarnybos sprendimus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. liepos 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A17-714/2007 konstatavo, kad padėtis, kai pareiškėja siekia apskųsti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos nutraukimo, prašydama tarnybos suteikti antrinę teisinę pagalbą tokiai teisei realizuoti, yra ydinga. Tokiu atveju pareiškėjas jau pradeda ginti teises, kurios yra atitrauktos nuo pirminių ginčijamų teisių ar įstatymų saugomų interesų, pradinio tikslo. Tokios elgsenos pasirinkimas kelia abejones dėl pareiškėjo siekio, sąžiningo naudojimosi jam suteiktomis teisėmis, paneigia įstatymų leidėjo ketinimus ir tikslus, kurių buvo siekta priimant Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos įstatymą.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėja S. S. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 26 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjos nuomone, nagrinėjant bylą teisme buvo pažeistos jos procesinės teisės, numatytos Administracinių bylų teisenos įstatymo 49 ir 53 straipsniuose. Pareiškėja nurodo, kad 2008 m. rugsėjo 16 d. pateikė teismui prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, nurodydama, jog byloje jai turi atstovauti įgaliotas atstovas J. S. . Pareiškėja pateikė teismui nedarbingumo pažymėjimą, patvirtinantį, kad nuo 2008 m. rugsėjo 12 d. iki 2008 m. rugsėjo 15 d. ji sirgo. Teismo posėdis buvo paskirtas 2008 m. rugsėjo 16 d., todėl pareiškėja negalėjo tinkamai pasiruošti posėdžiui. Pareiškėjos įgaliotas atstovas J. S. taip pat sirgo, tačiau pareiškėja neturėjo galimybės pateikti įrodymų dėl jo ligos ir informavo teismą, kad tokie įrodymai bus pateikti kitame teismo posėdyje. Tačiau teismas jos prašymo netenkino. Pareiškėja taip pat nurodo, kad civilinėje byloje, kurioje ji prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą, atsakovai yra Tarnybos darbuotojai, todėl Tarnyba turėjo perduoti jos prašymą nagrinėti kitai tarnybai. Pareiškėjos nuomone, teismas iš esmės neišnagrinėjo jos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktas neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsniui. Pareiškėjos nuomone, byla išnagrinėta nevisapusiškai ir neobjektyviai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą atsakovas Tarnyba prašo netenkinti pareiškėjos apeliacinio skundo. Savo prašymą atsakovas grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo pateikti jo atsiliepime į pareiškėjos skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad pareiškėjos teiginys, jog nagrinėjamu atveju Tarnyba turėjo perduoti jos prašymą nagrinėti kitai tarnybai, yra nepagrįstas, kadangi K. K. ir G. K. nėra Tarnybos darbuotojai, jie verčiasi advokatų veikla ir teikia antrinę teisinę pagalbą vadovaujantis Įstatymu pagal sutartis, pasirašytas su Tarnyba.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos tvarką ir sąlygas reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos yra vienos iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos valdymo institucijų, kurių uždavinys - užtikrinti antrinės teisinės pagalbos teikimą pagal šį įstatymą (Teisinės pagalbos įstatymo 5 str. 4 p., 9 str. 2 d.). Pagal Teisinės pagalbos įstatymo 9 straipsnio 3 dalies nuostatas tarnybos organizuoja antrinės teisinės pagalbos teikimą apygardos teismo teritorijoje, priima sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo. Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priimamas iš karto, kai asmuo kreipiasi. Jeigu nėra galimybės priimti sprendimą iš karto, jis priimamas ne vėliau kaip per 3 dienas nuo šio straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų (prašymo ir dokumentų, įrodančių asmens teisę gauti antrinę teisinę pagalbą) gavimo dienos.
Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja 2008 m. liepos 11 d. kreipėsi su prašymu suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo, kurioje atsakovais traukiami Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos advokatai K. K. ir G. K. . Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2007 m. liepos 14 d. sprendimu (t.y. per tris dienas nuo kreipimosi) atsisakė suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto pagrindu (b. l. 5). Pagal Įstatymo 11 straipsnio (2008 m. balandžio 15 d. įstatymo Nr. X-1492 redakcija) 7 dalies 4 punktą Tarnyba turi teisę atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą, jeigu pareiškėjui antrinė teisinė pagalba yra teikiama daugiau kaip 3 bylose. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjai antrinė teisinė pagalba suteikta ir tęsiama septyniose skirtingose civilinėse ir administracinėse bylose. Atsakovas pagrįstai nurodo, kad tokiu įstatyme įtvirtintu antrinės teisinės pagalbos prieinamumo ribojimu įstatymų leidėjas siekia užtikrinti visų asmenų, pretenduojančių į tokią teisinę pagalbą, lygias teises ir galimybes pasinaudoti efektyvia, kvalifikuota antrine teisine pagalba. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog atsakovas sprendimu atsisakydamas pareiškėjai suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje, Įstatymo nuostatų nepažeidė.
Teisėjų kolegija kaip nepagrįstą atmeta pareiškėjos argumentą, kad Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos vadovas privalėjo nusišalinti nuo jos prašymo nagrinėjimo. Nors pareiškėja prašyme parašė, kad Tarnybos direktorių prašo nusišalinti nuo prašymo nagrinėjimo, tačiau jokių konkrečių motyvų apie galimą interesų konfliktą ji nenurodė. Vien ta aplinkybė, kad prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje, kurioje atsakovais traukiami du Tarnybos advokatai, nėra pakankamas pagrindas nuo prašymo nagrinėjimo nusišalinti Tarnybos vadovui ar šį prašymą perduoti nagrinėti kitai Tarnybai.
Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo pareiškėjos prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto prieštaravimo Konstitucijos 31 straipsniui ir argumentuotai šį prašymą atmetė. Teismas pagrįstai nurodė, kad Konstitucijos 31 straipsnyje yra įtvirtintas asmens nekaltumo prezumpcijos principas ir su juo susijusi garantija baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui į gynybą ir teisę turėti advokatą. Tuo tarpu pareiškėjos antrinės teisinės pagalbos siekimas siejamas ne su baudžiamaisiais (ar administraciniais), o su civiliniais teisiniais santykiais, kurių nei Konstitucijos 31 straipsnio, nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies nuostatos (užtikrinančios asmeniui galimybę pasinaudoti antrine teisine pagalba baudžiamosiose ir administracinių teisės pažeidimų bylose, nepriklausomai nuo to, kiek kartų asmuo kreipėsi dėl tokios pagalbos teikimo) nereglamentuoja. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teisme išdėstytais argumentais, kuriais teismas išsamiai atsakė į pareiškėjos prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, tad plačiau šiuo klausimu nepasisako.
Jokių reikalavimų ar argumentų, susijusių su Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 1 straipsnio 2 dalies (šiuo įstatymu siekiama užtikrinti Europos Sąjungos teisės aktų, nurodytų šio įstatymo priede, taikymą, t.y. 2003 m. sausio 27 d. Tarybos direktyvos 2003/8/EB, numatančios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo tarptautiniuose ginčuose pagerinimą nustatant minimalias bendras teisinės pagalbos tokiems ginčams taisykles) taikymu pirminiame skunde pareiškėja nekėlė, todėl teismas neturėjo pareigos šios normos analizuoti ir ją aptarinėti.
Bylos šalių neatvykimas į teismo posėdį, jei jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 str. 3 d.). Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėja apie pirmosios instancijos teismo 2008 m. rugsėjo 16 d. posėdį, buvo informuota 2008 m. rugsėjo 5 d. (b. l. 37), nedarbinga ji buvo tik 2008 m. rugsėjo 12-15 dienomis (b. l. 56). Objektyvių duomenų, kad yra įgaliojusi ją atstovauti kitą asmenį (Administracinių bylų teisenos įstatymo 49 str.), t.y. J. S. bei kad jis serga, pirmosios instancijos teismui iki posėdžio pareiškėja nepateikė. Teismas, nenustatęs aplinkybių bylos nagrinėjimo atidėjimui ir skunde keliamus reikalavimus išnagrinėjęs nedalyvaujant proceso dalyviams teisės aktų reikalavimų nepažeidė.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė visas reikšmingas bylai aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, esminių procesinių teisės pažeidimų nepadarė, tad naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos S. S. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.