- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Data
- 2006-06-05
- Bylos Nr.
- 2A-241/2006
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vigintas Višinskis, Vincas Verseckas, Virginija Čekanauskaitė
- Ieškovas
- A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 24.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 24.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.5.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Vinco Versecko ir Viginto Višinskio (pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. (E.) Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. vasario 28 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-272-40/2005 pagal ieškovo A. (E.) Č. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas A. (E.) Č. 2001-11-08 kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Teisingumo ministerijos, Generalinės prokuratūros, Policijos departamento prie VRM ir, patikslinęs ieškinio reikalavimus, remdamasis 1964 m. CK 485 straipsniu, Žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo 7 straipsnio 1, 7 punktais, prašė priteisti iš atsakovo 31 691 Lt, iš jų - 20 000 Lt moralinės žalos ir 21 691 Lt materialinės žalos atlyginimo. Ieškovas nurodė, kad 1991-03-21 buvo suimtas ir iš įkalinimo įstaigos paleistas 1995-09-05. Lietuvos apeliacinis teismas 1998 m. gruodžio 3 d. nutartyje konstatavo, jog ieškovas privalėjo būti paleistas iš bausmės atlikimo vietos 1995-07-03 (1t., b.l. 3-4). Taigi, dėl nepagrįstų teismų veiksmų, ieškovas du mėnesius ir dvi dienas neteisėtai buvo laikomas įkalintas. Dėl neteisėto kalinimo padarytą moralinę žalą ieškovas įvertino 20 000 Lt. Be to, ieškovas nurodė, kad jam esant suimtam, apvogtas jo butas, buvęs policijos priežiūroje, ir padaryta 21 691 Lt dydžio materialinė žala. Dėl buto vagystės ieškovas kreipėsi į Kauno apygardos prokuratūrą, kurios pavedimu Kauno miesto VPK buvo atliktas tarnybinis patikrinimas, nustatęs esminius ir šiurkščius policijos pareigūnų pažeidimus (nesankcionuotas buto kratas, daiktų pasisavinimą, dokumentų klastotes, neteisėtą įsilaužimą į butą). Kadangi ieškovas žalą patyrė dėl neteisėtų valstybės pareigūnų veiksmų, todėl prašo atlyginti jam turtinę ir neturtinę žalą.
Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantys Generalinė prokuratūra ir Policijos departamentas prie VRM prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį dėl materialinės žalos atlyginimo atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2002 m. lapkričio 14 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, priteisė ieškovo naudai iš Lietuvos valstybės 1 000 Lt moralinės žalos atlyginimo, o ieškinio dalį dėl 21 691 Lt materialinės žalos atlyginimo atmetė. Nurodė, kad ieškovas Kauno miesto apylinkės teismo 1995 m. liepos 5 d. nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 122 straipsnį laisvės atėmimu penkeriems metams, bausmę atliekant bendrojo režimo pataisos darbų kolonijoje. Taikant 1993 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos Įstatymo ,,Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimą“ 3 straipsnį, neatliktoji bausmės dalis sumažinta vienu trečdaliu. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1998 m. kovo 24 d. nutartimi ieškovo skundas dėl aukščiau nurodyto teismo nuosprendžio buvo atmestas. Lietuvos apeliacinio teismo 1998 m. gruodžio 3 d. nutartimi žemesniųjų instancijų teismų procesiniai sprendimai buvo pakeisti, konstatavus, kad buvo neteisingai apskaičiuotas ieškovo neatliktosios bausmės dalies dydis, kardomojo kalinimo laikas, neteisingai nustatytas bausmės atlikimo pradžios momentas, kad ieškovas, tinkamai pritaikius amnestijos įstatymą, būtų buvęs anksčiau paleistas iš bausmės atlikimo vietos, nes paskirtą bausmę atliko 1995-07-03. Tuo tarpu ieškovas iš įkalinimo įstaigos paleistas 1995 m. rugsėjo 5 d. Taigi, ieškovas nepagrįstai kalėjo 63 dienas, todėl teismas sprendė, kad pagal Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, 1964 m. CK 486 straipsnio, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio 1 dalį, ieškovas turi teisę į moralinės žalos atlyginimą. Priteistinos moralinės žalos dydį teismas sumažino, atsižvelgdamas į tai, kad pagal neteisėto kalinimo metu galiojusius įstatymus, maksimali atlygintina moralinės žalos suma sudarė 10 000 Lt, tuo tarpu ieškovas nenurodė, kuo padaryta žala jam pasireiškė. Teismas atmetė ieškinio dalį dėl 21 691 Lt materialinės žalos atlyginimo, motyvuodamas tuo, jog ieškovas neįrodė, kad turto neteko dėl kvotos, tardymo ar prokuratūros pareigūnų neteisėtų veiksmų. Be to, teismas nurodė, kad atsakovo atstovai nepagrįstai reikalauja taikyti ieškininę senatį ieškovo reikalavimams dėl turtinės žalos atlyginimo, kadangi ieškinio senatis gali būti taikoma tik skolininkų atžvilgiu, tuo tarpu nei Policijos departamentas prie VRM, nei Generalinė prokuratūra nėra ieškovo skolininkai šioje byloje, kadangi neįrodyta, jog dėl šių institucijų pareigūnų veiksmų ieškovui padaryta turtinė žala.
Lietuvos apeliacinis teismas 2003 m. vasario 25 d. nutartimi pakeitė pirmosios instancijos teismo 2002 m. lapkričio 14 d. sprendimą, panaikino teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo ieškinio reikalavimas dėl 21 691 Lt materialinės žalos atlyginimo, ir šią bylos dalį perdavė iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.
Vilniaus apygardos teismas 2005 m. vasario 28 d. sprendimu ieškinio reikalavimą dėl 21 691 Lt materialinės žalos atlyginimo atmetė, konstatavęs, kad ieškovas neįrodė faktinių aplinkybių, tai yra teisės aktuose numatytų neteisėtų pareigūnų veiksmų, susijusių priežastiniu ryšiu su ieškovo nurodoma žala, taip pat žalos dydžio ir fakto, kurių visuma sudarytų pagrindą priteisti žalos atlyginimą. Teismas laikė neįrodytais ieškovo teiginius, jog jo sulaikymo ir laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu jam priklausančiame bute 1993-06-10 buvo atlikta nesankcionuota krata. Be to, byloje Nr. 22-1-419-93 esantis kratos protokolas patvirtina, kad ieškovo bute kratos 1993-07-13 ir 1993-07-14 buvo atliekamos dalyvaujant kviestiniams. Sankcija kratai daryti buvo gauta 1993 m. liepos 13 dieną, nutarimas paskelbtas butų savininkų bendrijos nariui R. G. Kratos metu buvo ieškoma daiktų, kuriuos nenustatyti asmenys 1993-04-24 įsibrovę į ,,Lietuvos“ viešbučio, esančio Kaune, Daukanto g. 21, 303 kambarį, pagrobė iš Anglijos piliečio W. R. H. O.. Ieškovo bute rastus daiktus minėtas Anglijos pilietis atpažino, todėl jie jam buvo grąžinti, o ieškovui buvo grąžinti kiti kratos metu paimti ir protokole aprašyti daiktai (bylos Nr. 22-1-419-93, b.l. 22, 23, 26). Liudytoju apklausti kratas 1993-07-13 ir 1993-07-14 atlikęs Kauno miesto centro policijos komisariato inspektorius R. Gudmanas (t. 3, b. l. 28), G. Radvilavičius (2t., b.l. 149), I. Urniežius (2t., b.l. 186), taip pat ieškovo kaimynai Č. M. (3t., b.l. 63), R. G. (2t., b.l. 184), A. I. (2t., b.l.186) patvirtino, kad po kratos atlikimo ieškovo buto durys buvo užplombuotos. Todėl teismas nenustatė kvotos, parengtinio tardymo ar prokuratūros pareigūnų kaltės dėl ieškovo nurodytos materialinės žalos atsiradimo, nurodęs, jog byloje nėra įrodymų, kad kratos metu būtų paimta daugiau daiktų negu nurodyta protokole, nustatyta, kad ieškovo butas buvo paliktas užkaltas ir užantspauduotas. Be to, teismas sprendė, kad tarnybinio patikrinimo 1996 m. kovo 18 d. išvadoje nustatyti pažeidimai negalėjo turėti įtakos žalos atsiradimui. Taip pat teismas konstatavo, kad bylos faktinės aplinkybės nepatenka nei į CK, nei į Konvencijoje numatytų aplinkybių, kurioms esant atsiranda valstybės pareiga atlyginti žalą, ratą, todėl konstatavo, kad ginčo atveju ieškovas žalos atlyginimo galėtų reikalauti ne iš valstybės, o iš konkrečių asmenų 1964 m. CK 483 straipsnio pagrindais.
Taip pat teismas pripažino pagrįstu atsakovo atstovo Policijos departamento prie VRM prašymą dėl ieškinio senaties taikymo. Ieškovas iš laisvės atėmimo vietos grįžo 1995-09-05, kratos metu paimti daiktai jam buvo sugrąžinti 1996-02-14, todėl nuo šios dienos jis turėjo žinoti apie patirtą žalą ir jos dydį, tuo tarpu ieškinį teisme pareiškė 2001-11-08, tai yra praleidęs 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje nustatytą bendrą trejų metų ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties termino praleidimas yra pagrindas ieškinį atmesti (1964 m. CK 90 str., 85 str. 2 d.).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti šį teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, ieškinio reikalavimus patenkinti. Nurodo, kad teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių:
teismas nesiėmė veiksmų apklausti liudytojus ir išreikalauti apelianto paieškos bylą, iš ko būtų galima nustatyti, kas dalyvavo 1993-06-10, suimant apeliantą, kas atliko kratą apelianto bute ir pan.;teismo apklausto liudytojo R. G. parodymai patvirtina, kad apelianto butas buvo netinkamai perimtas policijos priežiūrai, tai yra neaprašytas bute esantis turtas, nesutaisytos išlaužtos buto durys ir spynos, durys neužrakintos ir neužkaltos, neaišku, kam perduoti saugoti buto raktai; apelianto bute 1993-07-13 atliekant sankcionuotą kratą nedalyvavo kviestinė R. I., nors ji ir pasirašė kratos protokolą. Be to, teismas nepagrįstai atsisakė apklausti kratoje dalyvavusį ekspertą, kuris fotografavo bute išmėtytus daiktus, taip pat išreikalauti nuotraukas. Apelianto bute 1993-07-14 atliekamos nesankcionuotos kratos metu dalyvavo tik vienas kviestinis, tuo tarpu pasirašė trys asmenys; viename kratos protokole surašant paimamus daiktus, nebuvo laikomasi BPK normose nurodytų reikalavimų, tai yra nebuvo įvardintas daiktų kiekis, svoris, individualūs požymiai, numeriai (BPK 189, 192 str.), o atlikus kratą, kooperatinio namo valdybos atstovams nebuvo įteiktas kratos protokolo nuorašas, nebuvo perduotas saugoti apelianto butas ir jame esantis turtas, nebuvo atliktas apelianto bute esančio turto apyrašas. Kratų metu buvo paimta daugiau daiktų negu jų surašyta kratos protokole, ką įrodo protokole esantys išbraukymai, be to, ne visi kratų metu paimti daiktai sugrąžinti apeliantui, o dalis jų grąžinti sugadinti.
Atsiliepimas
Atsiliepimuose į apeliacinį skundą atsakovo atstovai Generalinė prokuratūra ir Policijos departamento prie VRM prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, jog teismas tinkamai ir pagrįstai pritaikė ieškinio senatį.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Apygardos teismas skundžiamu sprendimu ieškovo ieškinį atmetė dviem pagrindais: visų pirma, teismas konstatavo, jog ieškovas neįrodė neteisėtų pareigūnų veiksmų, susijusių priežastiniu ryšiu su nurodoma žala, pačios žalos dydžio ir fakto, o antra, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas praleido ieškinio (ieškininę) senatį, o svarbių priežasčių praleistam terminui atnaujinti nėra.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo, kai ginčo šalis ieškinio senatį reikalauja taikyti, yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti, todėl byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis reikalauja ieškinio senatį taikyti, teismas gali ieškinį atmesti motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu. Tokiu atveju teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyti argumentus dėl ieškiniu pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo nebūtina, pakanka teismo sprendimą motyvuoti ieškinio senaties taikymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr.39 “Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje” 21 p.). Iš kitos pusės, teismas turi priimti sprendimą dėl dalyvaujančių byloje asmenų visų pareikštų reikalavimų (CPK 217 str. 2 d.), įrašydamas sprendimo rezoliucinėje dalyje savo išvadas dėl kiekvieno iš jų atskirai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr.5 “Dėl įstatymų, reguliuojančių teismo sprendimo priėmimo ir išdėstymo tvarką, taikymo teismų praktikoje“ 11 p.). Kadangi apeliantas ginčija teismo sprendimą in corpore, apeliacinės instancijos teismas atskirai pasisako dėl abiejų ieškinio atmetimo pagrindų.
Dėl turtinės (materialinės) žalos, padarytos neteisėtais pareigūnų veiksmais, atlyginimo
Turtinės žalos, padarytos valstybės pareigūnų neteisėtais veiksmais, atlyginimo klausimas šioje byloje spręstinas ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų, t.y. 1966 m. gruodžio 16 d. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 9 straipsnio 5 dalies bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio 5 dalies, teisės normų, nustatančių, kad kiekvienas asmuo, buvęs neteisėto arešto ar sulaikymo auka, turi teisę į nuostolių atlyginimą, pagrindu. Valstybė, kaip teisės subjektas, dalyvaujantis civiliniuose teisiniuose santykiuose, gali būti įpareigota atlyginti žalą tik esant teisei priešingiems veiksmams, taip pat priežastiniam ryšiui tarp teisei priešingų veiksmų ir kilusios žalos. Žalą, padarytą neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, valstybė atlygina visa apimtimi, nepriklausomai nuo pareigūnų kaltės, įstatymo nustatyta tvarka (LR Konstitucijos 6, 30 str., CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 2 str., 47 str. 2 d.; 1964 m. CK 483, 486 str.).
Teisėjų kolegijos nuomone, neteisėtus valstybės pareigūnų veiksmus įrodo baudžiamųjų bylų Nr. 22-1-419-93 ir Nr. 24-1-220-91 bei Kauno miesto VPK 1996 m. kovo 18 d. atlikto tarnybinio patikrinimo medžiaga, iš kurios darytina išvada, kad ieškovo suėmimo ir kratų jo bute atlikimo metu buvo pažeistos baudžiamojo proceso normos, reglamentuojančios suėmimo tvarką, konkrečiai – normos, reglamentuojančios priemonių suimtojo turtui apsaugoti taikymą, taip pat normos, reglamentuojančios kratos atlikimo tvarką (BPK 109, 113, 114, 115, 189, 192, 198 str.). Byloje nustatyta, jog atliekant kratą ieškovo bute dalyvavo tik kratą atliekantys pareigūnai, kviestiniai kratoje nedalyvavo, nepateiktas/nerastas nutarimas atlikti kratą, kratos protokolas surašytas nesilaikant BPK nustatytos tvarkos, išbraukymai jame neaptarti, pareigūnai, suėmę ieškovą, nepasirūpino jo turto apsauga, neinformavo ieškovo, kokių priemonių buvo imtasi jo turto apsaugai užtikrinti ir t.t. (baudž.b. Nr. 22-1-419-93, b.l.16-18, 24; skundo medžiaga Nr.94s-96, l.33-36, 41-42; c.b. 2t., b.l.182-189; baudž.b. Nr. 24-1-220-91). Nustatyti pareigūnų padaryti baudžiamojo proceso pažeidimai yra pagrindas taikyti valstybės atsakomybę. Be to, teisėjų kolegija pripažįsta, jog bylos aplinkybių visuma leidžia teigti, jog tarp valstybės pareigūnų įvykdytų baudžiamojo proceso pažeidimų ir ieškovui padarytos žalos yra priežastinis ryšys, kadangi, kaip matyti iš tarnybinio patikrinimo išvados, kratą ieškovo bute atlikę pareigūnai negalėjo tiksliai pasakyti, ar buvo išimta daugiau daiktų, nei jų nurodyta kratos protokole, ir ar jie buvo įrašyti į kratos protokolą, o pagal 1996 m. vasario 14 d. ir 1996 m. vasario 21 d. pakvitavimus, ieškovui buvo grąžinti tik kai kurie iš išimtų daiktų (baudž. b. Nr. 22-1-419-93, l. 26, 29). Todėl pareigūnai (jų darbdavys – valstybė) tinkamai nepasirūpinę ieškovo buto apsauga jo suėmimo metu, kaip to reikalauja BPK normos, yra atsakingi už padarytą ieškovui turtinę žalą (1964 m. CK 483 str. 1 d., 484, 486 str.).
Ieškovas prašė priteisti iš valstybės 21 691 Lt turtinės žalos atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, jog žalą ir jos dydį turi įrodyti ieškovas, o pagal bylos duomenis dalis daiktų, kaip pripažįsta ir pats ieškovas, buvo jam grąžinta, kai kurių ieškovo nurodytų dingusių kratos metu daiktų vertė yra pernelyg didelė, atlygintinos žalos dydis turėtų būti sumažintina (CPK 178, 185 str.).
Dėl aukščiau paminėto apygardos teismas, netinkamai pritaikęs materialinės teisės normas ir proceso įstatymą, neteisėtai ir nepagrįstai konstatavo, jog ieškovas neįrodė valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, ir atmetė jo ieškinį šiuo pagrindu (CPK 329, 330 str.).
Plačiau dėl šio pagrindo teisėjų kolegija nepasisako, kadangi ieškovo ieškinys iš esmės teisingai teismo atmestas antruoju pagrindu, aptariamu toliau.
Dėl ieškinio (ieškininės) senaties
Spręsdamas klausimą dėl ieškinio senaties termino pritaikymo, apygardos teismas teisingai konstatavo, jog ieškovas ieškinio senatį praleido, o svarbių priežasčių, dėl kurių jis galėtų būti atnaujintas, ieškovas nepateikė (1964 m. CK 84 str. 1 d., 90 str., 85 str. 2 d.).
Pagal bylos duomenis ieškovas buvo suimtas 1991-03-21, kratos ieškovo bute buvo atliktos 1993-06-10, 1993-07-13, 1993-07-14, ieškovas iš įkalinimo įstaigos atlikęs laisvės atėmimo bausmę, paleistas 1995-07-03 (1t., b.l.3-4), o kratų metu dalis paimtų daiktų jam buvo sugrąžinta 1996-02-14. Sprendžiant ieškinio senaties klausimą, reikalinga nustatyti, kada ieškovas realiai sužinojo apie savo teisės pažeidimą ir kada jis galėjo tinkamai ją ginti. Kadangi ieškovui kratų metu dalis paimtų daiktų buvo grąžinti 1996-02-14, laikytina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo šios dienos, nes ieškovas realiai nuo šios datos sužinojo apie patirtą žalą ir jos dydį bei įgijo teisę į pažeisto intereso gynybą.
1964 m. CK 86 straipsnį ieškininės senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės CK kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio nuostatas 2000 m. CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jei ieškinio senaties terminas nepasibaigė iki 2000 m. CK įsigaliojimo. Kadangi minėta, jog ieškovas sužinojo ir galėjo realiai savo pažeistą teisę ginti nuo 1996-02-14, todėl ieškinio senaties termino eigos klausimas spręstinas vadovaujantis 1964 m. CK nuostatomis. 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalis nustatė, jog bendrasis ieškinio senaties terminas yra treji metai. Ieškinio senaties termino eigos pradžia laikant 1995-07-03, laikytina, jog ieškinio senaties termino pabaiga buvo 1999-02-15, t.y. ieškinio senaties terminas pasibaigė galiojant 1964 m. CK. Ieškovas ieškinį valstybei dėl turtinės žalos atlyginimo pareiškė 2001-11-08 (1t., b.l.3-4), t.y. praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą. Kadangi kiti byloje dalyvaujantys asmenys prašė pritaikyti ieškinio senatį, todėl apygardos teismas pagrįstai ir teisėtai ją pritaikė.
Pagal 1964 m. CK 90 straipsnio 2 dalį teismui pripažinus, kad ieškininės senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama. Teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovas nenurodė svarbių priežasčių, dėl kurių ieškinio senaties terminas buvo praleistas (CPK 178 str.). Taip pat byloje nenustatyta aplinkybių, kurios galėjo nutraukti ar sustabdyti ieškinio senatį, ieškinio senaties terminas praleistas žymiai, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindo atmesti ieškinį vien šiuo pagrindu.
Taigi, atsižvelgiant į tai, jog ieškinio senaties termino praleidimas, dėl kurio pasisakė apygardos teismas skundžiamame teismo sprendime, yra savarankiškas ieškinio atmetimo pagrindas, o pirmosios instancijos teismas, neteisėtai ir nepagrįstai atmetęs ieškinį pirmuoju pagrindu, teisingai išsprendė klausimą dėl ieškinio senaties pritaikymo, skundžiamas teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 302 str., 263 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2005 m. vasario 28 d. sprendimą.