Alytaus apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo valstybės įmonės ,,Turto bankas“ (toliau – Turto bankas) pareiškimą suinteresuotam asmeniui Varėnos rajono savivaldybės administracijai dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškime nurodoma, kad Varėnos rajono Dzūkų krašto žemės ūkio bendrovė (toliau - Bendrovė), įmonės kodas 184552436, įsteigta 1992-07-30, įregistruota 1992-08-03 ir išregistruota 1998-12-29 Varėnos rajono valdybos 1998-12-29 sprendimo Nr. 455 pagrindu. Bendrovė buvo įsteigta juridinių asmenų: Geidukonių žemės ūkio bendrovės, Kiaulių komplekso žemės ūkio bendrovės bei Gudžių statybos žemės ūkio bendrovės pagrindu.

Vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro išrašo duomenimis buto, esančio (duomenys neskelbtini, bendras plotas yra 94,10 kv. m. Pagal 1992-04-01 Pirkimo-pardavimo sutartį pagal LR 1991-08-28 įstatymą Nr. I-1374 Nr. 1958 buvo įsigyta 45,69 kv. m. minėto buto, o pagal 1995-05-09 Pirkimo-pradavimo sutartį pagal LR 1991-08-28 įstatymą Nr. 766V buvo įsigyta 31,83 kv. m. minėto buto. Duomenų apie likusios buto dalies (18/100) privatizavimą negauta. Taip pat negauta duomenų apie šio buto dalies perdavimą pajininkams likvidavus Bendrovę.

Pareiškėjas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, bei į turimą informaciją ir dokumentus, pareiškime daro prielaidą, kad 18/100 dalių buto, esančio (duomenys neskelbtini), kurio nuosavybės teisės registruotos Varėnos rajono Dzūkų krašto žemės ūkio bendrovės vardu, yra pagrindas pripažinti valstybės nuosavybe ir prašo jų pareiškimą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

pareiškimas tenkinamas.

Iš teismui pateiktų bei ištirtų rašytinių įrodymų - Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad Butas buvo baigtas statyti 1983 metais. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 95 straipsnį, galiojusį iki 1994 m. gegužės 17 d. įstatymu padarytų pakeitimų, buvo pripažįstama tik viena viešosios nuosavybės forma - valstybės nuosavybė. Savivaldybių nuosavybės, kaip savarankiškos viešosios nuosavybės formos, nenumatė ir 1990-02-12 Nuosavybės pagrindų įstatymas. Šio įstatymo 18 straipsnis nustatė, kad valstybės nuosavybės teisę įgyvendina tiek respublikinės, tiek ir vietinės valdžios institucijos (tuometiniai vykdomieji komitetai). Tačiau 1990-02-12 Vietos savivaldos pagrindų įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 1 punkte buvo nustatyta, kad savivaldybės nuosavybės teisė atsiranda perduodant savivaldybei įstatymo nustatyta tvarka valstybinės nuosavybės objektus.

Pažymėtina, jog Butas buvo pastatytas 1983 m. kaip valstybės nuosavybė ir nuo pat jo sukūrimo iki šio momento turtas išsaugojo valstybės nuosavybės statusą. Pagal 1964 m. Civilinio kodekso 97, 98 straipsnius valstybė buvo vienintelė viso valstybinio turto savininkė. Tik atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Šiuo atveju byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad Butas/buto dalis nebuvo privatizuotas teisės aktų nustatyta tvarka, todėl jis liko valstybės nuosavybe. Valstybė taip pat nebuvo perdavusi turto Varėnos rajono savivaldybei.

Dzūkų krašto žemės ūkio bendrovė buvo įregistruota 1992-08-30, o išregistruota 1998-12-29, tai patvirtinama juridinių asmenų registro trumpuoju išrašu. Buto, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 18/100 dalių nuosavybės teise priklauso jau neegzistuojančiai Varėnos r. Dzūkų krašto žemės ūkio bendrovei, 1992-02-26 Varėnos rajono valdybos potvarkio Nr. 132 pagrindu. Tai patvirtinama Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės 2022-02-21 išrašu su istorija.

Pažymėtina, jog 1991 m. balandžio 16 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos žemės ūkio bendrovių įstatymas ir Aukščiausiosios Tarybos nutarimas Nr. 1-1223 „Dėl Lietuvos Respublikos žemės ūkio bendrovių įstatymo įsigaliojimo“, kuriame buvo nustatyta, kad kolūkiai ir tarybiniai ūkiai gali būti pertvarkomi į žemės ūkio bendroves, privatizavus jų turtą pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Kolūkio (tarybinio ūkio), kaip žemės ūkio įmonės, turto privatizavimo santykius reglamentavo 1991 m. liepos 30 d. priimto Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo nuostatos. Pažymėtina, jog vadovaujantis Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo 13 straipsniu privatizavimo metu nenupirktu žemės ūkio įmonių turtu disponuoja vietos savivaldybė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010-12-27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2010 padarė išvadą, kad „kolūkio turtas, jeigu jis iš viso nebuvo privatizuotas, negalėjo likti kolūkio nuosavybė“. Taigi, darytina išvada, jog šiuo atveju nėra duomenų, kad Butas buvo perduotas Varėnos rajono savivaldybei, taip pat nėra duomenų, kad jis buvo privatizuotas teisės aktų nustatyta tvarka, todėl jis yra valstybės nuosavybė. Be to, pagal 1964 m. CK nuostatas turtą, priskirtą valstybinėms, tarpkolūkinėms, valstybinėms kolūkinėms ir kitokioms valstybinėms—kooperatinėms organizacijoms, tvarkė šios organizacijos, kurios, neviršydamas įstatymų nustatytų ribų, vykdė turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo teises, tačiau to turto savininkė likdavo valstybė.

Pagal kasacinio teismo suformuotą 1964 m. CK ir kitų teisės normų, reglamentavusių viešosios nuosavybės teisę, aiškinimo ir taikymo praktiką nurodyto teisinio reglamentavimo analizė leidžia daryti išvadą, kad galioja prezumpcija, pagal kurią visi viešosios nuosavybės teisės objektai yra valstybės nuosavybė, jeigu neįrodyta, kad jie įstatymų nustatyta tvarka buvo perduoti savivaldybės nuosavybėn (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-856/2000, kt.).

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. liepos 19 d. nutarime Nr. 245 „Dėl valstybinės nuosavybės objektų perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos“ buvo nustatyta, jog valstybinių įmonių, įstaigų ir organizacijų turtas laikomas perduotu savivaldybių nuosavybėn nuo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarime nurodytos perdavimo datos, tačiau tik 1994 m. gruodžio 20 d. priimtas įstatymas „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“, kurio 5 straipsnyje nustatyta, jog savivaldybių nuosavybės teisė į perduotą nekilnojamąjį turtą įsigalioja nuo jo teisinės registracijos. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad valstybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perdavusi butą Varėnos rajono savivaldybės nuosavybėn, todėl pagal nurodytą teisinį reglamentavimą yra pagrindas daryti išvadą, jog 18/100 dalių buto, esančio (duomenys neskelbtini), buvo valstybės nuosavybė (1964 m. CK 95 straipsnio 1 dalies, 97 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio 2 dalies redakcija, galiojusi iki 1994 m. birželio 10 d.).

Kauno regioninio valstybės archyvo Alytaus filialas pateikė tik archyvinius dokumentus apie Varėnos rajono savivaldybės duomenų archyvinio fondo Varėnos rajono valdybos posėdžių protokolus: 1992 m. liepos 30 d. ,,Dėl žemės ūkio bendrovių įregistravimo“ ir 1998 m. gruodžio 29 d. sprendimo Nr. 455 ,,Dėl Varėnos rajono ,,Dzūkų krašto“ žemės ūkio bendrovės išregistravimo“.

Varėnos rajono savivaldybės administracijos archyve nebuvo surasti Valstybės butų privatizavimo komisijos rajono (miesto) valdybos, įmonės, organizacijos 1994-05-02 potvarkis, įsakymas Nr. 45 ir įkainojimo aktas Nr. 2. Taip pat nebuvo rasta ir 18/100 dalių buto, esančio (duomenys neskelbtini), perdavimo pajininkams, likvidavus Varėnos rajono ,,Dzūkų krašto“ žemės ūkio bendrovę, patvirtinantys dokumentai. Taigi, bylos nagrinėjimo metu nebuvo surinkta duomenų, patvirtinančių, kad šią buto dalį būtų privatizavę kiti asmenys.

Kadangi pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti Buto nuosavybės teises valstybei patvirtinančių dokumentų, todėl pagal tuo metu galiojusius teisės normas ir teismų praktiką, laikytina, jog galioja prezumpcija, pagal kurią visi viešosios nuosavybės teisės objektai priklauso valstybei, jeigu nėra įrodyta, kad jie įstatymų nustatyta tvarka buvo perduoti savivaldybės nuosavybėn (LAT 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartis Nr. 3K-3-856/2000; LAT 2008 m. kovo 14 d. nutartis Nr. 3K-7-38/2008).

Juridinę reikšmę turintys faktai - tai įstatymų nustatytos aplinkybės, nuo kurių priklauso asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta teise kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti atitinkamą juridinį faktą. Pagal Lietuvos Respublikos CPK 444 str. 1 d. ypatingosios teisenos tvarka gali būti nustatomi tie faktai, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga, t. y. juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas galimas tik tuo atveju, kai tai sukelia teisines pasekmes. Remiantis CPK 445 str., teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 263–270 straipsniais, 448 straipsniu,

nusprendė:

pareiškimą tenkinti.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad 18/100 dalių buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai.

Juridinę reikšmę turintis faktas nustatomas daiktinių teisių įregistravimo Nekilnojamojo turto registre tikslu.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui, skundą paduodant Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmuose.