- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-11-17
- Bylos Nr.
- I-1876-484/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-07039-2013-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ina Kirkutienė
- Pareiškėjas
- A. S.
- Atsakovas
- Vilniaus pataisos namams
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Vilniaus pataisos namams dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. S. padavė teismui skundą, kuriame prašė panaikinti Vilniaus pataisos namų 2013-10-30 sprendimą Nr. 9-6547(09) ir priteisti iš atsakovo neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią nuo 2009-08-01 iki 2013-10-01.
Remdamasis Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-10-01 jo darbo užmokestis buvo apskaičiuojamas ir mokamas vadovaujantis Konstitucijai prieštaraujančiomis įstatymų nuostatomis, dėl ko nurodytu laikotarpiu jis negavo dalies jam priklausančio darbo užmokesčio. Tuo, anot pareiškėjo, buvo pažeista jo teisė į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą (1-4 b. l.).
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime į skundą nurodė, kad būdami įstatymus vykdančioji institucija, A. S. darbo užmokesčio dalies nesumokėjo vykdydami 2009 m. balandžio 23 d. įstatymą Nr. XI-227 (Žin., 2009, Nr. 49-1937) ir 2009 m. liepos 17 d. įstatymą Nr. XI-363 (Žin., 2009, Nr. 91-3918), kuriais buvo sumažintas pareiginės algos koeficientas bei priedas už kvalifikacinę klasę. Atsakovas pripažįsta, kad taikant iki 2013-10-01 galiojusias aukščiau paminėtų įstatymų nuostatas, pareiškėjui buvo sumokėtas ne visas priklausantis darbo užmokestis, todėl laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-10-01 neišmokėta darbo užmokesčio dalis yra 2 807,36 Lt. Dėl finansinių lėšų trūkumo prašė atidėti teismo sprendimo vykdymą (10-11 b. l.).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo priteisti Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2013-10-01.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo statutinis valstybės tarnautojas, einantis pareigas Vilniaus pataisos namuose. Seimui 2009-04-23 priėmus Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymą, nuo 2009-05-01 buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai aukštesnių nei 14 kategorijų valstybės tarnautojams (inter alia statutiniams). Seimui 2009-07-17 priėmus Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymą, Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymą, nuo 2009-08-01 dar kartą buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai, šį kartą – aukštesnių nei 10 kategorijų valstybės tarnautojams (inter alia statutiniams), taip pat sumažinti priedai už kvalifikacinę klasę, o Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnams – už kvalifikacinę kategoriją. Šių teisės aktų pagrindu buvo ribojamas ir pareiškėjui priklausantis darbo užmokestis (b. l. 13-15).
Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarimu pripažino, kad minėtų 2009-04-23 ir 2009-07-17 Seimo priimtų teisės aktų nuostatos, kuriomis vadovaujantis ginčo laikotarpiu pareiškėjams buvo mažinamas darbo užmokestis, prieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies ir 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Nurodė, kad įstatymų leidėjas privalo nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. įstatymu nustatyti tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.
Konstitucinis Teismas 2014-04-16 sprendime taip pat pakartojo, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.
Seimas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo nuostatas, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas) 2 straipsnio 2 punktu Lietuvos Respublikos Vyriausybei pavedė iki 2014-05-01 parengti ir pateikti Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. Kompensavimo mechanizmo parengimo terminas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo Nr. XII-523 2 straipsnio pakeitimo įstatymu (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas) buvo pratęstas iki 2015-05-01.
Konstitucinis Teismas 2015-11-19 nutarime išaiškino, kad Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymu vienerių metų laikotarpiui pratęstas Įgyvendinimo įstatyme nustatytas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimo terminas, laikytinas protingu laikotarpiu ir neprieštarauja Konstitucijai.
Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį 2015-09-01, kuriame buvo nustatyta dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarka bei finansavimo šaltiniai.
Sprendžiant pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo klausimą yra aktualios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos iš esmės analogiškose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 priimtuose 2016-02-15 sprendimuose suformuluotos teisės aiškinimo taisyklės. Minėtose bylose teisėjų kolegija išaiškino, kad Lietuvos Respublikos Seimas, priėmęs Grąžinimo įstatymą, įvykdė Konstitucinio Teismo nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad jau esant įstatyme nustatytam pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Tuo tarpu pagal Grąžinimo įstatymą pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus neproporcingus praradimus kyla darbo užmokestį mokėjusiai institucijai.
Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo išaiškinimus bei Grąžinimo įstatymo nuostatas, nagrinėjamoje byloje teismas neturi teisinio pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuotos teismų praktikos.
Esant nurodytoms aplinkybėms pareiškėjo reikalavimai priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atmestini, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus, o ginčo laikotarpiu susidariusi darbo užmokesčio nepriemoka pareiškėjui bus kompensuota įstatyme nustatyta ne teismine tvarka.
Pareiškėjas taip pat teismo prašė panaikinti Vilniaus pataisos namų 2013-10-30 sprendimą Nr. 9-6547(09), kuriuo atsisakyta tenkinti jo prašymą dėl darbo užmokesčio nepriemokos išmokėjimo. Šis pareiškėjo reikalavimas yra išvestinis, kylantis iš pagrindinio reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, todėl teismui atmetus pagrindinį reikalavimą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, netenkintinas ir išvestinis reikalavimas dėl Vilniaus pataisos namų sprendimo panaikinimo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendė:
pareiškėjo A. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.