Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras Driukas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „PCS 85” atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. liepos 1 d. nutarties, kuria civilinėje byloje Nr. B2-1535-173/2014 buvo atsisakyta priimti uždarosios akcinės bendrovės UAB „PCS85” atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 3 d. nutarties ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Kauno apygardos teisme 2014 m. sausio 30 d. buvo priimtas UAB „PCS85” pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo AB “Kauno dujotiekio statyba”, tačiau Kauno apygardos teismas 2014 m. vasario 27 d. nutartimi atsisakė iškelti bankroto bylą atsakovui AB “Kauno dujotiekio statyba” ir paskyrė pareiškėjui UAB „PCS85” 10 000 Lt baudą už nesąžiningai pareikštą nepagrįstą ieškinį (CPK 95 str. 2 d.).

2014 m. gegužės 29 d. Kauno apygardos teisme buvo gautas pareiškėjo UAB „PCS85” atskirasis skundas dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutarties. Kauno apygardos teismas 2014 m. birželio 3 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo UAB „PCS85” atskirąjį skundą, paduotą praleidus įstatyme nustatytą septynių dienų terminą, bei pažymėjo, jog pareiškėjas neprašo teismo atnaujinti terminą atskirajam skundui pateikti.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad procesiniai dokumentai buvo išsiųsti 2014 m. birželio 18 d., o ne 2014 m. birželio 16 d. UAB „Toleita“ (su kuria pareiškėjas yra pasirašęs Teisinių paslaugų teikimo sutartį Nr. 10/14) ir UAB „Greitasis kurjeris“ 2010 m. lapkričio 15 d. sudarė Paslaugų teikimo sutartį Nr. 02/2010/11/007, kurios 2.1. punkte numatyta, kad užsakymu laikomas momentas, kai užsakovas pateikia paslaugų teikėjo kurjeriui korespondenciją pagal lydraščius. 2014 m. birželio 16 d. UAB „Greitasis kurjeris“ lydraštis yra pasirašytas 2014 m. birželio 16 d., o pagal tarp UAB „Toleita“ ir UAB „Greitasis kurjeris“ susiformavusią ilgalaikę praktiką, šalys ant darbuotojų pasirašytų lydraščių antspaudų papildomai nededa. Reikalavimo uždėti ant minėto dokumento antspaudo nenumato ir CK, todėl UAB „Toleita“, nepraleisdama įstatyme nustatyto termino, t.y. 2014 m. birželio 16 d., pateikė UAB „Greitasis kurjeris“ UAB „PCS85” atskirąjį skundą. Remiantis CK 1.122 str. 2 d., visi rašytiniai pareiškimai ir pranešimai, įteikti paštui ar telegrafui arba perduoti kitomis ryšio priemonėmis iki paskutinės termino dienos dvidešimt ketvirtos valandos nulis minučių, laikomi įteiktais laiku, todėl pareiškėjas nepraleido įstatyme nustatyto termino atskirajam skundui paduoti. Už tai, kada UAB „Greitasis kurjeris“ pristato korespondenciją, UAB „Toleita“ neatsako. UAB „Toleita“ atsakomybė remiantis CK 1.122 str. 2 d. yra tik iki UAB „PCS85” atskirojo skundo įteikimo kurjeriui dienos, kurią galima nustatyti remiantis 2014 m. birželio 16 d. UAB „Greitasis kurjeris“ lydraščiu.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti apelianto UAB „PCS85“ atskirąjį skundą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Atskirasis skundas tenkintinas.

Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje plėtojama nuosekli pozicija, draudžianti pernelyg formalų procesinių normų, užtikrinančių asmens teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, aiškinimą. Teismas vadovaujasi savo praktikoje nustatytais principais, pagal kuriuos taikomi apribojimai pirmiausia negali suvaržyti ar susilpninti asmens teisės į teismą tokiu būdu ar apimtimi, kad būtų pažeista šios teisės esmė. Teisės kreiptis į teismą apribojimai bus suderinami su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi tik tada, jeigu jie atitiks teisėtą tikslą ir egzistuos pagrįstas proporcingumo ryšys tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo. Be kita ko, procesinių asmens teisių suvaržymas turi atitikti teisėtumo reikalavimą, t. y. turi būti atliktas teisės aktų nustatyta tvarka. Kadangi vienas esminių principų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio kontekste yra teisingumas, tai svarbu, kad nacionalinis teismas, taikydamas proceso taisykles, nesielgtų pernelyg formaliai, pateiktų svarius argumentus, ribodamas asmens teisę kreiptis į teismą, ir vadovautųsi Teismo praktikoje suformuluotais kriterijais. Taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsniu valstybės–konvencijos dalyvės nėra įpareigotos įsteigti apeliacinius arba kasacinius teismus, vis dėlto, jeigu tokie teismai egzistuoja, reikalaujama užtikrinti asmenų teisę į fundamentalias šios konvencijos 6 straipsnio garantijas, kurių apimtis gali skirtis kasaciniame teisme atsižvelgiant į šio teismo paskirtį. Asmens teisė į tinkamą teismo procesą, remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, yra nuosekliai akcentuojama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-599/2008; 2010 m. sausio 5 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-26/2010; 2010 m. balandžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2010; 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-622/2013).

Kasacinis teismas, atsižvelgdamas į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, yra konstatavęs, kad nors teisė į teismą nėra absoliuti ir galimi tam tikri šios teisės ribojimai, tačiau bet kokie teisinio ar faktinio pobūdžio šios teisės ribojimai gali būti pripažįstami nesuderinamais su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, jei jie nepagrįstai apsunkina pareiškėjo teisės kreiptis į teismą efektyvumą, konkrečiai – teisės į teismą ribojimas turi turėti teisėtą tikslą ir turi egzistuoti pagrįstas proporcingumo ryšys tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2010; 2010 m. balandžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2010; 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-708/2013).

Šioje byloje keliamas klausimas dėl asmens teisės kreiptis į apeliacinės instancijos teismą, kaip sudėtinės konstitucinės asmens teisės kreiptis į teismą, tinkamo įgyvendinimo, todėl būtina nustatyti, ar, siekiant įgyvendinti šią teisę, buvo laikomasi CPK reglamentuotos proceso tvarkos, ar teismų taikyti ribojimai nepagrįstai nesuvaržė pareiškėjo teisės pateikti atskirąjį skundą, tokiu būdu įgyvendinant savo teisę į tinkamą bylos išnagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme, ir ar neužkirstas kelias patikrinti byloje priimtą teismo nutartį.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad viena iš sudėtinių teisės į teisminę gynybą dalių yra dalyvaujančio byloje asmens teisė apeliacine tvarka apskųsti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą. Tačiau bylinėjimosi procesas negali trukti neapibrėžtą laiką, todėl įstatymo leidėjas, siekdamas užkirsti kelią byloje dalyvaujantiems asmenims nepagrįstai vilkinti procesą bei turėdamas tikslą užtikrinti greitą ir efektyvų teisminių ginčų nagrinėjimą, byloje dalyvaujančių asmenų procesiniams veiksmams atlikti nustatė konkrečius procesinius terminus (CPK 73 str. 1 d.). Vadovaujantis CPK 335 straipsniu atskirieji skundai paduodami per 7 dienas nuo teismo nutarties priėmimo dienos, o jeigu skundžiama teismo nutartis priimta rašytinio proceso tvarka, atskirasis skundas gali būti paduodamas per 7 dienas nuo teismo nutarties patvirtintos kopijos įteikimo dienos. Praleidus įstatymo nustatytą septynių dienų terminą, teisė paduoti atskirąjį skundą išnyksta, tačiau, remiantis CPK 78 str. 1 d., 307 str. 2 d., 338 str., asmenims, praleidusiems įstatymų nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Nagrinėjamu atveju Kauno apygardos teismas 2014 m. birželio 3 d. nutartimi, priimta rašytino proceso tvarka, nutarė atsisakyti priimti pareiškėjo UAB „PCS85“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutarties (t.2, b.l. 19). Taigi, atskirojo skundo padavimo dėl šios nutarties terminas turėjo būti pradėtas skaičiuoti nuo nutarties patvirtintos kopijos įteikimo pareiškėjui dienos (CPK 335 str. 1 d.). Iš bylos medžiagos matyti, kad 2014 m. birželio 3 d. nutarties kopija pareiškėjui buvo įteikta 2014 m. birželio 7 d. (t. 2, b.l. 28, 35), todėl paskutinė (septinta) nutarties apskundimo termino diena yra 2014 m. birželio 16 d. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo procesiniai dokumentai buvo išsiųsti 2014 m. birželio 18 d., t.y. praleidus 7 dienų terminą atskirajam skundui pateikti, tačiau pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad procesiniai dokumentai pirmosios instancijos teismui buvo išsiųsti ne 2014 m. birželio 18 d., bet 2014 m. birželio 16 d. Taigi, šiuo atveju yra svarbu nustatyti, kada pareiškėjo procesiniai dokumentai (atskirasis skundas) buvo pateikti pašto siuntų tarnybai UAB „Greitasis kurjeris“.

Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Ši taisyklė galioja ir įrodinėjant procesinius teisinius faktus, įskaitant ir procesinio dokumento įteikimo pašto tarnybai išsiuntimui momentą. Apeliantas nurodo, kad UAB „Toleita“ (su kuria pareiškėjas yra pasirašęs Teisinių paslaugų teikimo sutartį Nr. 10/14) ir UAB „Greitasis kurjeris“ 2010 m. lapkričio 15 d. sudarė Paslaugų teikimo sutartį Nr. 02/2010/11/007, kurios 2.1. punkte numatyta, kad užsakymu laikomas momentas, kai užsakovas pateikia paslaugų teikėjo kurjeriui korespondenciją pagal lydraščius (t. 2., b.l. 23-26). Iš byloje esančios korespondencijos registracijos formos (t.2., b.l. 27) matyti, kad 2014 m. birželio 16 d. UAB „Greitasis kurjeris“ darbuotojas A. K. priėmė iš UAB „Toleita“ teisininkės V. K. dokumentus, skirtus Kauno apygardos teismui. Duomenų, paneigiančių šias aplinkybes, t.y. kad pareiškėjo atskirasis skundas nebuvo įteiktas 2014 m. birželio 16 d. UAB „Greitasis kurjeris“, byloje nėra. Kaip matyti iš UAB “Greitasis kurjeris” pašto paslaugų teikimo tvarkos aprašo (http://www.greitasiskurjeris.lt/paslaugos/) 12.2 punkto, laiškai laikomi priimti pristatymui, kai UAB „Greitasis kurjeris“ priima juos ir pasirašo lydraštyje. Pažymėtina ir tai, kad minėtos 2010 m. lapkričio 15 d. Paslaugų teikimo sutarties Nr. 02/2010/11/007 2.2 punkte numatyta, jog UAB „Greitasis kurjeris“ užsakymą pristato ne vėliau nei per 5 darbo dienas nuo pilno užsakymo priėmimo, taigi byloje esantis vokas (t. 2, b.l. 38-39) patvirtina, kad atskirasis skundas dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 3 d. nutarties buvo išsiųstas 2014 m. birželio 18 d., t.y. nepažeidžiant 2010 m. lapkričio 15 d. Paslaugų teikimo sutarties Nr. 02/2010/11/007 2.2 punkto.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CPK 74 str. 7 d., jeigu skundas, dokumentai ar pinigai įteikti paštui iki paskutinės termino dienos dvidešimt ketvirtos valandos nulis minučių, terminas nelaikomas praleistu. Šios normos prasme „paštu“ suprantama ne bet kokia siuntų pristatymo paslaugas teikianti įmonė. Pašto paslaugos teikimo veiklą, pašto srities politikos formavimo ir pašto paslaugos teikimo veiklos reguliavimo institucijų sistemą, pašto paslaugos teikėjų ir naudotojų teises ir pareigas, pašto paslaugos teikėjų atsakomybę ir žalos atlyginimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos pašto įstatymas (toliau – PĮ) (1 str. 1 d.). Teikti pašto paslaugas asmenys turi teisę be atskiro išankstinio valstybės institucijų leidimo, laikydamiesi šio įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatų, kai jie šiame straipsnyje nustatyta tvarka praneša apie tai Ryšių reguliavimo tarnybai (PĮ - 7 str. 1 d.). Kaip matyti iš Ryšių reguliavimo tarnybos pateikiamos informacijos (http://www.rrt.lt/lt/vartotojui_71/paslaugos_teikejai/pasto_paslaugos_teikejai.html), UAB „Greitasis kurjeris“ yra įtraukas į pašto paslaugų teikėjų sąrašą nuo 2006 m. gruodžio 11 d. Lietuvos apeliacinis teismas pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje įrodymų vertinimas grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – galimybė padaryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia teigti, kad labiau tikėtina, jog atitinkamas faktas buvo, nei kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2011, 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2011, 2010 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2010). Todėl apibendrindamas aptartus byloje įrodymus bei atsižvelgdamas į tai, kad negalima remtis prielaidomis, užkertant kelią teisei į apeliaciją įgyvendinti, teismas sprendžia, jog atskirojo skundo įteikimas 2014 m. birželio 16 d. korespondencijos registracijos formos pagrindu bendrovei, kuri turi teisę teikti pašto paslaugas, yra laikytinas tinkamu įteikimu paštui CPK 74 str. 7 d. prasme, t.y. atskirasis skundas dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 3 d. nutarties pirmosios instancijos teismui buvo išsiųstas 2014 m. birželio 16 d., nepraleidus CPK 335 str. 1 d. numatyto termino. Įstatymas (CPK 74 str. 7 d.) nenumato reikalavimo, jog siuntos (procesinio dokumento) įteikimo pašto paslaugas teikiančiam asmeniui faktas būtų patvirtintas tik siuntos siuntėjo ir / arba paslaugos teikėjo antspaudu. Atkreiptinas dėmesys, kad CK 2.44 str. 5 d. numato, jog dokumentas privalo būti patvirtintas juridinio asmens antspaudu tik tais atvejais, kai pareiga turėti antspaudą nustatyta juridinio asmens steigimo dokumentuose arba įstatymuose.

Dėl nurodytų aplinkybių, skundžiama 2014 m. liepos 1 d. nutartis, kuria pareiškėjo atskirąjį skundą atsisakyta priimti, yra nepagrįsta, todėl naikintina, o klausimas dėl apelianto atskirojo skundo, pateikto dėl 2014 m. birželio 3 d. nutarties, priėmimo perduodamas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2014 m. liepos 1 d. nutartį panaikinti ir UAB „PCS85“ atskirojo skundo dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 3 d. nutarties priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.