Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušrelės Mažrimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rūtos Miliuvienės ir Henriko Sadausko,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. Z. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Paaiškina, kad pareiškėjas yra etninis lietuvis, gimęs (duomenys neskelbtini) metais Vilniuje. Jo lietuvių kilmės asmens statusą patvirtina motinos lietuviška kilmė. Pareiškėjas yra raštu deklaravęs kad yra lietuvis dar 1993 metais gaudamas Lietuvos Respublikos piliečio pasą, kuriame pagal jo paties raštu padarytą pareiškimą tautybės skiltyje yra padarytas įrašas, kad jis yra lietuvis. Atitinkamą rašytinį pareiškimą jis padarė 2024 m. balandžio 2 d. sistemoje MIGRIS pildydamas prašymą gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje.

Nurodo, kad iki 1999 metų pabaigos pareiškėjas nuolat gyveno Lietuvos Respublikoje, kur baigė mokyklą ir universitetą, turėjo nuolatinį darbą, šeimą, buvo susituokęs ir augino vaikus, čia nuolat nuo pat gimimo gyveno jo tėvai ir brolis. Teigia, jog nuo 1999 metų iki 2021 metų pareiškėjas buvo išvykęs iš Lietuvos ir joje neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos, 2007 metais pareiškėjas įgijo Jungtinių Amerikos Valstijų pilietybę. Apie tai pareiškėjas informavo atsakovą atvykęs į Lietuvą maždaug 2013 metais. Teigia, kad atsakovas tuo metu jokio sprendimo dėl pareiškėjo nepriėmė. 2021 metų pradžioje, t. y. daugiau kaip prieš trejus metus, pareiškėjas atvyko į Lietuvos Respubliką ir joje nuolat apsigyveno. Dar iki atvykdamas į Lietuvos Respubliką, pareiškėjas joje įsigijo namą, kuriame ir dabar gyvena. Akcentuoja, kad į Lietuvą pareiškėjas atvyko su savo šeima – sutuoktine I. Z., su kuria kartu ilgą laiką gyvena ir veda bendrą ūkį.

Teigia, kad pareiškėjas jau yra pensinio amžiaus ir gauna senatvės pensiją, o jo sutuoktinė dirba švietimo įstaigoje Vilniuje – šeima yra finansiškai nepriklausoma ir turi nuolatines pakankamas pajamas Lietuvoje, pareiškėjas nuo praėjusių metų įsidarbino ir dirba - labiau savo malonumui negu iš finansinio poreikio.

Paaiškina, kad Lietuvoje gyvena pareiškėjo motina, kuriai praėjusiais metais sukako 90 metų, ir pareiškėjo brolis su šeima. Šie asmenys yra ne tik Lietuvos Respublikos piliečiai, bet ir pareiškėjo artimieji asmenys, kurie Lietuvoje nuolat gyvena visą savo gyvenimą. Taip pat Lietuvoje gyvena pareiškėjo draugai, artimi pažįstami. Teigia, kad 1999 m. emigravęs iš Lietuvos ir 2021 m. į ją grįžęs būdamas Lietuvos Respublikos piliečiu yra sėkmingos grįžtamosios migracijos pavyzdys. Pareiškėjas išlaikė savo kultūrinę lietuvybę, perkėlė į Lietuvą savo asmeninius, šeimos ir ekonominius interesus, investavo reikšmingas lėšas nusipirkdamas Lietuvoje nekilnojamąjį turtą, savo išlaikymui iš Lietuvos valstybės negauna visiškai jokios paramos.

Mano, kad skundžiamu sprendimu nustatyta procedūra galiausiai yra betikslė, beprasmė, žiauri, sukelianti sunkias ekonomines pasekmes ir sunkias pasekmes asmeniniam pareiškėjo ir jo artimųjų gyvenimui, nes įvykdžius ginčijamą sprendimą pareiškėjas būtų mažiausiai 180 dienų išsiųstas į valstybę, kurioje jis neturi galimybės savarankiškai gyventi ir kurioje neturi jokių socialinių, asmeninių, šeimos, verslo, darbo ar kitokių ekonominių ryšių.

Posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovas palaiko skundo reikalavimus ir prašo jį tenkinti.

Nesutinka su pareiškėjo skundo teiginiais, kad ginčijamas sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 32 straipsniui. Lietuvos Respublikos Konstitucija nereglamentuoja užsieniečių teisinės padėties. Teigia, kad pareiškėjo lietuviška kilmė yra pagrindas pareiškėjui gauti leidimą gyventi Lietuvoje, tačiau pati savaime nesuteikia jam teisės būti Lietuvos Respublikoje. Teigiam kad ginčijamas sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui pateikti prašymą išduoti leidimą gyventi Lietuvoje per išorės paslaugų teikėją. Nesutinka su pareiškėjo skundo teiginiais, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą netinkamai vertino Įstatymo 128 straipsnyje numatytas aplinkybes. Pažymi, kad pareiškėjas 2024 m. balandžio 22 d. buvo apklaustas. Pareiškėjo klausta apie jo pragyvenimo lėšų šaltinį Lietuvos Respublikoje, turimus šeiminius ryšius su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, socialinius, ekonominius, kitus ryšius su Lietuvos Respublika. Pareiškėjas atsakė, kad jo pragyvenimo lėšų šaltinis – jo gaunama pensija iš Amerikos, Lietuvoje gyvena jo žmona. Ginčijamame sprendime įvertinti pareiškėjo ekonominiai ryšiai, pareiškėjo nurodyti šeiminiai ryšiai, teisėto gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpis.

Mano, kad ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos (ginčijamo sprendimo motyvai išdėstyti pačiame sprendime). Ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos sutaikomomis teisės normomis, todėl manome, kad ginčijamas sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Atsakovo atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 2 punktas)

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. balandžio 22 d. sprendimo Nr. 24S105160, kuriuo nuspręsta grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į Jungtines Amerikos valstijas iki 2024 m. gegužės 14 d, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš Valstybės įmonės „Registrų centras“ nekilnojamojo turto registro įrašo matyti, kad 2021-01-22 pirkimo - pardavimo sutarties Nr. SK-575 pagrindu bendrąja jungtine sutuoktiniu nuosavybės teise pareiškėjas ir I. Z. įsigijo butą.

Pareiškėjo pase, išduotame (duomenys neskelbtini) yra 1993 m. birželio 7 d. įrašas, kad jo tautybė – lietuvis.

Pareiškėjo Lietuvos Respublikos pase, galiojusiame nuo 2004 – 2014 metų nurodyta, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikos pilietis, taip pat pridėti jo motinos ir brolio asmens dokumentai liudija, kad jie turi lietuvių pilietybę.

2015 m. birželio 20 d. pareiškėjas susituokė su I. B., jų santuoka buvo įregistruota Čikagoje, Ilinojaus valstijoje, JAV, Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje.

Iš byloje pateiktos medžiagos ir rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas 1988 m. baigė Vilniaus inžinerinio statybos instituto pramonės ir civilinės statybos kursą ir įgijo inžinieriaus – statybininko kvalifikaciją.

2024 m. balandžio 22 d. Migracijos departamento prie VRM Vilniaus skyriaus vedėjui buvo pateiktas tarnybinis pranešimas, kuriame nurodyta, jog Jungtinių Amerikos valstijų pilietis E. Z. turėjo ir Lietuvos Respublikos pilietybę, tačiau 2024-01-05 ji buvo panaikinta. Netekus Lietuvos Respublikos pilietybės, E. Z. iš Šengeno erdvės išvyko 2024-03-09 ir vėl ją atvyko 2024-03-17, turėdamas Jungtinių Amerikos valstijų piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini). 2024-04-19 E. Z. atvyko į Migracijos departamento Vilniaus skyrių ir norėjo pateikti prašymą dėl leidimo gyventi, tačiau jo prašymas buvo atmestas. Jungtinių Amerikos valstijų piliečiams yra taikomas bevizis režimas, todėl vadovaujantis UTPĮ 11 str. 2 d. nuostata, kuri nurodo, kad užsienietis, kuriam taikomas bevizis režimas, turi teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje turėdamas galiojantį kelionės leidimą, jeigu to reikalaujama pagal Reglamentą (ES) 2018/1240, bet jo buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau negu 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį. Užsieniečio teisėtas buvimas t. y. bevizis režimas baigėsi 2024-04-10. Iki bevizio režimo galiojimo pabaigos E. Z. savo buvimo Lietuvoje neįteisino ir iš jos neišvyko, todėl jo buvimas Lietuvoje laikomas neteisėtu.

Pareiškėjui 2024 m. balandžio 22 d. įteiktas Migracijos departamento Sprendimas, kuriuo jis įpareigojamas savanoriškai išvykti į Jungtines Amerikos valstijas iki 2024 m. gegužės 14 d. Pareiškėjas įspėtas, kad per nustatytą laiką jam neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies.

Ginčijamas atsakovės sprendimas pagrįstas tuo, kad Lietuvos migracijos informacinės sistemos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas turi šeimyninių ryšių t. y. jo sutuoktinė yra Lietuvos Respublikos pilietė, kuri gyvena Lietuvoje, taip pat į tai, kad Migracijos departamento naudojamų registrų ir duomenų bazių duomenimis užsienietis nei nacionalinės vizos, nei leidimo laikinai gyventi nėra turėjęs, iki atvykstant į Lietuvą 2021 metais, apie 20 metų gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose turėdamas dvigubą pilietybę, Lietuvos Respublikos pilietybės nuo 2024-01-05 neteko, taip pat, kad Lietuvoje dirba nuo 2023-12-27, todėl galima teigti, kad jis neturi ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika, taip pat nenustatyta, kad turėtų kitų reikšmingų ryšių su Lietuvos Respublika, dėl kurių grąžinimas į užsienio valstybę būtų negalimas, taip pat, kad jis šiuo metu neturi dokumento suteikiančio teisę būti ar gyventi šalyje, tačiau jam nėra užkertamas kelias teisėtai sugrįžti į Lietuvą ir pateikti prašymą dėl leidimo gyventi ar būnant užsienyje pateikti prašymą dėl leidimo gyventi per išorės paslaugų tiekėją ir į tai, kad nenustatyta UTPĮ 130 str. 1 ir 2 d. nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti į užsienio valstybę.

Pareiškėjas pateikė rašytinius paaiškinimus ir nurodė, kad iki 1999 metų pareiškėjas nuolat gyveno Lietuvos Respublikoje, kur baigė mokyklą ir universitetą, turėjo nuotolinį darbą, šeimą, buvo susituokęs ir augino vaikus, čia gyvena nuo gimimo tėvai ir brolis. Grįžus iš Jungtinių Amerikos Valstijų įsigijo su sutuoktine nekilnojamojo turto Lietuvoje. Jo sutuoktinė ir jis pats dirba Lietuvoje. Pažymėtina, kad jo sutuoktinė yra Lietuvos pilietė. Remiantis byloje pateiktais įrodymais konstatuotina, kad ginčijame sprendime pateikti motyvai ir išvados yra prieštaraujantys ir nepagrįsti.

Teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju svarbus ir skundžiamais sprendimais sukeliamų pasekmių individualus įvertinimas – pasekmės kyla ne tik pačiam pareiškėjui, bet ir jo šeimos nariams (sutuoktinei ir jo garbaus amžiaus devyniasdešimties metų pareiškėjo motinai). Migracijos departamentas šiuos ryšius aptarė ir įvertino, kaip ne itin reikšmingus ryšius priimant sprendimą. Su tokiu Migracijos departamento teiginiu dėl individualaus aplinkybių įvertinimo nesutiktina.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas vykdydamas atsakovės nurodymus ir siekdamas gauti patvirtinimą, kad pastaruosius du metus nebuvo padaręs nusikaltimo Jungtinėse Amerikos valstijose, išvyko į šią šalį ir lankėsi ten 2024 m. kovo 9-17 dienomis, kur kreipėsi į Federalinį Tyrimų Biurą atsakovo reikalaujamam dokumentui gauti, pareiškėjui buvo reikalingas kodas, kuris leido prisijungti prie specialaus tinklapio prieigos ir gauti reikiamą informaciją. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad pareiškėjas vadovavosi atsakovo nurodymais ir stengėsi juos įgyvendinti, kad galėtų gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Tuo tarpu pareiškėjui pateikus 2024 m. balandžio 3 d. prašymą dėl leidimo gyventi išdavimo, prašymas nebuvo priimtas, nurodyta atsisakymo priimti priežastis –pasibaigęs terminas.

Nustatyta, kad Migracijos departamentas priimdamas sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi, neatliko kompleksinio informacijos, susijusios su pareiškėju, vertinimo. Neatlikus tinkamo tyrimo aptartais aspektais, nėra galima spręsti ar pareiškėjui pritaikyti apribojimai yra būtini siekiant apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas pamatines vertybes, tokius kaip valstybės nepriklausomybė, demokratija ir respublika, konstituciškai svarbius tikslus, bei yra proporcingi šioje situacijoje.

Ginčijamame sprendime nepasisakyta dėl kitų pareiškėjo privataus gyvenimo aspektu, nevertintos pareiškėjo pastangos integruotis į Lietuvos visuomenę, socialinių, kultūrinių, ekonominių, šeimyninių ryšių stiprumas su Lietuva ir šalimi, į kurią užsienietis turėtų išvykti (2024 m. birželio 5 d. Lietuvos administracinio teismo sprendimas Nr. eA-1304-968/2024, Teisminio proceso Nr. 3-61-3-09221-2023-4).

Darytina išvada, kad priimant skundžiamus sprendimus nebuvo visiškai vertinamas pareiškėjo bei jo sutuoktinės integravimasis Lietuvos Respublikoje. Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad priimant ginčijamą sprendimą nebuvo tinkamai išnagrinėtos UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės.

Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reguliuoja UTPĮ nustatanti užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarka.

Pagal UTPĮ 125 straipsnį užsienietis grąžinamas į užsienio valstybę ir įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos, kai jis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį Įstatymo 11 straipsnio 2-9,11 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo laiką.

Teismas pažymi, kad Migracijos departamentui svarstant tiek leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo pareiškėjui, tiek draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką taikymo klausimus, nebuvo tiriamos visos turinčios reikšmės aplinkybės.

Migracijos departamentui kaip viešojo administravimo subjektui taikomi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimai. VĄ 10 straipsnio 5 dalis reikalauja, kad kiekviename administraciniame sprendime be kita ko būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai.

Motyvavimo pareigos turinys LVAT praktikoje visų pirma siejama su teisėtumo principo suponuojamų reikalavimų laikymusi. LVAT yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame teisme turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamas sprendimas neatitinka ir VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones tinkamai motyvuoti.

2024 m. balandžio 30 d. teismo nutartimi buvo tenkintas pareiškėjo E. Z. prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Laikinai sustabdytas ginčijamo 2024-04-22 sprendimo dėl pareiškėjo E. Z. įpareigojimo savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 22 dienas nuo sprendimo įteikimo dienos galiojimas. Remiantis ABTĮ 70 straipsnio 9 dalimi taikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės paliktinos galioti iki teismo sprendimo įvykdymo.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiami sprendimai naikintini kaip neteisėti dėl to, kad juos priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimų pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Teismas papildomai pažymi, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą, tarp jų – ir išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis).

Šiuo atveju pareiškėjo skundas tenkinamas, atsakovas įpareigotinas atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Kadangi pareiškėjas neprašo priteisti bylinėjimosi išlaidų, bylinėjimo išlaidos nepriteistinos, tačiau byloje yra duomenų apie sumokėtą ir įskaičiuotą 22,50 Eur žyminį mokestį, taigi pareiškėjui iš atsakovo priteistinas sumokėtas 22,50 Eur žyminis mokestis.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi, teismas

nusprendžia:

pareiškėjo E. Z. skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. 24S105160 ir įpareigoti atsakovą iš esmės išnagrinėti pareiškėjo 2024 m. balandžio 3 d. pateiktą prašymą gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

Priteisti pareiškėjo E. Z. naudai iš atsakovės Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 22,50 Eur (dvidešimt du eurai 50 euro centų) žyminį mokestį.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.