- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-10-14
- Bylos Nr.
- A-502-1729-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Dainius Raižys, Artūras Drigotas (pran.)
- Pareiškėjas
- A. J.
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. J. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas; atsakovas; apeliantas) 2007 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. (15/6-5)-12PR-86 „Dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui A. E. ir jo įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos“ (toliau – ir sprendimas Nr. (15/6-5)-12PR-86; ginčijamas sprendimas) ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti jo bylą bei priimti sprendimą iš naujo.
Skunde pareiškėjas paaiškino, jog su ginčijamu atsakovo sprendimu nesutinka dėl to, kad:
1) Departamentas nevertino fakto, jog jis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir (duomenys neskelbtini)) yra nuolat įžeidinėjamas, užkabinėjamas gatvėje, darbe bei kaimynų dėl tariamos žydų tautybės. Savo išvadoje Departamentas nurodo, kad Jungtinių Amerikos Valstijų (toliau – ir JAV) Valstybės departamento ataskaitoje apie žmogaus teisių padėtį (duomenys neskelbtini) pažymėta, jog antisemitizmas išlieka rimta problema, yra pranešimų apie žydų tautybės asmenų užpuolimus, dėl ko minėtoje išvadoje pažymimas „oficialaus“ antisemitizmo nebuvimas arba antisemitinių pareiškimų pasmerkimas negali būti vertinamas kaip veiksminga valstybės teikiama apsauga. Atsakovo prielaida, kad pareiškėjo patirtas psichologinis smurtas gali būti laikomas „persekiojimu“ Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ bei 1951 m. Konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ prasme, pareiškėjui yra nesuprantama, kadangi jo baimė būti persekiojamam yra pagrįsta tiek konkrečiomis aplinkybėmis, nurodytomis apklausų metu, tiek objektyviomis aplinkybėmis, nustatytomis paties Departamento.
2) Abejonių kelia prie bylos pridėta pažyma (duomenys neskelbtini), kurioje tik nurodoma, kad „aukšto rango pareigūnai smerkia antisemitinius nusikaltimus, tačiau vykdomoji valdžia neefektyviai vykdo savo pareigas“, be to, remiamasi tik vienu šaltiniu – JAV Valstybės departamento 2006 m. ataskaita.
3) Pareiškėjo baimę sugrįžti sustiprina faktas, kad (duomenys neskelbtini) dėl jam nežinomų priežasčių yra paskelbusi jo paiešką.
Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjas papildomai paaiškino, kad atsakovo teiginys, jog pareiškėją persekiojo privatūs asmenys, niekuo nepagrįstas, kadangi jis mano, jog tai buvo antisemitinių organizacijų, veikiančių (duomenys neskelbtini), nariai, nuo kurių rankų žuvo jau 36 asmenys, yra daug sužalotų. Nurodė, kad jis žodžiu kreipėsi į savo gyvenamosios vietos ((duomenys neskelbtini) miesto) milicijos skyriaus budėtoją dėl persekiojimo, tačiau jam buvo pasakyta, kad pagrindo reaguoti, kol jam kažkas realiai neatsitiko, nėra. Pabrėžė, jog du kartus (2006 m. gruodį ir 2007 m. kovą) bandė kreiptis raštu, tačiau prašymus buvo atsisakyta priimti. Teigė, jog atsisakymo priimti skundus aukštesniems pareigūnams ar prokuratūrai neskundė, kadangi pareiškėjo pažįstami pasakojo, kad panašiai baigėsi jų pastangos paduoti prašymus prokuratūrai. Be to, nurodė, kad jį gali paimti į tarnybą (duomenys neskelbtini) armijoje ir pasiųsti tarnauti (duomenys neskelbtini), kurioje (duomenys neskelbtini) vykdomi kariniai veiksmai prieštarauja jo įsitikinimams, jam nepriimtina tarnauti okupacinėje kariuomenėje. Atkreipė dėmesį į tai, jog už atsisakymą tarnauti gresia laisvės atėmimo bausmė. Pažymėjo, jog praėjusiais metais jį bandė paimti 60 d. mokymams, bet jį išgelbėjo darbdavys, išdavęs pateisinantį raštą, tačiau buvo žadėta, kad kitą kartą pareiškėjas tikrai bus paimtas. Nurodė, jog, nors ir nėra jokios politinės partijos narys, nuolat dalyvauja akcijose, mitinguose, dėl buvo sulaikytas milicijos, (duomenys neskelbtini) (dabar – (duomenys neskelbtini)) tarnybų.
Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas argumentavo, kad pareiškėjas atitinka įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ bei 1951 m. Konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ reikalavimus dėl kelių priežasčių: 1) yra persekiojamas dėl tautybės; 2) priklauso socialinei grupei (šaukiamiesiems į (duomenys neskelbtini) armiją); 3) aktyviai dalyvauja politinėje veikloje. Manė, kad atsakovas turėjo surinkti konkretesnės informacijos apie valstybės apsaugos efektyvumą.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime atsakovas paaiškino, jog, įvertinus turimą informaciją apie padėtį (duomenys neskelbtini), buvo konstatuota, kad, gyvendamas (duomenys neskelbtini), pareiškėjas galėjo pasinaudoti apsauga nuo antisemitinių išpuolių, kurią suteikia (duomenys neskelbtini) įstatymai ir teisėsaugos institucijos, kadangi valdžios institucijos imasi priemonių užkirsti kelią antisemitizmui, pasinaudodami veiksminga teisine sistema tokiems veiksmams nustatyti, persekioti baudžiamąja tvarka bei nubausti už šiuos veiksmus. Teigė, kad pareiškėjo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo pirmas motyvas (persekiojimas (duomenys neskelbtini) dėl tariamos tautybės) neatitinka įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Pažymėjo, jog yra nesuprantamas pareiškėjo argumentas dėl jo paieškos, kadangi nėra absoliučiai jokio pagrindo manyti, kad minėta paieška yra susijusi su persekiojimu tariamos tautybės pagrindu.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. gruodžio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino ir sprendimą Nr. (15/6-5)-12PR-86 panaikino bei įpareigojo atsakovą pareiškėjo prašymą išnagrinėti bei priimti sprendimą iš naujo.
Pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsniu ir pažymėjo, jog svarbu yra tai, kad asmuo, siekiantis gauti pabėgėlio statusą, turi ne dalinai atitikti minėtą pabėgėlio statuso apibrėžimą, tačiau visos jame numatytos sąlygos turi būti įvykdytos in corpore, t. y. tam, kad asmuo būtų pripažintas pabėgėliu, nepakanka įvykdyti tik kelias iš jų. Rėmėsi įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 80 straipsniu ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. lV-361 patvirtintos Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimo priėmimo ir jų vykdymo tvarkos (toliau – ir Tvarkos aprašas) 65 punktu. Akcentavo, jog įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ numato tokius būtinus prašomam pabėgėlio statusui suteikti nustatytinus elementus: 1) prieglobsčio prašytojas jaučia visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas ir yra už valstybės, kurios jis yra pilietis, ribų arba už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų; 2) persekiojimas grindžiamas rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų pagrindu; 3) prieglobsčio prašytojas negali ar bijo naudotis savo pilietybės valstybės (neturint atitinkamos užsienio valstybės pilietybės – nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės) gynyba arba negali ar bijo į ją grįžti; 4) nėra priežasčių, dėl kurių nesuteikiamas pabėgėlio statusas. Pažymėjo, jog esminiai pabėgėlio sąvokos elementai yra susiję su persekiojimu, kurį šiuo atveju pareiškėjas mano esant dėl: 1) tariamos žydų tautybės; 2) jo priklausymo socialinei asmenų, kuriems nepriimtina tarnauti (duomenys neskelbtini) armijoje, grupei; 3) aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje bei akcijose, kurioms nepritaria oficialioji (duomenys neskelbtini) valdžia.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovas, priimdama skundžiamą sprendimą, iš esmės rėmėsi pažyma (duomenys neskelbtini), kurios skyrius apie padėtį (duomenys neskelbtini) yra visiškai neinformatyvus nagrinėjamo atvejo kontekste, kadangi jame apsiribojama bendrom žiniom apie teismų vykdomą bylų vilkinimą, kalinių padėtį įkalinimo įstaigose, religijos laisvę, spaudos laisvės suvaržymus, registraciją ((duomenys neskelbtini)) ir pan., t. y. nagrinėjamų aplinkybių, kuriomis pareiškėjas grindžia savo prašymą suteikti prieglobstį, vėliau – skundą teismui – visiškai neatskleidžia. Teigė, jog iš pranešimų žiniasklaidos priemonėse yra visuotinai žinoma, kad paskutiniu metu (duomenys neskelbtini) yra ypač sustiprėjusi tautinė nesantaika, ksenofobija (tai nurodoma ir minėtoje pažymoje), (duomenys neskelbtini) žiniasklaidos priemonės praneša apie nužudymus dėl tautinių motyvų, rečiau – apie baudžiamąsias bylas rasistams, tačiau atsakovas ta prasme ir konkrečiai informacijos apie grėsmes žydų tautybės ar į juos panašiems asmenims nėra surinkęs, nėra surinkta informacijos ir apie nužudytų, sužalotų rasistinių išpuolių metu asmenų skaičius, įskaitant ir pagal regionus, informacijos apie kaltiems asmenims iškeltas baudžiamąsias bylas, apie oficialiosios valdžios priemones (įskaitant ir teisines) apsaugoti tokius asmenis. Pirmosios instancijos teismas laikėsi pozicijos, jog atsakovas neišanalizavo (duomenys neskelbtini) teisės aktų karinės prievolės klausimais, todėl neaišku, ar pareiškėjas pagal savo amžių bei turimą karinį laipsnį apkritai gali būti pašauktas tikrojon karinėn tarnybon ir konkrečiai kariniams veiksmams (duomenys neskelbtini), kaip kad yra neaišku, ar (duomenys neskelbtini) karinės pajėgos šioje (duomenys neskelbtini) dalyje vykdo kokius nors karinius veiksmus, nes ir pačioje pažymoje padėtis joje apibūdinama kaip „nei taikos, nei karo“.
Pabrėžė, jog pareiškėjo asmens byloje yra Lietuvos kriminalinės policijos biuro pranešimas apie tai, kad, (duomenys neskelbtini) Vidaus reikalų ministerijos Kriminalinės paieškos departamento duomenimis, pareiškėjas (duomenys neskelbtini) yra paieškomas, reikia suprasti, dėl įvykdyto ar įtariamo kriminalinio nusikaltimo, tačiau atsakovas jokios kitos informacijos apie paieškos priežastis nerinko, įskaitant bent jau inkriminuojamą (duomenys neskelbtini) Baudžiamojo kodekso straipsnį.
Atsižvelgęs į visus byloje surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog atsakovas jokiais įrodymais ar surinkta informacija iš esmės nenuneigė nei vieno prieglobsčio prašytojo (pareiškėjo) argumento, dėl kurių jis mano atitinkąs įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ bei 1951 m. Konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ reikalavimus, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, kuris naikintinas, o atsakovas įpareigotinas išnagrinėti pareiškėjo bylą bei priimti sprendimą iš naujo.
III.
Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 7 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Žemesnės instancijos teismas
1. Remiasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 1 dalimi ir teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skundžiamame sprendime nurodė, jog atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, iš esmės rėmėsi pažyma (duomenys neskelbtini). Nurodo, jog toks pirmosios instancijos teismo teiginys neatitinka tikrovės, nes atsakovas, priimdamas sprendimą Nr. (15/6-5)-12PR-86, iš esmės rėmėsi JAV Valstybės saugumo departamento ataskaita apie žmogaus teisių padėtį (duomenys neskelbtini). Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nedaro jokios nuorodos į atsakovo parengtą išvadą Nr. (15/6-5)-13PR-86RN, kuri, anot atsakovo, yra išsami ir kurios pagrindu buvo priimtas ginčijamas sprendimas, dėl ko nėra pagrindo teigti, jog atsakovas priėmė nepagrįstą sprendimą
2. Laikosi pozicijos, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime visiškai nepagrįstai pažymi, kad atsakovas neišanalizavo (duomenys neskelbtini) teisės aktų karinės prievolės klausimais, kadangi, kaip matyti iš pirmiau minėtos išvados, apie tai yra pasisakyta. Atkreipė dėmesį į tai, jog iki bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pareiškėjas net neužsiminė apie tai, kad (duomenys neskelbtini) vykdomi kariniai veiksmai prieštarauja jo įsitikinimams ir jam nepriimtina tarnauti okupacinėje kariuomenėje, nes prašyme dėl prieglobsčio suteikimo ir pirminių apklausų metu pareiškėjas nenorą tarnauti (duomenys neskelbtini) kariuomenėje grindė baime dėl savo gyvybės bei tuo, jog gali būti išsiųstas į „karštuosius taškus”, t. y. ne tik į (duomenys neskelbtini).
3. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatvo, jog atsakovas nerinko informacijos apie priežastis, dėl kurių pareiškėjui (duomenys neskelbtini) buvo paskelbta paieška. Remiasi įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties” 68 straipsniu, pagal kurį informacija, susijusi su prašymo sutekti prieglobstį pateikimu ir nagrinėjimu, yra įslaptinama ir asmens kilmės valstybei nėra teikiama, ir nurodo, jog atsižvelgiant į tai, kad pats pareiškėjas negalėjo pateikti jokios informacijos apie šį faktą, atsakovas negalėjo surinkti reikiamos informacijos, nes neturėjo teisės užklausti atitinkamų (duomenys neskelbtini) institucijų.
4. Akcentuoja, jog, nagrinėjant prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, atsakovas turi pareigą nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ bei 1951 m. Konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ reikalavimus, o ne nuneigti prieglobsčio prašytojo subjektyvius įsitikinimus, dėl ko pirmosios instancijos teismo argumentas, jog astakovas nenuneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių, yra nepagrįstas.
Atsiliepimas
Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepime pareiškėjas pažymi, jog būtent atsakovo išvada parodo, kad tyrimas jo byloje nebuvo atliktas. Atkreipia dėmesį į tai, jog minėtoje išvadoje yra interneto nuoroda anglų kalba, kurios vertimo nėra. Akcentuoja, jog byloje yra tik atsakovo pažyma apie (duomenys neskelbtini) padėtį (duomenys neskelbtini), kuri yra visiškai nesusijusi su pareiškėjo situacija. Mano, kad Departamentas pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį, reikalaujantį, jog administracinis aktas būtų pagrįstas, ir Tvarkos 63.5 papuktį, reikalaujantį, kad Departamentas surinktų reikiamą informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę. Nesutinka su atsakovo argumentu, jog jis negalėjo surinkti informacijos, kodėl pareiškėjui buvo paskelbta paieška (duomenys neskelbtini). Teigia, jog tokio pobūdžio informaciją atsakovas galėjo gauti iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro, nesikreipdamas į atitinkamas (duomenys neskelbtini) institucijas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, jog atsakovas atsisakė suteikti pabėgėlio Lietuvos Respublikoje statusą pareiškėjui, kurio teigimu, toks sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi jis (pareiškėjas) atitinka įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ bei 1951 m. Konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ nustatytus reikalavimus, keliamus asmenims, siekiantiems prieglobsčio suteikimo.
1951 m. Konvencijos „Dėl pabėgėlio statuso” 12 straipsnio 1 dalis numato, jog pabėgėlio statusą nustato šalies, kurioje yra nuolatinė gyvenamoji jo vieta, įstatymai arba, jei nuolatinės gyvenamosios vietos jis neturi, įstatymai tos šalies, kurioje jis gyvena. Lietuvoje prieglobsčio suteikimo tvarką reglamentuoja įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties”, kurio 86 straipsnyje nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio įstatymo 88 straipsnyje. Pažymėtina, jog analogiškai „pabėgėlio” sąvoka apibrėžta ir 1951 m. Konvencijos „Dėl pabėgėlio statuso” 1 straipsnio A dalies 2 punkte.
Teisėjų kolegija vertina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad asmuo, siekiantis gauti pabėgėlio Lietuvos Respublikoje statusą, turi atitikti pirmiau minėtuose teisės aktuose įtvirtintą pabėgėlio statuso apibrėžimą pilna apimtimi, o ne iš dalies. Atsakovas nurodo, jog pareiškėjo atvejis nepatenka į įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties” 86 straipsnio (o tuo pačiu – ir 1951 m. Konvencijos „Dėl pabėgėlio statuso” 1 straipsnio A dalies 2 punkto) reguliavimo sferą. Tokią išvadą atsakovas padarė ginčijamame sprendime Nr. (15/6-5)-12PR-86, priimtame po Tvarkos apraše nurodyto tyrimo atlikimo. Pareiškėjo manymu, atsakovo atliktas tyrimas buvo neišsamus. Tokios pozicijos laikėsi ir pirmosios instancijos teismas.
Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties” 80 straipsnis nustato, jog prašymą suteikti prieglobstį iš esmės nagrinėja Migracijos departamentas, atlikdamas tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka šio įstatymo 86 ar 87 straipsnyje nustatytus kriterijus, taip pat ar nėra priežasčių, nurodytų šio įstatymo 89 straipsnyje. Tvarkos aprašo 65 punktas detalizuoja prieš tai minėtą nuostatą ir numato, jog, surinkę šio tvarkos aprašo 63–64 punktuose nurodytą informaciją, Migracijos departamento valstybės tarnautojai atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka 1951 m. Konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ nustatytą pabėgėlio sąvoką, įtvirtintą įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties” 86 straipsnio 1 dalyje, arba šio įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Taigi tam, kad galėtų priimti atitinkamą sprendimą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo, Migracijos departamento pareigūnai turi surinkti, išanalizuoti ir įvertinti Tvarkos aprašo 63-64 punktuose nurodyto pobūdžio informaciją, kuri pagrįstų arba paneigtų šias sąlygas, būtinas pabėgėlio Lietuvos Respublikoje statusui gauti: 1) prieglobsčio prašytojas jaučia visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas ir yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų arba už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų; 2) persekiojimas grindžiamas rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų pagrindu; 3) prieglobsčio prašytojas negali ar bijo naudotis savo pilietybės valstybės (neturint atitinkamos užsienio valstybės pilietybės – nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės) gynyba arba negali ar bijo į ją grįžti; 4) nėra priežasčių, dėl kurių nesuteikiamas pabėgėlio statusas.
Teisėjų kolegija, susipažinusi su asmens bylos Nr. (duomenys neskelbtini) ir nagrinėjamos bylos medžiaga, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog atsakovas, nesurinko visos atitinkamam sprendimui dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo pareiškėjui priimti reikalingos medžiagos, kas suponavo, jog Tvarkos apraše nurodytas tyrimas nebuvo išsamus.
Pareiškėjas nurodo jaučiąs pagrįstą baimę būti persekiojamas dėl tariamos žydų tautybės ir politinių įsitikinimų (nors nėra politinės partijos narys, aktyviai dalyvauja visuomeninėje-politinėje veikloje, kuriai nepritaria oficialioji (duomenys neskelbtini) valdžia, smerkia ekspansinę (duomenys neskelbtini) vidaus ir užsienio politiką, dėl ko nuogąstauja būti mobilizuotas ir pasiųtas į (duomenys neskelbtini)).
Tvarkos aprašo 63.5 punktas įpareigoja Migracijos departamento valstybės tarnautoją, nagrinėjantį prieglobsčio prašytojo, kuris turi teisę naudotis laikinu teritoriniu prieglobsčiu, prieglobsčio prašymą iš esmės, surinkti reikiamą informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę.
Ginčijamo Migracijos departamento sprendimo preambulėje nurodoma, jog šis sprendimas buvo priimtas vadovaujantis inter alia Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2007 m. rugpjūčio 29 d. išvada Nr. (15/6-5)-13PR-86RN „Dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui A. E. ir jo įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos” (toliau – ir išvada Nr. (15/6-5)-13PR-86RN).
Kaip matyti iš išvados Nr. (15/6-5)-13PR-86RN turinio, situacija (duomenys neskelbtini) žydų tautybės asmenų atžvilgiu yra apibūdinama remiantis vieninteliu šaltiniu, t. y. 2007 m. kovo 6 d. JAV Valstybės saugumo departamento ataskaita apie žmogaus teisių padėtį (duomenys neskelbtini), kurioje pateikiami bendro pobūdžio teiginiai apie padėtį (duomenys neskelbtini) 2006 m. Be to, išvados teiginiai, jog teisėsaugos institucijos ganėtinai aktyviai reaguoja į antisemitinius išpuolius, neatitinka Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2007 m. kovo 5 d. pažymos (duomenys neskelbtini), kuria taip pat buvo remiamasi atliekant tyrimą, teiginių, jog įstatymų vykdomoji valdžia neefektyviai vykdo savo pareigas dėl antisemitinių nusikaltimų.
Atkreiptinas dėmesys į tai, jog išvadoje Nr. (15/6-5)-13PR-86RN nėra pasisakoma, kiek reali yra galimybė, kad pareiškėjas bus mobilizuotas ir išsiųstas į (duomenys neskelbtini) arba kitus „karštuosius taškus”, bei kokios sankcijos jam grėstų tuo atveju, jeigu jis atsisakytų mobilizuotis, o dėl grėsmės būti persekiojamam dėl politinių įsitikinimų nurodoma, kad „nepaisant pranešimų apie tam tikrus žmogaus teisių pažeidimus, spaudos laisvės apribojimo kai kuriose srityse bei (duomenys neskelbtini) konflikto, (duomenys neskelbtini) pasaulyje yra laikoma demokratine teisine valstybe ir visaverčiu partneriu politiniame dialoge su Vakarų valstybėmis”.
Teisėjų kolegijos vertinimu, tokio pobūdžio informacija apie pareiškėjo kilmės valstybę nelaikytina pakankama, jog būtų galima spręsti dėl jo baimės būti persekiojamam pagrįstumo, o tuo pačiu – ir pabėgelio Lietuvos Respublikoje statuso suteikimo.
Tvarkos aprašo 63.2.1 punktas numato, jog Migracijos departamento valstybės tarnautojas, nagrinėjantis prieglobsčio prašytojo, kuris turi teisę naudotis laikinu teritoriniu prieglobsčiu, prieglobsčio prašymą iš esmės, parengia ir išsiunčia paklausimą Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybai, kurio reikia patikrinimui, ar yra paskelbta prieglobsčio prašytojo tarptautinė paieška, atlikti.
Kaip matyti iš asmens bylos Nr. (duomenys neskelbtini) medžiagos, toks paklausimas buvo išsiųstas, tačiau, iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro Nusiklatimų tyrimo vyriausiosios valdybos gavus atsakymą, jog yra nagrinėjamas (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijos Kriminalinės paieškos departamento prašymas dėl pareiškėjo paieškos, nebuvo paprašyta papildomos informacijos, dėl ko paieškomas prieglosčio prašytojas (pareiškėjas), t. y. kokios nusikalstamos veikos padarymu jis yra įtariamas, kas nagrinėjamos bylos kontekste, atsižvelgiant į jos specifiką, yra itin svarbu ir, priimant sprendimą dėl pabėgėlio Lietuvos Respublikoje statuso suteikimo, privalo būti vertinama.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, jog skundžiamas aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju atsakovas šią nuostatą pažeidė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendimą Nr. (15/6-5)-12PR-86 panaikino bei įpareigojo atsakovą pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo išnagrinėti iš naujo.
Atsižvelgusi į pirmiau išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, dėl ko jo naikinti nėra pagrindo, o atsakovo apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.