Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjui R. K. senatvės pensija paskirta VSDFV Kauno skyriaus Centro pensijų skyriaus 2004-07-28 sprendimu Nr. 3363. Pareiškėjas nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31 turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl pensija pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo nuostatas buvo perskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal minėto įstatymo 2 priede pateiktą formulę. Pareiškėjo atstovė 2013-12-06 kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių, prašydama pateikti duomenis apie tai, kokia suma pareiškėjui buvo sumažinta senatvės pensija. VSDFV Kauno skyrius 2013-12-30 raštu Nr. (10.1)S-88726 nurodė paskirtos ir perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensijos dydžius. Šį sprendimą pareiškėjas apskundė VSDFV, kuri 2014-03-24 sprendimu Nr.(6.5)I-2718 skundą tenkino iš dalies. Minėtą sprendimą pareiškėjas apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2015-04-28 sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, įpareigojo atsakovą pareiškėjo prašymą dėl termino atnaujinimo išnagrinėti ir priimti sprendimą, kitoje dalyje skundą atmetė. VSDFV 2015-10-28 sprendimu Nr.(6.5)I-6980 nusprendė atnaujinti pareiškėjo 2014-01-20 skundo nagrinėjimo terminą, tačiau nurodė, jog ginčijamas VSDFV Kauno skyrius 2013-12-30 raštas Nr. (10.1)S-88726 yra tik informacinio pobūdžio ir nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, todėl nėra pagrindo jo naikinti, taip pat nėra pagrindo įpareigoti VSDFV Kauno skyrių išmokėti pareiškėjui 2010-01-01 – 2011-12-31 negautą senatvės pensijos dalį, kadangi ji bus išmokėta Kompensavimo įstatymo nustatyta tvarka.

Ginčas byloje kilo dėl VSDFV 2015-10-28 sprendimo Nr. (6.5)I-6980 bei dėl laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31 vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies išmokėjimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas siekia, kad jam būtų priteista pritaikius Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012-09-21 oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėta dalis, susidariusi nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31.

Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarime pripažino, kad nagrinėjamoje byloje Laikinojo įstatymo aktuali 8 straipsnio 1 dalis (2009-12-09, 2010-10-26 redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Konstitucinis Teismas pripažino, kad įstatymų leidėjas, ginčijamu teisiniu reguliavimu sudaręs prielaidas dirbantiems tam tikrą darbą ar užsiimantiems tam tikru verslu senatvės pensijų gavėjams senatvės ir/ar valstybines pensijas sumažinti daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės ir/ar valstybinių pensijų gavėjams būtent dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, suvaržė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu, nes įgyvendinus šią jų teisę jiems paskirta senatvės ir/ar valstybinė pensija vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, buvo mažinama daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės ir/ar valstybinių pensijų gavėjams.

Byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjui, turinčiam draudžiamųjų pajamų, senatvės pensija buvo perskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, todėl atitinkamais laikotarpiais pareiškėjui buvo mokama mažesnė senatvės pensija inter alia dėl Laikinojo įstatymo nuostatų, Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimu pripažintų prieštaraujančiomis Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, taikymo.

Pažymėtina, kad pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio (2011-12-20 įstatymo Nr. XI-1821 redakcija) 1 dalies 1 ir 2 punktus, šio įstatymo taikymas senatvės pensijoms buvo numatytas iki 2011-12-31. Laikinojo įstatymo 8 straipsnis 2012-06-30 įstatymu Nr. XI-2195 buvo pripažintas netekusiu galios. Nagrinėjamam ginčui aktuali teisės norma buvo pašalinta iš Lietuvos teisės sistemos. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog tai pareiškėjos teisių pažeidimo pasekmių nepašalina (žr. 2014-04-22 nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014).

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą; iš šio konstitucinio imperatyvo kyla teismo pareiga asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai. Asmens teisės kreiptis į teismą realizavimas yra neatsiejamas nuo atitinkamų įstatymais nustatytų procesinių reikalavimų, kurių būtina laikytis. Nagrinėjamu atveju konstatavus, kad pareiškėjas tinkamai – laikydamasis įstatymo nustatytos tvarkos ir terminų – realizavo savo teisę kreiptis į teismą, iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies kylantys imperatyvai teismui ginti asmens teises realiai ir veiksmingai suponuoja pareiškėjo teisę reikalauti teisme pašalinti jo teisių pažeidimą, nulemtą Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo taikymo, perskaičiuojant ir išmokant jam paskirtą pensiją. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pažeistas pareiškėjo teises teismas privalo ginti, kadangi priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, garantuojančios asmens teisę į pensinį aprūpinimą, taip pat iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantys nuosavybės teisės apsaugos imperatyvai, o pati asmens teisė į teisminę gynybą būtų fiktyvi – asmuo, laikydamasis įstatymais nustatytų reikalavimų kreipęsis į teismą dėl iš Konstitucijos kylančių teisių gynimo, realiai šių savo teisių apginti negalėtų. Tai lemtų, kad teisinis reguliavimas, Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas, kas nesuderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 4 straipsnio 1 dalimi, draudžiančiais teismui (teisėjui) taikyti įstatymą, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta jos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė (Konstitucinio Teismo 2012-12-19 sprendimas).