- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-07-02
- Bylos Nr.
- 2A-2463-345/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-02830-2014-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Asta Radzevičienė, Alma Urbanavičienė, Henrichas Jaglinskis
- Ieškovas
- S. O.
- Atsakovas
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus rajono savivaldybės administracijai
- Kategorijos
- 30.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Henricho Jaglinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Astos Radzevičienės ir Almos Urbanavičienės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. O. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-471-855/2015 ieškovo S. O. ieškinį atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam asmeniui Vilniaus rajono savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo sudaryti žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, pripažinimo teisės išpirkti valstybinį žemės sklypą.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovas S. O. kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti jam teisę išpirkti žemės sklypą Nr. 432, kadastrinis Nr. 4152/0100, esantį Vilniaus r., Mickūnų sen., Galgių k., Kerpių g. 56 (toliau – Sklypas), ir įpareigoti atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NTA) sudaryti su juo žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį.
Ieškovas nurodė, kad Sklypas 1992 m. vasario 28 d. jam buvo išskirtas individualaus mūrinio namo ir ūkinio pastato statybai. Tais pačiais metais ieškovas gavo iš Mickūnų agrarinės tarnybos dokumentą dėl sumos, kurią jis turi sumokėti už Sklypą. Nors šis dokumentas nėra išlikęs, tačiau pinigus už sklypą (1 930 rublių) ieškovas sumokėjo per du kartus: 1992 m. balandžio 30 d. ir 1992 m. gegužės 12 d. Sklype gyvenamojo namo ieškovas nepastatė, kadangi jam nebuvo išduotas leidimas statybai. Ieškovas daug kartų kreipėsi į atsakingas institucijas dėl Sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, tačiau tai jokių rezultatų nedavė. Apie tai, kad Sklypas jam gali būti neparduotas, ieškovas pirmą kartą sužiojo tik 2014 m.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2015 m. kovo 2 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Ištyręs bylos svarstymui pateiktus dokumentus, teismas nurodė, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog jis 1992 m. gavo dokumentą iš Mickūnų agrarinės tarnybos dėl atsiskaitymo už Sklypą ir kad jis už Sklypą atsiskaitė. Teismas taip pat pažymėjo, kad nėra įrodymų, jog po 1992 m. gegužės 12 d., kai pasirašė Žemės sklypo naudojimo (nuomos) individualiai statybai sutartį, ieškovas kreipėsi su prašymu dėl Sklypo pirkimo. Vertindamas ieškovo teiginių dėl atsiskaitymo už Sklypą pagrįstumą, teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovų pateiktuose dokumentuose užfiksuota, jog toje pačioje vietovėje identiško ploto valstybinės žemės sklypai buvo įkainoti daugiau nei dvigubai didesne kaina, nei ieškovas nurodo sumokėjęs už Sklypą. Byloje nėra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovas iš tiesų sumokėjo už Sklypą 1 300 rublių. Teismas nurodė, kad iš 800 rublių mokėjimo paskirties nėra aišku, už kokį sklypą buvo mokama, kokiu pagrindu ir į kokią sąskaitą. Iš 1992 m. balandžio 30 d. kvite esančio spaudo dalies, anot teismo, galima spręsti, kad 800 rublių įmoka buvo sumokėta Mickūnų kolektyviniam ūkiui, kas kelia abejonių dėl ieškovo paaiškinimų teisingumo. Analogišką išvadą, t. y. kad pinigai buvo sumokėti ne už Sklypą, teismas padarė ir dėl 1 130 rublių kvito, nurodęs, jog ši suma pagal įrodymų viseto turinį buvo notarinis mokestis už 1992 m. gegužės 12 d. patvirtintą Žemės sklypo naudojimo (nuomos) individualiai statybai sutartį. Dėl to teismas padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog įvykdė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89 patvirtintų Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos ne konkurso tvarka miestuose, mietų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklių (toliau – Taisyklės) 2.3 punkte įtvirtintą sąlygą, suteikiančią teisę privatizuoti Sklypą.
Teismas nurodė, kad byloje nėra įrodymų, jog ieškovas Sklype būtų pradėjęs gyvenamojo namo statybą ir apie jo kreipimąsi dėl statybos leidimo ar kitų su statyba susijusių bei jai pradėti ir vykdyti reikalingų dokumentų išdavimo. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovo teiginiai, jog jis daug kartų kreipėsi į Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus atitinkamus darbuotojus dėl Sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, yra neįrodyti, t. y. nepateikti įrodymai apie prašymų pateikimą atitinkamoms įstaigoms. Teismas nurodė ir tai, kad Sklypas nėra suformuotas įstatymų nustatyta tvarka ir įregistruotas, jo kadastro duomenys nepatvirtinti. Apibendrindamas savo argumentus, teismas konstatavo, kad ieškovas neatliko tų veiksmų, kuriuos turėjo atlikti, siekdamas įsigyti Sklypą nuosavybėn.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Apeliaciniame skunde ieškovas prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.
Skunde teigiama, kad atsakovas neatliko Taisyklėse numatytų veiksmų ir savo kaltę dėl neapdairumo perkelia apeliantui. Tai, kad nėra išlikę pranešimai dėl Sklypo kainos rodo blogą atsakovo ir trečiojo asmens darbą. Apeliantas negali būti atsakingas už Vilniaus rajono žemėtvarkos buhalterinę apskaitą, t. y. už sumokėtų lėšų neapskaitymą. Teismo išvada dėl 1 130 rublių dydžio mokėjimo tikslo yra neteisinga, nes notarinį mokestį apeliantas sumokėjo grynaisiais, o notarinė rinkliava buvo mažesnė, t. y. 200 talonų (Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 1993 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. 5 22.1 punktas). Tikėtina, kad rinkliavos dydis buvo nurodytas klaidingai. Gyvenamojo namo statybos apeliantas negalėjo pradėti, kadangi nebuvo išpirktas Sklypas.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas prašo skundo netenkinti.
Atsikertant į skundo argumentus nurodoma, kad apeliantas nepateikė pakankamai įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog jis įgijo siekiamą įgyvendinti teisę (Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1, 3 punktai). Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 18 d. nutarimo Nr. 473 „Dėl perkamos žemės, miško ir vandens telkinių nominalios kainos bei išpirkimo tvarkos nustatymo“ nuostatas Sklypo kaina yra 5 583 rubliai. Įrodymų, kad iki 2004 m. vasario 21 d. sumokėjo šią sumą, apeliantas nepateikė.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo prašo skundo netenkinti.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, argumentai ir motyvai
Šioje byloje pareikštu ieškiniu apeliantas siekia teismine tvarka įgyvendinti teisės aktuose numatytą teisę, t. y. de jure privatizuoti Sklypą.
Apeliantas neneigia to, kad jo reikalavimo tenkinimo sąlygos yra įtvirtintos Taisyklėse ir Žemės įstatyme, pagal kurias už Sklypą turėjo būti nustatyta tvarka įmokėtos įmokos pinigais. Nesiaiškinant tos aplinkybės, ar apeliantas iš tiesų gavo ar vis dėlto ne 1992 m. mokėjimo pranešimą iš Vilniaus rajono Mickūnų agrarinės tarnybos, esminę reikšmę nagrinėjamu atveju turi apelianto 1992 m. balandžio 30 d. ir 1992 m. gegužės 12 d. atliktų mokėjimų teisinė kvalifikacija.
Pirmojo 800 rublių dydžio mokėjimo pagrindas buvo nurodytas – „už žemės sklypą ir planą“ (b. l. 106). Apeliantas neginčija pirmosios instancijos teismo išvados, kad ši suma tikėtinai buvo sumokėta Mickūnų kolektyviniam ūkiui, bet ne Vilniaus miesto (rajono) valdybai. Dėl kito 1 130 rublių dydžio mokėjimo, atlikto 1992 m. gegužės 12 d., paskirties klausimu pastebėtina, kad įmokos pavadinimas nurodytas – „Individualus sklypas“, o jos kodas – 1776 (b. l. 108). Pastarasis kodas, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, yra valstybinio mokesčio įmokos kodas, o pati įmoka sumokėta tą pačią dieną kai apeliantas ir Mickūnų agrarinė taryba pasirašė Žemės sklypo naudojimo (nuomos) individualiai statybai sutartį (b. l. 16–17). Joje atliktame notaro spaude įrašyta, kad valstybinis mokestis, t. y. mokestis už notarinį sutarties patvirtinimą, yra 1 130 rublių. Toks šių dokumentų turinio ryšys patvirtina, kad 1 130 rublių apeliantas turėjo sumokėti ne už Sklypą, bet atsiskaityti už atliktus notarinius veiksmus (CPK 185 straipsnis). Kitaip vertinti šių įrodymų teisėjų kolegija nemato pagrindo. Apelianto spekuliatyvūs svarstymai dėl klaidos nurodant notarinio užmokesčio dydį, neparemti jokiais konkrečiais įrodymais, neturi teisinės reikšmės. Faktą, kad 1 930 rublių negalėjo būti Sklypo kaina, be kita ko, įrodo ir pateikti duomenys apie tai, kokios buvo analogiškų sklypų išpirkimo kainos. Taigi apeliantas neįrodė, kad sumokėjo įmokas už Sklypą.
Remdamasi tuo, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepadarė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų, nuspręsdamas, jog apeliantas neįrodė būtinųjų sąlygų, numatytų Taisyklių 2.3 punkte ir Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1, 3 punktuose, pripažinti jo subjektinės teisės pažeidimą ir poreikį ją ginti (CK 1.137 straipsnio 1 dalis, 1.138 straipsnis).
Vilniaus apygardos Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 327 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.