Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Teisėjas P. Šimkus Procesinio sprendimo kategorija 1.1.8.9.2.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUOSPRENDIS

2005 m. spalio 12 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2005 m. liepos 13 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. B. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 22 str. 1 d., 149 str. 4 d. ir 150 str. 4 d. bei nuteistas laisvės atėmimu:

pagal 22 str. 1 d., 149 str. 4 d. – penkeriems metams šešiems mėnesiams;

pagal BK 150 str. 4 d. – trejiems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p. bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas penkeriems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2004 m. lapkričio 9 d., apie 19.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, malkinėje, esančioje Panevėžio r., Žibartonių kaime, Naujamiesčio g. 14, pargriaudamas mažametę K. M. , gim. (duomenys neskelbtini), ant žemės, numaudamas jos kelnes bei kelnaites, pasinaudodamas jos bejėgiška būkle dėl mažametystės, prieš jos valią, nes ji negalėjo suprasti su ja atliekamų veiksmų pobūdžio ir reikšmės, bei atimdamas jai galimybę priešintis, t.y. ranka uždengdamas burną, kad pastaroji negalėtų kviestis pagalbos, užguldamas ją savo kūnu, pasikėsino ją išžaginti, tačiau šio nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, nes dėl savo būsenos – girtumo, nesugebėjo savo lytinio organo – varpos įvesti į jos lytinius organus – makštį, savo lytinį organą – varpą trindamas K. M. tarp šlaunų ir išliedamas spermą jai ant kelnaičių bei šlaunų, tenkino savo lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu, t.y. seksualiai ją prievartavo.

Skunde nurodoma, kad pirmos instancijos teismas nuosprendyje nurodydamas, kad nėra galimybės taikyti LR BK 62 str., numatančio galimybę skirti švelnesnę bausmę nei sankcijoje numatyta bausmė, suklydo. Apelianto teigimu teismas už veikos, numatytos LR BK 22 str. 1 d., 149 str. 4 d. padarymą galėjo taikyti LR BK 62 str. 2 d. 4 p., kadangi iš bylos matyti, kad yra D. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir ši veika nutrūko pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, tai yra veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme numatytus reikalavimus, kuriems esant teismas gali skirti švelnesnę negu sankcijoje numatytą bausmę.

Byloje dalyvaujanti nuteistojo D. B. gynėja prašo jo apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. B. apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliantas skunde pagrįstai teigia, kad pirmos instancijos teismas, konstatuodamas, jog nėra sąlygų ir aplinkybių, leidžiančių D. B. taikyti LR BK 62 str. nuostatas, suklydo.

Pagal LR BK 62 str. 2 d. 4 p. teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta, bausmę tuo atveju, kai yra daugiau negu viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinimo stadijoje. Įstatymų leidėjas šią normą sukonstravo taip, kad švelnesnės, negu įstatymo numatyta bausmės skyrimo galimybė su turtinės žalos atlyginimu saistoma tik tuomet, kai turtinė žala realiai buvo padaryta. Taigi, darytina išvada, jog visiškas ar dalinis turtinės žalos atlyginimas LR BK 62 str. 2 d. taikymui yra būtinas tik tuo atveju, jei nusikalstama veika tokia žala buvo padaryta.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad šiuo atveju turtinė žala nukentėjusiajai nebuvo padaryta, tuo pagrindu civilinis ieškinys byloje nepareikštas. Taigi, lieka dvi būtinos sąlygos, kurioms esant teismas gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę: 1) turi būti ne mažiau, kaip dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir 2) veika turi būti nutrūkusi rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuosprendyje pripažino dvi D. B. atsakomybę lengvinančias aplinkybes, o būtent tai, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi bei tai, kad jis atlygino nusikaltimu padarytą žalą.

D. B. visose apklausose nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios pripažino savo kaltę, apie įvykdytą nusikaltimą laisva valia davė išsamius parodymus. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad jis nuoširdžiai gailėjosi dėl padaryto nusikaltimo – kritiškai vertino savo elgesį, krimtosi dėl įvykdyto. Todėl kaltininko prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi atsakomybę lengvinančia aplinkybe pirmosios instancijos teismas pripažino nepažeisdamas baudžiamojo įstatymo reikalavimų.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, jog D. B. taikytina dar viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 str. 1 d. 3 p. Paminėtas baudžiamojo kodekso straipsnis nustato, kad kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstamas kaltininko savanoriškas atlyginimas ar pašalinimas žalos, padarytos nusikalstamais veiksmais. Iš nukentėjusiosios motinos J. M. , liudytojos Z. B. bei paties nuteistojo parodymų matyti, kad D. B. nusikalstamais veiksmais padarytą žalą atlygino. Pažymėtina, kad šiuo atveju (BK 59 str. 1 d. 3 p.), skirtingai nei BK 62 str. 2 dalyje, atlygintina žala turi būti suprantama ne tik, kaip materialinių nuostolių atlyginimas, bet ir kaip fizinių bei moralinių padarinių pašalinimas.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje taip pat konstatavo, kad iš byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje patikrintų įrodymų seka, kad D. B. tyčia buvo nukreipta išžaginti mažametę. Šio nusikaltimo D. B. nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, kitaip tariant ši nusikalstama veika nutrūko pasikėsinant ją daryti.

Taigi, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus argumentus, apeliacinio teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad priešingai, nei savo nuosprendyje nurodė Panevėžio apygardos teismas, šiuo atveju skiriant D. B. bausmę už nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 22 str. 1 d., 149 str. 4 d., yra visuma baudžiamajame įstatyme numatytų sąlygų, leidžiančių taikyti LR BK 62 straipsnio nuostatas.

Skiriant bausmę teismas turi vadovautis Lietuvos Respublikos BK VIII skyriaus nuostatomis, o taip pat LR BK 41 straipsniu, kuriame įtvirtinta bausmės paskirtis. Teismas turi įvertinti nusikalstamos veikos pobūdį, jos pavojingumo laipsnį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, asmenybę charakterizuojančius duomenis, kitas byloje nustatytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybę. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Tačiau išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų, kuomet net ir pati švelniausia BK straipsnio sankcijoje numatyta bausmė, atsižvelgiant į visas aukščiau minėtas aplinkybes, yra per griežta ir bausmės paskirtis gali būti pasiekta paskyrus švelnesnę bausmę. Šie atvejai numatyti BK 54 straipsnio 3 dalyje ir BK 62 straipsnyje. Kaip matyti iš šios bylos medžiagos, D. B. atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra tos, kad jis pilnai prisipažino padaręs nusikaltimą ir pilnai atlygino nusikaltimu padarytą žalą. Kad padarė „negerai“, D. B. prisipažino nukentėjusiosios motinai iškart po įvykio, nuoširdžiai dėl to gailėjosi, neigiamai vertino savo veiką, krimtosi dėl padarytų veiksmų. Be to jis gera valia atlygino padarytą neturtinę žalą. Visa tai parodo mažesnį jo pavojingumą. Nors atsakomybę sunkinančia aplinkybe pirmos instancijos teismas pripažino tai, kad D. B. veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, tačiau D. B. neteistas, administracine tvarka nebaustas, Žibartonių pagrindinės mokyklos bei Kėdainių profesinio rengimo centro charakterizuojamas teigiamai, Žibartonių žemės ūkio bendrovės, kurioje jis dirbo mechanizatoriumi, pirmininkas charakterizavo jį kaip darbštų ir pareigingą darbuotoją, nusiskundimų iš kaimynų ir seniūnijos gyventojų apie D. B. blogą elgesį Krekenavos seniūnas nėra gavęs. Visų aukščiau išdėstytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą apie mažesnį D. B. asmenybės pavojingumą, o nusikaltimo padarymo aplinkybės – apie padarytų nusikalstamų veikų atsitiktinį, situacinį pobūdį.

Be to, byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad nusikaltimu sunkių fizinių ar moralinių pasekmių nukentėjusiajai nesukelta, nes ji pagal amžių, išsivystymo lygį, intelektą, su ja atliekamų veiksmų prasmės nesuvokė, dėl to nepergyvena, psichikos sutrikimų jai nenustatyta.

Teisėjų kolegija, svarstydama klausimą ar, byloje esant baudžiamojo įstatymo reikalaujamų sąlygų visumai, D. B. skirtina ar neskirtina švelnesnė negu įstatymo numatyta bausmė, įvertina ir tą aplinkybę, jog D. B. nustatytas lengvas protinis atsilikimas (b.l. 144).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad esant aukščiau paminėtoms byloje nustatytoms aplinkybėms, BK 41 straipsnyje nustatyti bausmės tikslai ir paskirtis geriau bus realizuoti D. B. pritaikant BK 62 str. 2 d. 4 p., 3 d. 1 p. nuostatas ir paskiriant švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 2 p.,

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2005 m. liepos 13 d. nuosprendį pakeisti.

Remiantis BK 62 str. 2 d. 4 p., 3 d. 1 p., D. B. pagal BK 22 str. 1 d., 149 str. 4 d. paskirti laisvės atėmimą trejiems metams ir aštuoniems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., bausmę, paskirtą pagal BK 22 str. 1 d., 149 str. 4 d., apėmimo būdu subendrinti su bausme, paskirta pagal BK 150 str. 4 d., ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą trejiems metams ir aštuoniems mėnesiams.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.