Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėja Nijolė Matuzevičienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-260-354/2008

1.2.14.5.3., 2.4.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. rugpjūčio 20 d.

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2008 m. birželio 4 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 5, 9 d. paskirta bausmė subendrinta su 2008 m. sausio 7 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme apėmimo būdu ir galutinė bausmė paskirta – laisvės atėmimas 3 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. K. nuteistas už tai, kad 2007 m. gruodžio 5 d. apie 7.00 val., (duomenys neskelbtini) P. E. priklausančiame name, panaudodamas fizinį smurtą – suduodamas tuščiu alaus buteliu nukentėjusiajam P. E. į kairį antakį ir tuo padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą dėl galvos sumušimo, muštinės veido žaizdos, panaudodamas P. E. priklausantį buitinį peilį – įremdamas jį nukentėjusiajam į kaklą ir pilvą, grasindamas juo papjauti, taip reikalaudamas atiduoti pinigus, pagrobė svetimą turtą – 30 Lt, priklausančių nukentėjusiajam, tuo padarydamas P. E. 30 Lt turtinę žalą.

Nuteistojo V. K. teigimu, peilio, kuriuo jis neva gąsdino P. E., jis net nėra matęs, ant peilio nei kraujo, nei jo pirštų atspaudų nėra, o pinigai, kuriuos jis turėjo, bei jo megztinis buvo ištepti jo krauju. Be to, kaip nurodoma skunde, yra prieštaravimų nukentėjusiojo P. E. ir liudytojais apklaustų policijos pareigūnų parodymuose dėl peilio bei pinigų radimo įvykio vietoje.

Apelianto nuomone, teismas jį nuteisė be jokių įrodymų, vadovaudamasis tik P. E. parodymais.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo V. K. gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų. Teismas pagrįstai pripažino V. K. kaltu ir nuteisė pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d.

Iš apeliaciniame skunde išdėstytų teiginių galima daryti išvadą, kad iš esmės nuteistasis ginčija įrodymų teisėtumą ir patikimumą, o būtent nukentėjusiojo P. E. parodymus ikiteisminio tyrimo metu, nes pastarasis, apelianto teigimu, parodymus keitė kelis kartus, o pirmosios instancijos teismas jais grindė apkaltinamąjį nuosprendį. Apelianto nuomone, dėl minėtų priežasčių teismas jį nuteisė be jokių įrodymų.

Atsakydama į šiuos apelianto argumentus, kolegija pažymi, kad įrodymais pripažįstami tik tokie duomenys, kurie ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje Lietuvos Respublikos BPK 271–292 str. nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos BPK 20 str. numatyti įrodymų požymiai paprastai atskleidžiami analizuojant konkrečias Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias duomenų rinkimą, pateikimą, tikrinimą, pripažinimą įrodymais ir įrodymų vertinimą.

Lietuvos Respublikos BPK 301 str. 1 d. norma reikalauja, kad nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Šios normas esmė yra ta, kad teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti: apklausti asmenis, perskaityti nukentėjusiojo ir kitų asmenų parodymus, duoti atliekant ikiteisminį tyrimą, ištirti rašytinius įrodymus. Lietuvos Respublikos BPK 276 str. 1 d. numatyti atvejai, kada teisiamajame posėdyje gali būti balsu perskaitomi kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis priimtas nepažeidžiant minėtų Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų.

Apylinkės teismas, nustatęs, kad nukentėjusysis P. E. yra miręs (t. 1, b. l. 65), teisiamajame posėdyje perskaitė jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 51). Kolegija pritaria tokiam pirmosios instancijos teismo sprendimui, nes akivaizdu, kad minėto proceso dalyvio mirtis daro negalimą jo dalyvavimą procese.

Tokiu būdu, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai nukentėjusiojo P. E. parodymus laikė įrodymais.

Nuteistasis V. K. viso bylos proceso metu neigė reikalavęs iš P. E. pinigų bei grasinęs peiliu (t. 1, b. l. 177, 181, t. 2, b. l. 28-29), teigdamas, kad P. E. konflikto metu jis tik padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Tokius V. K. parodymus kolegija vertina kaip jo gynybinę poziciją, siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės ar sušvelninti savo teisinę padėtį ir pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai sprendžiant apelianto kaltės klausimą vadovautis nukentėjusiojo P. E. parodymais.

Nukentėjusiojo P. E. parodymai, kaip teisingai konstatuojama skundžiamame nuosprendyje, ikiteisminio bylos tyrimo metu buvo nuoseklūs, patvirtinti kitais bylos duomenimis, todėl netikėti jais nėra jokio pagrindo. Nukentėjusysis P. E. tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo pareigūno, tiek ikiteisminio tyrimo teisėjos kategoriškai tvirtino, kad V. K. grasindamas peiliu reikalavo iš jo daugiau pinigų, nors jis smulkius pinigus buvo jam jau atidavęs, po to, kai šis sudavė jam buteliu į galvą (t. 1, b. l. 42-43, 45, 51-55). Šie procesiniai veiksmai atkilti nepažeidžiant Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklausiant nukentėjusįjį dalyvavo ir pats nuteistasis V. K. bei jo gynėjas, kurie girdėjo nukentėjusiojo parodymus, tačiau jokių klausimų nukentėjusiajam nepateikė.

Nukentėjusiojo P. E. parodymus apie pinigų reikalavimą ir grasinimą peiliu patvirtino liudytojais apklausti pareigūnai J. Ž., T. T. ir K. B. (t. 2, b. l. 47-50), teisme atpasakoję nukentėjusiojo parodymus, duotus tuojau po įvykio. Nukentėjusioji G. M. analogiškai atpasakojo iš P. E. sužinotas įvykio aplinkybes (t. 2, b. l. 30). Liudytoja J. B., nurodžiusi, kad V. K., prašydamas jį vežti prie P. E. namo jai sakė, jog važiuoja pasiimti pinigų ir liepė laukti (t. 2, b. l. 31-32), paneigė apelianto versiją apie tai, kad jis buvo nusprendęs su P. E. išgerti degtinės butelį, kurį šis dar turėjo kažkur įsigyti ir parnešti. Liudytoja J. B. teisme taip pat patvirtino, kad išgirdusi name triukšmą bei reikalavimą duoti pinigus, pradėjo važiuoti iš kiemo ir tik tada išėjęs V. K. jai pasakė, kad į Mažeikius jis važiuos vėliau. Nuteistojo V. K. parodymus, kad jis jokių pinigų iš nukentėjusiojo nereikalavo, negavo ir nepaėmė, paneigia ir M. Riomerio universiteto teismo medicinos instituto serologijos ir DNR laboratorijos specialistų išvada apie tai, kad ant 10 Lt kupiūros, kuri buvo iš jo paimta policijos pareigūnų, rasti žmogaus kraujo pėdsakai ( t. 1, b. l. 31-32). Šio tyrimo išvados atitinka tyrimo metu duotus nukentėjusiojo parodymus apie tai, kad jis smulkius pinigus - 10 Lt ir 20 Lt, kruvinomis rankomis po padaryto buteliu galvoje sužalojimo ėmė iš paso, kur šie buvo padėti, taip šie pinigai buvo sukruvinti.

Visuma šių bylos duomenų apie nuteistojo V. K. nusikalstamo sumanymo turinį bei jo dinamiką viso nusikaltimo darymo metu atskleidžia objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius ir kolegijai leidžia konstatuoti, kad V. K., siekdamas užvaldyti P. E. turtą – pinigus, nukentėjusiajam P. E. sudavė buteliu į galvą, tuo padarydamas pastarajam nežymų sveikatos sutrikdymą, po to panaudodamas peilį – įremdamas nukentėjusiajam P. E. į kaklą bei pilvą, reikalavo pinigų ir pagrobė 30 Lt. V. K. nusikalstamą veiką padarė tiesiogine tyčia, nusikalstamą sumanymą – užvaldyti svetimą turtą – įgyvendino smurtaudamas ir panaudodamas peilį prieš nukentėjusįjį P. E.. Todėl jo nusikalstamas veikimas kvalifikuotas teisingai, kaip plėšimas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d.

Nuteistojo V. K. apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, jog ant peilio, kuriuo jis neva gąsdino P. E., nei kraujo, nei jo pirštų atspaudų nėra, o pas jį rasti pinigai ištepti jo krauju, yra nepagrįsti ir prieštaraujantys byloje nustatytoms aplinkybėms. Kaip matyti iš specialisto išvados (t. 1, b. l. 30-38), ant peilio rastas P. E. kraujas, o kam priklauso kraujo pėdsakai, rasti ant 10 Lt nominalo kupiūros, nebuvo galima nustatyti. Pirštų atspaudų buvimas ant įvykio vietoje paimto peilio nebuvo tirtas.

Nepagrįsti ir apelianto teiginiai apie neatitikimus nukentėjusiojo P. E. ir liudytojų parodymuose apie peilio bei pinigų radimą įvykio vietoje. Tiek nukentėjusysis P. E., tiek liudytojais apklausti policijos pareigūnai vienodai nurodė, kad įvykio vietos apžiūros metu peilis buvo rastas koridoriuje, o įvykio metu numestus pinigus, P. E. teigimu, grįžęs kartu su policijos pareigūnais jis pasiėmė. Todėl nėra prieštaravimų nukentėjusiojo P. E. ir liudytojų, nurodžiusių, jog P. E. pinigus turėjo rankoje, parodymuose.

Bausmė nuteistajam V. K. paskirta motyvuotai, nepažeidžiant bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, nurodytų Lietuvos Respublikos BK 54 str. Pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad apeliantas neišnykus teistumui padarė sunkų nusikaltimą, baustas administracine tvarka, charakterizuojamas neigiamai, nedirba, neturi legalaus pragyvenimo šaltinio ir nuolatinės gyvenamosios vietos, atsižvelgė į nustatytą jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.).

Minėtos aplinkybės byloja apie susiformavusias antivisuomenines nuteistojo V. K. nuostatas, apie tai, kad jo nusikalstamas veikimas nebuvo atsitiktinis neigiamas poelgis. Todėl V. K., kaip didesnį pavojų visuomenei keliančiam asmeniui, pirmosios instancijos teismas pagrįstai paskyrė realią laisvės atėmimo bausmę, neviršijančią Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. numatytos tokios bausmės vidurkio (vidurkis 3 metai 7 mėnesiai 15 dienų). Todėl, kolegijos nuomone, V. K. paskirta bausmė nei rūšimi, nei dydžiu nėra aiškiai per griežta ir ją švelninti nėra pagrindo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas ir jį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. K. apeliacinį skundą atmesti.