Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Paaiškina, kad vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 99 straipsnio 2 dalies (redakcija, galiojusi iki 2015 m. rugsėjo 1 d.) nuostatomis, kurios draudžia bet kokį susirašinėjimą su asmenimis, kurie nėra sutuoktiniai ar artimi giminaičiai, pareiškėjas T. M. negalėjo iki Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimo įsigaliojimo susirašinėti. Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas visada turėjo teisę bei galimybę susirašinėti su artimaisiais giminaičiais, kurie yra laisvėje, tai nėra draudžiama. Pažymi, kad vadovaujantis įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekso 99 str. 2 d. atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ Nr. KT8-N4/2015, Lukiškių TI-K laikomi asmenys turi galimybę susirašinėti su kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomais nuteistaisiais, kuriuos nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai.

Lukiškių TI-K šiuo atveju vadovavosi BVK 99 straipsnio 2 dalies (redakcija, aktuali iki 2015 m. rugsėjo 1 d.), pagal kurią kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas. Kadangi BVK nustato bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus (BVK 1 straipsnio 1 dalis), BVK iš esmės laikytinas procesiniu teisės aktu, nenustatančiu jokių materialinių teisės normų, todėl BVK nuostatų taikymo atveju negalima remtis BK 3 straipsnio nuostatomis, reglamentuojančiomis baudžiamojo įstatymo galiojimą laike. BVK nustato, jog bausmės yra vykdomos pagal jų vykdymo metu galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus (BVK 3 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad kalint Lukiškių TI-K jam nebuvo užtikrinta teisė į susirašinėjimą su kitose įkalinimo įstaigose esančiais asmenimis.

Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. LVAT praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A525-1355/2010, Nr. A82-932/2011).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (LVAT 2012-02-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).

Pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas prašo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų senaties terminą.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Senaties terminas skaičiuojamas nuo pareiškėjo skundo padavimo dienos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2010 m. spalio mėn. iki 2015 m. vasario 24 d. Pareiškėjas skundą teismui padavė 2017 m. rugsėjo 11 d. (pagal išsiuntimo datą ant voko, b. l. 2) ir reikalavimui dėl dalies žalos atlyginimo praleido ieškinio senaties terminą.

Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes.

Pažymėtina, kad pareiškėjas apie savo pažeistas teises (jam taikomą (jeigu buvo taikomas) draudimą susirašinėti) žinojo ne Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui priėmus nutarimą, o tada, kai ginčui aktualios nuostatos buvo taikomos. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog buvo objektyviai užkirstos galimybės kreiptis į teismą. Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. spalio mėn. iki 2014 m. rugsėjo 10 d.

Ieškinio senaties termino pabaiga yra savarankiškas pagrindas atmesti reikalavimą (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis; žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-01-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Šiuo atveju teismui neatnaujinus termino reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. spalio mėn. iki 2014 m. rugsėjo 10 d., skundas šioje dalyje atmestinas. Atsižvelgiant į tai, teismas toliau pasisako tik dėl reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2014 m. rugsėjo 11 d. iki 2015 m. vasario 24 d.

Ginčo teisinius santykius (ginčo laikotarpiu) reglamentavo Bausmių vykdymo kodeksas (toliau – BVK). Šio kodekso 99 straipsnio, reglamentuojančio nuteistųjų teisę susirašinėti, 2 dalyje nustatyta, kad kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas.

Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 26 d. nutarimu pripažino, kad BVK 99 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Remiantis šiame nutarime pateiktu aiškinimu, BVK 99 straipsnio 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu nebuvo sudaryta pakankamai prielaidų individualizuoti susirašinėjimo teisės ribojimus, įvertinus individualią nuteistųjų padėtį ir kitas svarbias aplinkybes, dėl to šis teisinis reguliavimas vertintas kaip ribojantis kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų teisę susirašinėti labiau, nei būtina siekiant teisėtų ir visuotinai svarbių tikslų. Ši ginčui aktuali teisės nuostata neteko galios 2015 m. rugsėjo 1 d. ir nuo tada netaikoma.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (LVAT 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007; LVAT 2011 m. lapkričio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (Administracinių bylų teisenos įstatymas 56 straipsnio 4 dalis).

Pirminiame skunde pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad Lukiškių TI-K jo atžvilgiu taikė BVK 99 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą ribojimą, tačiau kaip konkrečiai šis ribojimas pasireiškė, pareiškėjas nedetalizavo ir jokiais įrodymais nepagrindė. Skundo papildyme (b. l. 7) pareiškėjas jau nurodė, kad būdamas Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje siuntė laišką Lukiškių TI-K laikomai D. L., tačiau korespondencija jam buvo grąžinta. Tokie pareiškėjo skundo teiginiai yra abstraktūs, nenurodyta, kada buvo siunčiamas laiškas, neaišku, ar ant korespondencijos buvo nurodytos jos grąžinimo priežastys, nes laiško pareiškėjas neišsaugojo. Kitų asmenų, neartimų giminaičių, pažįstamų, su kuriais pareiškėjas norėjo susirašinėti, skunduose pareiškėjas nenurodė. Pareiškėjas taip pat nenurodė ir to, kad Lukiškių TI-K administracijai buvo išreiškęs pretenzijas dėl galimai jo atžvilgiu taikyto draudimo, todėl vertintina, jog tokių pretenzijų pareiškėjas neturėjo. Tai patvirtina ir Lukiškių TI-K Administracijos reikalų skyriaus pareigūno 2017 m. spalio 16 d. tarnybinis pranešimas, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K administraciją dėl susirašinėjimo teisės ribojimo jo buvimo įstaigoje laikotarpiu nuo 2010 m. spalio mėn. iki 2015 m. vasario 26 d. nesikreipė (b. l. 16).

Teismo vertinimu, vien tik abstrakčių pareiškėjo teiginių dėl susirašinėjimo teisės ribojimo, nepakanka daryti išvadai, kad jo teisės šiuo aspektu buvo pažeistos. Teismas pažymi, kad ginčo laikotarpiu BVK 99 straipsnio 2 dalies nuostata buvo galiojanti ir Lukiškių TI-K neturėjo pagrindo jos nesilaikyti, kas savaime Lukiškių TI-K administracijos veiksmų neteisėtumo nepatvirtina.

Minėta, kad valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tik tada, kai konstatuojami neteisėti veiksmai, neturtinės žalos padarymo faktas ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Šioje administracinėje byloje aplinkybių, suponuojančių neturtinės žalos padarymą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Teismas pažymi, jog pareiškėjas, nors ir reiškia pretenzijas dėl jam taikyto draudimo susirašinėti, tačiau pateikia tik bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįstus samprotavimus, kurie nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus bei, kad siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Byloje taip pat nėra jokių duomenų apie pareiškėjui kilusią neturtinę žalą. Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų bei patirtos žalos fakto ir priežastinio ryšio, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, yra nepagrįstas ir atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis, tuo kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo T. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per mėnesį nuo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai.