Vilniaus regiono apylinkės teismo nutartis

Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėjas Vaclavas Karšulis,

sekretoriaujant I. Mečkovskajai, dalyvaujant pareiškėjui I. R., jo atstovei adv. N. Pakalkienei, nukentėjusiajai S. S., jos atstovui adv. V. Poplovuchinui, Vilniaus rajono savivaldybės tarybos administracinė komisijos atstovui T. B., išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal I. R. (I. R., a. k. (duomenys neskelbtini) gimusio (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini) skundą dėl Administracinės komisijos prie Vilniaus rajono savivaldybės tarybos (toliau – Administracinės komisijos) 2012 m. gegužės 29 d. nutarimo Nr. (duomenys neskelbtini),

Aprašomoji dalis

nustatė:

2012 m. balandžio 24 d. Vilniaus apskrities VPK Vilniaus rajono PK įgaliotas pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą I. R. už tai, kad 2012-04-17 apie 18 val. (duomenys neskelbtini) jam priklausantis šuo įkando į veidą S. S., kuri dėl minėto įvykio patyrė veido sužalojimus, t. y. kaip padariusiam ATPK 110 str. 5 d. numatytą administracinį teisės pažeidimą.

Papildomai pateiktame paaiškinime I. R. nurodo, kad tai, jog benamiai šunys laksto šalia vedžiojamų naminių gyvūnų, negali būti vertinama kaip žmogaus veikla - to gyvūno laikymas, nes viešoje vietoje tokie gyvūnai laksto nuolat (ypač (duomenys neskelbtini)), laisvai, nevaržomai, o jų komfortas ar diskomfortas priklauso ne nuo konkretaus žmogaus, tačiau nuo neapibrėžto žmonių rato, kurie galimai patenka į tokio gyvūno judėjimo zoną. I. R. niekada nelaikė to šuns savu, nesuteikė jam vardo ir jo nelaikė apibrėžtoje teritorijoje. I. R. jautė moralinę pareigą užjausti nukentėjusiąją dėl patirto išgąsčio, nes lojo ir bėgo prie jos ir I. R. priklausantis mažas šuniukas, kuris buvo be pavadėlio, ir tik todėl I. R. bandė dėl įvykio taikiai susitarti.

Teismo posėdžio metu I. R. paaiškino, kad 2012-04-17 turėjo du šunis - vieną didelį, juodos spalvos, antrą mažą, šviesiai rudos spalvos. Trečias benamis šuo atsiranda pastoviai. Paaiškinime policijai parašyta, kad jo tris šunys, tačiau taip nėra. Tyrėjas turbūt ne taip suprato. Aiškino tyrėjui, kad trečias šuo ne jo. Visi jo gaili ir maitina. Nukentėjusioji suklupo ant savo šuns, ji pasilenkė prie jos, apkabino, o jis išsigando ir įdrėskė jai. Tą patį vakarą nuėjo jo žmona pas juos pasiūlyti pagalbos. Siūlė pagalbą, nes yra kaimynai. S. S. reikalavo 2000 litų, 7000 litų.

Liudytojas R. L. teismo posėdžio metu paaiškino, kad I. R. sklypo ribose buvo trys šunys. Du geltoni, beveik vienodo dydžio, vienas iš jų buvo pastoviai kelyje. Kiti du buvo I. R. sklype, ar voljere. Buvo ne kartą sutikęs I. R. su trimis šunimis per daugiau nei metų laikotarpį.

Liudytojas A. L. paaiškino, kad bendrauja su I. R. dukra. Nematė, kad R. maitintų šunį. Nematė to šuns I. R. sklype. I. R. turi du šunis, - vieną didelį, kitą mažą, rudą. Tikriausiai tas benamis atbėgo, kaip ir anksčiau lakstydavo. Po įvykio šuniuko seniai nėra.

Liudytojas A. G. (A. G.) paaiškino, kad bendrauja su nukentėjusiąja. Ši jam papasakojo, kad jai įkando šuo, kurį vedžiojo I. R.. Suprato, kad tai R. šuo. I. R. jis matė vaikštantį visada su trimis šunimis.

Liudytojas J. O. paaiškino, kad žino, jog I. R. turi vieną didelį juodą šunį, kurį vedžiodavo. Atrodo, jie turėdavo dar vieną mažą šuniuką. Daugiau šunų neteko matyti. Bendrijoje yra daug valkataujančių šunų.

Liudytojas L. Ž. (L. Ž.) paaiškino, kad yra I. R. kaimynas. Šuos bėgiojo ne tik pas I. R.. Jis visur bėgiojo. Kaimynai paduodavo jam maisto. Būdavo, kad kai I. R. vedžiojo savo šunis, tas rudas šuo bėgioja šalia. I. R. kieme jam neteko matyti to šuns.

Liudytojas T. J. (T. J.) paaiškino, kad atvyko pagal skundą išsiaiškinti aplinkybes. I. R. jis klausė, kam priklauso šuo, kuris sužalojo S. S.. Kiek atsimena, įvykyje buvo du šunys. I. R. jam pasakė, kad vienas iš tų šunų priklauso jam, kitas dalinai priklauso jam, nes jis buvo valkataujantis ir I. R. tą šuniuką priglaudė. Tas šuo buvo prižiūrimas minėto asmens, todėl jis priėmė sprendimą, kad I. R. priklauso tas šuo. Buvo atvykęs pas I. R. į namus, aptiko du šunis, trečio nematė. Jei apsiėmė I. R. saugoti ir maitinti tą šunį, tai jis ir yra atsakingas už jį.

Liudytoja T. S. paaiškino, kad po įvykio atėjo I. R. žmona atsiprašyti. Sakė, kad pastoviai vaikščiojo su tuo šunimi ir nieko tokio nebuvo. Ji prisipažino, kad tai visi jų šunys, kad jie vaikšto su jais. Pastoviai I. R. vaikščioja su tais šunimis. I. R. neneigė, kad tai jo šuo, siūlė pinigų. Vėliau vyresnioji dukra prisistatė, kad ji yra globėja visų šunų, kad ji atsakinga už viską. Klausimas buvo dėl sumos dydžio ir dėl to, kad nerašytumė pareiškimo, o ne kad įkando ne jų šuo.

Liudytojas I. S. (I. S.) paaiškino, kad jam nuvykus iškart po įvykio I. R. pasiūlė pagalbą. Buvo I. R. trys šunys ir S. S. vienas. I. R. du mažesni, kitas didelis, kuris buvo pririštas prie medžio. Kitą dieną atėjo I. R. žmona ir siūlė 100 litų. Jie sakė, kad tai jų šunys. I. R. sakė, kad tai jo šuo, atsiprašė.

Liudytoja G. R. paaiškino, kad ji po įvykio nuėjusi pas S. S. sakė, kad tai jos du šunys. Tegul visa atsakomybė būna ant jos. Sakė, kad trečias ne jų šuo, o benamis.

Liudytoja J. R. paaiškino, kad tas benamis šuo bėgiojo laukuose. Iki įvykio ji matė tą benamį šunį, kuris visur vaikščiojo, tačiau jo nemaitino. Surašius protokolą tyrėjas sakė, kad dėl šunų viską reikia aiškintis teisme. Pinigus S. S. siūlė draugiškai, kaimyniškai, nes jų antras šuo lakstė, kai vyko tie įvykiai.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

ATPK 110 str. 5 d. yra nustatyta atsakomybė už Gyvūnų įsigijimo, laikymo, veisimo, dresavimo, gabenimo ir prekybos jais taisyklių bei atskirų rūšių gyvūnų registravimo gyvenamosiose vietovėse taisyklių pažeidimą, padariusį žalos asmens sveikatai ar turtui. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2007-03-23 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintų Gyvūnų laikymo ir priežiūros Vilniaus rajone taisyklių 36 p. nustato, kad savininkai privalo garantuoti, kad gyvūnų ir pavojingų gyvūnų auginimas ir laikymas nekels grėsmės ir nepakenks žmonių sveikatai, nuosavybei, nepažeis kitų asmenų teisių ir interesų. Tose pačiose taisyklėse apibrėžiama, kad gyvūno savininkas – kiekvienas ne jaunesnis kaip 16 metų fizinis arba juridinis asmuo, kuris nuolat arba laikinai augina gyvūną; gyvūno laikymas – žmogaus veikla, nuo kurios priklauso gyvūno egzistavimo zoohigienos sąlygos, komfortas ar diskomfortas; beglobiai gyvūnai – palaidi, be savo šeimininkų viešose vietose esantys naminiai gyvūnai. Analogiškai gyvūnų savininko sąvoką ir gyvūno laikymo sąvoką apibrėžia Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo (2004 m. sausio 27 d. įstatymo Nr. IX-1978 redakcija) 2 str. 15 p., 2 str. 14 p. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas teisės aktų nuostatas, teisės aktai gyvūnų priklausymo savininkui faktą sieja ne su nuosavybės teisiniais santykiais, bet su tuo, kieno žinioje (kieno laikomas) konkrečiu atveju yra gyvūnas (šuo). Teisės aktai skiria ir laikiną gyvūno laikymą (LVAT 2010 m. kovo 10 d. nutartis N756-234/2010).

ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir ABTĮ 57 str. 6 d., kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Teismo nuomone, administracinė komisija išsamiai ir tinkamai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino ir įvertino surinktus įrodymus.

Administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo tiek Administracinėje komisijoje, tiek teisme metu, I. R. paaiškinimai nebuvo vieningi ir nuoseklūs. Savo skunduose ir nagrinėjant pažeidimą Administracinėje komisijoje jis nurodė, kad S. S. įkando jos pačios šuo. Tačiau iš karto po įvykio jis buvo pas S. S., atsiprašė dėl įvykio, neginčijo, kad ją sužalojo jos šunys. Greta tvirtinimo, kad nukentėjusiąją sužalojo jos pačios šuo, I. R. įrodinėja, kad šuo, kuris sužalojo nukentėjusiąją jam nepriklauso, o buvo tik greta jo šunų ėjęs šuo. Jei S. S. būtų įkandęs jos pačios šuo, nebebūtų keliamas klausimas, kam priklauso kitas, mažesnis šuo, kuris S. S. tvirtinimu ją sužalojo. I. R. po įvykio su savo šeimos nariais kelis kartus lankėsi pas nukentėjusiąją, siūlė jai pagalbą bei pinigų, norėjo taikiai išspręsti konfliktą. Tokie pareiškėjo veiksmai įrodo jį jautus kaltę dėl įvykio. Pokalbių metu nebuvo keliamas klausimas, kad S. S. sužalojo ne I. R. šuo. Remiantis bylos duomenimis matyti, kad nukentėjusiajai įkando kartu su I. R. ėjęs rudos spalvos šuo.

Pareiškėjas tvirtina, kad šuo buvo benamis, jam nepriklausė, o tik ėjo šalia jo šunų, todėl jis negali būti laikomas jo savininku ir negali atsakyti už to šuns veiksmus. Pareiškėjas, jo šeimos nariai ir liudytojai L. Ž., A. L. ir J. O. tvirtino, kad minėtas šuo I. R. nepriklausė, tačiau nukentėjusioji, jos šeimos nariai, liudytojai R. L., A. G. tvirtino, kad matė I. R. visuomet vaikštantį su trimis šunimis ir laikė juos pareiškėjo šunimis. Tyrusiam įvykio aplinkybes T. J. I. R. aiškino, kad vienas iš įvykyje dalyvavusių šunų priklauso jam, kitas dalinai priklauso jam, nes jis buvo valkataujantis ir I. R. tą šuniuką priglaudė. I. R. 2012-05-15 bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad namuose laiko du šunis, o vieną didesnį – kieme. Taigi, įvertinus visas bylos aplinkybes, tai, kad I. R. iškart po įvykio neneigė, kad jam priklausantis šuo įkando nukentėjusiajai, kad bandė su ja susitarti ir siūlė pagalbą, kad nurodė, jog S. S. sužeidęs šuo vaikščiodavo su juo, kai jis vedžiojo savo šunis, kad jis jį priglaudė, akivaizdu, kad I. R. priglaudė benamį šunį, todėl šį santykį galima pripažinti laikina gyvūno globa, o I. R. laikytinas atsakingu ir turinčiu pareigą elgtis taip, kad šuo nekeltų grėsmės aplinkiniams.

Įrodyta, kad I. R. vedžiodamas šunis be pavadėlio ir be antsnukių neužtikrino, kad jie nekels grėsmės ir nepakenks žmonių sveikatai, nuosavybei, nepažeis kitų asmenų teisių ir interesų ir taip pažeidė Gyvūnų laikymo ir priežiūros Vilniaus rajone taisyklių 36 p., dėl ko buvo sužalota S. S.. Įvertinus visas bylos aplinkybes laikytina įrodyta, kad I. R. padarė pažeidimą, numatytą ATPK 110 str. 5 d., jam paskirta vidutinė sankcijoje už padarytą pažeidimą numatyta administracinė nuobauda atitinka padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, teisingumo ir protingumo kriterijus ir nėra per griežta, todėl I. R. skundas atmestinas, o Administracinės komisijos prie Vilniaus rajono savivaldybės tarybos nutarimas paliktinas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

I. (I.) R. skundą atmesti.

Administracinės komisijos prie Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2012 m. gegužės 29 d. nutarimą Nr. (duomenys neskelbtini)palikti nepakeistą.

Nutartis per 20 dienų nuo paskelbimo gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus rajono apylinkės teismą.