Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-61/2012Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.1.,2.1.7. Teisminio proceso Nr. 1-40-2-00001-1997-4 1.2.14.5.1.; 2.1.15.3.3.2.; 2.3.6.4.5.

2012 m. liepos 5 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro ir nukentėjusiųjų O. V. P. bei J. P. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. vasario 19 d. nuosprendžio, kuriuo D. F. (buvusi pavardė – M.) pagal Lietuvos Respublikos BK (toliau – BK) 104 straipsnį (BK 1961-06-26 įstatymo Nr. VIII-7 redakcija, su pakeitimais ir papildymais galiojusi iki 2003-05-01) išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. F. pagal BK 104 straipsnį buvo kaltinamas tuo, kad 1996 m. gruodžio 31 dieną, apie 1–2 valandą, bute, esančiame Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), A. P. tyčia sudavė rankomis ir kojomis ne mažiau kaip dvylika smūgių į galvos ir kaklo sritį, dėl to nukentėjusiajai padarė poodinę kraujosruvą kairės akies apatiniame voke ir kairiame skruoste, povoratinklinę kraujosruvą, galvos smegenų sumušimą, poodines kraujosruvas kaktoje, nosies nugarėlėje, dešiniame skruoste, smakre, lūpose, dešiniajame viršugalvyje, kairės ausies kaušelyje, kairiame užausyje, pasmakrėje, kaklo priekiniame paviršiuje, nubrozdinimus kairiame užausyje, kaktos dešinėje, nosies viršūnės dešinėje, dėl to nuo galvos smegenų sumušimo ir povoratinklinės kraujosruvos A. P. mirė, tokiu būdu jis tyčia nužudė A. P..

Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos skyriaus prokuroro apeliaciniame skunde teigiama, kad Šiaulių apygardos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi teismas padarė išvadas, neatitinkančias byloje surinktais duomenimis nustatytų aplinkybių.

Pasak prokuroro, apygardos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, iš esmės rėmėsi vien tik išteisintojo D. F. nenuosekliais ir prieštaringais parodymais, o kitus byloje surinktus duomenis nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė. Byloje liko neištirta aplinkybė, dėl kokių priežasčių D. F. 1996 m. gruodžio 31 d. staiga išvyko iš Lietuvos ir slapstėsi Rusijos Federacijoje naudodamasis suklastotu pasu. Apygardos teismas, remdamasis vien tik D. F. parodymais, padarė nepagrįstą išvadą, kad pastarasis A. P. nužudymo dieną išvykimą į Rusiją planavo jau seniai, buvo gavęs šios valstybės vizą, o į Lietuvą negrįžo sužinojęs apie A. P. nužudymą ir baimindamasis dėl savo gyvybės. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad byloje esantys duomenys, gauti iš Rusijos Federacijos kompetentingų institucijų, patvirtina, kad D. F. minimu laikotarpiu nebuvo įtrauktas į asmenų sąrašą, gavusių vizą į Rusijos Federaciją. Vadinasi, 1996 m. gruodžio 31 d. D. F. į Rusijos Federaciją išvyko neplanuotai, neturėdamas tam reikalingos kelionės vizos. Šią aplinkybę patvirtina ir byloje apklaustų liudytojų L. P., A. P., V. M., A. M. parodymai, kuriuose šie liudytojai teigė, kad nežinojo apie D. F. planus 1996 m. gruodžio 31 d. išvykti į Rusijos Federaciją. Maža to, tą aplinkybę, kad Fridmano kelionė į Rusiją nebuvo planuota iš anksto, patvirtina tai, kad laikotarpiu nuo 1996 metų lapkričio mėnesio iki 1997 metų sausio mėnesio Šiaulių miesto apylinkės teisme buvo nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje kaltinamuoju pripažintas D. F. ir jam paskirta kardomoji priemonė – 4000 Lt dydžio užstatas. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad D. M. buvo įteiktas šaukimas atvykti į 1997 m. sausio 9 d. vyksiantį teisiamąjį posėdį. Be to, prokuroro teigimu, pirmosios instancijos teismas netyrė ir tos aplinkybės dėl kokių priežasčių ir nuo kurio laiko D. F. Rusijos Federacijoje naudojosi suklastotu pasu. Paties išteisintojo parodymai dėl šios aplinkybės yra prieštaringi. Antai, jis teigė, kad Rusijos Federacijos pasas jam buvo išduotas po to, kai vedė Gruzijos pilietę ir pasirinko jos pavardę. Tačiau tokia D. F. versija paneigiama byloje esančiais duomenimis, iš kurių matyti, kad išteisintasis Rusijos Federacijoje buvo sulaikytas su suklastotu pasu. Pasak apelianto, pirmiau aptarti duomenys paneigia D. F. gynybinę versiją, pagal kurią jis 1996 m. gruodžio 31 d. į Rusijos Federaciją išvyko planuotai. Aptartomis aplinkybėmis paneigiamas ir tas išteisintojo D. F. aiškinimas, kad jis apie nukentėjusiosios A. P. nužudymą sužinojo būdamas Rusijos Federacijoje. Akivaizdu, kad apie 1996 m. gruodžio 31 d. įvykdytą A. P. nužudymą išteisintasis sužinojo dar būdamas Lietuvoje ir tai buvo pagrindas skubiai ir neteisėtai išvykti į Rusiją.

Byloje surinktais duomenimis patikimai nustatyta, kad išteisintasis D. F. su nužudytąja A. P. artimai bendravo ir buvo vienas iš paskutinių ją prieš nužudymą mačiusių asmenų. Pagal byloje apklaustų liudytojų parodymus, 1996 m. gruodžio 31 d. nukentėjusioji kartu su D. F. parvežė liudytoją A. M. į namus ir nuvažiavo link išteisintojo namų. Tą pačią naktį, apie 00.30 val., A. P. paskambino savo motinai ir informavo ją, kad namo grįš vėliau. Praėjus pusei valandos, 1. 00 val., nukentėjusioji paliko savo automobilį saugojimo aikštelėje, esančioje netoliese D. F. namų. Liudytojas O. J. parodė, kad į saugojimo aikštelę A. P. atvyko viena. Palikusi automobilį ir susitvarkiusi dokumentus, nukentėjusioji ėjo link Pramonės gatvės, kur ją pasitiko jaunas vaikinas. Prokuroro teigimu, liudytojo O. J. nurodyti vaikino požymiai („bokso“ stiliaus plaukų kirpimas, apie 170 cm ūgis, t.y. kiek žemesnis, nei A. P.) atitinka tuo metu buvusią D. F. išvaizdą. Įvertinęs šias aplinkybes apeliantas daro išvadą, jog D. F. buvo tas asmuo, su kuriuo A. P. susitiko ir pas kurį ji ketino vykti prieš pat įvykį.

Apygardos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį D. F. atžvilgiu, rėmėsi pastarojo teisiamajame posėdyje pateikta gynybine versija, pagal kurią A. P. iki nužudymo artimai bendravo su vyriškiu, vardu Skaidrius, su kuriuo nukentėjusioji galimai ir susitiko 1996 m. gruodžio 31 d., prie automobilių stovėjimo aikštelės. Liudytojas O. J. parodė, kad nukentėjusioji A. P. prie automobilių stovėjimo aikštelės susitiko su vaikinu, nusijuokė ir susikabinę rankomis nuėjo link „Vairo“ gamyklos, kur, liudytojo nuomone, jų laukė automobilis. Sugretinęs tokius išteisintojo D. F. ir liudytojo O. J. parodymus, apygardos teismas padarė išvadą, jog šios aplinkybės nepaneigia D. F. parodymų, pagal kuriuos A. P. 1996 m. gruodžio 31 d. naktį pas jį neatėjo, o nukentėjusiosios elgesys prie automobilių stovėjimo aikštelės susitikus su neatpažintu vaikinu duoda pakankamą pagrindą išvadai, jog ji susitiko ne su D. F.. Tačiau prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad automobilių stovėjimo aikštelė, kurioje A. P. paliko savo automobilį, yra arčiausia esanti prie išteisintojo namų. Be to, kaip jau buvo minėta, liudytojo O. J. nurodyti vaikino, su kuriuo susitiko nukentėjusioji, išvaizdos požymiai sutampa su D. F. tuometine išvaizda (plaukų kirpimo stilius, ūgis). Be to, remiantis liudytojo O. J. parodymais, A. P. su vaikinu nuo automobilių stovėjimo aikštelės nuėjo D. F. namų kryptimi. Todėl, apelianto teigimu, įvertinus šias byloje nustatytas aplinkybes, galima daryti priešingą išvadą, jog A. P. prie automobilių stovėjimo aikštelės susitiko būtent su F. ir kartu nuėjo link šio namų. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nuosprendį priėmęs teismas patikėjo D. F. parodymais apie tai, kad iki nužudymo D. P. artimai bendravo su vaikinu, vardu Skaidrius, tačiau išsamiau šių aplinkybių netyrė. Apygardos teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė prokuroro ir nukentėjusiųjų prašymą nustatyti D. F. minimą vaikiną ir apklausti jį teisiamajame posėdyje.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai D. F. netiesioginiu kaltės nužudžius A. P. įrodymu nepripažino tos aplinkybės, kad ir anksčiau D. F. smurtaudavo prieš nukentėjusiąją, sužalojimus padarydamas būtent kairėje veido pusėje. Tai savo parodymuose patvirtino liudytojos O. P., K. V., A. T. – Jarmalavičienė ir kt. Iš byloje esančios teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad A. P. mirtį nulėmęs sužalojimas buvo padarytas suduodant vieną smūgį į kairį skruostą. Todėl akivaizdu, kad D. F. anksčiau naudoto fizinio smurto prieš nukentėjusiąją pobūdis (sužalojimų lokalizacija) sutampa su sužalojimais, nustatytais A. P. lavono tyrimo metu. Tačiau pirmosios instancijos teismas, tinkamai neįvertinęs šių aplinkybių, nepagrįstai rėmėsi D. F. parodymais, kuriuose jis neigė anksčiau smurtavęs prieš A. P..

Pasak prokuroro, apygardos teismas, nuosprendyje aprašydamas byloje apklaustų liudytojų parodymus, nenurodė kai kurių reikšmingų aplinkybių. Antai, liudytojai L. P., V. M., A. M. savo parodymuose patvirtino, jog jiems nebuvo žinoma kur po A. P. nužudymo dingo D. F., tačiau šių liudytojų nurodytų aplinkybių apygardos teismas nuosprendyje nenurodė. Tokias pačias aplinkybes nurodė ir pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas A. P., tačiau dėl pastarojo parodymų apygardos teismas nuosprendyje nepasisakė ir jais nesirėmė. Be to, nuosprendį priėmęs teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė prokuroro ir nukentėjusiųjų prašymą patikrinti D. F. keltą versiją, jog jis 1996 m. gruodžio 31 d. naktį į Rusijos Federaciją išvyko legaliai, savo automobiliu „Opel Cadet“, kuriuo naudojosi notariškai patvirtinto įgaliojimo pagrindu.

Apibendrinęs tai, kas buvo išdėstyta, prokuroras daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, byloje surinktus duomenis vertindamas atsietai, jų nesusiedamas į vieną visumą, taip pat netirdamas bei nevertindamas dalies reikšmingų bylai duomenų ir aplinkybių, pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, dėl ko apygardos teismo nuosprendis negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu.

Prokuroras apeliaciniu skundu prašo Šiaulių apygardos teismo 2011 m. vasario 19 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: D. F. pripažinti kaltu pagal BK 104 straipsnį (BK 1961-06-26 įstatymo Nr. VIII-7 redakcija, su pakeitimais ir papildymais galiojusi iki 2003-05-01) ir nuteisti jį laisvės atėmimu dešimčiai metų, bausmę atliekant pataisos namuose. Iš D. F. priteisti po 100 000 Lt (šimtą tūkstančių litų) neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiųjų O. V. P. ir J. P. naudai; 9760 Lt (devynis tūkstančius septynis šimtus šešiasdešimt litų) turtinei žalai atlyginti ir 3500 Lt (tris tūkstančius penkis šimtus litų) turėtoms advokato išlaidoms atlyginti nukentėjusiojo J. P. naudai.

Nukentėjusieji O. V. P. ir J. P. apeliaciniame skunde nesutinka su Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu bei nurodo, kad jis yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.

Pasak apeliantų, apygardos teismas išteisinamąjį nuosprendį grindė vien tik nenuosekliais ir prieštaringais D. F. parodymais. Apklausų, vykusių ikiteisminiame tyrime, metu išteisintasis D. F. vengė duoti parodymus apie įvykio aplinkybes, o šių apklausų metu jo duoti parodymai visiškai skiriasi nuo parodymų, duotų teisiamajame posėdyje. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad D. F., susipažinęs su byloje surinkta medžiaga ir išklausęs apygardos teisme apklaustų liudytojų parodymus, savo gynybinę versiją siekė priderinti prie kitų byloje surinktų duomenų. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai D. F. parodymus pripažino patikimu įrodymu. Juolab, kad jie prieštarauja kitiems byloje surinktiems duomenimis. Antai, D. F. parodymai apie tai, kad 1961 m. gruodžio 31 d. naktį nužudytoji pas jį į namus neatėjo, paneigiami byloje surinktais duomenimis. Liudytojas A. M. parodė, kad 1996 m. gruodžio mėnesį, naktį iš gruodžio 30 į 31 dieną, A. P. ir D. F., parvežę namo liudytoją, nuvažiavo išteisintojo namų kryptimi. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. P. prie automobilių stovėjimo aikštelės galimai susitiko ne su D. F., o su kitu vyriškiu, nepagrįsta. Tokią išvadą nuosprendį priėmęs teismas padarė patikėjęs D. M. parodymais, kad A. P. be jo turėjo kitą artimą draugą. Byloje surinktais duomenimis nustatyta, kad nužudytoji A. P. mobiliojo ryšio telefono neturėjo. Neįtikėtina, kad kitam vaikinui A. P. būtų skambinusi iš D. F. mobiliojo ryšio telefono, to nenurodė ir pats išteisintasis. Bylos duomenimis nustatyta ir tai, kad 1996 m. gruodžio 30 d. vakarą A. P. praleido kartu su D. F.. Įvertinus šias aplinkybes, jog iki pat nužudymo momento žuvusioji neturėjo galimybės susisiekti su kitu vaikinu, su kuriuo neva ir susitiko prie automobilių stovėjimo aikštelės, ir tai, jog nuo automobilio pastatymo (1 val. nakties) iki A. P. nužudymo (apie 2 val. nakties) praėjo labai trumpas laiko tarpas, galima daryti neabejotiną išvadą, kad nužudymo naktį prie automobilių stovėjimo aikštelės A. P. susitiko būtent su D. F. ir abu nuėjo į pastarojo butą.

Apeliantų teigimu, ta aplinkybė, kad D. F. mirtį nulėmusius sužalojimus A. P. padarė savo bute, patvirtina byloje surinkti duomenys. Bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad iki nužudymo A. P. ir D. F. artimai bendravo keletą metų. Išteisintasis buvo pavydus ir agresyvus, prieš nužudytąją vartojo psichologinį ir fizinį smurtą. Šias aplinkybes patvirtina ne tik nukentėjusiųjų, bet ir liudytojų V. K., D. K., D. J. ir kt. parodymai. Dėl D. F. vartojamo smurto nei pati nužudytoji A. P., nei nukentėjusieji į teisėsaugos pareigūnus nesikreipė, kadangi bijojo išteisintojo keršto, A. P. siekė išsiskirti su smurtaujančiu D. M. pati, geruoju. Liudytojų A. S. ir J. R. parodymais nustatyta, kad įvykio vakarą išteisintojo ir A. P. santykiai buvo įtempti, jie mažai bendravo, kas rodo, kad nužudytoji buvo pranešusi D. F. apie ketinimus nutraukti santykius. Todėl, apeliantų nuomone, D. F. turėjo motyvą nužudyti A. P.. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad D. F. priklausiusio buto apžiūros protokolo duomenys neduoda pakankamo pagrindo teigti, jog A. P. buvo nužudyta būtent ten, nepagrįsta. Byloje esančioje specialisto išvadoje nurodyta, kad plaukų kuokštas, rastas D. F. bute, priklauso būtent A. P.. Atsižvelgiant į tai, kad plaukų kuokštas buvo rastas vienoje vietoje, galima daryti išvadą, kad plaukai buvo išrauti fizinio smurto naudojimo metu, kadangi akivaizdu, jog plaukai tokiais kuokštais savaime nekrenta. Apeliantai atkreipia dėmesį į tai, kad D. F. pasižymėjo ypatingu pedantiškumu, todėl neįtikėtina, kad tokie plaukų kuokštai išteisintojo namuose galėjo būti ilgą laiko tarpą, nes, pasak D. F., A. P. jo bute lankydavosi retai. Be to, kraujo dėmė, rasta ant D. F. patalynės, galėjo atsirasti 1996 m. gruodžio 31 d. naktį ir priklausyti A. P., kadangi neįtikėtina, jog išteisintasis ilgą laiko tarpą būtų nepakeitęs purvinos, krauju išteptos patalynės.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog ta aplinkybė, kad D. F. 1996 m. gruodžio 31 d. naktį staiga išvyko iš Lietuvos ir 13 metų slapstėsi užsienyje, yra logiškai pagrįstas D. F. kaltės nužudžius A. P. įrodymas. Byloje surinktais duomenimis nustatyta, kad išteisintojo išvykimas iš Lietuvos netrukus po A. P. nužudymo nebuvo suplanuotas, o tai, kad Rusijos Federacijoje jis gyveno naudodamasis suklastotu pasu, rodo, jog išteisintasis slapstėsi nuo teisėsaugos pareigūnų. Paties išteisintojo D. F. parodymai dėl išvykimo iš Lietuvos aplinkybių yra nenuoseklūs ir prieštaraujantys kitiems byloje surinktiems duomenimis. Nukentėjusiųjų nuomone, kaip D. F. netiesioginiu kaltės įrodymu turi būti pripažįstama ir ta aplinkybė, kad jis atsisakė pasitikrinti melo detektoriumi.

Byloje surinktų ir pirmiau aptartų tiesioginių ir netiesioginių įrodymų visuma, jų loginė seka, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad D. F. kaltė nužudžius A. P. yra įrodyta. Todėl nukentėjusieji O. V. P. ir J. P. apeliaciniu skundu prašo Šiaulių apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį. D. F. pripažinti kaltu pagal BK 104 straipsnį (BK 1961-06-26 įstatymo Nr. VIII-7 redakcija, su pakeitimais ir papildymais galiojusi iki 2003-05-01) ir paskirti jam griežčiausią šio BK straipsnio sankcijoje numatytą bausmę. Iš D. F. priteisti po 100 000 Lt (šimtą tūkstančių litų) neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiųjų O. V. P. ir J. P. naudai; 9760 (devynis tūkstančius septynis šimtus šešiasdešimt litų) turtinei žalai atlyginti ir 3500 Lt (tris tūkstančius penkis šimtus litų) turėtoms advokato išlaidoms atlyginti nukentėjusiojo J. P. naudai.

Teismo posėdyje dalyvavęs prokuroras, nukentėjusieji bei jų atstovė prašė apeliacinius skundus tenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinius skundus atmesti.

Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, nukentėjusiųjų O. V. P. ir J. P. apeliaciniai skundai atmetami.

Perduodant šią baudžiamąją bylą į teismą D. F. buvo kaltinamas tuo, kad 1996 metų gruodžio 31 dieną, apie 1–2 valandą, bute, esančiame Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), A. P. tyčia sudavė rankomis ir kojomis ne mažiau kaip dvylika smūgių į galvos ir kaklo sritį, dėl to nukentėjusiajai padarė poodinę kraujosruvą kairės akies apatiniame voke ir kairiame skruoste, povoratinklinę kraujosruvą, galvos smegenų sumušimą, poodines kraujosruvas kaktoje, nosies nugarėlėje, dešiniame skruoste, smakre, lūpose, dešiniajame viršugalvyje, kairės ausies kaušelyje, kairiame užausyje, pasmakrėje, kaklo priekiniame paviršiuje, nubrozdinimus kairiame užausyje, kaktos dešinėje, nosies viršūnės dešinėje, dėl to nuo galvos smegenų sumušimo ir povoratinklinės kraujosruvos A. P. mirė.

Kaltinimas D. F. tyčia nužudžius A. P. buvo grindžiamas 1996 m. gruodžio 31 d. teismo medicinos ekspertizės akte Nr. 819, 2004 m. vasario 10 d. papildomojoje teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. 6-819/96N, 2009 m. sausio 14 d. specialisto išvadoje Nr. PM 52-819/1996 (04), 1997 m. sausio 14 d. teisės medicinos ekspertizės akte Nr. 25 nurodytais duomenimis, liudytojų V. B., A. P., O. J., J. P., O. V. P., I. P., K. V., S. V., A. T., V. K., D. K., J. R., V. M., A. S., A. K., I. M., A. M., V. K., L. P., A. P. parodymais, taip pat rašytiniais bylos duomenimis, kurie BPK nustatyta tvarka užfiksuoti atitinkamuose procesiniuose dokumentuose.

Šiaulių apygardos teismas, išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą, konstatavo, jog bylos medžiagoje nėra pakankamai duomenų, leidžiančių daryti kategorišką išvadą, jog A. P. nužudė D. F.. Tokią išvadą apygardos teismas padarė įvertinęs tai, kad nors liudytojai A. M., A. S. ir K. V. nurodė, jog 1996 m. gruodžio 30 d. A. P. buvo susitikusi su D. F. ir ketino vykti pas jį į namus, tačiau nei vienas liudytojas savo parodymuose nepatvirtino, kad žuvusioji iš tiesų lankėsi išteisintojo bute. D. F. buvo kaltinamas tuo, kad A. P. nužudė savo bute, o jos kūną atgabeno į kiemą. Tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad A. P. lavonas į vietą, kurioje rastas, buvo atvilktas ar kitokiu būdu atgabentas. Įvykio vietos apžiūrą atlikęs policijos pareigūnas V. B. savo parodymuose teigė nepastebėjęs jokių kūno vilkimo žymių. Apygardos teismas, įvertinęs kaltinamajame akte nurodytas aplinkybes, susijusias su A. P. plaukų radimu D. F. bute, konstatavo, jog ši aplinkybė nėra pakankamas pagrindas išvadai, kad nukentėjusioji buvo nužudyta išteisintojo bute. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių daryti kategorišką išvadą, kokiu būdu ir kuriuo metu šie plaukai atsirado D. F. bute. Kaltinamajame akte nurodytų aplinkybių, kad A. P. 1996 m. gruodžio 31 d. naktį automobilių stovėjimo aikštelėje susitiko būtent su D. F., savo parodymuose nepatvirtino liudytojas O. J.. Šis ikiteisminiame tyrime parodė, kad A. P. 1996 m. gruodžio 31 d. naktį paliko savo automobilį stovėjimo aikštelėje ir, apsikabinusi su liudytojui nepažįstamu vaikinu, nuėjo link „Vairo“ gamyklos, kur jų galimai laukė automobilis. Liudytojas patvirtino, kad A. P. ir vaikinas, su kuriuo ji susitiko, tarpusavyje nekonfliktavo, priešingai, jie abu nusijuokė ir apsikabinę nuėjo. Tokie liudytojo O. J. parodymai nepaneigia D. F. parodymų apie tai, kad nors A. P. turėjo susitikti su juo įvykio metu, tačiau jo bute sutartu laiku taip ir nepasirodė. Išteisinamąjį nuosprendį priėmęs teismas įvertino ir tai, kad D. F. buvo kaltinamas nužudęs A. P. savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Šiaulių mieste. Tuo tarpu nužudytosios lavonas buvo rastas lauke. Byloje esančiomis teismo medicinos ekspertų išvadomis paneigiama tikimybė, kad A. P. kūnas galėjo būti išmestas iš D. F. buto. Valstybinį kaltinimą palaikantis prokuroras teismo posėdžio metu teigė, jog D. F. nužudytos A. P. kūną galėjo atnešti į lauką ir ten jį palikti. Tačiau toks prokuroro teiginys, teismo nuomone, nepatvirtinamas jokiais objektyviais duomenimis, todėl vertintinas kaip prielaida. Kaltinimas nužudžius A. P. D. F. buvo grindžiamas ir tuo, kad jo buto apžiūros metu ant lovos čiužinio buvo rasta kraujo dėmė. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu nebuvo imtasi priemonių patikrinti kraujo priklausomybės, todėl ši aplinkybė nėra pagrindas priimti apkaltinamąjį nuosprendį D. F. atžvilgiu. Pastarasis savo parodymuose paaiškino, kad rastas kraujas yra jo. Tokie išteisintojo parodymai bylos duomenimis nepaneigti. Nuosprendį priėmęs teismas, remdamasis liudytojų D. K., J. R. parodymais, konstatavo, jog byloje surinktais duomenimis nepaneigta ir ta D. F. versija, jog A. P. galėjo turėti ir kitą artimą draugą, su kuriuo galimai ir susitiko 1996 m. gruodžio 31 d. naktį bei apie kurį jos artimieji galėjo nežinoti. Nuosprendį priėmęs teismas konstatavo, jog vien tik ta aplinkybė, kad D. F. po A. P. nužudymo gyveno Rusijos Federacijoje ir naudojosi suklastotu pasu, neduoda pagrindo išvadai, kad tokiu būdu jis slapstėsi nuo teisėsaugos pareigūnų siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės dėl A. P. nužudymo. Neginčijamu D. F. kaltės įrodymų negali būti pripažįstami ir liudytojos J. R. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriuose ji teigė mananti, kad A. P. galėjo nužudyti D. F.. Apygardos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad duodama tokius parodymus J. R. tik išreiškė savo nuomonę. Be to, apklausta pirmosios instancijos teisme ji pakeitė savo parodymus. D. F. kaltės nužudžius A. P. nepatvirtina ir ta aplinkybė, kad, pagal liudytojų parodymus, išteisintasis smurtaudavo prieš nužudytąją. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog bylos medžiagoje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad A. P. būtų kreipusis dėl prieš ją pavartoto fizinio smurto į teisėsaugos institucijas. Įvertinęs šias aplinkybes, apygardos teismas padarė išvadą, kad bylos medžiagoje nėra surinkta pakankamai duomenų, kurių visetas leistų daryti neabejotiną išvadą, jog D. F. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Tuo tarpu apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas spėjimais ir prielaidomis.

Nesutikdami su Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu prokuroras ir nukentėjusieji apeliaciniuose skunduose nurodo, jog pirmosios instancijos teismas byloje surinktus duomenis vertino šališkai ir neobjektyviai, o savo išvadas grindė vien tik išteisintajam palankiais bylos duomenimis, neaptardamas jį įkaltinančių duomenų. Nors byloje nėra tiesioginių įrodymų, patvirtinančių, kad 1996 m. gruodžio 31 d. naktį A. P. lankėsi D. F. bute, tačiau šią aplinkybę patvirtina netiesioginių įrodymų visetas. Byloje surinktais duomenimis nustatyta, kad D. F. ir A. P. iki pastarosios nužudymo palaikė artimus santykius, išteisintasis buvo pavydus, nuolat prieš ją smurtaudavo, todėl niekas kitas, kaip tik jis ir galėjo nužudyti A. P.. Apeliantų teigimu, D. F. kaltę patvirtina ir ta aplinkybė, kad netrukus po A. P. nužudymo jis išvyko į Rusijos Federaciją ir ten slapstėsi naudodamasis suklastotais asmens dokumentais.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, daro išvadą, kad byloje nėra surinkta pakankamai nei tiesioginių, nei netiesioginių įrodymų, kurie leistų padaryti kategorišką išvadą dėl D. F. kaltės nužudžius A. P..

BK 2 straipsnio 3 dalyje imperatyviai nurodyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. To paties straipsnio 4 dalyje įtvirtinta viena iš pagrindinių baudžiamosios atsakomybės sąlygų, numatanti, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Visi kaltinamajam inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji, turi būti nustatyti patikimais, abejonių nekeliančiais įrodymais. Pareiga nustatyti, ar kaltininko veiksmai atitinka BK specialiosios dalies straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, tenka bylą nagrinėjančiam teismui, kuris savo teisinį vertinimą privalo motyvuotai išdėstyti teismo nuosprendyje. Teismo nuosprendžiui, kaip didžiausią teisinę galią turinčiam procesiniam dokumentui, yra keliami atitinkami reikalavimai – jis turi būti pagrįstas ir teisėtas. Teismo nuosprendis laikomas teisėtu tik tuo atveju, kai jis priimtas laikantis visų baudžiamojo proceso reikalavimų ir kai juo tiksliai bei tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Pagrįstu teismo nuosprendis pripažįstamas tik tada, jeigu jis priimtas išsamiai išaiškinus visas bylos aplinkybes, o jo išvados ir sprendimai pagrįsti teisiamajame posėdyje ištirtais abejonių nekeliančiais įrodymais.

Apklaustas teisiamajame posėdyje D. F. parodė, kad su A. P. jis artimai bendravo nuo 1990-1991 metų, tačiau rimtų ateities planų su ja nesiejo. 1996 m. gruodžio 30 d. jis ruošėsi išvykti į Rusijos Federaciją. Tos pačios dienos vakare kartu su A. M., J. R. ir kitais asmenimis lankėsi kavinėje “Jola”. Vėliau visi kartu nuvyko į kitą kavinę, į kurią savo automobiliu atvažiavo ir A. P. bei V. M.. Susiruošę vykti namo, A. P. automobiliu parvežė A. M.. Vėliau A. P. parvežė D. F. namo ir pažadėjo ateiti pas jį pastačiusi savo automobilį stovėjimo aikštelėje. Apie 3 valandą nakties, nesulaukęs ateinančios A. P., jis automobiliu išvyko į Rusijos Federaciją. Būdamas Rusijoje jis sužinojo apie A. P. nužudymą, todėl bijodamas dėl savo saugumo, į Lietuvą nutarė negrįžti (4 t. 47-49 b.l.). Iš esmės tokius pačius parodymus išteisintasis davė ir apklaustas apeliacinės instancijos teisme. Šios apklausos metu jis parodė, kad buvo nusprendęs išvykti į Rusijos Federaciją dar prieš kelis mėnesius iki A. P. nužudymo. 1996 m. gruodžio 30 d. jis buvo susitikęs su A. P., su ja tą vakarą lankėsi kavinėse, o vėliau abu nutarė važiuoti pas jį į butą. Prie namo atvažiavo A. P. automobiliu, jis išlipo, o nukentėjusioji viena nuvažiavo pastatyti savo automobilio saugomoje stovėjimo aikštelėje, buvusioje už 400 metrų nuo jo namo. D. F. nuėjo į butą ir ten laukė A. P., tačiau ji nepasirodė. Jis pamanė, jog A. P. persigalvojo ir nebeateis, todėl apie 3 valandą nakties automobiliu išvažiavo į Rusijos Federaciją. Sužinojęs apie A. P. nužudymą, negrįžo į Lietuvą, kadangi bijojo dėl savo gyvybės (4 t. 140-145 b.l.).

Byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais duomenimis – liudytojų K. V., J. R., V. M., A. S., A. M., išteisintojo D. F. parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolo duomenimis neginčijamai nustatyta, kad: 1996 m. gruodžio 30 d. D. F. su A. S., A. M., V. M., J. R. ir dviem pastarosios draugais lankėsi Šiaulių mieste esančiose kavinėse; po kurio laiko D. F. paskambino A. P., kuri taip pat atvykusi prisijungė prie minėtos kompanijos; po kurio laiko visi jie vyko į kitą kavinę; liudytojai teigė girdėję, kad D. F. tarėsi su A. P. vykti pas jį į namus; A. P. savo vairuojamu automobiliu parvežė namo A. S. ir A. M. bei su D. F. kažkur išvažiavo; 1996 m. gruodžio 31 d., ryte, prie namo, esančio Tilžės g. 65, Šiaulių mieste buvo rastas A. P. lavonas, įvykio vieta buvo apžiūrėta 1996 m. gruodžio 31 d. 8.30-9.00 val. Iš pirmiau aptartų D. F. parodymų matyti, kad jis su A. P. parvežę namo A. S. bei A. M., vyko pas jį į namus, esančius (duomenys neskelbtini), Šiaulių mieste. Išleidusi jį prie namo, A. P. nuvažiavo link saugomos automobilių stovėjimo aikštelės pastatyti automobilio, pažadėjo pas jį ateiti, tačiau negrįžo. Tokie išteisintojo parodymai iš dalies sutampa su liudytojo O. J. parodymais. Pastarasis ikiteisminiame tyrime nurodė, jog 1996 m. gruodžio 31 d, naktį dirbo sargu automobilių stovėjimo aikštelėje, buvusioje Šiaulių mieste, šalia “Vairo” gamyklos. Tą naktį, apie 1 val., į automobilių stovėjimo aikštelę atvažiavo lengvoji mašina “Fiat Uno”. Automobilį vairavo mergina, kurią jis įsidėmėjo, kadangi ši dažnai palikdavo aikštelėje savo automobilį. Pastačiusi automobilį mergina priėjo prie jo. Liudytojui pasirodė, kad A. P. buvo vartojusi alkoholinių gėrimų. Susitvarkiusi dokumentus ji nuėjo link Pramonės gatvės, kur prie jos iš karto priėjo jaunas vaikinas, vilkėjęs juoda striuke. Vaikinas buvo žemo ūgio, apie 170 cm, trumpai kirptais plaukais. Jie abu apsikabino, nusijuokė ir nuėjo link “Vairo” gamyklos. O. J. teigė išgirdęs veikiančio automobilio variklio garsą, todėl pamanęs, kad merginos ir jaunuolio netoliese laukė automobilis (1 t. 58 b.l.). Tokius savo parodymus O. J. patvirtino ir apklaustas pirmosios instancijos teisme, tačiau daugiau nieko paaiškinti negalėjo, nes dėl pablogėjusios sveikatos būklės įvykio aplinkybių teigė neatsimenantis (3 t. 191 b.l.).

Pirmiau aptartais objektyviais bylos duomenimis patikimai nustatyta, kad 1996 m. gruodžio 30 d. A. P. bendravo su išteisintuoju D. F., lankėsi su juo kavinėse bei planavo vykti į pastarojo namus. Šių aplinkybių savo parodymuose neneigia ir išteisintasis. Taip pat bylos duomenimis nustatyta ir tai, kad 1996 m. gruodžio 31 d., apie 1 val., A. P. atvyko su D. F. iki jo namų, vėliau paliko savo automobilį stovėjimo aikštelėje, prie kurios susitiko su jaunu vaikinu ir nuėjo “Vairo” gamyklos link. Pirmiau aptartos teismo medicinos ekspertų išvados leidžia pagrįstai manyti, kad maždaug po dviejų valandų A. P. buvo nužudyta, o jos kūnas paliktas prie daugiabučio namo, kuriame gyveno D. F.. Liudytojas O. J. ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, jog vaikinas, su kuriuo susitiko A. P., buvo žemesnis už ją, maždaug 170 cm ūgio. Be to liudytojas kategoriškai patvirtino ir tai, jog A. P. su vaikinu nuėjo link “Vairo” gamyklos. Tokie liudytojo O. J. parodymai iš dalies sutampa su išteisintojo D. F. pirmiau aptartais parodymais. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme išteisintojo gynėjas pateikė duomenis, iš kurių matyti, kad, pagal liudytojo O. J. parodymus, A. P. su jos laukusiu vaikinu nuėjo į priešingą pusę, nei D. F. namai (4 t. 12-17 b.l.). Kaip nurodė D. F., jis yra aukštesnis nei vaikinas, apie kurį parodymus davė liudytojas O. J.. Be to, įvykio metu jis vilkėjo ne juodą, o šviesią striukę. Teisėjų kolegija neturi galimybės papildomai apklausti liudytojo O. J. ar kitaip patikrinti jo parodymų patikimumo, kadangi šis dėl pablogėjusios sveikatos neatsimena įvykio aplinkybių. Kita vertus, iš byloje esančių duomenų matyti, kad liudytojas O. J. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas netrukus po įvykio. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad jis dėl kokių nors priežasčių būtų suinteresuotas duoti išteisintajam palankius parodymus. Todėl nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo netikėti liudytojo O. J. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais.

Iš byloje esančios teisės medicinos ekspertizės akto Nr. 819 matyti, kad A. P. lavone nustatyti šie sužalojimai: poodinė kraujosruva kairės akies apatiniame voke ir kairiame skruoste, povoratinklinė kraujosruva, galvos smegenų sumušimas, poodinės kraujosruvos kaktoje, nosies nugarėlėje, dešiniame skruoste, smakre, lūpose, dešiniame viršugalvyje, kairės ausies kaušelyje, kairiame užausyje, pasmakrėje, kaklo priekiniame paviršiuje, nubrozdinimai kairiame užausyje, kaktos dešinėje, nosies viršūnės dešinėje. Šie sužalojimai padaryti suduodant dvyliką smūgių kietais bukais daiktais, netrukus prieš mirtį. A. P. mirė nuo galvos smegenų sumušimo ir povoratinklinės kraujosruvos. Mirtį sukėlę sužalojimai padaryti suduodant smūgį į kairį skruostą. Tyrimą atlikęs ekspertas padarė išvadą, kad A. P. mirė apytikriai prieš 16 valandų iki 1996 m. gruodžio 31 d., 18-20 val., kuomet buvo atliktas lavono tyrimas. Eskpertizės akte nurodyta, jog nerasta požymių, leidžiančių manyti, kad netrukus prieš mirtį su nukentėjusiąja būtų buvęs atliktas lytinis aktas (1 t. 73-78 b.l.). Tokie A. P. padaryti sužalojimai konstatuoti ir papildomoje teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. 6-819/96/N (1 t . 173 b.l.). Specialisto išvadoje Nr. PM 52-819/1996(04) nurodyta, kad A. P. kūne rasti sužalojimai nėra susiję su kritimine trauma iš didelio aukšto. A. P. mirtį sukėlęs sužalojimas buvo padarytas suduodant smūgį kietu daiktu į kairį skruostą (2 t. 96 b.l.). Taigi byloje esančios teismo medicinos specialisto išvados leidžia daryti neabejotiną išvadą, jog A. P. mirė 1996 m. gruodžio 31 d., tarp 2 ir 4 valandos, dėl galvos smegenų sumušimo, kuris buvo padarytas suduodant smūgį kietu daiktu į kairį skruostą.

Taigi, byloje surinkti duomenys neduoda pagrindo patikimai išvadai, kad A. P., pastačiusi savo automobilį stovėjimo aikštelėje, susitiko būtent su išteisintuoju. Vadinasi, nėra patikimų duomenų apie tai, kad prieš nužudymą A. P. lankėsi D. F. bute. Pirmiau aptartais bylos duomenimis nėra galimybės paneigti išteisintojo parodymus, jog A. P. pas jį į namus neatėjo. Kaip jau minėta, byloje esantys medicininiai duomenys patvirtina, kad A. P. buvo nužudyta 1996 m. gruodžio 31 d., tarp 2 ir 4 valandos. Vadinasi, byloje nėra jokių patikimų duomenų apie tai, kur buvo, ką veikė ir su kuo bendravo nužudytoji 1-3 valandas iki mirties.

Prokuroras ir nukentėjusieji apeliaciniuose skunduose teigia, jog D. F. kaltę nužudžius A. P. patvirtina byloje surinkti netiesioginiai įrodymai, leidžiantys daryti išvadą, kad 1996 m. gruodžio 31 d. A. P. lankėsi išteisintojo bute. Šią aplinkybę, pasak apeliantų, patvirtina tai, kad apžiūrint D. F. butą, buvo rastas kuokštelis plaukų bei ant lovos čiužinio buvo rasta kraujo dėmė. Iš tiesų, iš byloje esančio 1997 m. sausio 2 d. kratos, atliktos D. F. bute, protokolo matyti, kad svetainės kambaryje, ant grindų rasta ir paimta dešimties plaukų sruoga, o ant lovos čiužinio matyti kraujo dėmė, kuri paimta tyrimui (1 t. 83-86 b.l.). Iš 1997 m. sausio 14 d. teisės medicinos ekspertizės akto Nr. 25 matyti, kad plaukai, paimti kratos metu iš D. F. buto, gali priklausyti A. P., nes gautas DNR fragmento sutapimas pagal dvi skirtingas genų atkarpas (1 t. 80-81 b.l.). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teisės medicinos ekspertas davė tik tikėtiną išvadą, jog D. F. bute rasti plaukai galimai priklausė A. P.. Apeliacinės instancijos teisme apklausta specialistė K. Savanevskytė paaiškino, kad ištyrus D. F. bute rastus plaukus sutapimas buvo gautas tik pagal dvi skirtingas genų atkarpas. Todėl išvada dėl plaukų priklausomybės A. P. tikėtina tik 80 % (4 t. 202-204 b.l.). Kita vertus, net ir pripažinus, kad D. F. bute rasti plaukai yra A. P., byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių daryti patikimas išvadas apie tai, kada ir kokiomis aplinkybėmis šie plaukai atsirado išteisintojo bute, nes bylos duomenimis patikimai nustatyta, jog A. P. D. F. bute lankydavosi ir seniau. Apeliacinės instancijos teismas ėmėsi priemonių siekdamas patikrinti plaukų atsiradimo aplinkybes, tačiau to padaryti nepavyko, kadangi D. F. bute rasti plaukai po ekspertizės atlikimo buvo sunaikinti, todėl jų pakartotinai ištirti nėra galimybės.

Iš byloje esančių duomenų matyti ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo tirta kraujo, rasto ant D. F. bute buvusio čiužinio, priklausomybė. Iš teisės medicinos ekspertizės akto Nr. 25 matyti, kad ant medžiagos gabalėlio yra žmogaus kraujas, tačiau jis nepriklauso A. P. (1 t. 80-81 b.l.). Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai išnagrinėti šią baudžiamąją bylą pagal paduotus apeliacinius skundus, byloje paskyrė atlikti dar vieną ekspertizę. Tyrimą atlikę ekspertai nustatė, jog ant medžiagos skiautės yra kraujo ir sperminio skysčio dėmė. Atlikus DNR tyrimą, nustatytas moteriškos lyties asmens DNR profilis, kuris nepriklauso A. P. (4 t. 261-262 b.l.). Šios aplinkybės leidžia daryti kategorišką išvadą, jog kraujo dėmė, rasta ant D. F. bute buvusio čiužinio, A. P. nepriklauso.

Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes, konstatuoja, jog byloje nesurinkta pakankamai objektyvių duomenų, leidžiančių daryti kategorišką išvadą, kad 1996 m. gruodžio 31 d. A. P. lankėsi išteisintojo D. F. namuose ir ten jai buvo padaryti mirtį sukėlę sužalojimai. Prokuroro apeliaciniame skunde teigiama, kad byloje esantys netiesioginiai įrodymai leidžia daryti išvadą, jog D. F., nužudęs A. P. savo bute, jos kūną ištempė į lauką ir ten jį paliko. Tačiau, kaip teisingai nurodyta apygardos teismo nuosprendyje, toks prokuroro apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas jokiais objektyviais bylos duomenimis ir vertintinas kaip prielaida. Liudytojas V. B. pirmosios instancijos teisme parodė, kad dalyvavo apžiūrint įvykio vietą, kurioje buvo rastas A. P. lavonas. Įvykio vietoje nebuvo jokių požymių, leidžiančių daryti išvadą, kad nužudytoji buvo tempta žeme ar kitokiu būdu atgabenta į lauką (3 t. 128-129 b.l.). Tokių duomenų nėra užfiksuota ir įvykio vietos apžiūros protokole (1 t. 2-5 b.l.).

Prokuroras ir nukentėjusieji savo apeliaciniuose skunduose daug dėmesio skiria tai aplinkybei, kad D. F. netrukus po A. P. nužudymo išvyko į Rusijos Federaciją ir ten slapstėsi naudodamasis suklastotu asmens tapatybės dokumentu. Ši aplinkybė, anot apeliantų, leidžia daryti pagrįstas išvadas dėl išteisintojo kaltės nužudžius A. P.. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su šiais apeliacinių skundų argumentais ir sprendžia, jog D. F. staigus išvykimas į Rusijos Federaciją netrukus po A. P. nužudymo, ilgą laiko tarpą trukęs slapstymasis užsienyje naudojantis suklastotu pasu ir svetimais anketiniais duomenimis, buvo rimtas pagrindas tyrimo metu įtarti D. F. prisidėjus prie A. P. gyvybės atėmimo, tačiau savaime šis faktas negali būti vienareikšmiai traktuojamas kaip jo kaltės įrodymas. D. F. skubus išvykimas ir slapstymasis užsienyje ikiteisminio tyrimo pareigūnams turėjo būti pagrindas rinkti papildomus duomenis, patvirtinančius ar paneigiančius D. F. reiškiamus įtarimus. Tačiau nei ikiteisminio tyrimo institucijos, nei pirmosios instancijos teismas D. F. parodymų apie išvykimo į Rusijos Federaciją aplinkybių išsamiai netyrė, o apeliacinės instancijos teismas, išnaudojęs visas galimybes dėl ilgo laikotarpio po įvykio, papildomų duomenų, patvirtinančių arba paneigiančių D. F. parodymus dėl išvykimo iš Lietuvos bei ilgalaikio gyvenimo kitoje šalyje priežasčių bei kitų aplinkybių neturėjo objektyvios galimybės surinkti. Apeliacinės instancijos teismas ėmėsi priemonių išsiaiškinti, kokiu metu ir būdu D. F. išvyko iš Lietuvos į Rusijos Federaciją – siekė patikrinti D. F. parodymus apie tai, kad jis į Rusijos Federaciją išvyko automobiliu, kuriuo disponavo turėdamas notaro patvirtintą įgaliojimą, taip pat ėmėsi priemonių išsiaiškinti, kokiu metu ir kuriame pasienio poste jis kirto Lietuvos Respublikos sieną. Tačiau iš Valstybinės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos buvo gautas raštas, jog duomenys apie asmenis, kirtusius valstybės sieną iki 2001 metų, saugomi penkerius metus, o po to yra sunakinami. Todėl nėra galimybės nustatyti asmenis, kirtusius valstybės sieną 1995-1997 metais (4 t. 170 b.l.). Iš Šiaulių miesto 1 –ojo notarų biuro buvo gautas raštas, kuriame nurodyta, jog yra saugomi notarinių veiksmų dokumentai nuo 2002 metų. Šiaulių miesto I notarų biuro patvirtinti įgaliojimai iki 1997 metų yra sunaikinti, pasibaigus jų saugojimo terminui (4 t. 185 b.l.). Taip pat priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, byloje surinkti duomenys iš dalies patvirtina išteisintojo parodymus apie tai, kad jis išvykti į Rusijos Federaciją planavo dar prieš A. P. nužudymą. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausta liudytoja N. R. patvirtino, jog nuo1995 metų palaikė su D. F. artimus santykius ir jai buvo žinoma apie tai, kad 1996 metų pabaigoje jis planavo išvykti į užsienį ir ten įkurti verslą. Būdamas Rusijoje jis skambino liudytojai ir sakė, kad sužinojęs apie A. P. nužudymą, išsigando dėl savo saugumo, todėl artimiausiu metu neketina grįžti į Lietuvą (4 t. 206-207 b.l.). D. F. parodymus apie tai, kad į Rusijos Federaciją jis išvyko planuotai, patvirtino ir liudytoja L. P.. Apklausta ikiteisminio tyrimo metu ji parodė, kad dar 1996 metų rudenį D. F. buvo užsiminęs apie tai, jog ketina išvykti į užsienį ir ten įkurti verslą (1 t. 54 b.l., 2 t. 193 b.l.). Taigi nėra objektyvių galimybių paneigti D. F. parodymus apie tai, kad jis kelionę į Rusijos Federaciją planavo iš anksto. Taip pat nėra galimybės paneigti jo parodymų apie išvykimo aplinkybes.

Priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, byloje yra objektyvių duomenų, patvirtinančių D. F. parodymus apie tai, kad A. P. turėjo ir kitų artimų draugų, su kuriais ji galėjo susitikti ir nužudymo naktį. Liudytoja A. T. – J. parodė, jog 1996 m. gruodžio 30 d. A. P. jai girdint telefonu bendravo su kažkokiu vaikinu, su kuriuo tarėsi sutikti Naujuosius metus (1 t. 57 b.l.). Tą aplinkybę, kad prieš nužudymą A. P. ketino nutraukti santykius su D. F., kadangi turėjo kitą draugą, patvirtino ir liudytoja D. K. (3 t. 129-130 b.l.). Ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklaustas S. Ž. patvirtino, kad pažinojo A. P., palaikė su ja draugiškus santykius (1 t. 47 b.l.). D. F. savo parodymuose teigė, jog nukentėjusioji įvykio naktį galėjo susitikti būtent su S. Ž.. Tačiau apeliacinės instancijos teismui nepavyko iškviesti ir teismo posėdyje apklausti šio liudytojo, kadangi jis yra išvykęs gyventi į užsienį. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausta S. Ž. motina V. Ž. negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti tos aplinkybės, kad S. Ž. 1996 metų pabaigoje palaikė artimus santykius su A. P. (4 t. 245-247 b.l.). Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad, kaip nustatyta nukentėjusiosios O. V. P., liudytojos I. P. parodymais, 1996 m. gruodžio 31 d., apie 00.30 val. A. P. paskambino į namus ir informavo I. P., kad planuoja netrukus grįžti namo. Pirmiau aptartais bylos duomenimis patikimai nustatyta, kad 00.30 val., kuomet A. P. skambino į namus, ji buvo kartu su D. F.. Vadinasi, ji neplanavo ir toliau leisti laiko su išteisintuoju. Tačiau kaip nustatyta liudytojo O. J. parodymais, apie 1 val. A. P. prie automobilių stovėjimo aikštelės susitiko su kažkokiu vaikinu ir abu nuėjo “Vairo” gamyklos link. Ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, jog nužudytosios planai po skambučio į namus iki 1 val., kuomet ji paliko savo automobilį stovėjimo aikštelėje, pasikeitė. Tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių patikimai nustatyti, dėl kokių priežasčių A. P. pakeitė savo planus grįžti namo ir kur ji leido laiką iki nužudymo.

Apeliantai pagrįstai nurodo, jog byloje yra duomenų, patvirtinančių, jog D. F. galimai smurtaudavo prieš A. P.. Šią aplinkybę savo parodymuose nurodė liudytojos K. V., A. T. – Jarmalavičienė, D. J.. Šią aplinkybę minėtoms liudytojoms buvo nurodžiusi pati A. P.. Tačiau, kaip teisingai nurodė apygardos teismas, tokių netiesioginių liudytojų parodymų nepatvirtina jokie kiti objektyvūs bylos duomenis. Kita vertus, net ir pripažinus, kad D. F. anksčiau smurtaudavo prieš A. P., ši aplinkybė nėra pakankama kategoriškai išvadai, kad išteisintasis fizinį smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu vartojo ir 1996 m. gruodžio 31 d.

Baudžiamosios bylos dėl gyvybės atėmimo turi būti tiriamos ir nagrinėjamos teisme, išsamiai išsiaiškinant visas nusikaltimo padarymo aplinkybes, priežastis, paskatinusias padaryti nusikaltimą, kaltės formą ir rūšį, dalyvavimo laipsnį bei motyvus. Tik visų šių aplinkybių nustatymas yra pakankamas pagrindas priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Įvertinusi pirmiau aptartus byloje surinktus duomenis ir jais nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje nesurinkta pakankamai patikimų duomenų, leidžiančių daryti neabejotiną išvadą, kad D. F. realizavo BK 104 straipsnyje (BK 1961-06-26 įstatymo Nr. VIII-7 redakcija, su pakeitimais ir papildymais galiojusi iki 2003-05-01) numatytus objektyviuosius požymius – 1996 m. gruodžio 31 d., apie 1-2 valandą, savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, sudavė A. P. rankomis ir kojomis ne mažiau kaip dvyliką smūgių į galvą ir kaklą, tokiu būdu ją nužudydamas. Apeliacinės instancijos teismas ėmėsi priemonių siekdamas pašalinti byloje esančias abejones, tačiau išnaudojus visas galimybes, to padaryti nepavyko. Todėl visos abejonės turi būti vertinamos D. F. naudai. Nesant galimybių įrodyti D. F. kaltę nužudžius A. P., jo atžvilgiu negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro ir nukentėjusiųjų O. V. P., J. P. apeliacinius skundus atmesti.