- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-11-20
- Bylos Nr.
- 2K-567/2007
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Pranas Kuconis (pirm.), Josifas Tomaševičius, Lidija Liucija Žilienė (pran.)
- Nuteistasis
- D. M.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Prano Kuconio, Josifo Tomaševičiaus ir pranešėjos Lidijos Liucijos Žilienės,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. M. kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007 m. vasario 7 d. nuosprendžio, kuriuo D. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 214 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 182 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dešimčiai mėnesių; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas vieneriems metams; vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, prie šios bausmės pridėta Šilutės rajono apylinkės teismo 2003 m. lapkričio 19 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalis ir D. M. nustatyta subendrinta bausmė laisvės atėmimas vieneriems metams dviem mėnesiams.
Taip pat skundžiama Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 26 d. nutartis, kuria nuteistojo D. M. apeliacinis skundas atmestas.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu I. M. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį atleista, susitaikius su nukentėjusiuoju, baudžiamoji byla prieš ją nutraukta.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio nuteistojo kasacinį skundą atmesti, paaiškinimus, papildomą nuteistojo paaiškinimą,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pripažinta, kad I. M. ir D. M. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 214 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje, o D. M. ir nuteistas už tai, kad 2006 m. rugpjūčio 11 d., apie 21.00–22.00 val., Klaipėdos m., maršrutiniame mikroautobuse Nr. 8, I. M. suradus ir taip neteisėtai įgijus svetimą A. J. vardu išduotą mokėjimo instrumentą finansinei operacijai inicijuoti – AB „Hansabankas“ mokėjimo kortelę „VISA Electron“ Nr. (duomenys neskelbtini) – ir ją tą pačią dieną apie 21.00–22.00 val. Liepų g. neteisėtai realizavus – perdavus D. M., taip D. M. neteisėtai įgijus šį mokėjimo instrumentą finansinei operacijai inicijuoti, tą pačią dieną I. M. ir D. M., veikdami bendrininkų grupe, turėdami vieningą tyčią apgaulės būdu savo naudai įgyti svetimą turtą, Klaipėdoje, Taikos pr. 61, prekybos centre „Akropolis“ esančioje parduotuvėje „Hyper Maxima“, D. M. neteisėtai panaudojo minėtą A. J. vardu išduotą mokėjimo instrumentą finansinei operacijai inicijuoti, parduotuvės kasoje pateikdamas jį atsiskaityti už perkamas prekes ir A. J. vardu pasirašydamas banko mokėjimo kortelės nuskaitymo terminalo kvituose apgaule savo naudai įgijo tarp 23.09 ir 23.30 val. A. J. priklausančius 794,78 Lt.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis D. M. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007 m. vasario 7 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 26 d. nutartį, priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, neįrodžius jo dalyvavimo darant nusikaltimą.
Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasatorius neneigia įgijęs nuosprendyje minimą mokėjimo kortelę, tačiau teigia, kad jis buvo tikrai įsitikinęs, jog ją įgijo teisėtai, nes žmona paaiškino, kad šią kortelę jai davė draugė tam, kad galėtų atsiimti 1000 Lt skolą. Toks žmonos paaiškinimas kasatoriui nesukėlė jokių abejonių. Atsiskaitydamas už prekes kortele jis kito žmogaus pavarde neprisistatinėjo ir buvo įsitikinęs, kad, įsigydamas prekes iš parduotuvės, nieko neapgaudinėjo – nei banko, nei asmens, davusio kortelę, nes galvojo, kad taip darė jam žinant.
Kasaciniame skunde teigiama, kad veikos, numatytos BK 214 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje, gali būti padarytos tik tyčia, t. y. jis turėjo žinoti, kad banko mokėjimo kortelę įgijo neteisėtai, ir tą žinodamas panaudojo ją, siekdamas įgyti svetimą turtą prieš šios kortelės turėtojo valią. Šioje baudžiamojoje byloje, kasatoriaus nuomone, teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį nesant įrodymų, leidžiančių teigti, kad jis tyčia, žinodamas, kad banko mokėjimo kortelė įgyta neteisėtai, ja pasinaudojo įgydamas svetimą turtą. Kasatoriaus nuomone, teismas, teigdamas priešingai, rėmėsi tik prielaidomis, taip padarydamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimą.
Šalies argumentai
Kasatorius nurodo, kad kaltinime dėl sukčiavimo neteisingai nurodytas nukentėjusysis, nes A. J. nebuvo apgautas, todėl negalėjo būti pripažintas nukentėjusiuoju dėl apgaule užvaldyto jo turto. Byloje neginčijamai nustatyta, kad mokėjimo kortelė iš A. J. nebuvo pasisavinta, nes jis ją pametė.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo D. M. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 214 straipsnio 1 dalies ir 182 straipsnio 1 dalies taikymo
Kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindas yra netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas ar esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (BPK 369 straipsnis). Kasacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių nenustato, įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis sprendžia teisės taikymo klausimus (BPK 376 straipsnio 1 dalis).
Kasatoriaus argumentai, kuriais ginčijama teismo išvada, kad jis A. J. vardu išduotą mokėjimo instrumentą neteisėtai įgijo ir panaudojo finansinei operacijai inicijuoti, nes žinojo ir suprato, jog tai yra svetimas mokėjimo instrumentas, kurį turėti ir juo naudotis D. M. neturėjo teisės, nepagrįsti. Šie argumentai iš esmės atkartoti iš nuteistojo apeliacinio skundo, dėl jų apeliacinės instancijos teismo nutartyje išsamiai ir motyvuotai pasisakyta.
Pirmosios instancijos teismas išvadą dėl D. M. kaltės padarė nustatęs, kad jis tikrai matė ir žinojo, jog žmonos jam duota banko mokėjimo kortelė išduota kitam asmeniui, suprato, kad jo žmonos neva draugės duota kortele atsiskaityti negali, nes kortelėje nurodyta vyro pavardė ir vardas, be to, pateikęs parduotuvėje mokėjimo kortelę, ant kasos čekių pasirašė ne savo parašu, o aiškiai rašė nukentėjusiojo A. J. vardo ir pavardės pirmąsias raides, taip imituodamas pastarojo parašą, taigi – prisistatydamas teisėtu banko kortelės turėtoju. Tokiais tyčiniais veiksmais D. M. užvaldė A. J. turtą, panaudojęs apgaulę, nes prisistatė kaip asmuo, turintis teisę atsiskaityti už prekes turima mokėjimo kortele šios kortelės savininko sąskaitoje esančiais pinigais. Taigi, atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, teismas paneigė kaltinamojo argumentus, kad jis nežinojo ir nesuprato savo veiksmų neteisėto pobūdžio.
Kasatoriaus argumentą, kad jis parduotuvėje neprisistatęs svetima pavarde, paneigia jo paties parodymai teisme, kad jis prekių čekiuose savo vardo ir pavardės nerašė. Ši aplinkybė teismo pripažinta įrodanti, kad D. M. suprato, jog teisėtai naudotis mokėjimo kortele gali tik asmuo, kurio vardu kortelė išduota, taigi paneigianti D. M. versiją, kad jis šiuos veiksmus padarė tik dėl mokėjimo kortelės naudojimo tvarkos nežinojimo.
Kasatoriaus argumentai dėl, jo nuomone, nepagrįsto A. J. pripažinimo nukentėjusiuoju atmestini.
Pagal BPK 28 straipsnio 1 dalį nukentėjusiuoju pripažįstamas fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padarė fizinės, turtinės ar moralinės žalos. D. M, pateikęs A. J vardu išduotą mokėjimo instrumentą, prekes įsigijo, atsiskaitęs už jas A. J. sąskaitoje AB „Hansabankas“ buvusiais pinigais. Pagal CK 6.913 straipsnį (banko sąskaitos sutarties samprata) bankas nėra kliento (sąskaitos savininko) sąskaitoje esančių pinigų savininkas. Banko sąskaitos sutartimi bankas įsipareigoja priimti ir įskaityti pinigus į kliento (sąskaitos savininko) atidarytą sąskaitą, vykdyti kliento nurodymus dėl tam tikrų sumų pervedimo ir išmokėjimo iš sąskaitos bei atlikti kitokias banko atliekamas operacijas, o klientas įsipareigoja apmokėti bankui už suteiktas paslaugas ir operacijas (CK 6.913 straipsnio 1 dalis). Pagal šio straipsnio 2 dalį bankas gali disponuoti kliento sąskaitoje esančiomis lėšomis su sąlyga, jeigu užtikrina kliento teisę netrukdomai disponuoti tomis lėšomis, o pagal 3 dalies nuostatas bankas neturi teisės nustatyti ir kontroliuoti kliento pinigų naudojimo ar nustatyti kitokius įstatymo ar banko sąskaitos sutarties nenumatytus kliento teisės disponuoti sąskaitoje esančiomis lėšomis savo nuožiūra apribojimus. Kadangi piniginių lėšų savininkas lieka klientas, bankas pripažintinas patikėto jam turto valdytoju. Sukčiavimas kaip svetimo turto užvaldymas apgaule pasireiškia ne tik turto savininko, bet ir turto valdytojo suklaidinimu, pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis ir kitokiu būdu.
Pagal CK 6.915 straipsnio (teisės disponuoti sąskaitoje esančiomis lėšomis patvirtinimas) 3 dalį banko sąskaitos sutartyje gali būti numatyta, kad teisė disponuoti sąskaitoje esančiomis lėšomis patvirtinama elektroninėmis mokėjimo priemonėmis, panaudojant asmens parašą, kodą, slaptažodį ar kitus duomenis, patvirtinančius, kad nurodymą davė šią teisę turintis asmuo.
Pagal elektroninių paslaugų teikimo sutarties AB „Hansabankas“ sąlygų 7.2 punktą, jeigu klientas sužino apie aplinkybes, dėl kurių elektroniniais kanalais naudotojo vardu gali pasinaudoti arba jau pasinaudojo tretieji asmenys, apie tokias aplinkybes klientas privalo nedelsdamas informuoti banką ir savo nuožiūra gali pateikti bankui prašymą panaikinti naudotojo teisę atlikti operacijas kliento vardu. Bankas, gavęs tokį pranešimą, taip pat turi teisę blokuoti atitinkamam naudotojui suteiktą naudotojo ID. Pagal Sąlygų 11.5 punktą nuostoliai, susiję su naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių praradimu, atskleidimu, netinkamu saugojimu, tarp banko ir kliento paskirstomi, vadovaujantis įstatymo numatytais principais, taip, kad nuostoliai, atsiradę iki sutarties 7.2 punkte numatyto pranešimo pateikimo bankui momento, tenka klientui.
Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes A. J. piniginę su banko mokėjimo kortele prarado 2006 m. rugpjūčio 11 d., apie 21.00 val., tačiau tai pastebėjo ir bankui pranešė tik 2006 m. rugpjūčio 12 d. apie 16.00 val. A. J. prarasta banko kortele D. M. pasinaudojo ir įgijo prekes ja atsiskaitydamas 2006 m. rugpjūčio 11 d. 23.10 – 23.45 val., t. y. nuostoliai A. J. atsirado iki pranešimo bankui apie mokėjimo kortelės praradimą pateikimo. Todėl šiuo atveju bankas nebuvo materialiai atsakingas turto savininkui A. J. ir nuostolius jam turi atlyginti žalą padaręs asmuo, t. y. D. M.
Skundžiamų teismų sprendimų ir teismo posėdžių protokolų turinys paneigia deklaratyvų kasatoriaus teiginį, kad teismas priėmė nuosprendį išsamiai neištyręs visų baudžiamosios bylos aplinkybių ir netinkamai įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus. Kasatorius ir nenurodo, kokios bylos aplinkybės liko, jo nuomone, neištirtos ir kuo pasireiškė netinkamas įrodymų vertinimas.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo arba naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo D. M. kasacinį skundą atmesti.