Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-502-321-11

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2011-02-10
Bylos Nr.: A-502-321-11
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Anatolijus Baranovas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė, Artūras Drigotas (pran.)
Atsakovas: Kultūros, Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros
Pareiškėjas: uždarosios akcinės bendrovės „Investicijų kvadrantas“

Kategorijos

14.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A502-321/2011Procesinio sprendimo kategorija 14.3.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASN UTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. vasario 10 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,dalyvaujant pareiškėjo atstovams D. A., adv. Vidui Rudokui,atsakovų atstovams J. R., N. P., T. Š.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinio padalinio apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Investicijų kvadrantas“ skundą atsakovams Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritoriniam padaliniui ir Klaipėdos apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėjas – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos) dėl atsisakymo derinti detalųjį planą pripažinimo neteisėtu, įpareigojimo atlikti veiksmus bei administracinio akto panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Investicijų kvadrantas“ (toliau – ir Bendrovė, pareiškėjas) skundu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) pripažinti atsakovų Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) ir Departamento Klaipėdos teritorinio padalinio (toliau – ir Padalinys, atsakovas, apeliantas) atsisakymą derinti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbiami), (toliau – ir Sklypas) detalųjį planą nepagrįstu;

2) įpareigoti atsakovus Departamentą ir Padalinį suderinti parengtą Sklypo detalųjį planą;

3) pripažinti atsakovo Klaipėdos apskrities viršininko administracijos (toliau – ir Klaipėdos AVA, atsakovas) 2009 m. liepos 29 d. raštą Nr. 2-2388-(2.20) „Dėl nepagrįsto atsisakymo derinti žemės sklypo (duomenys neskelbiami), detalųjį planą ir planavimo sąlygų sustabdymo “ (toliau – ir Raštas) dalyje dėl atsisakymo patenkinti Bendrovės 2009 m. liepos 15 d. skundą Nr. 2009/07/1515-001 (toliau – ir Skundas) neteisėtu ir nepagrįstu.

Skunde pareiškėjas paaiškino, kad Sklypo detalusis planas buvo rengiamas vadovaujantis Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) Urbanistinės plėtros departamento Architektūros ir miesto planavimo skyriaus 2006 m. rugpjūčio 1 d. išduotomis planavimo sąlygomis detaliojo planavimo dokumentui rengti Nr. 06-74 (toliau – ir Planavimo sąlygos Nr. 06-74), Padalinio 2006 m. liepos 18 d. išduotomis planavimo sąlygomis detaliojo planavimo dokumentams rengti Nr. 42 (toliau – ir Planavimo sąlygos Nr. 42) bei kitų institucijų išduotomis planavimo sąlygomis ir jose nurodytais reikalavimais. Laikėsi pozicijos, kad Padalinys neteisėtai ir nepagrįstai atsisako derinti Sklypo detalųjį planą, nes remiasi Planavimo sąlygose Nr. 42 nenurodytais reikalavimais, pavyzdžiui, Planavimo sąlygose Nr. 42 nebuvo jokių reikalavimų dėl to, jog Sklypo detalusis planas būtų rengiamas buvusių Dramblio namo ir Gerlacho namo užstatymo atkūrimui, jų įamžinimui, jose apskritai nebuvo nurodyta jokių pastabų dėl buvusio užstatymo įvertinimo.

Nurodė, kad jokie teisės aktai neapibrėžia patariamosios visuomeninės kultūros paveldo komisijos prie Padalinio statuso, todėl jos priimami sprendimai negali būti laikomi teisiniu pagrindu Padaliniui atsisakyti derinti parengtą Sklypo detalųjį planą ar kelti naujus, t. y. Planavimo sąlygose Nr. 42 nenurodytus ir joms iš esmės prieštaraujančius, reikalavimus. Teigė, kad naujai suformuluotas Padalinio reikalavimas taikyti atkūrimą ir atlikti archeologinius tyrimus pažeidžia ne tik Planavimo sąlygas Nr. 42, bet ir teisės aktų reikalavimus.

Manė, kad Raštas ginčijamoje dalyje, t. y. toje dalyje, kuria buvo atsisakyta pripažinti, jog atsakovo Padalinio atsisakymas suderinti Sklypo detalųjį planą yra nepagrįstas ir neteisėtas bei buvo atsisakyta patenkinti Bendrovės Skundo reikalavimus ir priimti Padaliniui privalomus sprendimus, yra nepagrįstas, nes Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 27 straipsnio 7 dalyje nustatyta ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka, pagal kurią Klaipėdos AVA turi visus įgaliojimus išnagrinėti ginčą iš esmės, o ne tik dėl formalių procedūrų. Be to, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. 370 patvirtintu Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 11 punktu, Klaipėdos AVA sprendimas, priimtas išnagrinėjus ginčą, yra privalomas, kas taip pat patvirtina minėtos institucijos kompetenciją priimti Padaliniui privalomus sprendimus.

Atsiliepimas

Atsakovas Padalinys atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime atsakovas Padalinys paaiškino, kad Sklypas patenka į dviejų nekilnojamųjų kultūros vertybių, t. y. Klaipėdos senojo miesto vietos su priemiesčiais (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – (duomenys neskelbiami); toliau – ir Klaipėdos senojo miesto vieta) ir Klaipėdos miesto istorinės dalies (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – (duomenys neskelbiami); toliau – ir Klaipėdos Naujamiestis), teritorijas. Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29d. įsakymo Nr. ĮV-190 1 punktu abi pirmiau minėtos nekilnojamojo turto vertybės pripažintos valstybės saugomomis: Klaipėdos senojo miesto vietai nustatytas apsaugos tikslas – saugoti moksliniam pažinimui, o Klaipėdos Naujamiesčiui – viešojo pažinimo ir naudojimo apsaugos tikslas. Rėmėsi Teritorijų planavimo įstatymo 27 straipsnio 4 dalimi, pagal kurią teritorijų planavimo dokumentai derinami nuolatinėje statybos komisijoje, ir akcentavo, jog Bendrovė, teikdama Sklypo detalųjį planą Padaliniui ir prašydamas jį suderinti iki nuolatinės statybos komisijos posėdžio, ją pažeidė, todėl visos Bendrovės pretenzijos dėl to, kad Padalinys atsisako derinti Sklypo detalųjį planą, nors Sklypo detalusis planas tuo metu nėra pateiktas nuolatinei statybos komisijai, yra nepagrįstos.

Teigė, kad pareiškėjo teiginys, jog patariamosios visuomeninės kultūros paveldo komisijos prie Padalinio įgaliojimai ir jos priimami sprendimai nėra apibrėžti jokiais teisės aktais, yra klaidinantis, nes minėta komisija buvo įkurta Departamento direktoriaus 2008 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. Į-124, o jos veikla vykdoma remiantis šiuo įsakymu patvirtintais nuostatais. Pabrėžė, kad kultūros ministro 2005 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. ĮV-116 patvirtintų Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos nuostatų (toliau – ir Departamento nuostatai) 7.9 punktas Departamentui suteikia teisę sudaryti komisijas nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos problemoms nagrinėti, o Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos teritorinių padalinių nuostatų (toliau – ir Padalinių nuostatai), patvirtintų Departamento direktoriaus 2007 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. P-236, 8 punktas nurodo, kad prie Departamento teritorinių padalinių gali veikti Departamento direktoriaus įsakymu sudarytos laikinosios ar nuolatinės tarybos ar komisijos.

Nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad Padalinys Sklypo detaliojo plano derinimo metu kelia naujus reikalavimus, kurie nenurodyti Planavimo sąlygose Nr. 42. Atkreipia dėmesį į Planavimo sąlygų Nr. 42 5 punkto 5 papunktį, kuriame buvo nustatyti tokie reikalavimai: Klaipėdos miesto istorinė dalis pripažinta saugoti viešajam pažinimui ir naudojimui, Klaipėdos senojo miesto vieta su priemiesčiais pripažinta saugoti moksliniam pažinimui. Pabrėžė, jog Padalinys, keldamas reikalavimus Sklypo detaliojo plano rengimui, vadovavosi tiek nustatytomis Planavimo sąlygomis Nr. 42, tiek ir Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 17, 19 straipsnių nuostatomis. Rėmėsi Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 10 ir 27 dalimis bei 17 straipsnio 3 dalimi ir nurodė, kad pareiškėjo Sklype planuojama veikla prieštarauja Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 17 straipsnio 3 dalies nuostatoms. Pažymėjo, jog Padalinys nėra gavęs pareiškėjo, kaip nekilnojamosios kultūros vertybės dalies valdytojo, prašymo dėl leidimo organizuoti mokslinį objekto dalies ištyrimą pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 17 straipsnio 4 dalies nuostatas. Todėl Padalinio reikalavimas Sklypo detaliojo plano rengimo metu atlikti išsamius archeologinius ir istorinius–urbanistinius tyrimus yra teisėtas ir paremtas Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 17, 19 straipsniais.

Atsiliepimas

Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir paršė jį atmesti.

Atsiliepime atsakovas Departamentas teigė, kad pareiškėjo cituojamas ekspertinis vertinimas, nurodant, kad „DP urbanistiniai–architektūriniai sprendiniai nėra pilnai adekvatūs šiandieninės Lietuvos paveldosaugos teisinėms nuostatoms“, nors šiuos sprendinius „ekspertas vertina palankiai“, patvirtina motyvus dėl Padalinio išduotų Planavimo sąlygų Nr. 42 reikalavimų, todėl Bendrovės argumentai dėl palankaus ekspertinio vertinimo atmestini.

Kiti atsakovo Departamento atsiliepimo į pareiškėjo skundą argumentai yra analogiški atsakovo Padalinio atsiliepimo į pareiškėjo skundą argumentams.

Žemesnės instancijos teismas

Atsakovas Klaipėdos AVA Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 14 d. protokoline nutartimi buvo pakeistas jo teisių perėmėju teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros srityje, t. y. Valstybine teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija, atsakovas).

Atsiliepimas

Atsakovas Inspekcija atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundo reikalavimu dėl Rašto dalies panaikinimo nesutinka, ir prašė skundą šioje dalyje atmesti.

Atsiliepime atsakovas Inspekcija rėmėsi Teritorijų planavimo įstatymo 27 straipsnio 7 dalimi ir pažymėjo, kad Nuostatų 33 ir 34 punktuose yra išvardytos apskrities viršininko ir apskrities viršininko administracijos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentų (skyrių) pareigūnų teisės, tačiau šios normos nenumato teisės laikinai sustabdyti išduotų planavimo sąlygų detaliojo planavimo dokumentui galiojimą, kol bus išnagrinėtas ginčas. Nukreipė į Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymo 16 straipsnio 2 dalį ir pabrėžė, jog Klaipėdos AVA neturėjo teisės įpareigoti sau nepavaldžios institucijos atlikti Sklypo detaliojo plano projekto derinimą.

Nurodė, kad Klaipėdos AVA, išnagrinėjusi Bendrovės Skundą, nustatė, jog, remiantis Klaipėdos miesto savivaldybės nuolatinės statybos komisijos nuostatų (toliau – ir Komisijos nuostatai) 14 punktu, šios komisijos nariai neturi teisės rašyti pastabų, nepagrįstų teisės aktais ar galiojančių teritorijų planavimo dokumentų reikalavimais, tačiau pateiktame Padalinio 2009 m. liepos 8 d. rašte Nr. (12.39)2K1-50 nurodomos teisės aktų normos yra blanketinės, nukreipiančios į bendrojo ir specialiojo planavimo dokumentais nustatomus paveldosaugos reikalavimus, kurie lieka konkrečiai nenurodyti, taip pat neįvardyti Sklypo detaliojo plano sprendiniai, prieštaraujantys šiems paveldosauginiams reikalavimams. Šiame rašte, be kita ko, pateikiama nuoroda į kitą Padalinio raštą, nors nei Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. D1-696 patvirtintuose Nuolatinės statybos komisijos pavyzdiniuose nuostatuose (toliau – ir Pavyzdiniai nuostatai), nei Komisijos nuostatose pakartotinio svarstymo metu nėra numatyta galimybė teikti nuorodas tik į anksčiau parengtus viešojo administravimo institucijos raštus, neišdėstant nepritarimo derinti teritorijų planavimo dokumentą motyvų, pagristų teisės aktais ar galiojančių teritorijų planavimo dokumentų reikalavimais.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2010 m. kovo 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: įpareigojo Padalinį tinkamai įgyvendinti Teritorijų planavimo įstatymo bei aplinkos ministro 2006 m. spalio 18 d. įsakymu Nr. D1-473 patvirtintų Detaliųjų planų rengimo taisyklių (toliau – ir Rengimo taisyklės) nuostatas, reglamentuojančias detaliųjų planų derinimo ir teikimo tvirtinti bendrąją tvarką, derinant Sklypo detalųjį planą Klaipėdos miesto savivaldybės Nuolatinės statybos komisijoje (toliau – ir NSK), Bendrovei įstatymų nustatyta tvarka atsinaujinus planavimo sąlygas detaliojo planavimo dokumentams rengti terminą; bylą dalyje dėl pareiškėjo skundo reikalavimo pripažinti Raštą iš dalies neteisėtu ir nepagrįstu nutraukė.

Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad ginčas kilo detaliojo plano derinimo stadijoje, tačiau šiuo konkrečiu atveju, siekiant realizuoti proceso efektyvumo, ekonomiškumo principus bei atsižvelgiant į tai, kad atsakovo Klaipėdos AVA teises teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros srityje perėmė Inspekcija, kuri ir būtų sprendusi ginčą išankstine nagrinėjimo ne teisme tvarka, nespręstina, ar pagrįstai pareiškėjas nepasinaudojo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Nurodė, kad Padalinys nepritarimo Sklypo detaliajam planui motyvus yra išdėstęs 2008 m. balandžio 8 d. rašte Nr. (1.27.Kl)Kl-08, 2009 m. birželio 17 d. rašte Nr. (12.39)2Kl-39 ir 2009 m. liepos 8 d. rašte Nr. (12.39)2Kl-50, ir vertino, jog iš jų turinio matyti, kad jais pareiškėjui formuluojami reikalavimai nepagrįstai vis išplečiami ir plečiami, t. y. remiantis Planavimo sąlygomis Nr. 42, formuluojami iš esmės vis nauji reikalavimai, nesusiejant konkrečių Sklypo detaliojo plano sprendinių su konkrečiomis paveldosaugą reglamentuojančiomis teisės aktų normomis. Konstatavo, kad iš į bylą pateiktų Sklypo detaliojo plano sprendinių galimo poveikio miesto įvaizdžiui ir atitinkamo kultūros vertybių apsaugą, naudojimą ir tvarkymą reglamentuojančiais teisės aktais nustatytiems reikalavimams ekspertinio vertinimo, žvalgomųjų archeologijos tyrimų 2009 m. ataskaitos duomenų matyti, kad pareiškėjas tinkamai įgyvendino jam minėtuose Padalinio raštuose nurodytus reikalavimus. Padarė išvadą, jog pareiškėjas buvo ir yra aktyvus Sklypo detaliojo plano derinimo procese. Sutiko su atsakovo Inspekcijos atsiliepime į pareiškėjo skundą pateiktais argumentais, kad 2009 m. liepos 8 d. rašte Nr. (12.39)2Kl-50 nurodytos teisės normos yra blanketinės, nukreipiančios į bendrojo ir specialiojo planavimo dokumentais nustatomus paveldosaugos reikalavimus, tačiau jų nekonkretizuojant, neįvardijant Sklypo detaliojo plano sprendinių, prieštaraujančių paveldosauginiams reikalavimams, nepagrįstai nukreipiant į ankstesnius Padalinio raštus, kuriuose išdėstyti nepritarimo Sklypo detaliojo plano derinimui motyvai. Liudytoju apklausto architekto G. N. duotus parodymus vertino kaip iš esmės patvirtinančius pareiškėjo skundo motyvus ir pateiktus duomenis dėl Sklypo detaliojo plano sprendinių atitikimo galiojančių teisės aktų nuostatoms.

Rėmėsi Teritorijų planavimo įstatymo 27 straipsnio 4 dalimi, Rengimo taisyklių 45.2 punktu, Pavyzdinių nuostatų 14 punktu ir padarė išvadą, kad atsakovas Padalinys Sklypo detaliojo plano derinimo stadijoje atliko tik formalų ir (ar) abstraktų Sklypo detaliojo plano sprendinių vertinimą, tačiau dėl neaiškių priežasčių objektyviai neįvertino visų su Sklypo detaliojo plano derinimu susijusių aplinkybių ir faktinių duomenų, nepagrįstai išplėtė reikalavimus detaliojo planavimo organizatoriui, t. y. pareiškėjui, ir taip iš esmės nepagrįstai apsunkino ir užvilkino Sklypo detaliojo plano derinimo procedūrą. Konstatavo, jog Padalinys nepagrįstai atsisakė derinti Sklypo detalųjį planą, todėl pareiškėjo skundo reikalavimas pripažinti šį atsisakymą nepagrįstu tenkintinas. Nukreipė į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 3 dalį ir įpareigojo Padalinį tinkamai įgyvendinti atitinkamų teisės aktų nuostatas, sprendžiant ginčo plano derinimą NSK, prieš tai pareiškėjui įstatymų nustatyta tvarka atsinaujinus planavimo sąlygas Sklypo detaliojo planavimo dokumentams rengti terminą. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pasibaigė Planavimo sąlygų Nr. 42 galiojimo terminas, todėl, idant pareiškėjas tinkamai realizuotų Sklypo detaliojo plano derinimo stadijos uždavinius, jis turi vadovautis aplinkos ministro 2006 m. spalio 17 d. įsakymu Nr. D1-470 patvirtintų Planavimo sąlygų teritorijų planavimo dokumentams rengti parengimo ir išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 10 punktu.

Nukreipė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146–201/2009 ir akcentavo, jog ginčo situacija yra ypatinga tuo, kad dėl Apskrities valdymo įstatymo, Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nuostatų pakeitimo ir (ar) papildymo, visos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros funkcijos suteiktos Inspekcijai. Atsižvelgęs į nagrinėjamo ginčo pobūdį, į tai, kad Klaipėdos AVA teisių perėmėjas nagrinėjamoje byloje yra Inspekcija, bei į tai, jog Rašto turinį iš esmės atkartoja Inspekcija savo atsiliepime į pareiškėjo skundą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Raštas laikytinas nesukeliančiu pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, atitinkamai ir negalinčiu būti adminitracinės bylos ginčo objektu, todėl byla šioje dalyje nutrauktina (ABTĮ 101 str. 1 p.).

III.

Atsakovas Padalinys apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas būtų atmestas, arba panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 5 d. sprendimą ir bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad Sklype planuojamas ne vienas, o šeši pastatai.

2. Atitinkamuose Padalinio nepritarimo raštuose nurodoma ir tai, jog Sklypo detalusis planas prieštarauja Klaipėdos miesto bendrojo plano, kurio laikytis buvo nurodyta dar Planavimo sąlygų Nr. 06-74 5 punkte, 7.14 punktui, dėl ko Padalinio 2009 m. birželio 17 d. rašte Nr. (12.39)2Kl-39 atsirado pastaba dėl Sklypo detaliojo plano neatitikimo J. B. parengtam ekspertiniam vertinimui, tačiau tai nelaikytina reikalavimo išplėtimu, nes Sklypo detaliojo plano rengėjai minėtą ekspertinį vertinimą pateikė po 2008 m. balandžio 8 d.

3. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl J. B. parengtame ekspertiniame vertinime nurodomų Sklypo detaliojo plano trūkumų.

4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutiko su atsakovo Inspekcijos atsiliepimo į pareiškėjo skundą argumentu, jog Padalinio 2009 m. liepos 8 d. rašte Nr. (12.39)2Kl-50 nepagrįstai nukreipiama į ankstesnius Padalinio raštus, be to, tokios savo pozicijos nepagrindė jokiomis teisės normomis.

5. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad Padalinio reikalavimai, adresuoti Sklypo detaliojo plano rengėjams, buvo nepagrįstai vis plečiami ir plečiami, nes, kaip matyti iš atitinkamų Padalinio nepritarimo raštų turinio, pagrindinis atsakovo reikalavimas išliko toks pats – laikytis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 17 straipsnio.

6. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog Padalinys užvilkino Sklypo detaliojo plano derinimo procedūrą.

Kiti atsakovo Padalinio apeliacinio skundo argumentai yra analogiški jo atsiliepimo į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui argumentams.

Atsiliepimas

Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo Padalinio apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime pareiškėjas akcentuoja, kad Planavimo sąlygose Nr. 42 reikalaujama atlikti tik paminklosauginius tyrimus, kurie buvo atlikti. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 17 straipsnio 3 dalyje, kuria remiasi atsakovas Padalinys, taip pat nenumatyta, jog moksliniam pažinimui saugomo objekto ištyrimui visais atvejais privalomi išsamūs archeologiniai tyrimai. Mano, kad atsakovas Padalinys savo atsiliepime į pareiškėjo skundą patvirtino, jog pareiškėjas įgyvendino visus jo reikalavimus, t. y. liko tik neesminiai patikslinimai, kurie, remiantis Teritorijų planavimo įstatymo 23 straipsniu, nepatenka į Sklypo detaliojo plano sudėtį bei neatitinka tarptautinių paveldosaugos dokumentų reikalavimų vengti pseudoistorinių projektų, neautentiškų buvusių statinių kopijų. Atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas Padalinys nenuosekliai ir tendencingai pateikia atskirus J. B. parengto ekspertinio vertinimo teiginius, atsiedamas juos nuo bendro konteksto. Akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu J. B. išsamiai paaiškino jo parengto ekspertinio vertinimo išvadas ir nurodė, jog Sklypo detaliojo plano sprendiniai iš esmės neprieštarauja teisės aktų bei Klaipėdos miesto bendrojo plano nuostatoms ir atitinka paveldosaugos reikalavimus.

Kiti pareiškėjo atsiliepimo į atsakovo Padalinio apeliacinį skundą argumentai yra analogiški jo skundo pirmosios instancijos teismui argumentams.

Atsiliepimas

Atsakovas Departamentas atsiliepime į atsakovo Padalinio apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu sutinka, ir prašo jį tenkinti.

Atsiliepime atsakovas Departamentas laikosi pozicijos, jog apeliaciniame skunde atsakovas Padalinys išdėstė teisingus argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai neatsižvelgė į Departamento atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui išdėstytus argumentus ir dėl jų nepasisakė.

Kiti atsakovo Departamento atsiliepimo į atsakovo Padalinio apeliacinį skundą argumentai yra analogiški atsakovo Padalinio apeliacinio skundo argumentams.

Atsakovas Inspekcija nepateikė atsiliepimo į atsakovo Padalinio apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Administracinis ginčas kilo dėl viešojo administravimo subjekto Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos teritorinio padalinio atsisakymo atlikti veiksmus, priskirtus jo kompetencijai, bei įpareigojimo tuos veiksmus atlikti ir dėl kito administravimo subjekto Klaipėdos apskrities viršininko administracijos rašto.

Nagrinėdamas tokio pobūdžio ginčą teismas paprastai privalo patikrinti ar pareiškėjas turi teisę reikalauti atlikti atitinkamus veiksmus, o atsakovas teisę ir pareigą atlikti reikalaujamus veiksmus, įvertinant atsisakymo juos atlikti teisėtumą ir pagrįstumą. Tikrinant administracinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, be kita ko, turi būti vertinama, ar ginčijamas dokumentas sukelia materialines teisines pasekmes ir ar laikytinas individualiu administraciniu aktu.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad tuo atveju, kai skundžiamas aktas ar veiksmas jokių materialinių teisinių pasekmių nesukuria, jis negali būti ginčo dalyku administracinėje byloje (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. AS146–201/2009, AS438-135/2009). Teismo sprendimas dėl tokio akto taip pat nesukurs teisinių pasekmių, nebus apgintos įstatymų saugomos teisės ar interesai, teismas nevykdys teisingumo (ABTĮ 6 straipsnis). Įvertinęs Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2009 m. liepos 29 d. rašto Nr. 2-2388-(2.20) „Dėl nepagrįsto atsisakymo derinti žemės sklypo (duomenys neskelbiami), detalųjį planą ir planavimo sąlygų sustabdymo“ turinį bei apskričių viršininkų administracijų likvidavimo teisines pasekmes, pirmosios instancijos teismas ginčijamą atsakovo raštą pagrįstai pripažino nesukeliančiu teisinių pasekmių ir bylą dalyje nutraukė.

Teritorijų planavimo dokumentų derinimo procedūrai taikytino Teritorijų planavimo įstatymo 27 straipsnio 4 dalis nustato, jog savivaldybės lygmens teritorijų planavimo dokumentai derinami savivaldybės nuolatinėje statybos komisijoje, sudarytoje iš planavimo sąlygas rengiančių institucijų atstovų, kurių bent vienam nepritarus, laikoma, kad komisija priėmė sprendimą nederinti teritorijų planavimo dokumentą. Nepritarimo derinti teritorijų planavimo dokumentą motyvai turi būti išdėstomi derinimo procedūros protokole. Aptartas reguliavimas duoda pagrindą išvadai, kad nepritarimui derinti parengtą teritorijų planavimo dokumentą keliami individualiam administraciniam sprendimui būdingi teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimai (Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis).

Byloje nustatyta, kad atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinio padalinio nesutikimas derinti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbiami), detalųjį planą išdėstytas 2009 m. liepos 8 d. rašte Nr. (12.39) (t.1, b.l. 89) su nuoroda į atsakovo 2009 m. birželio 17 d. raštą. Nežiūrint nepritarimo derinimui netinkamos formos, pirmosios instancijos teismas vertino atsakovo raštų turinį ir pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjui formuluojami reikalavimai nepagrįsti ir kintantys, o nesutikimo derinti motyvai abstraktūs, nenurodant kuriais sprendiniais kokios teisės aktų nuostatos pažeidžiamos. Ginčo nagrinėjimo laikotarpiu taip pat nebuvo nurodyta parengto detalaus plano ar jo sprendinių prieštaravimo konkretiems planavimo sąlygų ar teisės aktų reikalavimams. Pažymėtina, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu atsakovo atsisakymas derinti detalųjį planą buvo grindžiamas kitokiu nei plano rengėjų požiūriu į architektūrinės išraiškos priemones, pripažįstant naujos statybos ginčo teritorijoje galimybę. Taigi, net ilgalaikio ginčo nagrinėjimo teisme metu nebuvo surinkta ir pateikta pakankamų įrodymų atsisakymui derinti teritorijų planavimo dokumentą pagrįsti. Atkreiptinas dėmesys, kad Aprašo 9 punktas reikalauja, jog planavimo sąlygos būtų rengiamos vadovaujantis sąžiningumo bei protingumo principais, sąlygų reikalavimai būtų konkretūs, tiesiogiai susieti su planuojama teritorija, planavimo tikslais ir pan. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas atliko paveldosauginius tyrimus, žvalgomuosius archeologinius tyrimus, teikė pasiūlymus dėl buvusių pastatų įamžinimo ir finansavimo skyrimo. Ekspertinio vertinimo analizė patvirtina, jog nėra pagrindo išvadai, kad parengtas detalusis planas neatitinka Klaipėdos miesto bendrojo plano kultūros paveldo dalies sprendinių 7.14 nurodymų. Nors pastatų skaičius nėra būtinas teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimas, numatomas detaliojo planavimo metu, Statybos įstatymo 2 straipsnio 2, 7 dalių pagrindu galima teigti, kad numatyta vieno pastato statyba.

Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinio padalinio nesutikimą derinti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbiami), neteisėtu ir nepagrįstu.

Vykdant ATPK 136 straipsnio reikalavimą patikrinti visą teismo sprendimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nežiūrint tinkamų bylos aplinkybių vertinimo, pirmosios instancijos teismas dalyje dėl atsakovo įpareigojimo atlikti veiksmus priėmė iš esmės sąlyginį sprendimą, įpareigojimą susiejant su planavimo sąlygų detaliojo planavimo dokumentams rengti termino atnaujinimu.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet ir - svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus teismo baigiamuosius aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. vasario 20 d., 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimai). Šiuolaikinė teisės samprata remiasi aiškiu teisės ir įstatymo ar kito teisės akto skyrimu, pripažįstant teisę fundamentalesniu dalyku negu įstatymas ar kitas teisės aktas. Jeigu teisė tapatinama su įstatymu ar kitu teisės aktu, tai teisės praktikos požiūriu pirmenybė būtų teikiama ne teisingumui, o teisėtumui. Formalus įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų taikymas nulemtų teisėtą sprendimą, kuris ne visada gali būti teisingas. Teisėjų kolegijos nuomone, turi būti pripažįstamas ne bet koks teisėtumas, o tik teisingumo teisėtumas. Tokiu atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus, akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmenybę teikti bendrajai teisės sampratai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-171/2010; 2010 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1237/2010).

Byloje nustatyta, kad atsakovo nepritarimas derinti teritorijų planavimo dokumentą neteisėtas ir nepagrįstas ir jis pažeidžia pareiškėjo teises. Nepašalinus nustatyto pažeidimo pareiškėjo teisės ir interesai realiai nebūtų apginti. Nors Teritorijų planavimo įstatymas planavimo sąlygų galiojimo laike nenustato, Aplinkos ministro 2006 m. spalio 17 d. įsakymu Nr. D1-470 patvirtinto Planavimo sąlygų Teritorijų planavimo dokumentams rengti parengimo ir išdavimo tvarkos aprašo 10 punktas nustato, kad detaliojo plano rengimo planavimo sąlygų sąvadas galioja visą teritorijų planavimo dokumento rengimo laikotarpį, bet ne ilgiau kaip 3 metus. Toks terminas buvo numatytas ir ankstesnės redakcijos Apraše. Atsisakymo derinti ginčo detalųjį planą momentu, t.y. ginčo kilimo momentu, toks terminas 2006 m. liepos 18 d. planavimo sąlygoms nebuvo pasibaigęs. Taigi, ginčo nagrinėjimui aktuali teisinė situacija, esanti atsirandant ginčo teisiniam santykiui, o šios situacijos vertinimas ir jos metu atsiradusių pažeidimų pašalinimas suteikia galimybę realiam teisių ar teisėtų interesų apgynimui. Kita vertus, planavimo sąlygos yra reikšmingos tik planavimo procedūrai iki ji baigiama, todėl dėl viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų užtrukęs planavimas turėtų būti baigiamas pagal tas pačias planavimo sąlygas. Taigi, konstatavus neteisėtą ir nepagrįstą nepritarimą derinti teritorijų planavimo dokumentą, atsakovas įpareigotinas šį dokumentą suderinti pagal tas pačias 2006 m. liepos 18 d. planavimo sąlygas detaliojo planavimo dokumentams rengti Nr. 42. Teismo sprendimui įvykdyti negali būti numatomos papildomos sąlygos, kadangi toks sprendimas neatitiktų jam keliamų teisėtumo reikalavimų.

Dėl paminėto atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o teismo sprendimas keičiamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinio padalinio apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 5 d. sprendimą dalyje dėl atsakovo įpareigojimo atlikti atitinkamus veiksmus pakeisti. Įpareigoti atsakovą Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinio padalinį suderinti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbiami), detalųjį planą pagal Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinio padalinio 2006 m. liepos 18 d. planavimo sąlygas detaliojo planavimo dokumentams rengti Nr. 42.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasArtūras DrigotasVaida Urmonaitė-Maculevičienė