- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-04-28
- Bylos Nr.
- Ik-732-562/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02561-2010-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rosita Patackienė, Violeta Balčytienė, Bronius Januška
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Viktosa“
- Atsakovas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Kategorijos
- 9.2.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.3.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rositos Patackienės (kolegijos pirmininkė, pranešėja), Violetos Balčytienės ir Broniaus Januškos, sekretoriaujant Astai Statkevičienei, dalyvaujant atsakovės atstovui Igoriui Janavičiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės ,,Viktosa“ skundą ir atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pareiškėja – uždaroji akcinė bendrovė ,,Viktosa“ (toliau – pareiškėja, UAB „Viktosa“, Bendrovė) padavė teismui skundą (I t., b.l. 1-14), kurį patikslino (I t., b.l. 103-116) prašydama panaikinti: 1) Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Vilniaus AVMI, Inspekcija, teritorinis mokesčių administratorius) 2010-02-05 sprendimą Nr. (21.26)-256-34; 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – atsakovė, VMI, centrinis mokesčių administratorius) 2010-05-10 sprendimą Nr. 69-121; 3) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – MGK, Komisija) 2010-08-05 sprendimo Nr. S-199 (7-138/2010) dalį dėl nurodymų UAB „Viktosa“ sumokėti į biudžetą 181029 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) ir su šiuo mokesčiu susijusius delspinigius, 54309 Lt PVM baudą, 96749 Lt pelno mokestį (toliau – PM) ir su šiuo mokesčiu susijusius delspinigius, 29025 Lt PM baudą, 7801 Lt socialinį mokestį (toliau – SM), 2340 Lt SM baudą bei 2662,48 Lt SM delspinigius.
Skunde pareiškėja paaiškino, kad ginčijamas Komisijos sprendimas, kuriuo UAB ,,Viktosa“ skundas buvo patenkintas iš dalies, panaikinant dalį atsakovės sprendimo, yra nepagrįstas, kadangi Komisija neatsižvelgė į pareiškėjos motyvus, neteisingai įvertino visas faktines aplinkybes ir nesivadovavo naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika sprendžiant bylas, kuriose mokestinis ginčas kyla dėl teisės į PVM atskaitą bei sąnaudas. Pareiškėja pabrėžia, kad sprendžiant kilusius mokestinius ginčus Lietuvos Respublikos teismai yra saistomi ne tik nacionalinių teismų įtvirtintų teismo precedentų, bet taip pat ir Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) aiškinimo nuostatų, paremtų Europos Teisingumo Teismo praktika. Atsižvelgiant į Europos Teisingumo Teismo (toliau – ETT) praktiką (2006 m. liepos 6 d. sprendimas sujungtose bylose Axel Kittle ir Recolta Recycling (C 439/04 ir C 440/04), 50, 52 p.; 2006 m. liepos 6 d. sprendimą sujungtose bylose Axel Kittle, Recolta Recycling (C-439/04, C-440/04), 55 p.; 2004 m. kovo 3 d. sprendimas byloje Transport Service (C-395/02), 26 p.; 2000 m. birželio 8 d. sprendimas byloje Midland Bank (C-98/98), 29 p.; 2003 m. lapkričio 27 d. sprendimas byloje Zita Modes (C-497/01), 37 p.), darytina išvada, kad vien ta faktinė aplinkybė, jog apmokestinamas prekių tiekimas ir (ar) paslaugų teikimas įvyko ne tarp PVM sąskaitoje faktūroje nurodytų ūkio subjektų savaime dar nepaneigia pirkėjo teisės į PVM atskaitą. Mokesčių administratorius tokiais atvejais (kai siekiama paneigti teisę į PVM atskaitą nustačius prekių (paslaugų) tiekimą ne tarp tų subjektų, kurie atvaizduoti PVM sąskaitose faktūrose), atsižvelgdamas į fiskalinio neutralumo ir proporcingumo principus, turi įrodinėti asmens, pretenduojančio į PVM atskaitą, nesąžiningumą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėtose administracinėse bylose dėl teisės į PVM atskaitą laikosi iš esmės tokio pat principinio nusistatymo (administracinė byla Nr. A556-1659/2008).
Skunde taip pat pažymima, kad situacija, susijusi su UAB „Viktosa“ teisės į PVM atskaitą ir sąnaudas nustatymu, tiek pagal faktines aplinkybes, tiek pagal taikytinas teisės normas yra analogiška situacijai, nagrinėtai LVAT administracinėje byloje Nr. A438-1097/2009. 2009-10-19 nutartyje konstatuota, kad tais atvejais, kai nustatoma, jog prekės ir / ar paslaugos pirkėjui realiai buvo suteiktos (ūkinės operacijos realiai įvyko), už kurias pirkėjas sumokėjo atitinkamas pridėtinės vertės mokesčio sumas, tačiau nustatoma, jog šias prekes ir / ar paslaugas pirkėjui suteikė ne PVM sąskaitose faktūrose nurodyti subjektai, o kiti subjektai, tokios ūkinės operacijos teisės į PVM atskaitą taikymo prasme turi būti įvertintos tarp pirkėjo ir tų subjektų, kurie iš tikrųjų atliko prekių tiekimą ir / ar paslaugų teikimą, kartu įvertinant ir tų subjektų veiklą, kurie yra nurodyti PVM sąskaitose faktūrose, t. y. visų pirma, turi būti nustatomas bei įvertinamas tikrasis tokių ūkinių operacijų turinys bei visų subjektų, susijusių su šia ūkine operacija, veikla bei vaidmuo. Aplinkybė, jog prekes ir / ar paslaugas pirkėjui suteikė ne PVM sąskaitose faktūrose nurodyti subjektai, o kiti subjektai, pati savaime nėra pakankama nesuteikti pirkėjui teisės į PVM atskaitą. Tai gali būti padaryta kai nustatoma, kad pirkėjas žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą pridėtinės vertės mokesčiu įtrauktame sandoryje ir priklausomai nuo šios aplinkybės nustatymo turi būti sprendžiamas teisės į PVM atskaitą klausimas. Atsižvelgdama į tai, pareiškėja mano, kad konstatuoti, jog teisė į PVM atskaitą negali būti suteikta remiantis tik tuo, kad ūkinė operacija neįvyko tarp PVM sąskaitose faktūrose nurodytų subjektų, kai yra nustatomi ir / ar žinomi tikrieji ūkinės operacijos subjektai, būtų nepakankama ir teisiškai neteisinga, nes toks vertinimas neatitiktų turinio prieš formą viršenybės principo reikalavimų.
Šalies argumentai
Pareiškėja nurodė, kad tiek mokesčių administratorius, tiek Komisija nukrypo nuo nurodytos ETT ir LVAT praktikos aiškinant teisės normas, reglamentuojančias teisę į PVM atskaitą, todėl ginčijami sprendimai, kuriais pareiškėjai apskaičiuoti mokesčiai, delspinigiai ir baudos, yra nepagrįsti ir neteisėti. Mokesčių administratorius, remdamasis FNTT specialisto išvada, konstatavo, kad UAB „Komerbanas“, UAB „Nerijaus prekyba“, UAB „Bipolis“, UAB „Subrangos partneriai“ neatliko jokių paslaugų ir neperdavė jokių prekių pareiškėjai, tačiau mokesčių administratorius nenagrinėjo klausimo, ar išrašytose faktūrose nurodytos paslaugos realiai suteiktos, t. y. ar ūkinė operacija realiai įvyko. MGK savo sprendime nurodė, kad mokesčių administratorius pagrįstai neigia pareiškėjos teisę į PVM atskaitą, kadangi UAB ,,Viktosa“ ginčo paslaugų ir prekių iš UAB „Komerbanas“, UAB „Nerijaus prekyba“, UAB „Bipolis“, UAB „Subrangos partneriai“, UAB „Barnaba“, UAB „Tikrilita“ ir UAB „Džazara“ neįsigijo. Tačiau pareiškėjos teigimu, tiek Komisijai, tiek ir mokesčių administratoriui, buvo pateikta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog ginčo PVM sąskaitose faktūrose nurodytos prekės ir paslaugos buvo realiai įsigytos.
Pareiškėjai taip pat kyla pagrįstų abejonių dėl to, kad vertinant tai, ar ginčo PVM sąskaitose faktūrose nurodytos prekės ir paslaugos buvo realiai įsigytos, remiamasi D. R., kuris sandorių su UAB „Viktosa“ atvejais atstovavo visoms 4 bendrovėms (UAB „Komerbanas“, UAB „Nerijaus prekyba“, UAB „Bipolis“ bei UAB „Subrangos partneriai“), parodymais, prieštaraujančiais UAB „Viktosa“ vienintelio akcininko V. O. paaiškinimams. Komisija V. O. paaiškinimus vertino kaip pasirinktą gynybinę poziciją. Pareiškėjos nuomone, D. R., kuris buvo apklausiamas kaip įtariamasis, parodymai turėtų būti vertinami analogiškai. Be to, Komisijos argumentas, kad V. O. yra suinteresuotas mokestinio ginčo baigtimi, yra nepagrįstas, kadangi tuo metu mokestinis ginčas dar nebuvo kilęs.
Skunde taip pat aiškinama, kad mokesčių administratorius, atlikdamas Bendrovės mokestinį patikrinimą, privalėjo vienareikšmiškai nustatyti, ar visų minėtų bendrovių, t. y. UAB „Komerbanas“, UAB „Nerijaus prekyba“, UAB „Bipolis“, UAB „Subrangos partneriai“, UAB „Barnaba“, UAB „Tikrilita“ bei UAB „Džazara“ vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytas prekes UAB „Viktosa“ realiai įsigijo, o nurodytos paslaugos buvo realiai suteiktos. Pareiškėjos teigimu, tiek skunde teismui, tiek ir centriniam mokesčių administratoriui ar Komisijai pateiktuose skunduose nurodomos aplinkybės, patvirtintos rašytiniais įrodymais, vienareikšmiškai įrodo, jog minėtų bendrovių vardu išrašytuose apskaitos dokumentuose nurodyti darbai ir paslaugos buvo faktiškai įsigyti. Tačiau Komisija Bendrovės nurodytas ir įrodymais patvirtintas aplinkybes atmetė, akcentuodama visiškai nereikšmingus smulkius neatitikimus. MGK sprendimas nepatvirtina, kad UAB „Viktosa“ nesiėmė veiksmų siekdama išsiaiškinti, ar kita sandorio šalis vykdo veiklą. Pažymėjo, kad atvirkščiai, Bendrovė ėmėsi visų priemonių, kurių gali būti pagrįstai reikalaujama, kad būtų užtikrinta, jog UAB „Viktosa“ sandoriai nėra įtraukti į sukčiavimą, t. y. tikrino visų kontrahentų patikimumą viešai prieinamose VMI bazėse, reikalavo iš jų visų oficialių įmonės dokumentų, tikrino atstovų asmens tapatybės dokumentus. Pareiškėjos nesąžiningumo neįrodo ir MGK konstatuota aplinkybė, kad UAB „Viktosa“ tikrinamuoju laikotarpiu sudarė sandorius su įmonėmis, kurių dalis PVM sąskaitų faktūrų išrašymo laikotarpiu neturėjo nei vieno darbuotojo bei nebuvo tinkamai atstovaujamos. Aplinkybė, jog UAB „Viktosa“ tęstinį laikotarpį bendradarbiavo su minėtomis įmonėmis tik patvirtina, kad UAB „Viktosa“ pasitikėjo kontrahentais, svarbiausias pasitikėjimo kriterijus – realiai atlikti darbai bei teikiamos prekės, o ne formalūs dokumentai.
Skunde nurodoma, kad pareiškėjai nebuvo žinoma, jog D. R., atstovavęs UAB „Komerbanas“, UAB „Nerijaus prekyba“, UAB „Bipolis“ ir UAB „Subrangos partneriai“ sandorių su UAB „Viktosa“ metu, vykdė nusikalstamą veiklą, kadangi net ir viešai prieinamoje informacijoje yra duomenų apie tai, jog D. R. 2004 metais dalyvavo specializuotame su statybomis susijusiame renginyje kaip UAB „Nerijaus prekyba“ atstovas, o 2002 metų gruodį dienraščio „Lietuvos žinios“ priede „Pastogė“ buvo išspausdintas D. R. interviu apie statybas.
UAB ,,Viktosa“ taip pat pabrėžė, kad netgi pripažinus minėtų įmonių vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras neturinčiomis juridinės galios ir paneigus UAB „Viktosa“ teisę į PVM atskaitą, visiškai nepagrįstai mokesčių mokėtojui atimama teisė iš bendrųjų pajamų atimti sąnaudas ir sumažinti apmokestinamąjį pelną, kadangi Bendrovė pateikė pakankamai įrodymų, jog minėtose buhalterinės apskaitos dokumentuose užfiksuotos prekės ir paslaugos buvo realiai įsigytos (šios aplinkybės savo sprendime nepaneigė ir mokesčių administratorius), todėl UAB „Viktosa“ realiai patyrė išlaidas, kurios turi būti pripažįstamos sąnaudomis, mažinančiomis apmokestinamąjį pelną. MGK sprendimo motyvai, susiję su tuo, jog UAB „Viktosa“ realiai įsigijo minėtas prekes ir paslaugas, tačiau ginčo PVM sąskaitos faktūros nepatvirtina realiai patirtų išlaidų, galėtų tapti pagrindu panaikinti centrinio mokesčių administratoriaus sprendimą ir grąžinti UAB „Viktosa“ skundą nagrinėti iš naujo dėl realiai patirtų sąnaudų nustatymo, tačiau tokie motyvai nesudaro pagrindo teigti, jog UAB „Viktosa“ realiai patirtos išlaidos negali būti pripažintos sąnaudomis, mažinančiomis apmokestinamąjį pelną.
Atsiliepimas
Atsakovė – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašė atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į UAB „Viktosa“ skundą (I t., b.l. 132-140) atsakovė paaiškino, kad Vilniaus AVMI, atlikusi mokestinį patikrinimą, pagrįstai padarė išvadą, jog ūkinės operacijos tarp Bendrovės ir UAB „Komerbanas“, UAB „Nerijaus prekyba“, UAB „Bipolis“, UAB „Subrangos partneriai“, UAB „Barnaba“, UAB „Tikrilita“, UAB „Džazara“ įmonių vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytomis aplinkybėmis realiai neįvyko, o dokumentai buvo surašomi siekiant sukurti kuo didesnę grandinę formaliai suformuoti 916323 Lt sąnaudų ir 246425 Lt PVM atskaitą. Inspekcija vadovavosi mokestinių pažeidimų metu galiojusio PVMĮ 64 ir 80 str. nuostatomis bei surinko pakankamai minėtas išvadas pagrindžiančių įrodymų. Atsakovės teigimu, nagrinėjamoje byloje taip pat aktuali Europos teisingumo teismo (byla C-177/99 Ampafrance ir Sanofi) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (administracinės bylos Nr. A1-355/2004, Nr. A438-1097/2009) praktika aiškinant teisės į PVM atskaitą nuostatas. Pažymėjo, kad išvados, jog nurodytos įmonės nesuteikė Bendrovei paslaugų ir neteikė prekių pagal išrašytas sąskaitas faktūras, kad reali veikla minėtose įmonėse nebuvo vykdoma ir buvo išrašomos tikrovės neatitinkančios sąskaitos faktūros, yra pagrįstos, kadangi, kaip patvirtina byloje surinkti duomenys, sąskaitas faktūras išrašiusios įmonės deklaravo pardavimo PVM sumas, artimas pirkimo PVM sumoms, deklaravo grąžintinas iš biudžeto arba į biudžetą mokėjo tik nedideles (simbolines) PVM sumas, visos įmonės iš PVM mokėtojų registro mokesčių administratoriaus iniciatyva yra išregistruotos kaip nevykdančios mokesčių administratoriaus nurodymų ar kaip asmenys, nerandami jų nurodytose buveinės ir veiklos vykdymo vietose. Atlikus priešpriešinius kontrahentų patikrinimus (tyrimus), taip pat nustatyta, kad minėtos įmonės neturėjo veiklos vykdymo vietos, ūkinės komercinės veiklos vykdymui reikalingų išteklių (registruotino turto, veiklos vietos, samdomų kvalifikuotų darbuotojų ir pan.), taip pat nebuvo nustatyta (įmonių atstovai nenurodė), kad minėtos įmonės būtų naudojusios pagal nuomos ar panaudos sutartis įsigytą turtą. Bylos medžiaga patvirtina, kad paslaugų teikimo UAB ,,Viktosa“ laikotarpiu minėtose įmonėse paprastai dirbo vienas vadovas arba vadovas ir buhalteris, beveik visi paaiškinimus teikę su minėtomis bendrovėmis vienaip ar kitaip susiję asmenys (pasirašę įformintose sutartyse, PVM sąskaitose faktūrose bei kasos pajamų orderiuose) teigė, kad reali veikla jų įmonėse nebuvo vykdoma, kad buvo išrašomos tikrovės neatitinkančios sąskaitos. Patikrinimo metu padarytos išvados grindžiamos atliekamų ikiteisminių tyrimų metu surinkta medžiaga, FNTT specialisto išvada, teismo baudžiamuoju įsakymu, liudytojų parodymais. Atsakovės nuomone, liudytojų parodymams teiktinas prioritetas, nes šie faktiniai duomenys gauti liudytojams suprantant apie gresiančią atsakomybę, jei jų parodymai būtų melagingi ar iškraipyti kitiems asmenims naudinga linkme. Be to, liudytojų parodymai nėra paneigti kitais įrodymais, todėl teritorinis mokesčių administratorius negalėjo jų ignoruoti (LVAT 2008-12-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-2049/2008).
Atsakovė paaiškino, jog Bendrovė nesiėmė kokių nors veiksmų, kad išsiaiškintų, ar kita sandorio šalis vykdo veiklą, nepateikė įrodymų, kad ūkinės operacijos įvyko būtent tarp jos ir kontrahentų (7 įmonių), kurie nurodyti šių įmonių vardu išrašytose sąskaitose. Bendrovės kartu su skundu pateikti medžiagų apskaitos Bendrovės veikloje dokumentai neįrodo, kad tos medžiagos buvo įsigytos būtent iš minėtų bendrovių. Ir nors Bendrovė teigia, kad ginčo prekės ir paslaugos buvo įsigytos, tačiau nepagrindžia sandorių su minėtomis įmonėmis realumo ir to, kad ginčo prekės ir paslaugos buvo įsigytos būtent iš UAB „Komerbanas“, UAB „Nerijaus prekyba“, UAB „Bipolis“, UAB „Subrangos partneriai“, UAB „Barnaba“, UAB „Tikrilita“ bei UAB „Džazara“. Bylos medžiaga patvirtina, kad Bendrovės kontrahentai PVM į biudžetą nemokėjo. Atsakovės teigimu, tarp Bendrovės ir minėtų įmonių susiklostę nevienkartinio pobūdžio santykiai sudarė galimybę sandorio šalims geriau žinoti apie viena kitos elgesį ir ketinimus dėl mokesčių mokėjimo į biudžetą. Tačiau, nepaisant tęstinio tarpusavio santykių pobūdžio, Bendrovė negalėjo detaliau paaiškinti sandorių sudarymo ir vykdymo aplinkybių. Iš bylos medžiagos akivaizdu, jog Bendrovės atstovai visiškai nesidomėjo minėtų įmonių vardu sutartis pasirašiusių, prekes pristačiusių a paslaugas suteikusių asmenų tapatybėmis, jų įgaliojimais atstovauti nurodytosioms įmonėms, net nebandė išsiaiškinti konkretesnių šiuos asmenis identifikuojančių duomenų, pasidomėti galimybėmis teikti prekes ar paslaugas, įmonių veiklos vietomis. Toks Bendrovės neveikimas vertintinas kaip nesąžiningumas, paneigiantis teisę į PVM atskaitą ir sąnaudas pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras.
Nustačius, jog minėtų 7 įmonių prekių ir paslaugų pardavimas Bendrovei neįvyko, taip pat įvertinus tai, kad minėtų įmonių vardu išrašytos PVM sąskaitos faktūros neturi juridinės galios, šiuose apskaitos dokumentuose nurodytų prekių vertė, apskaičiuojant Bendrovės apmokestinamąjį pelną ir mokėtiną pelno mokestį, negali būti pripažįstama leidžiamais atskaitymais ir pagal jas negalimas išlaidų pripažinimas sąnaudomis, mažinančiomis apmokestinamąjį pelną. Tai, kad Bendrovėje buvo įforminami kasos pajamų orderiai, pažymintys apie minėtų įmonių atstovams už prekes išmokamas sumas, nepatvirtina fakto, jog šių įmonių prekės ir paslaugos iš tiesų buvo pateiktos Bendrovei. Konstatavus, kad sandoriai su UAB „Komerbanas“, UAB „Nerijaus prekyba“, UAB „Bipolis“, UAB „Subrangos partneriai“, UAB „Barnaba“, UAB „Tikrilita“ bei UAB „Džazara“ neįvyko tomis sąlygomis, kaip atvaizduota ginčo sąskaitose, teisė į PVM atskaitą pagal šių įmonių vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras taip pat negalėjo būti realizuota. Bendrovės pinigų mokėjimas minėtoms įmonėms taip pat nepatvirtina to, kad buvo atsiskaityta būtent už PVM sąskaitose faktūrose nurodytas paslaugas. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad Bendrovė nepagrįstai padidino 246425 Lt PVM atskaitą ir 916323 Lt pripažino leidžiamais atskaitymais bei minėta suma sumažino apmokestinamąjį pelną, todėl Vilniaus AVMI Bendrovei pagrįstai papildomai apskaičiavo 246425 Lt PVM, 160166,67 Lt PVM delspinigių, 137449 Lt PM ir 77475,48 Lt PM delspinigių. Padidinus Bendrovės 2006 m. apmokestinamąjį pelną, pagal Laikinojo socialinio mokesčio įstatymo 3, 4 ir 5 straipsnių nuostatas Inspekcija pagrįstai papildomai apskaičiavo 7801 Lt SM sumą, o vadovaujantis to paties įstatymo 11 straipsniu ir MAĮ 96 str. 2 dalimi, pagrįstai apskaičiavo 2662,48 Lt SM delspinigių. Patikrinimo akto tvirtinimo metu Bendrovei pagrįstai skirtos 73928 Lt PVM baudos, 41235 Lt PM baudos ir 2340 Lt SM baudos sumos.
Atsiliepimas
Tretysis suinteresuotas asmuo – Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į pareiškėjos skundą (I t., b.l. 142) informavo teismą, kad, palaikydama atsakovės atsiliepime išdėstytus argumentus, Inspekcija su UAB ,,Viktosa“ skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti, taip pat pranešė, kad nagrinėjant bylą teismo posėdyje nedalyvaus.
Šalies argumentai
Atsakovė – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos teismui pateiktame prašyme (I t., b.l. 148-152) prašė panaikinti MGK 2010-08-05 sprendimo Nr. S-199 (7-138/2010) dalį, kuria panaikinta atsakovės 2010-05-10 sprendimo Nr. 69-121 dalis, kuria pareiškėjai buvo nurodyta sumokėti į biudžetą 65396 Lt PVM ir su šiuo mokesčiu susijusius delspinigius, 19619 PVM baudą, 40700 Lt PM ir su šiuo mokesčiu susijusius delspinigius, 12210 Lt PM baudą ir palikti galioti nurodytą VMI 2010-05-10 sprendimo Nr. 69-121 dalį.
Prašyme atsakovė paaiškino, kad 2009-12-01 surašytame patikrinimo akte Nr. (21.26)-07-77-53 Vilniaus AVMI konstatavo, jog pareiškėja tikrinamuoju laikotarpiu nepagrįstai į PVM atskaitą įtraukė 246425 Lt pirkimo PVM ir nepagrįstai leidžiamiems atskaitymams priskyrė 916323 Lt sąnaudas pagal UAB „Komerbanas“, UAB „Nerijaus prekyba“, UAB „Bipolis“, UAB „Subrangos partneriai“, UAB „Barnaba“, UAB „Tikrilita“ bei UAB „Džazara“ vardu išrašytas juridinės galios neturinčias PVM sąskaitas faktūras, kadangi minėtos įmonės negalėjo pareiškėjai parduoti prekių, atlikti darbų bei suteikti paslaugų, nes šių ūkinių operacijų atlikimui neturėjo darbo resursų (samdomų darbuotojų, veiklos vykdymo vietos, transporto priemonių ir kitų veiklai reikalingų išteklių), realiai ekonominės veiklos nevykdė, prekių ar paslaugų kaip PVM objekto iš kitų ūkio subjektų realiai įsigijusios nebuvo, todėl atlikti darbų, suteikti paslaugų bei parduoti prekių pareiškėjai negalėjo.
Atsiliepimas
Atsakovė taip pat nurodė, kad prašoma panaikinti MGK 2010-08-05 sprendimo Nr. S-199 (7-138/2010) dalis yra nepagrįsta, kadangi Komisija, neteisingai aiškindama Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 68 str. 3 d. nuostatas, klaidingai konstatavo, jog mokesčių administratorius papildomas mokesčių ir su jais susijusias sumas už 2003 mokestinius metus apskaičiavo pažeisdamas mokesčių apskaičiavimo (perskaičiavimo) senaties terminus, kas laikytina esminiu procedūriniu pažeidimu, turinčiu įtakos tokios procedūros rezultatams. Atsakovė paaiškino, kad MAĮ 68 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta ilgesnio termino taikymo galimybė tik vienu atveju, kai turi būti apskaičiuota nusikaltimu padaryta žala valstybei. Tokiu būdu, vertinant MAĮ 68 str. nuostatas, mokesčių administratoriaus teisė apskaičiuoti (perskaičiuoti) mokestį už ilgesnį nei einamųjų ir penkerių praėjusių kalendorinių metų laikotarpį nėra sietina su civilinio ieškinio pateikimu baudžiamojo proceso metu, kaip klaidingai nurodė Mokestinių ginčų komisija. Atsakovė taip pat pažymėjo, kad atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2005-12-29 nutarimu Nr. 55 patvirtinta Teismų praktikos nusikalstamų veikų finansų sistemai baudžiamosiose bylose apibendrinimo apžvalga; baudžiamoji byla Nr. 2K-281/2006), mokesčių administratorius, reikšdamas civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, pirmiausia turi suformuoti mokestinę prievolę mokesčių mokėtojui. Pagal MAĮ nuostatas priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja pats mokesčių mokėtojas, o tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais arba kitais specialiais mokesčių apskaičiavimo būdais. Kaip nurodo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pareiga mokėti mokesčius atsiranda pagal mokesčių įstatymus, o baudžiamoji ar administracinė atsakomybė pagal kitus įstatymus, reguliuojančius su atitinkama atsakomybės rūšimi susijusius klausimus, t. y. skiriasi šių teisinių reiškinių pagrindai, skiriasi ir jų esmė bei tikslai, todėl tiek pareiga sumokėti mokesčius, tiek pareiga atsakyti už padarytą nusikaltimą, baudžiamąjį nusižengimą ar administracinės teisės pažeidimą gali egzistuoti vienu metu, kilti dėl vieno ir to paties veiksmo ar jo rezultato (LVAT administracinės bylos Nr. A6-238/2007, Nr. A15-39/2005). Atsižvelgiant į nurodytų teisės aktų nuostatas, atsakovės manymu, Komisija nepagrįstai MAĮ 68 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisę apskaičiuoti (perskaičiuoti) mokestį už ilgesnį nei einamųjų ir penkerių praėjusių kalendorinių metų laikotarpį sieja tik su civilinio ieškinio pateikimu baudžiamojoje byloje.
Skunde pažymima, kad Vilniaus AVMI, vadovaudamasi MAĮ 72 str. nuostatomis ir remdamasi FNTT Specialiųjų užduočių skyriaus pateikta 2007-10-15 specialisto išvada Nr. 5-1/158, už laikotarpį nuo 2003-01-01 iki 2006-12-31 atliko UAB ,,Viktosa“ PVM ir PM bei 2006 metų SM apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą. Kadangi FNTT Specialiųjų užduočių skyriuje buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 06-1-10017-06, Inspekcija, gavusi specialisto išvadą dėl UAB ,,Viktosa“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo rezultatų, turėjo pagrindą apskaičiuoti (perskaičiuoti) mokesčius už ilgesnį nei einamųjų ir penkerių praėjusių kalendorinių metų laikotarpį. Šiuo atveju Komisija ir atsakovė skirtingai interpretavo MAĮ 68 straipsnio 3 dalies nuostatas.
Šalies argumentai
Pareiškėja UAB ,,Viktosa“ prašė atmesti atsakovės prašymą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į VMI prašymą (I t., b.l. 177-180) pareiškėja paaiškino, kad prašoma panaikinti MGK sprendimo dalis yra pagrįsta, kadangi Komisija tinkamai aiškino MAĮ 68 str. nuostatas. Pareiškėjos teigimu, įstatymų leidėjas MAĮ 68 str. 3 dalyje nustatytoje bendro mokesčių apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties termino išlygoje orientavosi išimtinai į baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu susiklostančius santykius, įvardindamas mokestinę prievolę – žalą valstybei (toks terminas paprastai nėra būdingas mokesčių teisei). Aiškinant šios normos turinį, matyti, kad leidžiama apskaičiuoti (perskaičiuoti) mokestį už ilgesnį nei einamųjų ir penkerių praėjusių kalendorinių metų laikotarpį tik tais atvejais, kai baudžiamojoje byloje reiškiamas civilinis ieškinys dėl žalos valstybei padarymo. Tuomet mokesčių administratorius, reikšdamas tokį ieškinį, apskaičiuoja mokesčių mokėtojo padarytos žalos valstybei (kuri pasireiškia mokesčių nesumokėjimu) dydį, o analizuojama nuostata būtent ir įgalina mokesčių administratorių tą padaryti. Jeigu MAĮ nebūtų įtvirtinta tokios nuostatos, vadovaujantis lex specialis principu, baudžiamojoje byloje galima būtų reikalauti atlyginti žalą valstybei tik mokesčių apskaičiavimo (perskaičiavimo) senaties termino, nustatyto MAĮ 68 str. 1 dalyje, ribose. Atsiliepime taip pat pažymima, kad įstatymų leidėjas tokios išimties taikymą apribojo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminais, todėl analizuojama išimtis aktuali tik baudžiamosios teisės normomis reguliuojamų teisinių santykių sričiai. Taigi mokesčių administratorius painioja mokestinius teisinius santykius su baudžiamosios teisės srityje susiklostančiais teisiniais santykiais ir nepagrįstai sieja baudžiamosios bylos (šiuo atveju ikiteisminio tyrimo) egzistavimo faktą su mokesčių apskaičiavimo (perskaičiavimo) senaties termino išimties taikymu. Aiškinant MAĮ 68 str. 3 d. nuostatos turinį priešingai, susiklostytų situacija, kuomet išimtis aiškinama ir taikoma plečiamai ir labai plačiai, leidžiant formuoti mokestinius teisinius santykius už tokių santykių susiformavimo terminų ribų, kas iš esmės sukeltų grėsmę teisinio saugumo ir teisinio tikrumo principams.
Pareiškėja taip pat pažymėjo, kad bylos duomenys nepatvirtina, jog ikiteisminis tyrimas Nr. 06-1-10017-06, kuriame buvo surašyta FNTT Vilniaus apskrities skyriaus 2007-10-15 specialisto išvada Nr. 5-1/158 dėl UAB „Viktosa“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo rezultatų, buvo atliktas dėl UAB „Viktosa“ veiklos. Pareiškėjos baudžiamosios atsakomybės klausimas yra nagrinėjamas ikiteisminio tyrimo Nr. 06-1-10074-09 metu, kuris pradėtas tik 2009 metais. Pareiškėjos teigimu, mokesčių administratorius gali apskaičiuoti mokesčius už ilgesnį nei 5 metų terminą tik tada, kai mokesčių mokėtojo atžvilgių pradėtas baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme (ne ikiteisminis tyrimas) ir šios baudžiamosios bylos metu būtina nustatyti padarytą žalą valstybei. Kadangi tokių aplinkybių nagrinėjamu atveju nėra, MGK ginčijamame sprendime pagrįstai konstatavo, jog mokesčiai ir su jais susijusios sumos už 2003 metus apskaičiuoti Bendrovei pažeidžiant mokesčių apskaičiavimo senaties terminą.
Tretysis suinteresuotas asmuo – Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į atsakovės prašymą (I t., b.l. 182) informavo teismą, kad sutinka su VMI prašymu ir prašo jį tenkinti atsižvelgiant į prašyme išdėstytus motyvus, taip pat pranešė, kad nagrinėjant bylą teismo posėdyje nedalyvaus.
Šalies argumentai
Nagrinėjant bylą teismo posėdžiuose pareiškėjos atstovė palaikė UAB ,,Viktosa“ skundą ir prašė jį tenkinti, su atsakovės prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (II t., b.l. 8-9). Atsakovės atstovas palaikė VMI prašymą teismui ir prašė jį tenkinti, o su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (II t., b.l. 8-9, 33-34).
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjos skundas atmestinas. Atsakovės prašymas atmestinas.
Ginčas nagrinėjamoje byloje yra kilęs dėl to, ar pagrįstai mokesčių administratorius nepripažino pareiškėjos UAB ,,Viktosa“ teisės į 246425 Lt PVM atskaitą, o 916323 Lt sumos nepripažino leidžiamais atskaitymais, taip pat dėl to, ar Mokestinių ginčų komisija, tenkindama pareiškėjos skundą iš dalies, pagristai pripažino, kad Valstybinė mokesčių inspekcija pažeidė Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnyje įtvirtintą senaties terminą ir dėl to nepagrįstai apskaičiavo pareiškėjai papildomus mokesčius ir su jais susijusias sumas už 2003 mokestinius metus, t.y. ar pagrįstai buvo pakeista Valstybinės mokesčių inspekcijos 2010-05-10 sprendimo Nr. 69-121 dalis, kuria pareiškėjai buvo nurodyta sumokėti į biudžetą 65396 Lt PVM ir su šiuo mokesčiu susijusius delspinigius, 19619 PVM baudą, 40700 Lt PM ir su šiuo mokesčiu susijusius delspinigius bei 12210 Lt PM baudą.
Bylos duomenys patvirtina, kad Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija už laikotarpį nuo 2003-01-01 iki 2006-12-31 atliko UAB ,,Viktosa“ PVM, PM ir 2006 metų laikotarpio SM apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą bei 2009-12-01 patikrinimo akte Nr. (21.26)-07-77-53 konstatavo, jog tikrinimui pateiktose UAB „Komerbanas“ (2004-05-24 - 2004-07-01), UAB „Nerijaus prekyba“ (2003-05-20 - 2004-02-20), UAB ,,Bipolis“ (2003-01-28 - 2003-04-01), UAB „Subrangos partneriai“ (2006-08-17 - 2006-11-14), UAB „Barnaba“ (2005-10-03 - 2005-12-01), UAB „Tikrilita“ (2005-10-28) ir UAB „Džazara“ (2005-12-01 - 2006-06-22) vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose įvardintos ūkinės operacijos neįvyko, tokiu būdu pareiškėja, apskaitydama juridinės galios neturinčias PVM sąskaitas faktūras ir atskaitydama 246425 Lt PVM, pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio bei PVM įstatymo 64 ir 80 straipsnių nuostatas. Atsižvelgiant į tai, UAB ,,Viktosa“ patikrinimo akte papildomai apskaičiuota 246425 Lt PVM, 160166,67 Lt PVM delspinigių, 137449 Lt PM, 77475,48 Lt PM delspinigių, 7801 Lt SM ir 2662,48 Lt SM delspinigių (I t., b.l. 15-46, MGK bylos Nr. 6.11-02 (7-138/2010) (toliau – MGK byla) I t., l. 123-138). Vilniaus AVMI 2010-02-05 sprendimu Nr. (21.26)-256-34 patvirtino 2009-12-01 patikrinimo aktą ir jame išdėstytus nurodymus Bendrovei sumokėti mokesčius bei su jais susijusias sumas, taip pat skyrė 30 proc. dydžio 73928 Lt PVM baudą, 41235 Lt PM baudą ir 2340 Lt SM baudą (I t., b.l. 51-64, MGK bylos I t., l. 108-114). Bendrovė apskundė Vilniaus AVMI 2010-02-05 sprendimą centriniam mokesčių administratoriui (MGK bylos I t., l. 34-44). VMI 2010-05-10 sprendimu Nr. 69-121 patvirtino Inspekcijos 2010-02-05 sprendimą Nr. (21.26)-256-34 (I t., b.l. 65-79, MGK bylos I t., l. 25-32). UAB ,,Viktosa“ kreipėsi į MGK su skundu, prašydama panaikinti VMI 2010-05-10 sprendimą (MGK bylos I t., l. 1-13). Išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, Komisija 2010-08-05 sprendime Nr. S-199 (7-138/2010) konstatavo, kad mokesčių administratorius netinkamai taikė MAĮ 68 straipsnio 3 dalies nuostatas ir papildomas mokesčių bei su jais susijusias sumas už 2003 mokestinius metus apskaičiavo pažeisdamas mokesčių apskaičiavimo (perskaičiavimo) senaties terminus, todėl pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, panaikindama VMI 2010-05-10 sprendimo Nr. 69-121 dalį, kuria pareiškėjai nurodyta sumokėti 65396 Lt PVM ir su šiuo mokesčiu susijusius delspinigius, 19619 PVM baudą, 40700 Lt PM ir su šiuo mokesčių susijusius delspinigius bei 12210 Lt PM baudą. Tuo pačiu sprendimu Komisija nusprendė patvirtinti VMI 2010-05-10 sprendimo Nr. 69-121 dalį, kuria pareiškėjai nurodyta sumokėti į biudžetą 181029 Lt PVM ir su šiuo mokesčiu susijusius delspinigius, 54309 Lt PVM baudą, 96749 Lt PM ir su šiuo mokesčiu susijusius delspinigius, 29025 Lt PM baudą, 7801 Lt SM, 2340 Lt SM baudą bei 2662,48 Lt SM delspinigius (I t., b.l. 81-97, MGK bylos III t., l. 181-197).
Dėl teisės į PVM atskaitą ir leidžiamų atskaitymų
Apibendrinant nagrinėjamos bylos nustatytas aplinkybes pripažintina pagrįstai esant nustatyta, kad sandoriai (ūkinės operacijos) realiai neįvyko, todėl teisė į PVM atskaitą negali būti realizuota, nes Pareiškėjas santykiuose su savo kontrahentais veikė nesąžiningai.
Pareiškėja nurodo, kad konstatuoti, jog teisė į PVM atskaitą negali būti suteikta remiantis tik tuo, jog ūkinė operacija neįvyko tarp PVM sąskaitose faktūrose nurodytų subjektų, kai yra nustatomi ir / ar žinomi tikrieji ūkinės operacijos subjektai, būtų nepakankama ir teisiškai neteisinga, nes toks vertinimas neatitiktų turinio prieš formą viršenybės principo reikalavimų.
Vertinant šiuos pareiškėjos argumentus, pažymėtina, kad siekiant nustatyti, ar mokesčių mokėtojas žinojo arba turėjo galimybę žinoti apie neteisėtą kontrahento veiklą, susijusią su konkrečia ūkine operacija, turi būti vertinamos visuma bylai reikšmingų aplinkybių. Nors Pareiškėjas nurodo tikrinęs visų kontrahentų patikimumą viešai prieinamose mokesčių inspekcijos bazėse, reikalavo iš jų visų oficialių įmonės dokumentų, tikrino atstovų asmens tapatybės duomenis, tačiau nagrinėjamos bylos duomenys prieštarauja šiems Pareiškėjo nurodytiems argumentams. Bylos duomenys patvirtina, kad UAB „Viktosa“ tikrinamuoju laikotarpiu sudarė sandorius su įmonėmis, kurių dalis PVM sąskaitų faktūrų išrašymo laikotarpiu neturėjo nė vieno darbuotojo (UAB „Komerbanas", UAB „Bipolis") bei nebuvo tinkamai atstovaujamos (sandorių su UAB „Komerbanas" ir UAB „Bipolis" metu šias bendroves atstovavo šių įmonių direktorius D. R., kuris ginčo sąskaitų faktūrų išrašymo laikotarpiu šiose bendrovėse nedirbo). Taip pat nagrinėjamu atveju nustatyta, kad kontrahentai neturėjo galimybių pareiškėjui atlikti ginčo paslaugų, nes tam neturėjo reikiamų išteklių bei darbuotojų. D. R., kuris išrašė Pareiškėjui PVM sąskaitas faktūras UAB „Komerbanas", UAB „Nerijaus prekyba, UAB „Bipoli“ bei UAB „Subrangos partneriai" vardu, apklausiant 2007-05-18 įtariamuoju, parodė, kad pats UAB „Viktosa“ savininkas V. O. paprašė D. R. suorganizuoti jam įmonių dokumentus, kuriuose būtų nurodyti neįvykę ūkiniai sandoriai tam, kad V. O. galėtų šiuos suklastotus dokumentus įtraukti į Pareiškėjo buhalterinę apskaitą. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad mokesčių administratorius, nustatydamas bylai reikšmingas aplinkybes ir konstatuodamas mokestinio pažeidimo faktą, pagrįstai rėmėsi D. R. parodymais, nes jie papildo kitus byloje esančius duomenis apie kontrahentų veiklą. Tuo tarpu, V. O. (UAB „Viktosa“ vienintelio akcininko) paaiškinimai nėra pagrįsti jokiais kitais objektyviais duomenimis, o be tokių duomenų toks įrodymas nėra pakankamas, nes paaiškinimą teikia su pareiškėju susijęs asmuo, kuris taip pat yra suinteresuotas šio mokestinio ginčo baigtimi, todėl toks įrodymas vertinamas kaip pasirinkta gynybinė pozicija, kuri nepaneigia kitų byloje esančių duomenų, nustatytų aplinkybių ir padarytų išvadų visumos.
Jeigu mokesčių mokėtojas žino apie tai, kad jo atliekamos ūkinės operacijos ar kitokia vykdoma veikla prisideda prie mokesčių nemokėjimo, arba nors ir nežino, bet atsižvelgiant į teisiškai reikšmingas aplinkybes turi galimybę žinoti, ir nepaisydamas to atlieka tokią ūkinę operaciją, jis elgiasi nesąžiningai. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas, atlikdamas ginčo ūkines operacijas, elgėsi sąžiningai. Pažymėtina, kad sąžiningumas yra bendrasis teisės principas, išreiškiantis elgesio matą, atitinkantį protingumo ir teisingumo principų reikalavimus. Sąžiningas subjektas yra toks, kuris veikia rūpestingai ir teisingai. Sąžiningumas reikalauja atidumo, rūpestingumo bei draudžia piktnaudžiauti teise. Draudimas piktnaudžiauti teise yra bendrasis teisės principas, kurio egzistavimą pagrindžia ir Europos Teisingumo Teismo praktika (žr., pavyzdžiui, 2000 m. gruodžio 14 d. preliminarų nutarimą Emsland-Stärke, C-110/99, rink. p. I-11569). Piktnaudžiaujant teise sukurtos teisinės pasekmės nepripažįstamos ir neginamos. Piktnaudžiavimu mokesčių įstatymais dirbtinai sukuriama teisinė situacija, lemianti mokestinę naudą (mokestinį pranašumą). Tokios mokestinės naudos įgijimas pažeidžia mokesčių visuotinio privalomumo, mokesčių mokėtojų lygybės principus (MAĮ 7, 8 straipsniai), nes mokesčių nemokantys subjektai konkurencine prasme atsiduria geresnėje padėtyje nei juos mokantys. Šiuos principus pažeidžianti veikla negali būti laikoma teisėta veikla (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-355/2004).
Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, paneigiančių mokesčių administratoriaus išvadas, kad pareiškėjas, atlikdamas ūkines operacijas, elgėsi nesąžiningai. Nors pareiškėja yra priešingos nuomonės, tačiau objektyvių duomenų, išskyrus abstraktaus pobūdžio teiginius bei samprotavimus, kurie galėtų paneigti mokesčiu administratoriaus padarytų išvadų pagrįstumą nepateikė. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip materialios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Todėl teisėjų kolegija, pagal nustatytas taisykles įvertinusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad byloje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą daryti vienareikšmę išvadą, jog mokesčių administratorius pagrįstai pripažino, kad pareiškėja neturi teisės į PVM atskaitą.
Kadangi aplinkybė, jog mokesčių mokėtojas turi įstatymo reikalaujamus formaliuosius rekvizitus turinčią PVM sąskaitą faktūrą, dar pati savaime nepagrindžia jo teisės į PVM atskaitą, jeigu turimų įrodymų visuma leidžia teigti, kad ūkinė operacija neįvyko arba jos turinys yra ne toks, koks pavaizduotas buhalterinės apskaitos dokumentuose, todėl nustačius, kad kontrahentai nesuteikė prekių bei paslaugų, užfiksuotų ginčo PVM sąskaitose faktūrose, nėra pagrindo išlaidų, nurodytų šiose PVM sąskaitose faktūrose, laikyti realiomis. LVAT taip pat yra pasisakęs, kad aplinkybė, jog mokesčio mokėtojas turi įstatymo reikalaujamus formaliuosius rekvizitus turinčią PVM sąskaitą faktūrą, dar pati savaime nepagrindžia jo teisės į PVM atskaitą, jeigu turimų įrodymų visuma leidžia teigti, kad ūkinė operacija neįvyko arba jos turinys yra ne toks, koks pavaizduotas buhalterinės apskaitos dokumentuose. Ar sąnaudos yra patvirtintos juridinę galią turinčiais dokumentais, nustatoma įvertinus, ar apskaitos dokumentai patvirtina tikrąjį įvykusios ūkinės operacijos turinį. Svarbu turėti omenyje, jog vien formalūs buhalterinės apskaitos dokumento trūkumai negali paneigti mokesčių mokėtojo teisės iš bendrųjų pajamų atimti tam tikras sąnaudas, jeigu jos faktiškai buvo patirtos ir tai patvirtina byloje esančių įrodymų visuma. Ir atvirkščiai, vien buhalterinės apskaitos dokumento turėjimas nesuteikia teisės sumažinti apmokestinamąjį pelną (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-355/2004). Pažymėtina ir LVAT 2006-02-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A 5-771/2006, kurioje teismas konstatavo, kad mokesčių mokėtojo nesąžiningumo nustatymas savaime nereiškia, kad jis prarado teisę į išlaidų prekėms pirkti pripažinimą sąnaudomis tuo atveju, jeigu įrodoma, jog prekės mokesčių mokėtojui iš tikrųjų buvo tiekiamos ir jis už jas atsiskaitydavo, o šias prekes panaudojo pelnui gauti. Tačiau nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad D. R. 2007-05-18 įtariamojo papildomos apklausos metu nurodė, kad UAB „Subrangos partneriai“ vardu Pareiškėjui išrašytų PVM sąskaitų faktūrų (2006-09-26 PVM sąskaita faktūra serija SBR Nr. (duomenys neskelbtini), 2006-09-08 PVM sąskaita faktūra serija SBR Nr. (duomenys neskelbtini), 2006-11-14 PVM sąskaita faktūra serija SBR Nr. (duomenys neskelbtini), 2006-11-14 PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriose užfiksuotas traktoriaus, ekskavatoriaus, sunkvežimio bei priekabos įsigijimas, šiose PVM sąskaitose faktūrose nurodė didesnę nei už kurią Pareiškėjas realiai įsigijo šias prekes, ginčo prekių kainą. Įvertinus šiuos nagrinėjamos bylos duomenis, pripažintina, kad šiose PVM sąskaitose faktūrose įtvirtintos ne realios ginčo prekių vertės, o fiktyvios. Todėl nėra pagrindo sumų, nurodytų minėtuose apskaitos dokumentuose, laikyti realiomis Pareiškėjo patirtomis išlaidomis. Pažymėtina, kad bylos, kurioje priimta pareiškėjos nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. A438-1097/2009, ratio decideni nesutampa su nagrinėjama byla. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).
Teismo išdėstytų motyvų pagrindu nustatyta, kad pareiškėjos UAB ,,Viktosa“ skundas dėl Vilniaus AVMI 2010-02-05 sprendimo Nr. (21.26)-256-34, VMI 2010-05-10 sprendimo Nr. 69-121 ir MGK 2010-08-05 sprendimo Nr. S-199 (7-138/2010) dalies dėl nurodymų pareiškėjai sumokėti į biudžetą 181029 Lt PVM ir su šiuo mokesčiu susijusius delspinigius, 54309 Lt PVM baudą, 96749 Lt PM ir su šiuo mokesčiu susijusius delspinigius, 29025 Lt PM baudą, 7801 Lt SM, 2340 Lt SM baudą bei 2662,48 Lt SM delspinigius panaikinimo, nepagrįstas.
Dėl senaties termino
Ginčas tarp šalių šiuo atveju kilo taip pat ir dėl Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio, reglamentuojančio mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį, nuostatų aiškinimo ir taikymo.
Žemesnės instancijos teismas
MGK 2010-08-05 sprendime Nr. S-199 (7-138/2010) konstatavo, kad mokesčių administratorius papildomas mokesčių ir su jais susijusias sumas už 2003 mokestinius metus apskaičiavo Bendrovei pažeisdamas mokesčių apskaičiavimo (perskaičiavimo) senaties terminus, ir pripažino šį procedūrinį pažeidimą esminiu, įtakojančiu tokios procedūros rezultatus. Todėl Komisija panaikino VMI 2010-05-10 sprendimo Nr. 69-121 dalį, kuria Bendrovei nurodyta sumokėti 65396 Lt PVM ir su šiuo mokesčiu susijusius delspinigius, 19619 PVM baudą, 40700 Lt PM ir su šiuo mokesčių susijusius delspinigius bei 12210 Lt PM baudą (I t., b.l. 81-97, MGK bylos III t., l. 181-197).
Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Taigi, šiame straipsnyje nustatytas terminas yra naikinamasis, kuriam pasibaigus išnyksta teisė mokesčius apskaičiuoti ar perskaičiuoti. Šiuo aspektu pažymėtina, kad naikinamieji terminai, kaip teisinės tvarkos elementas, yra priemonė susiklosčiusių teisinių santykių stabilumui, teisinių procedūrų operatyvumui, teisiniam apibrėžtumui ir tikrumui užtikrinti. Be to, mokestiniuose ginčuose mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį tiek teismas, tiek ikiteisminė ginčų nagrinėjimo institucija privalo taikyti ex officio.
MAĮ 68 str. 1 dalyje įtvirtinto senaties termino išimtys nustatytos to paties straipsnio 2 ir 3 dalyse. MAĮ 68 str. 2 dalyje nustatyta, kad bendras einamųjų ir penkerių praėjusių kalendorinių metų mokesčių apskaičiavimo ar perskaičiavimo senaties terminas gali būti peržengtas pakartotinio patikrinimo metu, tačiau tuo atveju patikrinimo laikotarpis ribojamas pirminio patikrinimo laikotarpiu. MAĮ 68 str. 3 dalyje nustatyta, kad apskaičiuoti ar perskaičiuoti mokestį už ilgesnį negu 1 dalyje numatytas terminas galima tik tuo atveju, jei baudžiamojoje byloje būtina nustatyti padarytą žalą valstybei ir nėra pasibaigę Baudžiamajame kodekse numatyti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai. Nustatytas reglamentavimas patvirtina, kad apskaičiuoti ar perskaičiuoti mokestį už ilgesnį negu 1 dalyje numatytą terminą galima tik vienu atveju – kai baudžiamojoje byloje būtina nustatyti žalą, padarytą valstybei. Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad įstatymų nustatyta tvarka būtų pareikštas civilinis ieškinys dėl UAB ,,Viktosa“ veiksmais padarytos žalos valstybei. FNTT Specialiųjų užduočių valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus 2011-03-09 rašte teismui (II t., b.l. 19) nurodoma, kad minėtoje institucijoje šiuo metu atliekamas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-10074-09 dėl sukčiavimo, dokumentų klastojimo ir apgaulingos apskaitos tvarkymo, 2010-12-17 ikiteisminis tyrimas grąžintas papildyti, 2011-03-03 V. O. paruoštas pranešimas apie įtarimą įvykdžius veiką, numatytą Baudžiamojo kodekso 182 str. 2 d., 300 str. 2 d., 300 str. 3 d., kuris šiuo metu įtariamajam dar nėra nepareikštas. Be to, iš nurodyto FNTT Specialiųjų užduočių valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus 2011-03-09 rašto matyti, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 06-1-10017-06, kuriuo išvadomis remdamasi Inspekcija apskaičiavo (perskaičiavo) Bendrovei mokesčius už ilgesnį nei einamųjų ir penkerių praėjusių kalendorinių metų laikotarpį (MGK bylos II t., l. 40), buvo atliekamas kito asmens atžvilgiu, pranešimas apie įtarimą šiame ikiteisminiame tyrime pareikštas D. R..
Kaip jau buvo minėta, pagal MAĮ 68 str. 1 d. nuostatas mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumas buvo patikrintas už laikotarpį 2003-01-01 iki 2006-12-31, tuo tarpu patikrinimas pradėtas 2009-06-03. Todėl vadovaujantis MAĮ 68 str. 1 d nustatytu reglamentavimu, Pareiškėjas 2009 metais pradėto mokestinio patikrinimo metu galėjo būti tikrinamas tik už 2004–2009 metų laikotarpį.
Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu Mokestinių ginčų komisija pagrįstai pripažino, kad mokesčių administratoriaus pozicija nagrinėjamu atveju nėra teisinga, nes MAĮ 68 str. 3 dalyje nustatyta bendro mokesčių apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties termino išimtis taikoma tik tais atvejais, kai baudžiamojoje byloje reiškiamas civilinis ieškinys dėl padarytos žalos valstybei nesumokėtų mokesčių ar kitų įmokų išraiška, atlyginimo. Tuomet mokesčių administratorius, reikšdamas tokį ieškinį, apskaičiuoja mokesčių mokėtojo padarytos žalos valstybei (kuri pasireiškia mokesčių nesumokėjimu) dydį. Nagrinėjamu atveju nors ir vyksta ikiteisminis tyrimas, tačiau mokesčiai apskaičiuojami atskiros mokesčių administravimo procedūros eigoje, todėl pagrįstai pripažinta, kad turi būti taikoma mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatis. Kadangi mokesčių administratorius papildomas PVM ir su juo susijusias sumas apskaičiavo pažeisdamas mokesčių apskaičiavimo (perskaičiavimo) senaties terminus, Mokestinių ginčų komisija pagrįstai šiuos procedūrinius pažeidimus pripažino esminiais, turinčiais įtakos tokios procedūros rezultatams bei panaikino VMI 2010-05-10 sprendimo Nr. 69-121 dalį dėl nurodymų UAB „Viktosa“ sumokėti į biudžetą už 2003 metų laikotarpį apskaičiuotus (perskaičiuotus) 65396 Lt PVM ir su šiuo mokesčiu susijusius delspinigius bei 19619 PVM baudą, taip pat 40700 Lt PM ir su šiuo mokesčiu susijusius delspinigius bei 12210 Lt PM baudą. Atsižvelgiant į tai, atsakovės prašymas panaikinti nurodytą MGK 2010-08-05 sprendimo Nr. S-199 (7-138/2010) dalį yra atmestinas kaip nepagrįstas.
Remdamasi visuma išdėstytų motyvų, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos UAB ,,Viktosa“ skundas dėl Vilniaus AVMI 2010-02-05 sprendimo Nr. (21.26)-256-34, VMI 2010-05-10 sprendimo Nr. 69-121 ir MGK 2010-08-05 sprendimo Nr. S-199 (7-138/2010) dalies dėl nurodymų pareiškėjai sumokėti į biudžetą 181029 Lt PVM ir su šiuo mokesčiu susijusius delspinigius, 54309 Lt PVM baudą, 96749 Lt PM ir su šiuo mokesčiu susijusius delspinigius, 29025 Lt PM baudą, 7801 Lt SM, 2340 Lt SM baudą bei 2662,48 Lt SM delspinigius panaikinimo, taip pat atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymas dėl MGK 2010-08-05 sprendimo Nr. S-199 (7-138/2010) dalies, kuria panaikinta VMI 2010-05-10 sprendimo Nr. 69-121 dalis dėl nurodymų pareiškėjai sumokėti į biudžetą 65396 Lt PVM ir su šiuo mokesčiu susijusius delspinigius, 19619 PVM baudą, 40700 Lt PM ir su šiuo mokesčiu susijusius delspinigius, 12210 Lt PM baudą, panaikinimo – atmestini kaip nepagrįsti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straispnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str., 129 str., teisėjų kolegija
nusprendė:
atmesti pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės ,,Viktosa“ skundą kaip nepagrįstą.
Atmesti atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.