- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-03-12
- Bylos Nr.
- 2A-247-275/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Kutrienė (pran.), Romualda Janovičienė, Petras Jaržemskis
- Pareiškėjas
- J., J. T.
- Suinteresuotas asmuo
- A. T., Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Vilniaus miesto savivaldybei, VĮ „Valstybės turto fondas“, G. L., VĮ „Registrų centras”
- Kategorijos
- 30.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Teisėja Jelena Šiškina Procesinio sprendimo kategorija 30.8.; 128.15.2.;
121.21.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2008 m. kovo 12 d.,
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš
dalyvaujant pareiškėjai J. T., jos atstovei adv. V.Ladygaitei-Balčiūnienei, suinteresuotam asmeniui A. T., suinteresuotų asmenų - Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atstovui A. A., Vilniaus m. savivaldybės atstovei G. N.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjos J. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 3 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal pareiškėjos J. T. pareiškimą suinteresuotiems asmenims A. T., Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Vilniaus miesto savivaldybei, VĮ „Valstybės turto fondas“, G. L., VĮ „Registrų centras” dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Pareiškėja J. T. kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašė nustatyti įgijimo nuosavybėn įgyjamaja senatimi faktą dėl ūkinio pastato 7I1/ž, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 35 kv.m. ploto, esančio namų valdoje (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad name (duomenys neskelbtini), ji gyvena nuo 1981 m., namas buvo paskirtas valstybės. 1992-11-12 pareiškėja privatizavo valdomą namo dalį. Privatizavimo sutartyje visai neminima, kad parduodami ir kiti namų valdos žemės sklype esantys ūkiniai statiniai. Kadangi namas senas, šildomas malkomis, prie jo buvo pastatyta eilė ūkinių pastatų malkoms laikyti. Prie pareiškėjos turimos nuosavybės teise namo pusės 1980 m. valdiškos įstaigos dar tarybiniais laikais pastatė pastatą 7I1/ž. Name nėra tinkamo rūsio ir pareiškėja šiuo pastatu nuo 1981 m. iki šiol naudojasi malkoms laikyti. Pastatą 7I1/ž statė valdiškos įstaigos, privatizuojant neaptartas namų valdos ūkio pastato - šio namo priklausinio - pirkimas, todėl privatizavimo sandoriu nuosavybėn jie nebuvo perleisti. Pareiškėja J. T. naudojasi pastatu 26 metus, todėl, pareiškėjos teigimu, ji turi teisę įgyti jį nuosavybės teise įgyjamosios senaties pagrindu. Pareiškėja nurodė, kad ginčo ūkiniu pastatu 7I1/ž ji naudojasi nuo 1981 m. nepertraukiamai, atvirai, yra sąžininga pastato valdytoja ir nėra CK 4.68-4.71 str. numatytų apribojimų.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto 3-asis apylinkės teismas 2007-12-03 sprendimu pareiškėjos pareiškimą atmetė. Teismas konstatavo, kad pareiškėja pareiškime nurodė, jog statinį statė valdiškos įstaigos; kadastro byloje namų valdos savininku inventorinėje techninės apskaitos kortelėje įvardinta butų ūkio tarnyba Nr. 19; suinteresuoto asmens G. L. (namo bendrasavininkė) atsiliepime nurodyta, kad ūkio pastatą kurui laikyti už sklypo ribų pastatė Butų ūkio tarnyba; iš kadastro bylos (k.b.l. 97) matyti, kad pastatas pastatytas ant valstybei priklausančio žemės sklypo, kurio valdytojas buvo Tarybų rajono Butų ūkio valdyba. Palyginęs šiuos įrodymus tarpusavyje bei juos įvertinęs, teismas laikė, kad šie įrodymai nuoseklūs, neprieštarauja tarpusavyje ir leidžia daryti išvadą, jog pastatas 7I1/ž buvo teisėtai pastatytas valstybės institucijų, valstybės lėšomis, sukurtas valstybės turtui (gyvenamajam namui) naudoti. Pagal CK 4.69 str. 3 d. įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus. Kadangi pareiškėja privatizavimo metu neįgijo nuosavybė teisės į ūkinį pastatą, pareiškėja paaiškino, kad ji nestatė šio pastato, pastatą statė valdiškos įstaigos, be to, pastatas niekada nebuvo pripažintas bešeimininkiu, teismas laikė, kad jis liko viešosios nuosavybės objektu. Motyvavo, jog tai, kad šis pastatas nėra įregistruotas nekilnojamojo turto registre kaip valstybės ar savivaldybės nuosavybė ir nėra perduotas valdyti valstybės institucijoms, nėra pagrindo vertinti, jog valstybės nuosavybės teisė į jos sukurtą daiktą pasibaigė. Be to, konstatavimas, jog pareiškėja, nepasinaudojusi nustatyta įstatymu valstybės turto privatizavimo tvarka, įgijo nuosavybės teises į šį turtą, prieštarautų gyvenamojo namo privatizavimo metu galiojančiam Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo įstatymui. Pareiškėja žinojo ir turėjo žinoti, kad likusio neprivatizuoto turto savininkas yra valstybė, todėl pagal CK 4.98 str. 1 d., 4.70 str. 1 d. ji negali būti pripažinta sąžininga turto valdytoja bei sąžininga įgijėja, valdanti turtą kaip savą. Pareiškėja grindžia savo reikalavimą ir tuo, kad antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas. Teismas pažymėjo, kad pagal CK 4.14 str. 1 d. ši taisyklė taikoma tik tuo atveju, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kita. J. T. neginčija, jog pagal sutarties sąlygas neįsigijo nuosavybėn pastato, taip pat nuosavybės teisę kildina ne iš pirkimo sandorio (CK 4.47 str. 1 p.). Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog neįsigijus daikto pagal sandorį su valstybe, pareiškėja šį daiktą įgijo pagal įgyjamąją senatį. Teismas konstatavo, kad pastatas 7I1/ž yra valstybės nuosavybės teisės objektas (CK 4.69 str. 3 d.), pareiškėjos valdymas neatitiko CK 4.68 str. numatytų reikalavimų. Kadangi nuosavybės teisei įgyti pagal įgyjamąją senatį būtina CK 4.68 str., 4.69 str. numatytų pagrindų visuma, todėl pareiškimas negali būti tenkintinas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą teisiniai argumentai
Pareiškėja J. T. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2007-12-03 sprendimą pakeisti - pareiškimą tenkinti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad aplinkybė, jog pastatas - valstybės nuosavybė, yra nustatyta. Apeliantė mano, kad tokia išvada nepagrįsta, jos nepatvirtina bylos įrodymai, nes jie nenurodyti teismo sprendimo motyvuose. Tai, kad ūkio pastatą statė valdiškos įstaigos, jis nebuvo įrašytas į privatizavimo sutartį dėl nepriklausančių nuo pareiškėjos ir jai nežinomų priežasčių nepatvirtina Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisės į ūkio pastatą privačioje namų valdoje. Be to, su pareiškėja Vilniaus miesto savivaldybė nebuvo sudariusi nei ūkio pastato nuomos ar kitos civilinės sutarties kaip turto savininko atveju būtų. Valstybės institucijos turtą patikėjimo teise valdo pagal įstatymą. Savo atsiliepime šioje byloje VĮ „Turto fondas“ nurodė, kad ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) Turto fondui patikėjimo teise valdyti, naudoti, disponuoti nėra perduotas. Vilniaus miesto savivaldybė savo atsiliepime tvirtina, kad viešosios nuosavybės faktą esą įrodo 1992-07-02 pagrindinių priemonių priėmimo-perdavimo aktas, kuriuo pastatai perduoti į savivaldybės Vietinio ūkio skyriaus balansą. Pareiškėja J. T. 1992-11-12 sudarė pirkimo-pardavimo sutartį dėl dalies šių perduotų patalpų (ūkio pastatas 7I1/ž, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 35 kv.m. ploto joje atskirai nenurodytas). Ūkio pastato perdavimas į balansą 1992 m. (po to balanse esantys pastatai privatizuoti) nereiškia, juo labiau neįrodo jo valdymo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teise, kadangi tai prieštarauja Civiliniam kodeksui, namų valdos teisinės registracijos duomenims. Tokį išaiškinimą yra pateikęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas identišką bylą, Nr. 3K-3-419/2005. Teismo sprendime minimas Valstybės paramos būstui įsigyti ar išnuomoti bei daugiabučiams modernizuoti įstatymo 12 str. šiuo atveju netaikytinas, kadangi esant privatizuotoms gyvenamosioms patalpoms, jų priklausiniai atskirai neprivatizuojami, kas matyti iš 12 str. 2 d. 2 p. įstatymo teksto turinio. Taip aiškinant įstatymą, būtų nesilaikoma CK 4.14 str. Byloje neįrodyta, kad antraeilis daiktas (ūkio pastatas 7I1/ž, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) 1992-11-12 sutartimi nebuvo perleistas, ar vadovaujantis įstatymu toks priklausinys yra neprivatizuojamas, kas būtų aplinkybė atskirti priklausinius nuo privatizuojamų pagrindinių daiktų. Tuo atveju, kada akivaizdu, jog pastatas yra pagrindinio daikto (šioje byloje - gyvenamojo namo) priklausiniu, teismų praktikoje vadovaujamasi taisykle, kad jis įgytas ne įgyjamosios senaties pagrindu, tačiau sandorio pagrindu (kasacinė byla Nr. 3K-3-419/2005). Pareiškėja šioje byloje nuosavybės teisės įgijimo pagrindu nurodo CK 4.68 str., 4.69 str. būtent todėl, kadangi yra du gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) bendraturčiai, o priklausinių yra ne vienas, tačiau ūkio pastatą 7I1/ž, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) valdo būtent J. T. Visas kitas aplinkybes, reikalingas nuosavybės teisei įgyjamosios senaties pagrindu įgyti, teismas pripažino egzistuojančiomis, tai aiškiai aptarta sprendimo motyvuose, su kuriais apeliantė sutinka.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti bei palikti Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2007-12-03 sprendimą nepakeistą. Nurodo, kad remiantis nekilnojamojo turto kadastro duomenimis bei pareiškėjos pateiktomis nuotraukomis, ginčo ūkinis pastatas neturi pamatų, sienos medinės (lentos - surenkamos konstrukcijos). Šios aplinkybės sudaro pagrindą ginčo statinį vertinti kaip laikinąjį statinį (Statybos įstatymo 2 str.). Laikinas statinys ir teisės į jį nekilnojamojo turto registre neregistruojami, apskritai laikinasis statinys nelaikytinas nekilnojamojo turto objektu, todėl ginčo ūkinis pastatas nėra įregistruotas bei nėra apskaitomas. Tai, kad ginčo ūkinis pastatas yra naudojamas ilgiau negu numatyta Statybos įstatymo 2 str., nesudaro pagrindo ginčo ūkinį pastatą vertinti kaip stacionarų statinį. Taigi šis ūkinis pastatas yra viešoji nuosavybė, tačiau nevertintinas kaip nekilnojamasis daiktas. Pareiškėjos argumentas, kad esant privatizuojamoms gyvenamosioms patalpoms, jų priklausiniai atskirai neprivatizuojami (juos ištinka pagrindinio daikto likimas), yra atmestinas. Įgyjamosios senaties esmė yra ta, kad asmuo siekia įgyti daiktą nuosavybėn, nes nėra ir nebuvo jo įgijęs kitu CK 4.47 straipsnyje numatytu būdu (LAT 2002-03-14 konsultacija). Tuo atveju, jei ginčo ūkinis pastatas būtų priklausinys, pareiškėja turėjo kreiptis į teismą dėl nuosavybės teisės į ginčo statinį pripažinimo, o ne dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo. Pareiškėja nesilaikė išankstinės ginčo sprendimo ne teisme tvarkos, nes nepateikė VĮ „Registrų centras“ sprendimo dėl atsisakymo registruoti ginčo ūkinį pastatą. Be to, pareiškime pareiškėja J. T. pati pripažįsta aplinkybę, 1992-11-12 namo pirkimo-pardavimo sutartimi ginčo ūkinio pastato pareiškėja neįgijo. Remiantis šiomis aplinkybėmis, darytina išvada, kad ginčo ūkinis pastatas nebuvo pareiškėjos įgytas sandoriu. Apeliantė savo poziciją apeliaciniame skunde remia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi Nr. 3K-3-419/2005. Atkreiptinas dėmesys, kad LAT bylos Nr. 3K-3-419/2005 faktinės aplinkybės skiriasi, pvz. LAT byloje ginčo pastatas žymimas 2Glp. Žymėjimas „1p“ reiškia, kad tai yra vieno aukšto plytinis pastatas. Atsižvelgiant į tai, kad pastatas yra plytinis (mūrinis), jis nėra pastatytas iš surenkamų konstrukcijų, todėl nelaikytinas laikinuoju pastatu. Kadangi šios bylos faktinėmis aplinkybėmis skirtingos, LAT civilinė byla Nr. 3K-3-419/2005 negali būti laikoma precedentu šioje byloje.
Suinteresuotasis asmuo Vilniaus apskrities VMI atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, o apeliantės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad šiuo atveju, teismas tinkamai įvertino įrodymus, aiškino ir taikė viešąją nuosavybę reglamentuojančias teisės normas bei nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos šiuo teisės aiškinimo ir taikymo klausimu. Įstatymų leidėjas įtvirtino nuostatą, kad gyvenamųjų patalpų savininkas gali pirkti jo gyvenamųjų patalpų priklausinius - pagalbines ir ūkines patalpas. Šia teisės norma siekiama išspręsti susidariusią situaciją, kai asmuo privatizavo tik gyvenamąją patalpą, tačiau neprivatizavo priklausinių. Šiuo atveju, yra numatyta tvarka privatizuoti gyvenamąją patalpą, o vėliau, t.y. atskirai, - ir jos priklausinį. Taigi pareiškėja savo teisę įsigyti nuosavybės teise ūkinį pastatą gali realizuoti teisės aktų nustatyta tvarka.
Suinteresuotas asmuo G. L. atsiliepimu į apeliacinį skundą taip pat prašo Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2007-12-03 sprendimą palikti nepakeistą, o J. T. apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoj a:
Skundas atmestinas.
Pareiškėja nurodė, kad namo dalis, kurią ji įsigijo 1992-11-12 privatizavimo sutartimi (b.l.77-78, t. ), yra šildoma malkomis, tačiau Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše ( b. l. 87-88, t. I) nurodyta, kad kadastro duomenys buvo fiksuojami 2004-08-17 ir dviejų butų gyvenamojo namo šildymas yra vietinis centrinis šildymas. Teismas turėjo pagrindo pripažinti Registrų centro išrašą didesnę įrodomąją galią turinčiu įrodymu, nes pagal LR CPK 197 str. 2 d. Valstybinės įmonės išduotas dokumentas turi didesnę įrodomąją galią. Tikėtina, kad 1980 m. namas galėjo būti apšildomas malkomis ir namo gyventojai galėjo naudotis kieme esančiais pastatais ir malkų laikymui, tačiau pareiškėja nepateikė įrodymų, kad buto privatizavimo laikotarpiu jos nurodytas ūkinis pastatas 7I1/ž buvo jai priskirto buto priklausiniu ir buvo būtent tokio dydžio ir formos, kokį ji prašo pripažinti įgytu nuosavybėn įgijamąja senatimi. Pareiškėjai nurodžius, kad ginčo pastatas yra gyvenamojo namo vienas iš priklausinių, darytina išvada, kad ginčo pastatas yra Vilniaus m. savivaldybės nuosavybė, todėl jis negali būti įgijamas įgyjamąja senatimi (LR CK 4.69 str. 3 d. ). Pareiškėjai reikalavimų pagrindu nurodžius šias aplinkybes, yra pagrindas daryti išvadai, kad ji nurodo du vienas kitam prieštaraujančius pagrindus, siekdama nuosavybės teisės į pastatą – jo įgijimą 1992-11-12 buto pirkimo- pardavimo sutartimi ir jo įgijimą jį sąžiningai valdant, bet nesant daikto savininku (LR CPK 4.68 str. 1 d. ). Teismui pripažinus, kad daikto savininku iki buto pardavimo buvo Vilniaus m. savivaldybė, ieškinys galėtų būti pripažintas pagrįstu tik tuo pagrindu, kad pareiškėja jį įsigijo kaip buto priklausinį. Nagrinėjant byloje šią aplinkybę, reikšmingais duomenimis yra tai, ar pareiškėjos nurodytas pastatas yra nuolat susijęs su pagrindiniu daiktu (LR CK 4.19 str. 1 d. ). Nuolat susijusiu su pastatu daiktu galima laikyti tik kitą nekilnojamąjį daiktą, kuris pagal savo savybes negali būti ir susijusiu ir nesusijusiu su pagrindiniu pastatu. Tai, kad ginčo pastatas yra laikinas statinys, neturintis pamatų, leidžia daryti išvadą, kad jis nėra nuolat susijęs su pareiškėjos namo dalimi. Tai, kad dalis ginčo pastato buvo pastatyta savavališkai, byloje įrodo išrašas iš kadastro dokumentų bylos (b.l.63, t. I), iš kurio matyti, kad 1992-10-07 buvo nustatyta pastato 1I1/m savavališka statyba. Pagal formą pastatas, 1992-10-07 plane pažymėtas indeksu 7I1/m , yra skirtingos formos negu pastatas, dėl kurio kreipiasi pareiškėja, todėl priimtinas suinteresuoto asmens byloje G. L. atsiliepime į pareiškimą (b.l.80-85, t. I) nurodytos aplinkybės, jog 1989-1990 pareiškėja apjungė ūkio pastatą už sklypo ribų su savavališkai pastatytu pastatu 6 I1/m ir 1990-09-20 atlikus inventorizaciją šis naujas statinys buvo pažymėtas indeksu 7I1/m. Tai, kad pastato dalis nėra namų valdos ribose, taip pat leidžia daryti išvadą, kad pastatas negali būti pripažintas priklausiniu namo, esančio kitoje namų valdoje. Pareiškėjai byloje neįrodžius fakto, kad statinys nėra laikinas, neįrodžius, jog pastatas ar dalis jo nėra savavališka statyba, teismas neturėjo pagrindo tenkinti prašymą ir pripažinti jai nuosavybės teises į ginčo pastatą kaip į buto priklausinį.
Pareiškėjos nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2005-09-21 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2005, nebuvo nagrinėjamos aplinkybės, ar ginčo pastatas nėra laikinas, nes ginčo dalyku buvo garažas, o ne pamatų neturintis pastatas. Be to, byloje buvo nustatyta, kad ginčo objektas buvo suteiktas pareiškėjui naudotis 1965-01-07 orderio pagrindu, byloje nebuvo duomenų apie ginčo objekto savavališką statybą, nebuvo nustatyta tokios aplinkybės, jog pastatas yra ne pagrindinio daikto namų valdoje. Tai leido teismui daryti išvadą, kad aukštesnės instancijos teismo nutartyje esantys išaiškinimai negali būti taikomi nagrinėjamoje byloje, nes nėra tapatus ginčo objektas, nėra tapatus pareiškimo pagrindas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.