Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Jolantos Malijauskienės ir Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Alfa media“ skundą atsakovei Visuomenės informavimo etikos asociacijai ir trečiajam suinteresuotam asmeniui A. R. dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Skunde teigiama, kad buvo pažeistas Komisijai pateiktų skundų nagrinėjimo terminas, t. y. skundai išnagrinėti praėjus beveik pusei metų. Toks Komisijos elgesys pažeidė tiek pareiškėjos, tiek Publikacijos autoriaus A. R. teisėtus lūkesčius.

Skunde nurodoma, kad Komisija, priimdama sprendimą, neįvertino viso Publikacijos teksto bei akivaizdaus žodžių vartojimo perkeltine prasme bei perdedant. Komisija nuspręsdama, kad kūrinyje buvo netiesiogiai skatinama daryti nusikaltimus, pažeisti viešąją tvarką, mėgdžioti aprašomą agresyvų elgesį akivaizdžiai neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad tekste autorius kalba vartodamas perkeltinę prasmę bei perdėdamas ir hiperbolizuodamas, kalbėdamas sarkastiškai. Skundžiamame sprendime buvo vertinamos tik atskiros ištraukos, neatsižvelgiant į visą Publikacijos tekstą bei jos paskelbimo kontekstą. Tokia turinio analizė, suabsoliutinant atskirų žodžių tiesioginę prasmę, negali būti laikoma objektyvia ir išsamia. Komisija, priimdama sprendimą, neįvertino problemos, kuri aptariama Publikacijoje, aktualumo. Šiuo atveju kūrinys buvo jos autoriaus reakcija į aktualią problemą. Neabejotina, kad tokios problemos iššaukia visuomenės ir atskirų jos narių pasipiktinimą, o reakcija gali būti ir net labai arši kritika, vartojant žodžius perkeltine prasme bei hiperbolizuojant, rašant sarkastiškai, šaržuojant. Be to, Publikacija nebuvo nukreipta į jokį konkretų asmenį ar jų grupę.

Paaiškino, kad autorius A. R. Lietuvos visuomenėje yra žinomas kaip humoro žanro atstovas, šaržavimo meistras, gebantis į itin aktualias visuomenei problemas žvelgti sarkastiškai, vartodamas hiperbolizavimą, akivaizdžiai perdedamas, Taigi, ši aplinkybė jau savaime skaitytojus informavo, kad tekste bus randama daug perdėjimo, hiperbolizavimo, sarkazmo ir humoro. Tačiau, net ir tuo atveju, jei būtų pritarta Komisijos vertinimui, kad tik nedidelė visuomenės dalis gali suprasti Publikacijoje išreikštą sarkazmą bei meninės išraiškos priemones, tai nesudaro teisinio ar etikos principais grindžiamo pagrindo riboti autoriaus teisę paskelbti kūrinį, net jei jis ir yra itin kritiškas ir šokiruojantis. Komisijai skundžiamu sprendimu konstatavus, kad Publikacija neturėjo būti skelbiama arba jos turinys turėjo būti kitoks, turi būti atsakyta į klausimą, kokie turėjo būti pareiškėjos ir autoriaus veiksmais, kad Kodekso pažeidimas nebūtų nustatytas. Teigė, kad Komisija skundžiamu sprendimu apribojo pareiškėjos teisę skleisti informaciją ir Publikacijos autoriaus teisę į saviraišką.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Komisijos 2017-03-01 sprendimo Nr. EKS-12/17 „Dėl pripažinimo padarius Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso pažeidimus“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad T. R., A. R., R. L., T. R., R. T., E. L. – S., Lietuvos švietimo įstaigų profesinė sąjunga, Lietuvos švietimo profesinė sąjunga, Lietuvos mokytojų profesinė sąjunga ir Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga kreipėsi į Komisija dėl internetiniame portale www.alfa.lt paviešintos A. R. publikacijos „Išgyvenimo vadovas moksleiviui“ atitikimo Kodekso nuostatoms. Komisija, išnagrinėjusi šiuos skundus, 2017-03-01 priėmė sprendimą Nr. Nr. EKS-12/17 „Dėl pripažinimo padarius Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso pažeidimus“, kuriame konstatavo, kad A. R. publikacijoje „Išgyvenimo vadovas moksleiviui“ (alfa.lt, 2016-09-02) buvo pažeistas Kodekso 15 str., nustatantis, jog žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai neturi skelbti informacijos, kuri tiesiogiai ar netiesiogiai skatina daryti nusikaltimus, pažeisti viešąją tvarką, mėgdžioti agresyvų elgesį, ir 21 str., nustatantis, jog žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai savo kūriniuose turi vengti vartoti nepadorių, užgaulių žodžių ir posakių.

Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju nėra keliamas ginčas dėl Publikacijoje pateiktos informacijos prieinamumo nepilnamečiams, kadangi tiek Komisija skundžiamame sprendime, tiek atsakovės atstovas teismo posėdžio metu pripažino, kad pareiškėja ėmėsi visų teisės aktuose numatytų priemonių, kad Publikaciją skaitytų tik pilnametystės sulaukę asmenys. Pažymėtina, kad byloje keliamas ginčas, ar apskritai, tokia informacija galėjo būti paskleista.

Įstatymo 3 str. 2 d. įtvirtina, kad viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai savo veikloje vadovaujasi Konstitucija ir įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais, gerbia žodžio, kūrybos, religijos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę, laikosi profesinės etikos normų, Kodekso nuostatų, padeda plėtoti demokratiją, visuomenės atvirumą, skatina visuomenės pilietiškumą ir valstybės pažangą, stiprina valstybės nepriklausomybę, ugdo valstybinę kalbą, tautinę kultūrą ir dorovę.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 10 str. 1 d. nustatyta, kiekvienas turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus. Tai teisė laisvai laikytis savo nuomonės, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas, valdžios pareigūnų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų. Šis straipsnis neturi trukdyti valstybėms kelti reikalavimą licencijuoti radijo, televizijos ar kino įstaigas. Pagal šios straipsnio 2 d. naudojimasis šiomis laisvėmis, kadangi tai susiję su pareigomis bei atsakomybe, gali būti sąlygojamas tokių formalumų, sąlygų, apribojimų ar bausmių, kurias numato įstatymas ir kurios demokratinėje visuomenėje būtinos valstybės saugumo, teritorinio vientisumo ar viešosios tvarkos interesams, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ir nusikaltimams, žmonių sveikatai bei moralei, taip pat kitų asmenų orumui ar teisėms apsaugoti, užkirsti kelią konfidencialios informacijos atskleidimui ar teisminės valdžios autoritetui ir nešališkumui garantuoti.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas teisės skleisti informaciją turinį (Konvencijos 10 str.), yra nurodęs, kad teisė skleisti informaciją ir idėjas apima ne tik teisę skleisti neutralią informaciją ir idėjas, kurios yra palankios ir neįžeidžiančios, bet ir informaciją, kuri yra šokiruojanti, erzinanti ar trikdanti visuomenę ar jos dalį. Taigi, Konvencija gina ne tik asmenį, paskleidusį absoliučiai teisingą informaciją, bet ir asmenį, kuris paskleidė ne visiškai tikslią informaciją, tačiau tą darė sąžiningai, nepiktnaudžiaudamas teise skleisti informaciją, t. y., neperžengdamas Konvencijos 10 str. 2 d. nustatytų šios teisės ribų (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai: Handyside prieš Jungtinę Karalystę, 1976 m.; Obsertver ir Guardian prieš Jungtinę Karalystę, 1991 m.; De Haes ir Gijsels prieš Belgiją, 1997 m.; Lingens prieš Ausriją, 1986 m., bylose).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Komisija skundžiamame sprendime konstatavo, kad Publikacija buvo pažeistas Kodekso 15 str.

Kodekso 15 str. nustatyta, kad žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai neturi skelbti informacijos, kuri tiesiogiai ar netiesiogiai skatina daryti nusikaltimus, pažeisti viešąją tvarką, mėgdžioti agresyvų elgesį. Taip pat neturi būti skelbiama informacija, kurioje propaguojamas ar patraukliai vaizduojamas rūkymas, girtavimas, narkotikų ar kitų kvaišalų vartojimas, azartiniai žaidimai.

Komisija, konstatuodama Kodekso 15 str. pažeidimą, skundžiamame sprendime nurodė, kad dauguma pilnametystės nesulaukusių asmenų, kaip ir kai kurie pilnamečiai, nėra pakankamai emociškai ir intelektualiai išprusę, kad tinkamai suprastų Publikacijos autoriaus sarkazmą bei meninės išraiškos priemones, todėl raginimus smurtauti prieš nepatinkančius ir (ar) galimai smurtaujančius mokytojus gali suprasti tiesiogiai, lygiai kaip gali pasinaudoti autoriaus pateiktais praktiniais patarimais vien iš chuliganiškų paskatų. Publikacijoje buvo raginama fiziškai susidoroti su galimai smurtaujančiais mokytojais arba smurtauti prieš mokytojus „šiaip iš smagumo“, t. y. buvo netiesiogiai skatinama daryti nusikaltimus, pažeisti viešąją tvarką, mėgdžioti Publikacijoje aprašomą agresyvų elgesį.

Iš teismui pateiktos Publikacijos, dėl kurio nagrinėjamu atveju ir yra kilęs ginčas, matyti, kad joje pateikiami patarimai, kaip mokiniai gali susidoroti su jiems nepatinkančiais mokytojais, pateikiami galimo panaudoti smurto variantai, t. y. „<...> ištraukti pipirines dujas ir supurkšti jai pusę balioniuko į veidą <...>“, „<...> staigiai žiebti delnu mokytojui į dešinę ausį. Jam skaudės, jis bus imobilizuotas, ir kelioms sekundėms laimėsite laiko sekančiam prijomui: iš visų jėgų dešinės rankos alkūne trenkti darbakui į dantis“, „<...> staigiai rėži ašmenimis mokytojui per veidą <...>“. Ši nurodyta ir pateikta informacija, teismo vertinimu, laikytina skatinančia smurtą prieš asmenis, einančius pedagogo pareigas, taip pat agresyvų elgesį bei viešosios tvarkos pažeidimus, taigi pažeidžianti Kodekso 15 str. įtvirtintą nuostatą.

Taip pat skundžiamame sprendime konstatuota, kad buvo pažeistas Kodekso 21 str.

Pagal Kodekso 21 str. žurnalistas turi būti profesionaliai pasirengęs. Taisyklinga kalba, kalbos kultūra yra vienas svarbiausių žurnalisto profesinių reikalavimų. Žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai savo kūriniuose turi vengti vartoti nepadorių, užgaulių žodžių ir posakių.

Nustatant Kodekso 21 str. pažeidimą, skundžiamame sprendime buvo konstatuota, kad autoriaus teiginiai neabejotinai yra užgaulūs daugumai pedagogo darbą dirbančių asmenų, diskredituoja jų profesiją ir menkina juos mokinių bei mokinių tėvų akyse.

Ginčo Publikacijoje kalbant apie mokytojus buvo nurodoma: „ Pažindamas savo kenkėją galėsi atsispirti mokytojo skvarbai, ir gal net sugebėsi likti nepakitęs“, „Kalbėdamas čia apie mokytoją, omenyje turiu įprastą, tradicinį mokytoją, dažniausiai bobą, o ne tą vieną iš dvidešimties švietimo darbuotojų, kuris yra normalus žmogus <...>“, „Švietimo sistemos kareivos yra tos motušės, kurios niekur kitur nei Saltoniškių Žiedo Tratykla nebetiko ir nevaliojo įstoti <...>“, „Tai žmonės, kurie dažniausiai yra kilę iš kaimo, kur tvyro smirdalų, šūdmusių ir kraujomaišos dvasia“, „Moksleivi, Mokytoja savo pagrindine užduotimi laiko tavęs sužlugdymą, padarymą iš tavęs kretiniškos makakos. Antrinė jų užduotis yra už tai dar ir gauti pinigų. Mokytoja tavęs nekenčia, nes vidumi supranta, kad devyni iš dešimt aštuntokų yra jau už ją intelektualesni“, „<...> mokytoja dažnai yra lytiniu būdu persiduodančių ligų nešiotoja <...>“. Iš to, kas nurodyta, akivaizdu, jog Publikacijoje pavartoti išsireiškimai, priešingai, nei teigia pareiškėja, buvo nukreipti konkrečiai į asmenų grupę, dirbančių mokytojo darbą. Šiuos išsireiškimus teismas laiko nepadoriais ir užgauliais minėtų asmenų atžvilgiu. Be to, Publikacijoje vartojama kalba nėra taisyklinga, pažeidžiami kalbos kultūros reikalavimai. Taigi, šiuo atveju autorius nesilaikė Kodekso 21 str. nustatytų reikalavimų.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad Komisija pagrįstai pripažino, jog buvo pažeisti Kodekso 15 ir 20 str. reikalavimai, tokia Publikacijoje pateikta informacija negalėjo būti viešinama. Atmestini pareiškėjos skundo teiginiai, kad Komisija priimtu sprendimu apribojo autoriaus A. R. teisę į saviraiškos laisvę, kadangi šiuo atveju buvo peržengtos Konvencijos 10 str. 2 d. nustatytos šios teisės ribos, t. y. buvo piktnaudžiaujama autoriui suteikta saviraiškos laisve. Taip pat atmestini ir pareiškėjo teiginiai, kad Komisija, priimdama sprendimą, neįvertino Publikacijos žanro, t. y. tai, jog ji priskirtina feljetono žanrui. Šiuo atveju buvo vertinamas Publikacijos turinys, t. y. joje išreikštos idėjos, mintys, pavartoti išsireiškimai, todėl jos priskyrimas vienam ar kitam žanrui, neturi teisinės reikšmės.

Pareiškėjos skunde teigiama, kad Komisija pažeidė jai pateiktų skundų nagrinėjimo terminus, t. y. skundai išnagrinėti praėjus beveik pusei metų.

Įstatymo 46¹ str. 6 d. nustato, kad Komisija dirba pagal Komisijos patvirtintą darbo reglamentą.

2015-03-23 Komisijos patvirtinto Komisijos darbo reglamento 17 str. nustatyta, kad į ją dėl visuomenės informavimo etikos pažeidimų gali kreiptis fiziniai ir juridiniai asmenys ne vėliau kaip per 12 mėnesių nuo tos dienos, kurią pažeidimas buvo padarytas. Skundas turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per 90 dienų nuo jo gavimo dienos. Skundo nagrinėjimo terminas gali būti pratęstas, jeigu jam išnagrinėti reikalinga papildoma medžiaga.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad T. R., A. R., R. L., T. R., R. T., E. L. – S., Lietuvos švietimo įstaigų profesinės sąjungos, Lietuvos švietimo profesinės sąjungos, Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos ir Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos skundai dėl Publikacijos atitikties Kodekso nuostatoms buvo gauti nuo 2016-09-05 iki 2016-10-05, o skundžiamas sprendimas priimtas tik 2017-03-01, t. y. praėjus daugiau nei 90 dienų. Byloje nėra duomenų, kad buvo reikalinga pratęsti skundų nagrinėjimo terminus dėl papildomos medžiagos reikalingumo. Taigi, Komisija pažeidė Reglamente jai nustatyta pareigą išnagrinėti jai pateiktus skundus ne vėliau kaip per 90 dienų. Tačiau šis procedūrinis pažeidimas, nagrinėjamu atveju, nelaikytinas esminiu, kadangi nenustatyta, jog toks pažeidimas būtų apribojęs pareiškėjos teisę kreiptis į teismą dėl priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Atkreiptinas dėmesys, kad toks procedūrinis pažeidimas šiuo atveju galėtų sukelti neigiamas pasekmes tik asmenims, kurie kreipėsi į Komisiją dėl Publikacijos ištyrimo, tačiau byloje nėra duomenų, kad jie būtų reiškę pretenzijas dėl to, jog jų skundai buvo nagrinėjami ilgiau nei numatyta Komisijos darbo reglamente.

Taigi, remiantis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad Komisijos 2017-03-01 sprendimas Nr. EKS-12/17 „Dėl pripažinimo padarius Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso pažeidimus“ yra teisėtas ir pagrįstas, nėra teisinio pagrindo jo panaikinti, o pareiškėjos skundas atmetamas.

Pripažinus, jog Komisijos sprendimo naikinti nėra teisinio pagrindo, atmetamas ir pareiškėjos skundo reikalavimas pripažinti T. R., A. R., R. L., T. R., R. T., E. L.-S., Lietuvos švietimo įstaigų profesinės sąjungos, Lietuvos švietimo profesinės sąjungos, Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos ir Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos skundus nepagrįstais.

Skunde pareiškėja prašo priteisti sumokėtą žyminį mokestį.

Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 1 d. nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju sprendimas priimamas ne pareiškėjos naudai, todėl sumokėtas žyminis mokestis jai nepriteisiamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 str. 1 p., 132 str. 1 d. ir 133 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjos UAB „Alfa media“ skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.