Vilniaus apygardos teismo nutartis

2008-11-05 · Civilinė byla Nr. 2A-915-464/2008

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-11-05
Bylos Nr.
2A-915-464/2008
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Alma Urbanavičienė, Egidijus Žironas, Dalia Kačinskienė (pran.)
Ieškovas
UAB „If draudimas“
Atsakovas
UAB DK „PZU Lietuva“, A. C.
Trečiasis asmuo
UAB „Iksija“
Civilinė byla Nr. 2A-915-464/ 2008Procesinio sprendimo kategorija: 38.; 44.2.; 73.2.5.5.; 121.20.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2008 m. lapkričio 5 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Dalios Kačinskienės,kolegijos teisėjų Almos Urbanavičienės ir Egidijaus Žirono,

kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „If draudimas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. birželio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „If draudimas“ ieškinį atsakovams UAB DK „PZU Lietuva“, A. C., A. C., dalyvaujant trečiajam asmeniui UAB „Iksija“, dėl žalos atlyginimo regreso tvarka.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas UAB „If draudimas“ 2005-03-01 kreipėsi į Vilniaus m. 2-ąjį apylinkės teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs prašė priteisti iš atsakovų solidariai 27 127,12 Lt nuostolių atlyginimo regreso tvarka su 5 % metinėmis palūkanomis ir bylinėjimosi išlaidas (b.l.1-2, 113-115). Teigia, jog jis apdraudė trečiojo asmens puspriekabę Schmitz, v/n (duomenys neskelbtini) (toliau – draudimo objektas), transporto priemonių sausumos draudimu. 2004-03-09 kelio Kaunas – Marijampolė – Suvalkai 7 km įvyko avarija, kurios metu buvo apgadintas draudimo objektas ir lengvasis automobilis VW Golf, v/n (duomenys neskelbtini) vairuojamas A. C.. Kauno rajono apylinkės prokuratūros 2004-07-13 nutarime sakoma, jog A. C. padaryti KET pažeidimai buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su avarijos kilimu ir pasekmėmis, t.y. A. C. mirtimi, automobilio ir draudimo objekto apgadinimu. Tuo tarpu Kauno r. apylinkės prokuratūra 2007-06-22 nutarimu nutraukė ikiteisminį tyrimą Nr. 65-1-0353-04 K. R., vairavusio trečiajam asmeniui UAB „Iksija“ priklausančią puspriekabę, atžvilgiu, nesurinkus duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę. Ieškovas atlygino trečiajam asmeniui autoįvykio metu padarytą žalą – 33 908,90 Lt puspriekabės remonto išlaidų. Kadangi žuvusysis eismo įvykio metu vairavo neblaivus, laikytina, kad jo įpėdiniai (tėvai) kartu su draudėju UAB DK „PZU Lietuva“ yra solidariai atsakingi ieškovui už 80 % nuostolių, arba 27 127,12 Lt.

Atsiliepimas

Atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ atsiliepimu į ieškinį (b.l.34-35, 133-141) ieškinio nepripažino ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad nėra nė vienos A. C. (taip pat ir atsakovo, kaip draudėjo) civilinės atsakomybės sąlygos. Suvartoto alkoholio poveikis kiekvienam asmeniui yra labai individualus ir priklauso nuo daugybės faktorių, tad A. C. apsvaigimas nuo alkoholio pats savaime nesukėlė autoįvykio. Liudytojų V. M., V. Z. ir Z. V. nuomonė apie lengvojo automobilio judėjimo greitį negali būti laikoma objektyviu įrodymu, jog velionis A. C. važiavo „dideliu greičiu“ ar, atsižvelgiant į oro sąlygas, nepasirinko saugaus greičio. Apskaičiuodamas atlygintinos žalos dydį ieškovas neatėmė 750 Lt besąlyginės frančizės. Be to, ieškovės nustatė, kad priekabos išilginių rėmų sijos remontuotinos, tačiau jas pakeitė naujomis. Tokiu atveju trečiajam asmeniui turi tekti remontuotinų bei pakeistų naujomis detalių skirtumas. Ekspertai, ikiteisminio tyrimo metu atlikę ekspertizę, negalėjo nustatyti, ar žuvusysis objektyviai galėjo matyti vilkiką ir reaguoti į situaciją, išvengdamas eismo įvykio (įvykis įvyko tamsiu paros metu). Atsakovo įsitikinimu, dėl įvykio kaltas būtent vilkiko vairuotojas, kuris, ne sankryžoje sukdamas į kairę, sudarė kliūtį priešpriešiais atvažiuojančiam automobiliui ir pažeidė KET 145 ir 153 p.. Jeigu teismas manytų priešingai, atsakovas prašo ieškovui priteistinų nuostolių dydį sumažinti iki 90 % pagal CK 6.282 str. 3 d..

Atsakovai A. C. ir A. C. atsiliepimu į ieškinį (b.l.49-50, 131-132) su ieškiniu nesutiko ir prašė jo netenkinti, nes jų sūnaus A. C. kaltė dėl eismo įvykio ikiteisminio tyrimo metu nebuvo konstatuota.

Vilniaus m. 2-asis apylinkės teismas 2008-06-02 sprendimu (b.l.162-166) ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismo manymu ieškovas neįrodė, kad A. C. girtumas ir kokia dalimi lėmė autoįvykį. Ikiteisminio tyrimo ekspertai negalėjo pateikti kategoriškos išvados dėl to, kuris autoįvykio dalyvis kaltas, kadangi trūksta duomenų. Teismas siūlė šalims civilinėje byloje skirti autotechninę ekspertizę, tačiau pastarieji atsisakė.

Šalies argumentai

Ieškovas UAB „If draudimas“ apeliaciniu skundu (b.l.172-177) prašo panaikinti Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2008-06-02 sprendimą ir vietoj jo priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinį skundą motyvavo tuo, jog eismo įvykio metu A. C. buvo neblaivus, kas laikytina dideliu neatsargumu. Žuvusiojo kraujyje buvo rasta 2,34 %, o šlapime 3,29 % etilo alkoholio. Toks neblaivumo laipsnis negali neturėti jokios įtakos eismo įvykio kilimui (CK 1.5 str.). Net jei neblaivumas nebuvo tiesioginė incidento priežastis, jis sudarė sąlygas žalai padidėti. Pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 270 str. 4 d.: teismas visiškai neanalizavo vairuotojų kaltės laipsnio; nevertino transporto priemonių susidūrimo priežasties ir be pagrindo netaikė CK 6.282 str. 1 d. Teismas savo išvadų nepadarė, o sprendimą grindė nekonkrečiomis nuorodomis į baudžiamosios bylos medžiagą. Nepaisant to, baudžiamojoje byloje liudytojų V. Z., V. M. ar Z. V. parodymais nustatyta, kad A. C. važiavo dideliu greičiu, prieš susidūrimą nestabdė. KET 172-173 punktai numato, kad vairuotojas turi važiuoti neviršydamas leistino greičio, pasirinkti saugų greitį, t.y. tokį, kad kiekvienu metu galėtų sulėtinti greitį, sustoti ar apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams. Parodymai buvo užfiksuoti ikiteisminio tyrimo nutarimuose, kurie kaip oficialūs rašytiniai įrodymai turi didesnę įrodomąją galią (CPK 197 str. 2 d.). Ir atvirkščiai, nors eksperto išvada yra viena iš įrodinėjimo priemonių, bet ji nėra privaloma teismui, t.y. turi būti įvertinta visų bylos aplinkybių kontekste. Galiausiai nenustatydamas A. C. kaltės pirmosios instancijos teismas pažeidė tikimybių pusiausvyros principą.

Atsiliepimas

Atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l.199-205) skundą laikė nepagrįstu ir prašė Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2008-06-02 sprendimą palikti galioti nepakeistą. Akcentavo, jog jis neneigia A. C. neblaivumo fakto, tačiau apeliantas neįrodė priežastinio ryšio tarp žuvusiojo neteisėtų veiksmų (neblaivumo) ir atsiradusios žalos. Kalbėdami apie lengvojo automobilio greitį, liudytojai nepatikslino, kokį greitį jie traktuoja kaip didelį, juo labiau jog jie patys tuo metu judėjo ganėtinai lėtai (10 km/ val.) arba stovėjo. Liudytojų galimybę matyti lengvojo automobilio judėjimo greitį ribojo tamsus paros metas, neapšviestas kelio ruožas ir transporto priemonių sąstatas (du vairuotojai važiavo iš paskos sukančiam vilkikui). Net jeigu liudytojų parodymai galėtų būti vertinami kaip objektyvūs ir teisiškai reikšmingi, apeliantas vis tiek neįrodė, kad „didelis“ automobilio greitis reiškia leistino judėjimo greičio viršijimą (daugiau negu 70 km/ val.). Apelianto siekis perkelti įrodinėjimo naštą teismui prieštarauja rungimosi principui, nes teismo vaidmuo įrodinėjimo procese yra pasyvus. Pabrėžė, kad itin didelės pinigų sumos priteisimas iš senyvo amžiaus, mažas pajamas turinčių žmonių prieštarautų CK 1.5 str. įtvirtintam teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principui.

Atsakovai A. C. ir A. C. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l.188-190) skundo nepripažino ir prašė Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008-06-02 sprendimą palikti galioti nepakeistą, kadangi apeliantai neįrodė A. C. kaltės dėl autoįvykio.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Apeliacijos tikslas ir paskirtis – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patikrinimas, neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliaciniame skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, patikrina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisinį, faktinį, taip pat ir absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 263 str., 320 str., 329 str.).

CPK 176 str. 1 d. ir 185 str. įtvirtinta pirmosios instancijos teismo pareiga visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištirti esmines bylos aplinkybes bei, įvertinus byloje esančius įrodymus, nustatyti objektyvią tiesą, priimti teisėtą ir visapusiškai pagrįstą sprendimą. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškinio reikalavimus, netyrė bei nenustatinėjo reikšmingų teisingam bylos išnagrinėjimui faktinių aplinkybių, motyvuojamoje skundžiamo sprendimo dalyje neišdėstė išvadų, kurios būtų pagrįstos bylos medžiagos analize, ir argumentų, kodėl priima arba atmeta kuriuos nors reikalavimus, atsikirtimus ar įrodymus (CPK 270 str. 4 d. 1 - 3 punktai). Tuo teismas pažeidė CPK 327 str. 1 d. 2 p. nuostatą, t.y. neatskleidė bylos esmės ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme negalima. Dėl šio pažeidimo teismo sprendimas pripažįstamas neteisėtu ir panaikintinas. Byla perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Ieškovas savo reikalavimą kildina iš delikto ir subrogacijos teisinių santykių. Civilinei atsakomybei už padarytą žalą atsirasti yra būtina nustatyti šių sąlygų visumą : žalos (nuostolių) atsiradimo faktą ir žalos dydį (CK 6.249 str.); neteisėtą veikimą arba neveikimą (CK 6.246 str.); kaltę (tyčią arba neatsargumą) (CK 6.248 str.); priežastinį ryšį tarp nuostolių atsiradimo ir veiksmų (CK 6.247 str.), t.y. nuostoliai (visa apimtimi ar iš dalies) pagal jų prigimtį galėtų būti laikomi skolininko veiksmų – veikimo ar neveikimo- rezultatu. Bent vienos sąlygos nenustačius, civilinė atsakomybė negalima. Atsakovai, autoįvykyje dalyvavusio A. C. teisių perėmėjai A. C. ir A. C. ir, atitinkamai, jo civilinės atsakomybės draudikas UAB DK „PZU Lietuva“ A. C. veiksmų neteisėtumą bei kaltę bet kokia jos forma neigia. Teisėjų kolegija pažymi, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytojo kaltė nustatoma pagal tai, ar transporto priemonę vairavęs asmuo pažeidė Kelių eismo taisykles. Didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybė atsiranda tiek esant kaltei, tiek jos nesant (CK 6.270 str.), pastaruoju atveju (be kaltės) atsakomybė taikoma tik už žalą, kuri atsiranda kaip didesnio pavojaus šaltinio veiklos rezultatas, tiesiogiai veikiant ir sukeliant neigiamas žalingas pasekmes didesnio pavojaus šaltinio pavojingomis aplinkiniams savybėmis (judėjimo energija). Todėl, sprendžiant žalos atlyginimo klausimą, visų pirma privalu analizuoti bylos įrodymus, susijusius su A. C. veiksmų teisėtumo įvertinimu galiojusių autoįvykio metu teisės aktų, taigi ir Kelių eismo taisyklių požiūriu (50, 53, 54, 68 punktai, XV skyrius); vertinti, ar jo veiksmuose nebuvo netesėto neveikimo, kurį apibrėžia CK 6.246 str. 1 d., 6.263 str. 1 d. nuostatos, požymių, t..y. ar šis padidinto pavojaus šaltinio valdytojas nepažeidė bendro pobūdžio pareigos asmenims elgtis atidžiai ir rūpestingai, laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ( veikimu, neveikimu) nepadaryti žalos kitam asmeniui ir, kaip jau minėta, ar nepažeidė eismo dalyviams nustatytų pareigų. Tik tuomet galima pagrįstai spręsti dėl kaltės ir jos laipsnio, priežastinio ryšio su atsiradusiomis neigiamomis pasekmėmis buvimo ar nebuvimo.

Teisėjų kolegija sutinka su apelianto skundo argumentais, jog bylą nagrinėjęs teismas tokių aplinkybių, ar šiuo atveju egzistuoja sąlygos (prielaidos) A. C. civilinei atsakomybei atsirasti visiškai neanalizavo, o savo išvados apie A,C. kaltės dėl autoįvykio nebuvimą tinkamais argumentais nepagrindė. Iš sprendime nurodyto iš esmės vienintelio motyvo, jog ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta nei vieno autoįvykio dalyvio kaltė dėl padaryto nusikaltimo, numatyto BK 281 str. 5 d., o skirti autotechninę ekspertizę šalys atsisakė, negalima aiški ir logiška išvada, kodėl teismas sprendė dėl A. C. kaltės būtent taip. Asmens kaltė (neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys) civilinėse bylose dėl žalos atlyginimo yra įrodinėtina iš naujo, nepriklausomai nuo to, ar buvo atliktas eismo įvykio tyrimas, ar eismo įvykio dalyviams buvo taikyta administracinė ar baudžiamoji atsakomybe, tokie faktai, nustatyti kad ir ikiteisminio tyrimo medžiagoje, prejudicinės galios civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo neturi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2000-06-16 nutarimo Nr.27 11 punktas, Teismų praktika Nr. 13).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi vien 2007-06-22 nutarimu dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo (išvestiniu dokumentu), kuriame tik aptariamos specialisto išvadoje bei komisijinės autotechninė ekspertizės akte nustatytos autoįvykio aplinkybės (b.l. 85-89), nors ieškovas ieškinyje prašė išreikalauti ir pačią ikiteisminio tyrimo medžiagą. Tačiau jau ir iš šio dokumento matyti, kad minėtame akte ekspertai padarė nors ir ne kategoriškas, tačiau tikimybines išvadas dėl autoįvykio kilimo priežasčių, tad pirmosios instancijos teismui, vertinant kiekvieno autoįvykio dalyvio veiksmų teisėtumą bei remiantis tikimybių pusiausvyros principu, privalu buvo jas įvertinti drauge su kitais įrodymais (liudytojų paaiškinimais).

Civilinio proceso normose nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas turi ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas teisės ir fakto klaidas, o byla gali būti grąžinta nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui tik išimtinais, įstatyme nurodytais atvejais, vienas šių atvejų - CPK 327 str. 1 d. 2 p. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje JAV įmonė „ Areex International Trading Co“ v. UAB „ Santoveta“ bylos Nr. 3K-3-407/2004; 2005 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ v. V. G., bylos Nr. 3K-3-82/2005; 2006 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Turto bankas v. T. A., bylos Nr. 3K-3-298/2006; ir kt.), aiškindamas CPK 327 str. 2 d., yra konstatavęs, kad pagal šią teisės normą apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kai nustatomos šioje teisės normoje įtvirtintos jos taikymo sąlygos: kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 str. 1 d. 2 p. taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties bei pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo.

Be jau aptartų aplinkybių, kurios visiškai nebuvo tiriamos ir vertinamos, paminėtina ir tai, kad byloje nėra paveldėjimo teisės liudijimo, t.y. duomenų, kokia forma buvo priimtas paveldėjimas, nors tai apsprendžia atsakovų A. C. ir A. C. atsakomybės ribas (CK 5.52 str., 5.53 str. 1 d.). Be to, jau ir pats ieškinys priimtas netinkamai apmokėjus jį žyminiu mokesčiu – į bylą pateikti kvitai (b.l. 4-5) patvirtina gerokai iki šios bylos inicijavimo pradžios sumokėtus žyminius mokesčius kitose bylose (atsakovai Takucina ir Transtoma), todėl neabejotinai atsiranda prielaidos CPK 296 str. 1 d. 7 p. ir 2 d. taikymui. Konstatuotina, kad jau vien dėl išvardintų priežasčių skundžiamoje nutartyje nurodytos teisiškai reikšmingos aplinkybės nustatinėtinos būtent pirmosios instancijos teisme.

Susiklosčius tokiai situacijai darytina išvada, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo tinkamo proceso. Apeliacinės instancijos teismas turėtų dėl tirtinų aplinkybių apimties ir pobūdžio nagrinėti reikalavimus visa apimtimi naujais aspektais. Tačiau byloms nagrinėti įtvirtinta instancinė teismų sistema lemia, kad kiekvienos instancijos teismas atlieka jam priskirtas funkcijas. Atskleisti bylos esmę bei priimti sprendimą dėl pareikštų konkrečių reikalavimų pagal konkrečias byloje nustatytas faktines aplinkybes yra pirmosios instancijos teismo pareiga, aukštesnės instancijos teismai dėl nurodyto kompetencijos pasiskirstymo pirmosios instancijos teismo pakeisti negali. Priešingu atveju apeliacinės instancijos teismas pažeistų šalių teisę pasinaudoti viena (pirmąja) teismine instancija.

Visa tai sudaro pagrindą panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 4 p. kolegija

nutarė:

Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. birželio 2 d. sprendimą panaikinti perduoti bylą tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kolegijos pirmininkė Dalia KačinskienėTeisėjai Alma UrbanavičienėEgidijus Žironas