Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2014-01-27 · Civilinė byla Nr. 2A-288/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-01-27
Bylos Nr.
2A-288/2014
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-00696-2012-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danutė Gasiūnienė, Konstantinas Gurinas, Vigintas Višinskis
Atsakovas
uždarosios akcinės bendrovės „Macro Investment“, uždarajai akcinei bendrovei „Gyvenamieji namai“
Kategorijos
  • 42.11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-288/2014Proceso Nr. 2-55-3-00696-2012-1Procesinio sprendimo kategorijos: 42.11.2. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. sausio 27 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Ranga IV“ ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Macro Investment“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 14 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Ranga IV“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Macro Investment“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Gyvenamieji namai“ dėl sutarties pakeitimo ir skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipės į teismą, prašydamas pakeisti 2003 m. spalio 31 d. UAB „Megrame“ (pervadinta į UAB „Macro Investment“) ir UAB „Gyvenamieji namai“ rangos darbų sutarties 5.6 punktą, jį išdėstant taip: „visos rangovui mokėtinos sumos pagal šią sutartį (tarp jų ir PVM) yra atspindimos sąskaitose-faktūrose ir nurodomos litais. Atsiskaitymai pagal šią sutartį vykdomi sumokant į banko sąskaitą“; priteisti iš atsakovo UAB „Macro Investment“ 247 919,22 Lt skolą, 6 procentų procesines palūkanas ir turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad 2003 m. spalio 31 d. UAB „Megrame“ ir UAB „Gyvenamieji namai“ buvo sudaryta rangos darbų sutartis, kuria UAB „Gyvenamieji namai“ įsipareigojo atlikti sutartyje numatytus rangos darbus. Rangos sutarties 5.6 punkte šalys numatė, jog atsiskaitymai pagal sutartį atliekami tarp šalių vykdant tik užskaitas už atsakovo atkrautą (t. y. rangovui pateiktą) produkciją. Už rangos sutartyje numatytus darbus UAB „Gyvenamieji namai“ atsakovui yra pateikusi 2004 m. balandžio 30 d. 120 902,84 Lt PVM sąskaitą faktūrą Nr. LEC4385472 ir 2004 m. rugpjūčio 23 d. 127 016,38 Lt PVM sąskaitą faktūrą Nr.LEC4385473. UAB „Gyvenamieji namai“ ir UAB „Ranga IV“ 2009 m. sausio 6 d. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, kuria UAB „Gyvenamieji namai“ perleido UAB „Ranga IV“ reikalavimo teisę į atsakovą, kylančią pagal PVM sąskaitas faktūras Nr. LEC4385472 ir Nr. LEC4385473. Atsakovas apie sudarytą reikalavimo teisės perleidimo sutartį ir naująjį kreditorių buvo informuotas raštu. Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutartimi UAB „Ranga IV“ iškelta bankroto byla, įmonės ūkinė-komercinė veikla sustabdyta. Ieškovas 2011 m. balandžio 28 d. pateikė atsakovui pretenziją reg. Nr. 956/11 dėl debitorinio įsiskolinimo padengimo. Atsakovas neginčijo nei reikalavimo egzistavimo fakto, nei jo dydžio, tačiau nesutiko dėl atsiskaitymo būdo, nes toks būdas nėra numatytas pirminėje šalių sudarytoje rangos sutartyje. Ieškovo atstovas 2011 m. rugpjūčio 25 d. pateikė atsakovui (pasiūlymą) raštą Nr.25 dėl sutarties pakeitimo. Atsakovas sutartyje nustatytos atsiskaitymo tvarkos keisti nesutiko. Ieškovo nuomone, bylos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, jog atsakovas nepagrįstai vengia įvykdyti savo prievolę ieškovui padengti įsiskolinimą skolą apmokant grynaisiais pinigais, todėl sutartyje apibrėžtas atsiskaitymo būdas yra keistinas. Reikia atsižvelgti į tai, jog reikalavimo perleidimo sutartis tarp ieškovo ir UAB „Gyvenamieji namai“ buvo sudaryta dar tuomet, kai ieškovas vykdė įstatuose numatytą veiklą, atliko statybos darbus, turėjo didelių statybos projektų, gaudavo iš savo veiklos dideles pajamas, dėl ko buvo numatoma, jog atsakovo UAB „Macro Investment“ pagal Sutartį parduodama produkcija bus reikalinga tolesnei UAB „Ranga IV“ veiklai. Atsakovo ūkinė veikla – plastikinių langų ir durų gamyba, jų montavimas, apdailos, garantinio aptarnavimo darbai, jo pagaminti gaminiai yra specifiški, nes gali būti realizuoti tik tuo atveju, kai yra pagaminti individualiai pagal konkretų užsakymą, projektą. Ieškovui nevykdant statybos darbų, tokios produkcijos užsakymas ir realizavimas yra apsunkintas, nes nėra aišku nei kokių išmatavimų, savybių produkciją reiktų užsakyti, nei kokiam objektui ar vartotojui ši produkcija galėtų būti skirta ir panaudota. Rangos sutartyje aptarto apmokėjimo būdo vykdymas ieškovui yra apsunkintas ir dėl to, jog tai padidintų bankroto administravimo sąnaudas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. sausio 14 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovui iš atsakovo UAB „Macro Investment“ 247 919, 22 Lt skolą, nurodydamas ją sumokėti 2003 m. spalio 31 d. UAB „Macro Investment“ (buvusi UAB „Megrame“) ir UAB „Gyvenamieji namai“ rangos darbų sutarties 5.6 punkte numatyta tvarka, 6 procentų metines palūkanas už priteistus 247 919, 22 Lt nuo bylos iškėlimo 2012 m. kovo 30 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitą ieškinio dalį atmetė; priteisė atsakovui UAB „Macro Investment“ iš ieškovo 3 000 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš ieškovo ir atsakovo UAB „Macro Investment“ lygiomis dalimis 33,43 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei; priteisė iš atsakovo UAB „Macro Investment“ 5 958,38 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei.

Teismas nustatė, kad 2003 m. spalio 31 d. rangos sutartimi šalys susitarė dėl tokios atsiskaitymo formos – vykdant tik užskaitas už atsakovo UAB „Macro Investment“ atkrautą produkciją. Kito atsiskaitymo būdo šalys nenustatė. Pažymėjo, kad ieškovas reikalavimo teisę į atsakovo skolą įgijo reikalavimo teisių perleidimo sutarties pagrindu. Ieškovas, sudarydamas reikalavimo teisės perleidimo sutartį, žinojo visas rangos sutarties sąlygas, taip pat ir 5.6 punkte numatytą atsiskaitymo būdą. Po šios sutarties pasirašymo, 2009 m. kovo 30 d. ieškovui buvo iškelta restruktūrizavimo byla, todėl ieškovas reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo metu žinojo apie savo finansinę padėtį ir būdamas verslininku privalėjo apsvarstyti tokios sutarties įvykdymo galimą pasunkėjimo riziką ir atitinkamai apsispręsti, ar toks sutartyje numatytas įvykdymo būdas jam yra priimtinas. Teismas sprendė, kad nors ieškovas nėra pradinės sutarties šalis, tačiau reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu įgijęs teisę į prievolę, turi teisę reikalauti keisti pradinės sutarties sąlygas, tačiau pagal CK 6.204 straipsnio 3 dalį tai turi būti padaryta tuoj po sutarties sudarymo. Ieškovas po reikalavimo teisių perėmimo sutarties sudarymo žinojo apie rangos sutartyje numatytą atsiskaitymo būdą, tačiau nesikreipė į teismą dėl jos pakeitimo. Tik iškėlus bankroto bylą, bankroto administratorius pasinaudojo tokia teise. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog reikalavimas pakeisti rangos sutarties 5.6 punktą atitinka CK 6.204 straipsnyje nurodytas sąlygas ir ieškovo nurodytos aplinkybės nepagrindžia, kad toks sutarties punktas varžo jos įvykdymą. Teismas sprendė, kad toks sutarties sąlygos pakeitimas pažeistų skolininko teises, nes skolininkas, užsiimantis langų gamyba, kitokiu būdu atsiskaitydamas pagal prievolę, gautų mažiau pelno ir patirtų nuostolių. Teismas rangos sutartyje įtvirtintą atsiskaitymo sąlygą pripažino esmine. Nesutiko su ieškovo argumentu, kad ieškovui iškėlus bankroto bylą ir nutraukus veiklą, rangos sutartyje numatytas atsiskaitymo būdas yra nepriimtinas ir toks būdas pažeistų bankrutuojančios įmonės kreditorių teises. Sprendė, kad nėra pagrindo keisti sutarties sąlygos. Atsižvelgęs į tai, kad pagal 2004 m. balandžio 30 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. LEC4385472 ir 2004 m. rugpjūčio 23 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr.LEC4385473 atsakovas nėra atsiskaitęs su ieškovu 2003 m. spalio 31 d. rangos sutarties 5.6 punkto nustatyta tvarka, o atsakovas neneigia tokio dydžio prievolės, bei pripažįsta, kad yra praleidęs terminą nustatyta tvarka atsiskaityti, teismas priteisė 247 919,22 Lt įsiskolinimą pažymėdamas, kad skolos sumokėjimas turi būti įvykdymas pagal 2003 m. spalio 31 d. rangos sutarties 5.6 punktą (CK 6.644 str., 6.38 str.). Teismas taip pat tenkino ieškovo reikalavimą dėl 6 procentų procesinių palūkanų priteisimo. Ieškinį patenkinęs iš dalies, proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų apimtimi paskirstė bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 str. 2 d.).

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Ieškovas apeliaciniu skundu prašo teismo sprendimo dalį, kuria teismas nusprendė ieškinį atsakovams atmesti, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį dėl sutarties pakeitimo, skolos priteisimo tenkinti visiškai. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas nevertino bylai svarbios aplinkybės, jog pagrindas ir būtinybė rangos sutarties pakeitimui atsirado tik tuomet, kai ieškovo ūkinė-komercinė veikla buvo sustabdyta dėl bankroto bylos iškėlimo. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog 2008 m. ieškovas intensyviai vykdė ūkinę- komercinę veiklą – atliko statybos darbus, turėjo didelių statybos projektų, gaudavo iš savo veiklos dideles pajamas. 2008 m. bendrovės pajamas sudarė apie 160 mln. Lt, įmonė veikė pelningai, o veiklos sutrikimai buvo vertinami kaip trumpalaikiai. Tai patvirtina byloje pateikti išrašai iš ieškovo 2009 m. restruktūrizavimo byloje patvirtinto restruktūrizavimo plano išrašo, todėl teismo argumentas, jog ieškovas dar prieš sudarydamas reikalavimo perleidimo sutartį galėjo įvertinti, jog ateityje šio reikalavimo įgyvendinimas bus labai apsunkintas, yra nepagrįstas. Reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo metu nebuvo įmanoma numatyti, jog dėl pablogėjusios ekonominės situacijos ieškovas negalės tęsti savo įprastos veiklos, tuo pačiu ir to, jog ieškovui reikalavimo teisės įgyvendinimas rangos sutartyje numatytu būdu taps itin sudėtingas ir nuostolingas.

2. Tai, jog ieškovui po reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo buvo iškelta restruktūrizavimo byla, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog ateityje reikalavimo perleidimo pagrindu įgytos piniginės prievolės įgyvendinimas bus labai apsunkintas, kadangi restruktūrizacijos proceso tikslas yra bendrovės mokumo atkūrimas, įmonė nestabdo savo veiklos, todėl teismo akcentuojama aplinkybė, jog ieškovas dėl rangos sutarties pakeitimo kreipėsi tik po 3 metų, šiuo atveju teisiškai yra nereikšminga, nes ieškovas į UAB „Macro Investment” dėl rangos sutarties keitimo kreipėsi iškarto, kai tik tam atsirado faktinis pagrindas.

3. Nepagrįstas teismo argumentas, kad atsiskaitymo būdo pakeitimas pažeistų atsakovo teises, nes atsiskaitymas ne produkcija, o grynaisiais sudarytų atsakovui didesnius kaštus. Atsakovas neįrodinėjo ir nepateikė duomenų, kokio dydžio nuostolius jis patirtų dėl atsiskaitymo ne produkcija, todėl minėtas teismo argumentas vertintinas tik kaip prielaida.

Žemesnės instancijos teismas

4. Teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 6.204 straipsnį. Skundžiamu sprendimu neatkūrė šalių sutartinių prievolių pusiausvyros, o priešingai – sudarė prielaidas atsakovui piktnaudžiauti savo padėtimi ir nevykdyti savo prievolės ieškovui.

5. Teismas pažeidė CPK 267 straipsnį, kuriame įtvirtinta, jog draudžiama priimti teismo sprendimą kurio įvykdymas ateityje priklausytų nuo sąlygos. Skundžiamas sprendimo dalis, kuria teismas atmetė ieškinio reikalavimą dėl rangos sutarties pakeitimo yra nepagrįstas ir teisiškai ydingas, kadangi pagal tokį sprendimą nėra apginama pažeista teisė, toks sprendimas negali būti įvykdytas priverstine tvarka.

6. Teismo sprendimo aiškumas, nedviprasmiškumas yra esminė teisingumo vykdymo prielaida. Teismas, atmetęs reikalavimą dėl rangos sutarties pakeitimo, paliko šalių ginčą neišspręstą ir neįvykdė pagrindinės teismo pareigos, nustatytos CPK 5 straipsnio 3 dalyje. Pagal CPK 260 straipsnį galutiniu teismo sprendimu ginčas turėtų būti išsprendžiamas visiškai.

Atsiliepimas

Atsakovas UAB „Macro Investment” prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo šiuos argumentus:

Šalies argumentai

1. Ieškovas apeliaciniame skunde teigia, kad jo ekonominė situacija pablogėjo ir jis veiklos tęsti negalėjo nuo to momento, kai jam buvo iškelta bankroto byla, t. y. nuo 2010 m. gruodžio 6 d. Būtent nuo bankroto bylos iškėlimo dienos ieškovas mano, jog atsirado pagrindas jam pakeisti 2003 m. spalio 31 d. rangos darbų sutartį, nes nuo tada ieškovo ūkinė-komercinė veikla buvo sustabdyta. Šie apeliacinio skundo argumentai neatitinka faktinių bylos aplinkybių. 2009 m. sausio 6 d. Ieškovui buvo žinoma, kad jo galimybės tęsti ūkinę-komercinę veiklą priklausys nuo bendrovės kreditorių sprendimo ir ieškovas, siekdamas apsaugoti jų interesus, turėjo sustabdyti savo prievolių vykdymą bei neprisiimti naujų įsipareigojimų. Dėl to, priešingai, nei nurodyta apeliaciniame skunde, sudarant sutartį ieškovas žinojo tiek apie sunkią savo finansinę padėtį, tiek ir tai, kad reikalavimo teisės įgyvendinimas rangos sutartyje numatytu būdu bus apsunkintas ir sudėtingas, nes bendrovės tolimesnės veiklos tęsimas priklausė nuo kreditorių sprendimų.

2. Ieškovas nepagrįstai nurodo, jog rangos sutarties pakeitimas negali pažeisti atsakovo teisių, nes atsakovas neįrodė po sutarties pakeitimo patirtinų nuostolių dydžio. Nuostolių dydis nėra įrodinėjimo dalykas nagrinėjamojoje byloje ir atsakovas jo įrodinėti neturėjo. Atsakovas rangos sutartį sudarė tik dėl to, jog tikėjosi iš tokios sutarties gauti pelno. Langų kainoje pardavimo sąnaudos sudaro penkiasdešimt procentų langų kainos, todėl sutarties įvykdymas tokiu būdu, koks buvo numatytas sutartyje, atsakovui turi esminę reikšmę, nes perduodamas ieškovui langus atsakovas nepatirtų pardavimo sąnaudų, o pakeitus sutartį šios sąnaudos tektų atsakovui, todėl rangos sutarties 5.6. punktas yra esminė sutarties sąlyga ir jos pakeitimas būtų nesąžiningas atsakovo atžvilgiu.

3. Ieškovas reikalavimo teisę pagal rangos sutartį įgijo iš UAB „Gyvenamieji namai“ jau būdamas nemokus ir tai reiškia, kad būtent ši sutartis pažeistų ieškovo kreditorių interesus, nes ieškovas šią teisę įgijo tuo metu, kai jau buvo nemokus. Todėl, jei ieškovo administratoriaus mano, kad toks vykdymas, kai ieškovui turi būti perduoti langai pažeistų jo kreditorių interesus, tai ieškovas turi teisę kreiptis į teismą dėl 2009 m. sausio 6 d. reikalavimo teisės perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

4. Teismas šalių ginčą išsprendė aiškiai ir nedviprasmiškai – ieškovui iš atsakovo priteista 247 919,22 Lt skola, ją sumokant rangos sutarties 5.6. punkte numatyta tvarka. Sprendimas nėra sąlyginis, todėl taikyti CPK 267 straipsnį nėra teisinio pagrindo.

5. Likviduojant bankrutavusią bendrovę, įmonės administratorius organizuoja turto pardavimą ir jį parduoda ar perduoda kreditoriams, todėl teigti, jog ieškovas negali įvykdyti sprendimo, nėra pagrindo.

Atsakovas UAB „Macro Investment“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 14 d. sprendimo dalį, kuria ieškovui iš atsakovo priteistos 6 procentų procesinės palūkanos, o valstybei – 5 958,38 Lt bylinėjimosi išlaidos, panaikinti; sprendimo dalį, kuria atsakovui iš ieškovo priteista 3 000 Lt bylinėjimosi išlaidų, pakeisti ir priteisti 8 470 Lt bylinėjimosi išlaidų. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai tenkino ieškovo reikalavimą priteisti procesines palūkanas, kadangi procesinės palūkanos yra priteisiamos tik už pinigines prievoles. Atsakovas piniginės prievolės ieškovui neturi, kadangi sutarties 5.6. punkte nurodyta, jog atsiskaitymai pagal sutartį tarp šalių atliekami vykdant tik užskaitas už atsakovo atkrautą produkciją.

2. Teismas ieškinį tenkino iš dalies, t. y. atmetė ieškovo reikalavimą pakeisti sutarties 5.6 punktą ir priteisė iš atsakovo skolą sumokant ją sutarties 5.6 punkte nustatyta tvarka. Ginčas tarp šalių buvo kilęs iš esmės dėl sutarties 5.6 punkto pakeitimo, nes atsakovas savo prievolės perduoti gaminius neginčijo, o ieškovas atsisakė priimti sutarties įvykdymą sutartyje nustatyta tvarka, todėl nors formaliai teismas ieškinį tenkino iš dalies, sprendimas yra priimtas atsakovo naudai ir jis neturi atlyginti bylinėjimosi išlaidų valstybei.

3. Sprendimas yra priimtas atsakovo naudai. Atmetus ieškinį atsakovui turi būti priteisiamos iš ieškovo visos išlaidos už advokato pagalbą. Net teismui nusprendus, kad bylinėjimosi išlaidos priteisiamos proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, UAB „Macro Investment” pusė patirtų bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai yra 4 235 Lt.

Atsiliepimas

Ieškovas su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo šiuos argumentus:

1. Nepagrįsti apelianto argumentai, kad iš jo negalėjo būti priteistos 6 procentų procesinės palūkanos. Šiuo klausimu teismas teisingai išaiškino bei taikė CK 6.37 straipsnio ir 6.210 straipsnio nuostatas ir sprendime padarė teisingas ir teisėtas išvadas. Apeliantas neteisus, nurodydamas, kad rangos sutarties pagrindu piniginė prievolė tarp šalių neatsirado, kadangi sutartyje numatytas atsiskaitymas natūra (prekėmis). Prievolė atsakovui atsiskaityti atsirado pagal pateiktas PVM sąskaitas faktūras už atliktus rangos darbus. Tai yra piniginė prievolė. Sutartyje numatytas piniginės prievolės įvykdymo būdas nekeičia ir neįtakoja pačios prievolės teisinės prigimties.

Šalies argumentai

2. Apeliantas nepagrįstai teigia, jog teismas nepagrįstai iš jo priteisė 5 958,38 Lt žyminį mokestį. Sprendimu teismas tenkino ieškinio reikalavimą dėl 247 919,22 Lt skolos iš atsakovo priteisimo, todėl pagrįstai už šį ieškinio reikalavimą mokėtiną žyminio mokesčio sumą priteisė iš atsakovo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtini apeliacinių skundų teisinis ir faktinis pagrindas.

Byloje nustatyta, kad UAB „Megrame“ (pavadinimas pakeistas į „Macro Investment“) ir UAB „Gyvenamieji namai“ 2003 m. spalio 31 d. sudarė rangos darbų sutartį, kuria UAB „Gyvenamieji namai“ įsipareigojo atlikti sutartyje numatytus statybos rangos darbus. Sutarties 5.6 punkte šalys numatė, kad atsiskaitymai pagal sutartį atliekami tarp šalių vykdant tik užskaitas už atsakovo atkrautą (t. y. rangovui pateiktą) produkciją (6-10 b. l.). Už rangos sutartyje numatytus darbus UAB „Gyvenamieji namai“ atsakovui yra pateikusi 2004 m. balandžio 30 d. 120 902,84 Lt PVM sąskaitą faktūrą Nr. LEC4385472 ir 2004 m. rugpjūčio 23 d. 127 016,38 Lt PVM sąskaitą faktūrą Nr.LEC4385473. UAB „Gyvenamieji namai“ ir UAB „Ranga IV“ 2009 m. sausio 6 d. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, kuria UAB „Gyvenamieji namai“ perleido UAB „Ranga IV“ reikalavimo teisę į atsakovą UAB „Macro Investment“, kylančią pagal PVM sąskaitas faktūras Nr. LEC4385472 ir Nr. LEC4385473 (17 b. l.). Atsakovas apie sudarytą reikalavimo teisės perleidimo sutartį ir naująjį kreditorių buvo informuotas raštu. 2011 m. balandžio 5 d. įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutartimi UAB „Ranga IV“ iškelta bankroto byla, įmonės ūkinė-komercinė veikla buvo sustabdyta. 2011 m. balandžio 28 d. ieškovas pateikė atsakovui UAB „Macro Investment“ pretenziją dėl debitorinio įsiskolinimo padengimo (19 b. l.). Nei reikalavimo egzistavimo fakto, nei reikalavimo dydžio atsakovas neginčijo, tačiau nesutiko dėl reikalaujamo atsiskaitymo būdo, motyvuodamas tokio būdo šalių sudarytoje sutartyje nebuvimu (20 b. l.). Ieškovo atstovas 2011 m. rugpjūčio 25 d. pateikė atsakovui (pasiūlymą) raštą dėl sutarties pakeitimo, tačiau atsakovas sutartyje nustatytos atsiskaitymo tvarkos keisti nesutiko (21-22, 23 b. l.).

Tarp šalių kilo ginčas dėl sutarties sąlygos, kurioje aptarta atsiskaitymo pagal rangos sutartį tvarka, pakeitimo. Sutarčių teisėje galiojantis pacta sunt servanda principas įpareigoja šalis laikytis sutarties sąlygų. CK 6.189 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Tačiau sutarčių vykdymas pagal jose aptartas sąlygas ne visuomet yra įmanomas, todėl CK 6.204 straipsnyje yra numatyta galimybė pasikeitus sutartinių prievolių pusiausvyrai, šaliai kreiptis į teismą dėl sutarties pakeitimo. Ieškovo nuomone, teismas netinkamai aiškino sutarties pakeitimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, neįvertino bylai svarbios aplinkybės – kad ieškovo ūkinė-komercinė veikla yra sustabdyta dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl nepagrįstai sprendė dėl pagrindo keisti sutartyje nustatytą atsiskaitymo tvarką nebuvimo. Teisėjų kolegija šiems apelianto argumentams pritaria.

CK 6.204 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad sutarties vykdymo suvaržymu laikomos aplinkybės, kurios iš esmės pakeičia sutartinių prievolių pusiausvyrą, t. y. arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas. Šioje dalyje nurodomi keturi kriterijai, pagal kuriuos nustatoma, ar sunkesnis sutarties vykdymas yra toks reikšmingas, kad ją vykdyti tampa sudėtinga ir reikia peržiūrėti sutarties sąlygas: tokios aplinkybės atsiranda arba nukentėjusiai šaliai tampa žinomos po sutarties sudarymo (1 p.); tų aplinkybių nukentėjusi šalis sutarties sudarymo metu negalėjo protingai numatyti (2 p.); tų aplinkybių nukentėjusi šalis negali kontroliuoti (3 p.); nukentėjusi šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių atsiradimo rizikos (4 p.). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad prašanti keisti sutarties sąlygą šalis turi pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kaip jos nurodytos aplinkybės iš esmės pakeitė šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2011).

UAB „Megrame“ (užsakovo) ir UAB „Gyvenamieji namai“ (rangovo) 2003 m. spalio 31 d. sudarytos rangos sutarties 5.6 punkte buvo numatyta, kad atsiskaitymai pagal šią sutartį atliekami tarp užsakovo ir rangovo vykdant tik užskaitas už užsakovo atkrautą produkciją. 2009 m. sausio 6 d. reikalavimo teisės perleidimo sutarties pagrindu ieškovas įsigijo iš UAB „Gyvenamieji namai“ pagal minėtą sutartį 247 919,22 Lt reikalavimo teisę atsakovui. Atsakovo argumentams, kad greitai po reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymo ieškovui buvo iškelta restruktūrizavimo byla, todėl jau reikalavimo perleidimo sutarties metu jis turėjo žinoti savo blogą finansinę padėtį ir sutarties, kurioje numatytas toks atsiskaitymo būdas, nepasirašinėti, pirmosios instancijos teismas pritarė. Teisėjų kolegija su tokia pozicija nesutinka. Reikalavimo perleidimo sutartis buvo sudaryta tuomet, kai ieškovas vykdė įstatuose numatytą veiklą, atliko statybos darbus, turėjo statybos projektų, gaudavo iš savo veiklos pajamas, todėl sutarties 5.6 punkte numatyta atsiskaitymo tvarka – atsakovo gaminamais langais ir durimis – jam buvo priimtina ir tinkama, jis pagrįstai tikėjosi, kad atsakovo produkcija bus reikalinga tolesnei ieškovo veiklai. Tai, kad neužilgo po reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymo ieškovui buvo iškelta restruktūrizavimo byla, nereiškia, kad ieškovas, turėdamas finansinių sunkumų ir įsigydamas tokį reikalavimą, prisiėmė su tuo susijusią riziką. Iškėlus restruktūrizavimo bylą ieškovo veikla nenutrūko, jis ją toliau vykdė, todėl pagrįstai tikėjosi finansinės padėties pagerėjimo. Restruktūrizavimo procesas būtent ir yra skirtas sudaryti sąlygas juridiniams asmenims, turintiems finansinių sunkumų ir nenutraukusiems ūkinės komercinės veiklos, išsaugoti ir plėtoti šią veiklą, sumokėti skolas ir išvengti bankroto (ĮRĮ 1 str. 2 d.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, esminė aplinkybė CK 6.204 straipsnio kontekste, kuri leidžia keisti rangos sutartyje nustatytą atsiskaitymo tvarką, yra ieškovo veiklos sustabdymas dėl bankroto bylos iškėlimo. Taigi bendrovė statybų veiklos nebevykdo ir nebevykdys. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę vertino netinkamai. Ieškovui – bendrovei, kuri užsiima statybos verslu – iškėlus bankroto bylą ir sustabdžius veiklos vykdymą, sutartyje numatytas atsiskaitymo būdas iš esmės pakeičia sutartinių prievolių pusiausvyrą. Ieškovo gaunamas įvykdymas ne tik sumažėja, tačiau atsižvelgiant į ieškovo teisinį statusą, įvertinant atsakovo teikiamos produkcijos specifiškumą, ieškovui gauti prievolės įvykdymą sutarties 5.6 punkte nustatyta tvarka yra beveik neįmanoma, kadangi toks atsiskaitymo būdas yra sunkiai įgyvendinamas, prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams bei bankroto procese siekiamiems tikslams.

Ieškovas turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę atsakovui, atsakovas yra gavęs pagal rangos sutartį tinkamą prievolės įvykdymą, jo naudai yra atlikta darbų už 247 919,22 Lt, tačiau už šiuos darbus atsakovas nėra atsiskaitęs. Ieškovas negali iš atsakovo priimti atsiskaitymo rangos sutartyje numatytu būdu – prekėmis. Taigi toks atsakovo prievolės įvykdymas, kokio negali priimti ieškovas, šiuo atveju nėra teisingas ir laikytinas esminiu sutarties suvaržymu. Ieškovas, norėdamas gauti piniginės prievolės įvykdymą, turėtų imtis veiksmų, kurių pagal savo teisinį statusą negali atlikti – vykdyti statybos darbus, iš atsakovo užsakyti tam tikrą specifinės paskirties produkcijos kiekį reikalavimo sumai padengti. Šiuo atveju svarbu įvertinti ir atsakovo vykdomą ūkinę-komercinę veikla – plastikinių langų ir durų gamyba, jų montavimas, apdailos, garantinio aptarnavimo darbai. Atsakovo gaminama produkcija yra specifiška, realizuojama pagal individualų užsakymą, todėl ieškovas negali iš anksto, nežinodamas konkretaus užsakymo paskirties, už atsakovo prievolės ieškovui sumą užsakyti tam tikrą kiekį atsakovo gaminamos produkcijos ir ją realizuoti. Toks atsakovo prievolės įvykdymo būdo priėmimas būtų itin neekonomiškas. Atsižvelgiant į tai, kad vyksta bankroto procesas, kurio tikslas kuo greičiau pašalinti iš apyvartos neveikiantį juridinį asmenį, kiek galima labiau apginti kreditorių interesus, atskiros veiklos rūšies, tokios kaip potencialių klientų paieška, marketingo ir prekybos vykdymas, nėra sietina su normalia bankroto proceso sritimi ir sąlygų neproporcingai dideles bankroto administravimo laiko ir išlaidų sąnaudas – neturinčią pirkėjo produkciją ieškovas turėtų sandėliuoti, užtikrinti tinkamas jos laikymo sąlygas, reikėtų samdyti specialių žinių turintį asmenį, kuris galėtų padėti realizuoti atsakovo pagamintą produkciją. Atsakovo pagamintos produkcijos realizavimas užvilkintų ir pabrangintų bankroto procesą. Taigi bankroto bylos ieškovui iškėlimas ir jo veiklos sustabdymas šiuo atveju vertintini esmine aplinkybe, suvaržančia ieškovo teises gauti piniginės prievolės įvykdymą pagal sutartį ir sudarančia prielaidas keisti sutarties sąlygą, kadangi ši aplinkybė atitinka visas CK 6.204 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas sąlygas. Reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo metu ieškovas buvo veikianti, statybų veiklą vykdanti įmonė. Ieškovas negalėjo numatyti, kad jam bus iškelta bankroto byla ir veiklos vykdymas bus sustabdytas, šis procesas nuo ieškovo valios nepriklausė ir jo ieškovas kontroliuoti negalėjo, taip pat nebuvo prisiėmęs tokių aplinkybių atsiradimo rizikos. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartos aplinkybės atitinka CK 6.204 straipsnio 2 dalyje išvardintus kriterijus, todėl sudaro pagrindą keisti sutartį.

Negalima sutikti su atsakovo argumentu, kad atsiskaitymo tvarka buvo viena iš esminių rangos sutarties sąlygų. Esminėmis sutarties sąlygomis laikomos tokios sąlygos, dėl kurių susitarus sutartis pripažįstama sudaryta. Rangos sutarties esminės sąlygos yra sutarties objektas, t. y. darbai, dėl kurių šalys susitarė, ir tų darbų atlikimo kaina. Teisėjų kolegija nemano, kad sutartyje numatytos atsiskaitymo už atliktus darbus tvarkos negalima keisti CK 6.204 straipsnio nustatyta tvarka. Tai, kad reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymo metu ieškovas žinojo rangos sutarties 5.6 punkte įtvirtintą atsiskaitymo tvarką, nepaneigia jo teisės, pasikeitus aplinkybėms, kreiptis į teismą dėl šios sąlygos pakeitimo.

Taip pat negalima sutikti su atsakovo argumentais, kad bankroto bylos iškėlimas yra kontroliuojamas procesas ir priklauso tik nuo pačios įmonės dedamų pastangų. Lietuvoje ekonomikos krizės požymiai visuotinai pripažįstami nuo 2008 metų pabaigos. Tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje ekonomikos nuosmukis paveikė daugelį verslo sričių, o statybų sektoriui turėjo ypatingai neigiamos reikšmės. Ekonomikos krizės ieškovas negalėjo nei numatyti, nei jos kontroliuoti, todėl teigti, kad savo bankrotą jis privalėjo numatyti ir galėjo šią situaciją kontroliuoti, negalima.

Atsakovas teigia, kad prašymą dėl sutarties sąlygos pakeitimo ieškovas turėjo pareikšti tuoj po reikalavimo teisių perleidimo sutarties pasirašymo. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovui buvo iškelta restruktūrizavimo byla, jis vykdė savo veiklą, todėl jam nebuvo jokio reikalo kreiptis dėl atsiskaitymo tvarkos pakeitimo, kadangi tokia atsiskaitymo tvarka jam buvo priimtina. Nutartis dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo įsiteisėjo 2011 m. balandžio 5 d., su prašymu dėl sutarties pakeitimo ieškovas į atsakovą kreipėsi 2011 m. rugpjūčio mėnesį, todėl nėra pagrindo spręsti, kad nuo sutartį suvaržiusių aplinkybių atsiradimo iki kreipimosi dėl sutarties pakeitimo praėjo ilgas laiko tarpas.

Argumentai, kad sutarties sąlygos pakeitimas neproporcingai pažeidžia atsakovo interesus, pripažintini nepagrįstais. Ieškovo teigimu, atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad sutartyje nustatytos atsiskaitymo tvarkos pakeitimas neproporcingai suvaržytų jo teises. Tuo tarpu, pasak atsakovo, jis neprivalo įrodyti savo teisių pažeidimo, nes tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Sutikti su tokia atsakovo pozicija kolegija nemato pagrindo. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas įpareigoja šalis įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 str.). Atsakovas, teigdamas, kad dėl sutarties pakeitimo jis patirs nuostolių, privalo šią aplinkybę įrodyti. Nesant objektyvių duomenų apie neigiamas sutarties pakeitimo pasekmes, teisėjų kolegija negali konstatuoti atsakovo interesų pažeidimo dėl rangos sutartyje numatytos atsiskaitymo tvarkos pakeitimo.

Išdėstytos aplinkybės leidžia spręsti, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertinęs faktines bylos aplinkybes, nepagrįstai konstatavo pagrindo sutarties nuostatai dėl atsiskaitymo tvarkos pakeisti nebuvimą. Teisėjų kolegijai priėjus priešingos išvados, ieškovo skundžiamas teismo sprendimas keistinas – ieškinio reikalavimas pakeisti ginčijamą sutarties punktą tenkintinas (CK 6.204 str., CPK 185 str., 326 str. 1 d. 3 p., 329 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad priteisus prievolę mokėti skolą ieškovui reikalaujant atsakovas privalo mokėti teismų praktikoje procesinėmis vadinamas, CK 6.37 straipsnio 2 dalyje reglamentuotas 6.210 straipsnio 2 dalyje nustatyto dydžio palūkanas. Ieškovo apeliacinį skundą patenkinus ir ieškinio reikalavimą dėl sutarties sąlygos pakeitimo pripažinus pagrįstu, t. y. atsiskaitymo už atliktus statybos rangos darbus vykdymą nustačius piniginėmis lėšomis, atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl nepagrįsto procesinių palūkanų priteisimo netenka prasmės ir neturi įtakos teisminio ginčo išsprendimo teisiniam rezultatui, todėl plačiau nevertintini, pripažįstant juos nepagrįstais.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

CPK 93 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

Pakeitęs teismo sprendimą ir ieškovo ieškinį patenkinęs visiškai, apeliacinės instancijos teismas perskirto bylinėjimosi išlaidas, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo vertinti atsakovo apeliacinio skundo argumentų dėl bylinėjimosi išlaidų netinkamo paskirstymo ir konstatuoti jų pagrįstumą.

Ieškiniu ieškovas pareiškė vieną turtinį reikalavimą, apmokestinamą 5 958 Lt žyminiu mokesčiu (CPK 80 str. 1 d. 1 p.), kitą reikalavimą – dėl sutarties modifikavimo, apmokestinamą 500 Lt žyminiu mokesčiu (CPK 80 str. 1 d. 3 p.). Bendra už ieškinį mokėtina žyminio mokesčio suma sudaro 6 458 Lt. Ieškovas buvo atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu. Ieškovo ieškinys patenkintas visiškai, todėl vadovaujantis CPK 96 straipsnio 1 dalimi, valstybei iš atsakovo priteistinas 6 458 Lt žyminis mokestis ir 33,43 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų (CPK 88 str. 1 d. 3 p.).

Ieškovo ieškinį patenkinus visiškai ir atsakovo apeliacinį skundą atmetus, atsakovo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 str.).

Nors byloje buvo du atsakovai, teismas pagrįstai nurodė, kad iš atsakovo UAB „Gyvenamieji namai“ bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos, kadangi jam jokie teisiniai materialieji reikalavimai nebuvo pareikšti.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 14 d. sprendimą pakeisti ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškinį patenkinti visiškai.

Pakeisti UAB „Megrame“ ir UAB „Gyvenamieji namai“ 2003 m. spalio 31 d. sudarytos rangos sutarties 5.6 punktą ir jį išdėstyti taip: visos rangovui mokėtinos sumos pagal šią sutartį (tarp jų ir PVM) yra atspindimos sąskaitose faktūrose ir nurodomos litais. Atsiskaitymai pagal šią sutartį vykdomi sumokant į banko sąskaitą.

Priteisti ieškovui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Ranga IV“, į. k. 120715568, iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovė „Macro Investment“, į. k. 121317948, 247 919 (du šimtus keturiasdešimt septynis tūkstančius devynis šimtus devyniolika) Lt 22 ct skolos, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistus 247 919, 22 Lt nuo bylos iškėlimo 2012 m. gruodžio 30 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti valstybei iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovė „Macro Investment“, į. k. 121317948, 6 491 (šešis tūkstančius keturis šimtus devyniasdešimt vieną) Lt 43 ct bylinėjimosi išlaidų.“

Teisėjai Danutė GasiūnienėKonstantinas GurinasVigintas Višinskis