Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

2021-03-16 · Administracinė byla Nr. I1-2250-402/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
Dokumentas
Sprendimas
Data
2021-03-16
Bylos Nr.
I1-2250-402/2021
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-03250-2020-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjas
Natalja Zelionkienė (pirm.)
Pareiškėjas
E. T.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, Lietuvos valstybė
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-2250-402/2021Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03250-2020-8Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2; 55.1.1 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. kovo 16 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Natalja Zelionkienė,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2017-01-01 iki 2019-01-01 buvo laikomas Marijampolės pataisos namuose Kybartų sektoriuje orumą žeminančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu atlikinėjo bausmę drausmės grupėje 6 būryje. Pažymėjo, kad yra 6 pasivaikščiojimų kiemeliai, kurių būklė neatitinka higienos reikalavimų. Tvirtino, kad kiemeliai maži, todėl trūko ploto pasivaikščioti, kiemelių stogas padarytas iš skardos, todėl vasarą būdavo karšta, o žiemą šalta. Pažymėjo, kad kiemeliuose nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtuko. Pareiškėjas nurodė, jog netinkamos kalinimo sąlygos jam sukėlė dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, sveikatos problemų.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas Marijampolės pataisos namai atsiliepimu (b. l. 5-7) su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, kad Marijampolės PN Kybartų sektorius pradėti eksploatuoti 2006-06-15, po to kai buvo priimti ir pripažinti tinkamais naudoti 2005-12-15 „Pripažinimo tinkamais naudoti aktu“ ir 2006-06-14 „Pripažinimo tinkamais naudoti aktu“ Nr. AS4-52. Pataisos namuose esantys pasivaikščiojimo kiemeliai yra įrengti pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisykles, patvirtintas Kalėjimų departamento direktoriaus prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“, todėl galima konstatuoti, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra įrengti tinkamai. Įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių III skyrius reglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių įrengimą. Šiame skyriuje nėra nurodyta, jog pasivaikščiojimo kiemelyje privalo būti įrengtas pareigūnų iškvietimo mygtukas. Kiti teisės aktai tokių reikalavimų taip pat nenustato. Kadangi, teisės aktai nenustato pareigūnų iškvietimo mygtuko įrengimo pasivaikščiojimo kiemelyje, nėra pagrindo konstatuoti Marijampolės pataisos namų neteisėtus veiksmus. Marijampolės pataisos namų pasivaikščiojimo kiemeliai yra nuolatos stebimi pareigūnų vaizdo kamerų pagalba. Todėl pareiškėjui pavojus dėl saugumo kilti negali. Pasivaikščiojimo kiemelių ploto nereglamentuoja joks teisinis aktas. Pareiškėjui sveikatos sutrikimų dėl netinkamų kalinimo sąlygų nediagnozuota. Pataisos namai veikė tinkamai, nepažeisdami teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė. Prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kurią jis galimai patyrė Marijampolės pataisos namuose (toliau – ir Marijampolės PN, Pataisos namai).

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija” reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą, taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas” reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).

CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą anksčiau minėtų viešosios atsakomybės sąlygų. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., LVAT 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (žr., pvz., LVAT 2013-04-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A492-558/2013, 2013-12-16 nutartį administracinėje byloje A662-2009/2013; 2013-11-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013 ir kt.).

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., LVAT 2007-03-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011-03-31 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/11 ir kt.). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 punktas, 25 straipsnis, 56 straipsnio 4 dalis, 67 straipsnis, 71 straipsnis).

Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, svarbu įvertinti ir nustatyti, ar atsakovės atstovo (pareigūnų) veiksmuose (neveikime) yra deliktinės atsakomybės pažymių, taip pat tai, ar šie veiksmai (neveikimas) tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Pareiškėjas iš esmės neturtinės žalos atsiradimą sieja su galimai netinkamomis šiomis kalinimo sąlygomis – pasivaikščiojimų kiemelių netinkama būkle. Pareiškėjas tvirtina, kad kiemeliai yra maži, kiemelių stogas padarytas iš skardos, todėl vasarą būdavo karšta, o žiemą šalta, kiemeliuose nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtuko.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji šio kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje, laikantis šio kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis (Bausmių vykdymo kodekso 103 str. 2 d.).

Pasivaikščiojimo kiemų įrengimui taikytini reikalavimai yra nustatyti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – ir Taisyklės). Šių Taisyklių 18 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų uždarojoje teritorijoje ant žemės arba ant nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų stogų įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros su atviru stogu, uždengtu metaliniu grotuotu rėmu. Grotų akutė negali būti didesnė kaip 30 x 15 cm. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal šių taisyklių 14 punkte nustatytus reikalavimus. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, priešpriešiais prižiūrėtojo pakylą, kuria jis vaikšto, stebėdamas nuteistuosius, įrengiami 1,2 m pločio stogeliai, kad nuteistieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių (Taisyklių 19 p.). Duryse tvirtinami mechaniniai arba elektromechaniniai ar kitos konstrukcijos užraktai, kad nebūtų galimybės užraktų ir jų tvirtinimo elementų pasiekti iš gyvenamojo kambario pusės (Taisyklių 14.4 p.). Pagal tų pačių taisyklių 21 punktą, pasivaikščiojimo kiemų sienos dengiamos lygia, patvaria ir drėgmei atsparia danga, grindys turi būti lygios ir neslidžios. Pagal Taisyklių nuostatas, pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore. Sporto įranga ir inventorius turi būti techniškai tvarkingi, patikimai pritvirtinti prie sienų ar grindų, nekelti pavojaus pataisos įstaigose laikomų asmenų ir personalo sveikatai ir gyvybei (Taisyklių 20 punktas).

Pagal teisinį reglamentavimą matyti, jog pasivaikščiojimo kiemeliuose aliarminės pareigūnų iškvietimo sistemos įrengimas nenumatytas. Todėl teismui nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų. Atsakovas nurodė, jog pasivaikščiojimo kiemeliai yra nuolatos stebimi pareigūnų vaizdo kamerų pagalba, todėl pareiškėjui pavojus dėl saugumo kilti negali. Teisės aktai taip pat nereglamentuoja pataisos namų pasivaikščiojimo kiemelių plotų, todėl pareiškėjo argumentai dėl mažo kiemelio ploto ir dėl to kilusių nepatogumų atmestini kaip nepagrįsti.

Atsakovo atstovas atsiliepime nurodo, kad pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus.

Pareiškėjas tvirtina, kad kiemelių stogas padarytas iš skardos, todėl vasarą būdavo karšta, o žiemą šalta. Iš byloje esančių pasivaikščiojimo kiemelių fotonuotraukų (b. l. 18-28) nustatyta, kad pasivaikščiojimo kiemai yra įrengti su atviru stogu, uždengtu metaliniu grotuotu rėmu, todėl pareiškėjo argumentas, kad kiemelių stogas padarytas iš skardos atmestinas kaip nepagrįstas.

Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ginčo laikotarpiu dėl pasivaikščiojimo kiemelių būklės pareiškėjui įvyko nelaimingas atsitikimas ar kilo kokios kitos neigiamos pasekmės. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo teisė į tinkamai įrengtas patalpas buvo užtikrinta ir HN 134:2015 12 punktas bei pareiškėjo teisė į saugias sveikatai kalinimo sąlygas pažeista nebuvo, todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamos pasivaikščiojimo kiemelių būklės atmestini kaip nepagrįsti.

Pabrėžtina, kad tam tikras nuteistųjų asmenų judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kuris lėmė jo patekimą į laisvės atėmimo vietą.

Pareiškėjas nenurodė konkrečių galimų teisės aktų reikalavimų pažeidimų atvejų, nesiejo jų su konkrečiai jam pasireiškusiomis neigiamomis pasekmėmis. Byloje nėra duomenų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas reiškė pretenzijas Marijampolės PN, kad ginčo laikotarpiu dėl netinkamų kalinimo sąlygų sukeltų dvasinių išgyvenimų ir nepatogumų kreipėsi į psichologus. Taip pat byloje nėra duomenų patvirtinančių tai, kad pareiškėjas buvo išskirtas iš kitų nuteistųjų ir būtent jam buvo sudarytos, jo manymu, netinkamos kalinimo sąlygos. Nesant tokių duomenų darytina išvada, kad pareiškėjas nurodytų nusiskundimų nepagrindė ir jų neįrodė, todėl jo argumentai dėl minėtų netinkamų kalinimo sąlygų laikytini nepagrįstais.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Įvertinus minėtą teisinį reguliavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius pareiškėjo kalinimo sąlygų visumą, darytina išvada, kad pareiškėjas Marijampolės PN buvo laikomas nepažeidžiant galiojančio teisinio reguliavimo.

Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jos tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas); 2) asmens patirtos žalos; 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.

Nenustačius būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo skundas atlyginti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, negali būti tenkinamas, todėl atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėja Natalja Zelionkienė