- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-06-25
- Bylos Nr.
- 2A-58-264/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolia Indreikienė (pirm.), Aušra Baubienė (pran.), Arūnas Rudzinskas
- Ieškovas
- P. G.
- Trečiasis asmuo
- D. K.
- Atsakovas
- V. G.
- Kategorijos
- 63.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų: Aušros Baubienės (pranešėja), Nijolios Indreikienės (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Rudzinsko,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. G. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo P. G. ieškinį atsakovui V. G., tretysis asmuo D. K., dėl skolos ir palūkanų priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovas P. G. ieškiniu (1t. b. l. 3-7) prašė priteisti iš atsakovo V. G. 2125,00 Lt skolą bei 1795,82 Lt palūkanas už laikotarpį nuo 1993 m. spalio 4 d. iki 2010 m. rugpjūčio 30 d., 4000,00 Lt skolą bei 20 172 Lt palūkanas už laikotarpį nuo 1996 m. rugpjūčio 27 d. iki 2010 m. rugpjūčio 30 d., 5 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo 2010 m. rugpjūčio 30 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad 1993 m. rugsėjo 24 d. ieškovo sūnus V. G. surašė paskolos raštelį, kuriame nurodė, kad G. V., skolinasi iš G. P. vieną tūkstantį JAV dolerių, kuriuos pasižada grąžinti per 10 dienų. Minėto paskolos raštelio apačioje parašyta, kad „1994 m. sausio 4 d. V. grąžino 500 dolerių“. Likusią 500 JAV dolerių sumą, kurią pagal 1993 m. rugsėjo 24 d. galiojusį lito ir JAV dolerio valiutos santykį sudaro 2125,00 Lt, atsakovas liko skolingas, nesumokėjo nei paskolos raštelyje nurodytu terminu, nei vėliau. Vadovaujantis CK 6.874str. 1 d., 6.210 str., atsakovui buvo paskaičiuotos palūkanos, kurios iki ieškinio pareiškimo dienos už laikotarpį nuo 1993 m. spalio 4 d. iki 2010 m. rugpjūčio 30 d. sudaro 1795,82 Lt. Be to, 1996 m. rugpjūčio 27 d. ieškovo sūnus V. G. surašė paskolos raštelį, kuriame nurodė, kad „aš, V. G., skolinuosi iš tėvo P. G. 4000 Lt. Pasižadu mėn. palūkanų mokėti 3 % (120 Lt). Skola iki pareikalavimo”. Šią skolą 2010 m rugpjūčio 4 d. išsiųstu pareiškimu, kuris atsakovo buvo gautas 2010 m. rugpjūčio 13 d. ieškovas pareikalavo grąžinti, tačiau atsakovas per CK 6.53 str. 2 d. nurodytas septynias dienas nuo pareikalavimo, t.y. 2010 m. rugpjūčio 20 d., skolos negrąžino. 1996 m. rugpjūčio 27 d. paskolos rašteliu atsakovas pats prisiėmė įsipareigojimą sumokėti 3 % mėnesines palūkanas priskaičiuotas nuo 1996 m. rugpjūčio 27 d. iki termino įvykdyti skolinį įsipareigojimą pabaigos. Kadangi skolinis įsipareigojimas nėra įvykdytas, tai 3 % mėnesinės palūkanos skaičiuotinos iki ieškinio pareiškimo teisme dienos, t.y. iki 2010 m. rugpjūčio 30 d. Iki ieškinio pareiškimo dienos palūkanos, už laikotarpį nuo 1996 m. rugpjūčio 27 d. iki 2010m. rugpjūčio 30 d. sudaro 20 172 Lt.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė.
Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. gegužės 25 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies; priteisė iš atsakovo V. G. 4000,00 Lt paskolos, 20 172 Lt palūkanų už laikotarpį nuo 1996-08-27 d. iki 2010-08-30 d., 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (24 172,00 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2010-09-06) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 66,22 Lt žyminio mokesčio, 1720, 00 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti, ieškovo P. G. naudai; kitoje dalyje ieškinį atmetė; priteisti iš atsakovo V. G. 9,00 Lt, o iš ieškovo P. G. 1,46 Lt teismo turėtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.
Teismas nurodė, kad pagal 1993-09-24 paskolos raštelį ieškovas paskolino atsakovui 1000 JAV dolerių, paskola turėjo būti gražinta 1993-10-04. Pagal tuo metu galiojusio 1964 m. redakcijos CK 89 straipsnio 2 dalį, ieškininės senaties termino eiga nutrūksta, jei įpareigotasis asmuo atlieka tokius veiksmus, kurie liudija, kad jis pripažįsta skolą. Atsakovas pripažino, kad 1994-01-04 gražino ieškovui 500 JAV dolerių, todėl ieškininės senaties termino eiga 1994-01-04 nutrūko. Jokių konkrečių įrodymų, kurie patvirtintų, kad atsakovas po 1994-01-04 atliko kokius nors konkrečius veiksmus, kurie liudytų, kad jis pripažino skolą, atsakovas nenurodė, nepateikė ir teismo išreikalauti neprašė. Aukščiau nurodyto ieškinio reikalavimo atsakovas nuosekliai nepripažino ir viso civilinės bylos nagrinėjimo metu. Todėl ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl 1993-09-24 paskolos raštelio pareikšti ieškovui pasibaigė 1997-01-05 imtinai (1964 m. redakcijos CK 89 str. 3 d., 84 str. 1 d.). Ieškinio senaties terminas tokiam reikalavimui teisme reikšti, 2001-07-01 įsigaliojus naujos redakcijos CK, neatsinaujino (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str. 1 d.). Prašymo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, ieškovas nepareiškė, nors tiek pirminio ieškinio pareikšimo metu, tiek viso civilinės bylos nagrinėjimo metu turėjo jam pagal atstovavimo sutartį kvalifikuotą teisinę pagalbą teikiantį advokatą ir advokato padėjėją. Be to, ieškovas jokių svarbių tokio itin ilgo ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių nenurodė, nepateikė ir teismo neprašė išreikalauti jokių praleidimo priežastis patvirtinančių įrodymų.
Teismas, lingvistiškai aiškindamas atsakovo ranka surašyto 1996-08-27 paskolos raštelio tekstą ir jame naudojamą laiką – „aš, V. G., skolinuosi iš tėvo P. G. 4000 Lt“ - sprendė, kad esamo laiko vartojimas skolinimosi faktui aprašyti reiškia, jog skolos raštelio pasirašymo momentu vyksta pinigų skolinimasis, t. y. pinigai yra perduodami. Paskolos raštelis atitinka tiek jo pasirašymo metu galiojusio, tiek šiuo metu galiojančio Civilinio kodekso reikalavimus. Pagal šį paskolos raštelį paskolintų 4000 Lt gražinimo terminas buvo „iki pareikalavimo“. Todėl ieškovas nėra praleidęs ieškinio senaties termino reikalavimams dėl šio paskolos raštelio reikšti, o atsakovas ieškinio senatį prašė taikyti nepagrįstai. Jokių konkrečių įrodymų, patvirtinančių, kad pagal 1996-08-27 paskolos raštelį atsakovas pinigų negavo, atsakovas teismui nenurodė, nepateikė ir teismo išreikalauti neprašė. Atsakovas jo nurodomos aplinkybės, jog pinigų pagal 1996-08-27 paskolos sutartį jis negavo, neįrodė (kaip ir aplinkybės, kad paskolą pagal 1996-08-27 paskolos raštelį jis gražino). Taip pat atsakovas priešieškinio dėl 1996-08-27 sutarties, ar jos dalies, pripažinimo negaliojančia, civilinėje byloje nepareiškė. Pagal 1996-08-27 paskolos raštelį buvo sutartos 3 procentų dydžio mėnesinės (24 procentų dydžio metinės) palūkanos. Kadangi šalių laisva valia sutartos palūkanos yra ne netesybos, o palūkanos už naudojimąsi paskola, teismas jų negali mažinti CK 6.73 str. 2 d. ir 6.258 str. 3 d. numatytais netesybų mažinimo pagrindais. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas laikė ieškovo reikalavimus dėl 1996-08-27 suteiktos paskolos priteisimo pagrįstais ir tenkintinais.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai.
Atsakovas V. G. apeliaciniu skundu (2 t. b. l. 7-10) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti iš dalies ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliantas su teismo sprendimu nesutinka dėl sekančių motyvų:
1. Teismas priėmė sprendimą vadovaudamasis vien tik lingvistiniu aiškinimo metodu, traktuodamas „skola iki pareikalavimo“ kaip paskolos gavėjo įsipareigojimą tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui, netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias paskolos teisinius santykius (CK 6.870, 6.871 str.), pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles (CK 6.193 str.), dėl šių teisės normų aiškinimo ir taikymo nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Kaip matyti iš 1993-09-24 paskolos raštelio, tiek ieškovas tiek atsakovas turėjo tarpusavio paskolų pasirašymo praktiką t.y. gebėjo pasirašyti imperatyvioms įstatymų normoms atitinkantį paskolos raštelį, jame aiškiai užfiksuota paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn „pinigus daviau“ skolos davėjo „parašas“ ir „pinigus gavau“ skolos gavėjo „parašas“. 1996-08-27 skolos raštelyje, paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn neužfiksuotas, t.y. juridinę reikšmę turintis faktas, kuris atitiktu teisės normas, reglamentuojančias paskolos teisinius santykius (CK 6.870, 6.871 str.) neegzistuoja. Todėl teismas neatskleidė ginčo esmės, padarė klaidingas išvadas ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą sprendimą.
2. Teismas, nenagrinėjo, netyrė, neatsižvelgė į šalių elgesį po sutarties sudarymo. Apeliantas ir tretysis asmuo D. K., su kuria apeliantas veda bendrą ūkį, pervedinėjo į ieškovo sąskaitą didžiules pinigų sumas, apmokėdami ieškovo skolinius įsipareigojimus (1t.b.l.34-44,100-133), iš viso tai daugiau kaip 100 tūkst. Lt už atsakovą sumokėtų skolinių įsipareigojimų tretiesiems asmenims. Iš to darytina išvada, kad ieškovas elgėsi nesąžiningai, t.y. slėpė šį paskolos raštelį, tikėtina augino palūkanas, nepriminė apeliantui apie jo egzistavimą, tuo būdu pažeidė (CK 6.64 str. l d., 6.158 str. 1 d.) nuostatas. Paskolos raštelis buvo pasirašytas, kaip preliminari sutartis, kad esant skubiam poreikiui, apeliantas būtų užsitikrinęs paskolos gavimą, kas ir nurodyta „skola iki pareikalavimo“. Kadangi skolos neprireikė, apie šį raštelį apeliantas pamiršo, todėl ir nereikalavo grąžinti. Ieškovas taip pat, niekada nereikalavo šios menamos skolos grąžinimo, todėl pasielgė nesąžiningai kreipdamasis tiesiai į teismą. Šalys ilgą laiką gyveno kartu, apeliantas dengė jo skolinius įsipareigojimus trečioms šalims, tikėdamasis, kad ieškovas tesės pažadą dovanoti dalį jam priklausančio turto nuosavybės teise, tačiau buvau apgautas, vyksta teisminis ginčas civ. byla Nr. 2-126-717/2011. Negana to, ieškovas teismui pateikė ieškinį dėl materialinio išlaikymo civ. byla Nr. 2-95-375/2011. Teismas atmetė prašymą prijungti minėtas bylas prie šios, motyvuodamas, kad jos nesusijusios su nagrinėjama byla, atsisakydamas nagrinėti šalių elgesį po sutarties sudarymo, taip pažeisdamas CK 6.193 str. 5 d. nurodomas nuostatas.
3. Teismas netinkamai vertino įrodymus bei pažeidė įrodymų vertinimą grindžiančią tikėtinumo taisyklę. Teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą šalims, nes skolos dokumente, kuriuo ieškovas grindžia savo reikalavimą tiek pinigų perdavimas, tiek paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui neužfiksuotas ir taip nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos. Aplinkybę, kad perdavė pinigus paskolos gavėjui (atsakovui) privalėjo įrodyti paskolos davėjas (ieškovas) (CPK 12, 178 str.). Manytina, kad šis paskolos raštelis yra nuginčijamas sandoris, todėl ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo 1996-08-27 dienos, turėtų būti taikomos 1964 m. CK taisyklės. Taip pat teismas nepagrįstai netaikė senaties termino ieškinio reikalavimui dėl 20172 Lt palūkanų už laikotarpį nuo 1996-08-27 iki 2010-08-30 priteisimo.
Atsiliepimas
Ieškovas P. G. atsiliepimu į apeliacinį skundą (2t.b. l. 19-22) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas su skundu nesutinka ir nurodo, kad teismas teisingai įvertino tarp šalių susiklosčiusius santykius, atsižvelgė, kad tarp šalių ir anksčiau buvo susiklostę paskoliniai santykiai, kad ieškovas finansiškai rėmė savo sūnų, skolino pinigus jo verslui, taigi, ir surašant 1996 m. rugpjūčio 27 d. paskolos raštelį, ieškovas paskolino sūnui pinigų. Atsakovas pats neįgyvendino jam tenkančios LR CPK 178 str. numatytos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo atsikirtimus, todėl be pagrindo nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Teismas, vadovaudamasis LAT praktika, atliko tinkamą skolos raštelio teisinę analizę ir, lingvistiškai aiškindamas paties apelianto surašyto paskolos raštelio turinį, nustatė, kad pinigai buvo perduoti skolos raštelio pasirašymo momentu, o skolos gavėjui kilo pareiga skolą grąžinti. Faktas, kad skolos raštelis yra pas ieškovą, patvirtina įstatyminę prezumpciją, kad paskolos sutartis buvo sudaryta, pinigai paskolinti. Apeliantas neįrodė, jog jo minimos į ieškovo sąskaitą pervestos piniginės lėšos buvo skirtos grąžinti skolą pagal 1996 m. rugpjūčio 27 d. paskolos raštelį. Byloje esantys rašytiniai įrodymai bei dublike pateikti paaiškinimai patvirtina, kad minėtosios piniginės lėšos buvo skirtos atsiskaityti su K. G. bei atlyginti už naudojimąsi ieškovo nekilnojamuoju turtu. Be to, ieškovas minėtą skolą grąžinti pareikalavo tik 2010 m. rugpjūtį, todėl iki tol apeliantui net nebuvo kilusi pareiga jos grąžinti, o šalių santykiai, susiję su piniginių lėšų perdavimu vienas kitam, nelietė 1996 m. rugpjūčio 27 d. paskolos. 2010 m. rugpjūčio 4 d. pranešimu, kuris atsakovui buvo įteiktas 2010 m. rugpjūčio 13 d., ieškovas pareikalavo atsakovo įvykdyti 1996 m. rugpjūčio 27 d. paskolos rašteliu prisiimtą skolinį įsipareigojimą. Per įstatymo numatytą septynių dienų terminą, t.y. 2010 m. rugpjūčio 20 d., atsakovas 4 000 Lt skolos bei 3 procentų mėnesinių palūkanų negrąžino. Tik nurodytu terminu apeliantui negrąžinus skolos, ieškovas kreipėsi į teismą. Teismas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias senaties terminą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai bei išvados.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Kolegija konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Kolegija konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
CK 6.870 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą bei mokėti palūkanas. Paskolos sutartis pripažįstama galiojančia nuo pinigų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis), t. y ši sutartis yra realinė, todėl pinigų perdavimo faktas yra reikšmingas sprendžiant, buvo sudarytas sandoris ar ne. Esant šioms sąlygoms, konstatuojama, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai.
Iš esmės tam, kad būtų galima konstatuoti, jog šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, dėmesys kreiptinas ne tik į sandorio formą, tačiau taip pat ir į turinį, t. y. paskolos raštelyje arba kitame skolos dokumente turi pakankamai aiškiai atsispindėti pinigų perdavimo faktas, todėl ginčą dėl paskolos teisinių santykių nagrinėjantis teismas turi aiškinti paskolos raštelį atsižvelgdamas į sutarčių aiškinimo taisykles, tikrąją šalių valią, ketinimus. Teismų praktikoje yra pažymėta, jog, atsižvelgiant į CK 6.871 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos normos dispoziciją, įstatymų leidėjas yra nustatęs tam tikrus reikalavimus ne tik skolos dokumento formai, bet ir turiniui. Taigi, tam, kad būtų galima konstatuoti, jog šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, paskolos raštelyje arba kitame skolos dokumente turi pakankamai aiškiai atsispindėti pinigų perdavimo faktas. Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo mėn. 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. G. v. G. M., bylos Nr. 3K-3-366/2010
Poreikis aiškinti sutartis atsiranda dėl ne visiškai aiškių sutarties sąlygų, taip pat esant ginčui, ar šalių ginčijama sutartis yra sudaryta. Jau minėta, kad sutarties turinio išsiaiškinimas įgalina nustatyti, ar paskolos sutartis yra sudaryta. Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose.
Nagrinėjamoje byloje ieškovas teigė, kad buvo sudaryta paskolos sutartis su atsakovu, paskolos sutartinius santykius grindė teismui pateiktu 1996-08-27 data atsakovo surašytu ir pasirašytu paskolos rašteliu dėl 4000 litų paskolos (1 t. b. l. 12), nurodyta, jog „ aš V. G. skolinuosi iš tėvo P. G. 4000 Lt. Pasižadu mėn. palūkanų mokėti 3 proc. (120 Lt). Skola iki pareikalavimo“.
Aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius. Jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė.
Pirmosios instancijos teismas lingvistiškai aiškindamas atsakovo ranka surašyto 1996-08-27 paskolos raštelio tekstą ir jame naudojamą laiką – „aš, V. G., skolinuosi iš tėvo P. G. 4000 Lt“ – pagrįstai sprendė, kad esamo laiko vartojimas skolinimosi faktui aprašyti reiškia, jog skolos raštelio pasirašymo momentu vyksta pinigų skolinimasis, t. y. pinigai yra perduodami, o „skola iki pareikalavimo“ reiškia, jog jos grąžinimo terminas apibrėžtas reikalavimo ją grąžinti momentu ir kreditorius turi teisę bet kada j pareikalauti ją įvykdyti, o skolininkas turi teisę bet kada ją įvykdyti (CK 6.53 str. 1 d.).
Iš bylos aplinkybių matyti, kad tarp ieškovo ir atsakovo ir ankščiau buvo paskolinių santykių. Ta aplinkybė, kad sutartį dėl 4000 Lt skolinimosi surašė atsakovas, šalys pripažino, kad sutarties originalas yra pas ieškovą (2 t. b. l. 56, 60), patvirtina šalių tikruosius ketinimus, nes visuotinai suprantama aplinkybė, kad pagal šalies paprotinę teisę skolininkas pats surašo skolos dokumentą, kuris iki galutinio skolos grąžinimo yra saugomas pas kreditorių (CPK 182 str. 1 p.).
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino 1996-08-27 data atsakovo surašytą ir pasirašytą paskolos raštelį dėl 4000 litų paskolos (b. l. 12), Aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius. Jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė. Ta aplinkybė, kad sutartį dėl 4000 Lt skolinimosi surašė atsakovas, šalys pripažino, kad sutarties originalas yra pas ieškovą (2 t. b. l. 56, 60) patvirtina šalių tikruosius ketinimus, nes visuotinai suprantama aplinkybė, kad pagal šalies paprotinę teisę skolininkas pats surašo skolos dokumentą, kuris iki galutinio skolos grąžinimo yra saugomas pas kreditorių (CPK 182 str. 1 p.).
Apelianto procesiniuose dokumentuose išdėstyti teiginiai, kad pinigų jis negavo, o raštelį surašė ateičiai jeigu tokios pinigų sumos jam prireiktų vertintini kritiškai, neatitinka vidutiniškai apdairaus žmogaus elgesio. Apelianto nurodyta aplinkybė, kad šalių turėta ankstesnė paskolinių santykių praktika buvo kitokia, nesudaro pagrindo priešingoms išvadoms, o atlikti veiksmai praėjus daugiau kaip 3 metams nuo ankstesnės paskolos suteikimo, esant geriems tėvo ir sūnaus santykiams, tarpusavio pasitikėjimui, nekelia abejonių. Išsiaiškinant tikrąjį ginčijamos sutarties turinį, atsižvelgtina ir į tai, kad sutarties tekstas, įsipareigojimas mokėti kas mėnesį 3 proc. palūkanas, atsakovo siūlymu, ši aplinkybė taip pat patvirtina paskolos sutarties dalyko perdavimo atsakovui faktą (CK 6.193 straipsnio 4 dalis).
Dėl to teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentą, jog sutarties nuginčijimo pagrindą turėjo įrodyti paskolos davėjas, nes šiuo atveju pareiga įrodyti, kad atsakovas pinigų negavo teko atsakovui, kuris nepateikė įrodymų (CPK 177, 180 straipsniai).
Apelianto argumentai, jog jo minimos į ieškovo sąskaitą pervestos piniginės lėšos buvo skirtos grąžinti skolą pagal 1996 m. rugpjūčio 27 d. paskolos raštelį, bei prijungtos bylos Nr. 2-126-717/2011 dėl dovanojimo sandorio, duomenys nepatvirtina paskolos grąžinimo, mokėjimo dokumentuose nurodyta kita mokėjimų paskirtis, kitų rašytinių įrodymų, patvirtinančių 4000 Lt grąžinimą ieškovui atsakovas nepateikė ( CPK 178 str.).
Apelianto nurodyta aplinkybė, kad ieškovas ilgą laiką nereikalavo grąžinti paskolos, neatėmė ieškovo teisės reikalauti grąžinti paskolintus pinigus. Pagal CK 1.127 str. 3 d. jeigu prievolės įvykdymo terminas nenustatytas, ieškinio senaties terminas prasideda nuo reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimo momento, todėl reikalavimui grąžinti 4000 Lt skolą ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo pareikalavimo grąžinti skolą momento (nuo 2010-08-13) ir nėra pasibaigęs (CK 6. 53 str. 2 d.).
Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais dėl nepagrįsto ieškinio senaties netaikymo ieškinio reikalavimui dėl 20172 Lt palūkanų už laikotarpį nuo 1996-08-27 iki 2010-08-30 priteisimo.
Šiuo metu galiojančio CK normos numato dvejopas palūkanas – kompensacinio pobūdžio už paskolos sutartyje numatyto termino pažeidimą (CK 6.874 str.) ir CK 6.872 str. numatytos palūkanos už naudojimąsi paskolos suma.
Nagrinėjamoje byloje už naudojimąsi paskola paskolos gavėjas pasižadėjo kas mėnesį mokėti 3 procentų palūkanas (120 Lt), kas atitinka CK 6.872 str. nuostatas, o ne CK 6. 874 str., kuriuo vadovavosi pirmosios instancijos teismas tenkindamas šį reikalavimą.
Paskolos sudarymo metu galiojo 1964 m. CK 292 str., numatė procentus už naudojimąsi paskola, kurių dydis galėjo būti nustatytas šalių susitarimu, jeigu ko kita nenustato įstatymai.
Šalys neginčija, kad paskolos raštelyje nustatytų 3 procentų (120 Lt) palūkanų kas mėnesį atsakovas ieškovui niekada nemokėjo. Ieškovui (paskolos davėjui) reikalavimo teisė į kas mėnesines palūkanas už naudojimąsi paskola atsirado po mėnesio – t.y. 1996 m. rugsėjo 18 d.. Byloje esantis 2010-08-04 ieškovo pranešimas skolininkui (1 t. b. l. 14) patvirtina, kad grąžinti 4000 Lt skolą ir sumokėti 20040 Lt palūkanas už laikotarpį nuo 1996-08-27 iki 2010 m. liepos 27 d. , ieškovas pareikalavo tik 2010-08-13 išsiųstu registruotu laišku pranešimu (1 t. b. l. 13), kitų rašytinių įrodymų, patvirtinančių pareikalavimo grąžinti skolą momento nėra.
Tiek 1964 m., tiek 2000 m. CK numato, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino pasibaigimas iki ieškinio pareiškimo esant ginčo šalies reikalavimui yra pagrindas ieškiniui atmesti (1964 m. CK 90 str., 2000 CK 1. 131 str. ). Bendras ieškinio senaties terminas 3 metai (1964 m. CK 84 str.) pasibaigė iki įsigaliojant 2000 m. CK. Remiantis 2000 m. liepos 1 d. „CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo“ Nr. VIII-1864, 10 straipsnio nuostatomis, CK 1.125 str. 1 d. 9 dalyje (5 metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų išieškojimo) pasibaigęs.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį ir padarė klaidingą išvadą, kad ieškovas reikalavimui dėl palūkanų už naudojimąsi paskola ieškinio senaties termino nepraleido. Esant atsakovo reikalavimui taikyti ieškinio senatį, ieškinio reikalavimas dėl 20040 Lt palūkanų priteisimo turėjo būti atmestas, pasibaigus ieškinio senaties terminui.
Esant išdėstytoms aplinkybėms, skundžiamas teismo sprendimas keistinas, panaikinant sprendimo dalį, kuria iš atsakovo priteista ieškovui 20 172 Lt palūkanų už laikotarpį nuo 1996-08-27 d. iki 2010-08-30 d., ir šioje dalyje ieškinį atmesti (CPK 326 str. 1 d. 3 p., 330 str.).
Šalys iš dalies atleistos nuo bylinėjimosi išlaidų valstybei, todėl jos nepriteistinos (CPK 96 str.4 d.).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 25 d. sprendimą pakeisti:
Panaikinti sprendimo dalį, kuria iš V. G. priteista P. G. 20 172 Lt palūkanų už laikotarpį nuo 1996-08-27 d. iki 2010-08-30 d., ir šioje dalyje ieškinį atmesti.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.