Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Zigmas Kavaliauskas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal V. B. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 23 d. nutarties.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. B. Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2016 m. birželio 28 d. nutarimu nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 124² straipsnio 2 dalį 434 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 18 mėnesių už tai, kad jis, 2016 m. birželio 16 d.20.34 val., vairuodamas automobilį „Touareg“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nesilaikydamas atsargumo, iš chuliganiškų paskatų didindamas greitį trukdė jį lenkti kitai transporto priemonei (nežymėtam policijos automobiliui). Be to, pats pradėjo lenkti kitą transporto priemonę, kai jį jau lenkė kitas automobilis, taip sukeldamas pavojų kitiems eismo dalyviams.

Nesutikdamas su minėtu nutarimu, V. B. jį apskundė Telšių rajono apylinkės teismui.

Skunde pažymima, kad iš teismui pateiktos iš internetinio tinklalapio www.google.lt atspausdintos nuotraukos matyti, jog dėl reljefo ir kelio posūkio matomumas važiuojama kryptimi yra itin ribotas. Teismo posėdyje apklausti policijos pareigūnai taip pat nepaneigė, kad lenkimo kryptimi kelio ruožo matomumas yra apsunkintas, tik mėgino teisintis draudžiančių lenkti kelio ženklų nebuvimu. Be to, nutarimą priėmusi institucija nepaneigė, kad policijos pareigūnai, turėdami teisę ir galimybę įspėdami kitus eismo dalyvius naudoti specialiuosius vaizdo ir garso signalus, jų nenaudodami, pradėjo ir vykdė itin rizikingą ir nesuderinamą su eismo saugumu lenkimo manevrą.

Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad jo automobilį lenkusiame tarnybiniame automobilyje sėdėjusi policijos pareigūnė G. J. nurodė, kad jis (V. B.) lenkimo metu į šonus nesižvalgė, žiūrėjo tiesiai. Tai, anot V. B., patvirtina, kad jis nemėgino ieškoti kontakto su lenkiančios transporto priemonės vairuotoju, o tai yra būdinga siekiant parodyti savo automobilio galią ar viršenybę kitų eismo dalyvių atžvilgiu. Dėl to mano, jog teismo išvada, kad jo (V. B.) veiksmai buvo atlikti iš chuliganiškų paskatų, yra nepagrįsta. Pažymi, kad jis siekė užkirsti kelią pradėjusio lenkimo manevrą transporto priemonės vairuotojo veiksmams, pažeidžiantiems Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) reikalavimus, ir išvengti pavojingos situacijos kelyje padidinant vairuojamo automobilio greitį. Taip pat nurodo, kad antruoju lenkimo atveju automobiliai nebuvo susigretinę, jam padidinus vairuojamo automobilio greitį, lenkiančiai transporto priemonei buvo sudaryta galimybė grįžti į savo eismo juostą, taigi, priešingai, nei nurodė teismas, jo (V. B.) veiksmais ne tik nebuvo sukeltas joks pavojus eismo dalyvių saugumu, tačiau priešingai – šio pavojaus buvo išvengta, o tai atitinka ATPK 17 straipsnio turinį. Be to, byloje surinktais duomenimis nepaneigta, kad dėl tikėtino buvimo aklojoje zonoje jis paprasčiausiai nepastebėjo jį lenkiančios transporto priemonės. Dar kartą akcentuoja, kad nė vienas iš policijos pareigūnų nenurodė, kad jis, lenkdamas jų automobilį, būtų rodęs kokį nors dėmesį, būtų mėginęs ieškoti kontakto su vairuotoju.

Apelianto manymu, atsižvelgiant į tai, kad jis siekė užkirsti kelią KET reikalavimų pažeidimui bei išvengti pavojaus jo bei kartu važiavusių šeimos narių saugumui, jam paskirta nuobauda – 434 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 18 mėnesių, yra aiškiai per griežta, neteisinga, neatitinkanti proporcingumo principo. Teigia, jog pirmiau paminėtos aplinkybės rodo, kad jo veiksmai pagal ATPK 124² straipsnio 2 dalį yra kvalifikuoti neteisingai, o paskirta nuobauda – per griežta.

V. B. apeliacinis skundas netenkinamas.

ATPK 124² straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad chuliganiškas vairavimas, tai yra Kelių eismo taisyklių pažeidimas dėl chuliganiškų paskatų, keliantis pavojų eismo saugumui arba savo ar kitų žmonių saugumui, užtraukia baudą vairuotojams nuo 289 iki 579 eurų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 1 iki 2 metų, o asmenims, neturintiems teisės vairuoti transporto priemones, – baudą nuo 724 iki 1 013 eurų.

Minėto administracinio teisės pažeidimo sudėties būtinasis požymis yra veikos padarymo motyvas – chuliganiškos paskatos. Chuliganiškos paskatos – tai tam tikros veikos darymo priežastys, kai veika daroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai asmens elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Pažymėtina ir tai, kad eismo dalyvių elgesys grindžiamas savitarpio pagarba ir atsargumu (KET 4 punktas). Pagal KET 9 punkto nuostatas eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos, palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti (kasacinė nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-37-507/2015).

Pagal ATPK 256 straipsnio nuostatas įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone (ATPK 257 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, pritaria apylinkės teismo nutartyje išdėstytoms išvadoms dėl V. B. kaltės padarius ATPK 124² straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą. Iš skundžiamo nutarimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes – teismo posėdyje apklausė administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį, liudytojus, visus įrodymus įvertino jų visumoje ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Apelianto skundo argumentus, kad jo vairavimas nebuvo chuliganiškas, paneigia byloje surinktų įrodymų visuma. Kaip liudytojas teismo posėdyje apklausiamas policijos pareigūnas P. Z. parodė, kad jam kartu su kolege G. J. važiuojant specialiais ženklais nepažymėtu tarnybiniu automobiliu, pravažiavus (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžą, ir pradėjus lenkti automobilį „VW Touareg“, jau išvažiavus į priepriešinę eismo juostą, šio automobilio vairuotojas padidino greitį. Buvo akivaizdu, kad taip automobilio „VW Touareg“ vairuotojas pasielgė, t. y. neleido aplenkti jo automobilio, specialiai. Pradėjus lenkti automobilį „VW Touareg“ antrą kartą, „susigretinus per pusę“ automobilio, „VW Touareg“ vairuotojas išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir ėmė lenkti priešais jį važiavusį automobilį. Tam, kad išvengti susidūrimo, jis (P. Z.) buvo priverstas pasitraukti į kairįjį kelkraštį. Akivaizdžiai matėsi, kad ir antrą kartą automobilio „VW Touareg“ vairuotojas neleido lenkti iš chuliganiškų paskatų. Pradėjus lenkti automobilį „VW Touareg“, buvo matyti, kad automobilyje be vairuotojo dar yra vaikas ir moteris, įjungus tarnybinio automobilio švyturėlius, vairuotojo veide pasirodė nuostaba. Taip pat pažymėjo, kad jis (P. Z.) norėjo aplenkti automobilį „VW Touareg“ leistinoje vietoje, kur matomumas geras, kelias paženklintas punktyrine, o ne ištisine linija (47–48 b. l.). Iš esmės analogiškos aplinkybės nurodytos P. Z. 2016 m. birželio 16 d. tarnybiniame pranešime, jo parodymus patvirtina ir liudytojos, policijos pareigūnės G. J. teisme duoti parodymai (48–49 b. l.) bei jos 2016 m. birželio 16 d. tarnybiniame pranešime užfiksuoti duomenys. Liudytoja G. J. taip pat patvirtino, kad abu kartus bandant aplenkti automobilį „VW Touareg“, jo vairuotojas padidino greitį, antrą kartą lenkiant šį automobilį, situacija tapo pavojinga, teko sukti į kairįjį kelkraštį. Atkreipiamas dėmesys, kad ir pats V. B. patvirtino, jog pirmąjį kartą jis tikrai padidino greitį neleisdamas pralenkti jo vairuojamo automobilio (32, 49 b. l.). Taip pat pastebėtina, kad V. B. savo 2016 m. birželio 27 d. paaiškinime nurodė, jog tuomet jis pasikarščiavo, dėl padaryto pažeidimo gailisi. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad liudytojų P. Z. ir G. J. parodymai yra nuoseklūs, vieni kitiems neprieštaraujantys, parodymus jie davė būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, duomenų, kad minėti liudytojai būtų suinteresuoti bylos baigtimi nėra, netikėti jų parodymais nėra pagrindo.

Pirmiau nurodytų įrodymų visuma taip pat paneigia V. B. skundo argumentus, kad antruoju lenkimo atveju automobiliai nebuvo susigretinę, jam padidinus vairuojamo automobilio greitį, lenkiančiai transporto priemonei buvo sudaryta galimybė grįžti į savo eismo juostą, be to, byloje surinktais duomenimis nepaneigta, kad dėl tikėtino buvimo aklojoje zonoje jis paprasčiausiai nepastebėjo jį lenkiančios transporto priemonės. Liudytojas P. Z. tarnybiniame pranešime ir teisiamajame posėdyje nurodė, kad ir antrą kartą jam pradėjus lenkti V. B. vairuojamą automobilį, išvažiavus į priešpriešinę eismo juostą ir susigretinus su automobiliu „VW Touareg“, pastarasis vėlgi padidino greitį, išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, ėmė lenkti prieš jį važiavusį automobilį, ir taip kėlė pavojų ne tik jiems (policijos pareigūnams), bet ir kartu su juo (V. B.) važiavusiems asmenims, o taip pat ir lenkiamo automobilio vairuotojui. Dėl to jis (P. Z.), siekdamas išvengti susidūrimo, savo vairuojamą automobilį pasuko į kairįjį kelkraštį. Liudytojas P. Z. taip pat pažymėjo, kad antrą kartą lenkiant automobilį „VW Touareg“ ir įjungus tarnybinio automobilio švyturėlius, „VW Touareg“ vairuotojo veide buvo matyti nuostaba. Taigi, vien tai, kad liudytoja G. J. nenurodė, jog V. B. būtų ieškojęs kontakto su lenkiančio automobilio vairuotoju, būtų į jį žiūrėjęs, esant byloje nustatytoms aplinkybėms, pastarojo kaltės padarius jam inkriminuotą teisės pažeidimą nepaneigia. Kaip teisingai pažymėta skundžiamoje nutartyje, KET 136.1 punkte įtvirtina, kad prieš pradėdamas lenkti vairuotojas privalo įsitikinti, kad nė vienas iš važiuojančių paskui jį vairuotojų nepradėjo jo lenkti. Atkreiptinas dėmesys, kad skunde apeliantas nurodė, jog lenkimo manevrą jis pradėjo žvilgtelėjęs į šoninį vairuotojo pusės galinio vaizdo veidrodėlį ir nepastebėjęs jokios kliūties, o teismo posėdyje paaiškino, kad tuo atveju, jeigu jo automobilį būtų lenkęs žymėtas policijos automobilis, jis kito automobilio nebūtų lenkęs (49 b. l.). Tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, taip pat patvirtina, kad V. B. jo automobilį lenkiančią transporto priemonę turėjo matyti ir matė, nes tuo atveju, jeigu policijos pareigūnų automobilis būtų buvęs aklojoje zonoje, V. B. pradėjus lenkti priešais važiavusią transporto priemonę, jo ir policijos pareigūno vairuojami automobiliai būtų neišvengiamai susidūrę. Esant tokioms aplinkybėms, pritariama pirmosios instancijos teismo išvadai, kad antruoju atveju V. B. veiksmai buvo pirmiau jo atliktų veiksmų, trukdant aplenkti jo vairuojamą automobilį, tąsa. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentacija ir daryti išvadą, kad V. B. veikė esant būtinojo reikalingumo sąlygoms, nėra pagrindo.

Pažymima, kad administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti ir siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų (ATPK 20 straipsnis). Nuobauda už administracinį teisės pažeidimą skiriama neperžengiant norminio akto, nustatančio atsakomybę už padarytą teisės pažeidimą, nustatytų ribų, tiksliai laikantis ATPK ir kitų aktų dėl administracinių teisės pažeidimų. Skiriant nuobaudą, atsižvelgiama į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (ATPK 30 straipsnis). Tais atvejais, kai padaryto administracinio teisės pažeidimo ir jį padariusio asmens pavojingumas neatitinka įstatymo sankcijoje numatytos nuobaudos griežtumo ir dydžio, turi būti skiriamos švelnesnės nuobaudos. Tokią galimybę numato ATPK 30¹ straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinės teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į aplinkybes, nurodytas ATPK 30 straipsnio 2 dalyje, taip pat į 31 straipsnyje nustatytas bei kitas įstatymų nenurodytas atsakomybę lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą, nei sankcijoje numatyta minimali, arba paskirti švelnesnę nuobaudą, nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad ATPK 30¹ straipsnyje numatyta išimtis iš bendrų administracinių nuobaudų skyrimo pagrindų taikoma tais atvejais, kai įstatymo sankcijoje numatyta nuobauda, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, kaltininko asmenybę, nebūtų teisinga (kasacinės nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-29-2013, 2AT-41-2014, 2AT-38-303/2016).

Įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad V. B. už jo padarytą pažeidimą paskirta nuobauda nėra per griežta, be to, nagrinėjamu atveju nėra aplinkybių, kurios būtų pagrindas taikyti apeliantui ATPK 30¹ straipsnio nuostatas.

Iš bylos matyti, kad skiriant V. B. administracinę nuobaudą, lygią ATPK 124² straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos nuobaudos vidurkiui, buvo įvertintos visos šio klausimo sprendimui reikšmingos aplinkybės. Kaip teisingai skundžiamame sprendime nurodė apylinkės teismas, tai, jog V. B. įmonių, kurioms pats ir vadovauja, charakterizuojamas teigiamai (6, 7, 29, 44 b. l.), turi mažametį vaiką (11 b. l.) ir kreditorinių įsipareigojimų bankui (8–10 b. l.) nėra pagrindas mažinti jam paskirtą nuobaudą, šios aplinkybės taip pat nelaikytinos išskirtinėmis aplinkybėmis, sudarančios pagrindą taikyti ATPK 30¹ straipsnį. Kartu pastebėtina, kad minėtos aplinkybės egzistavo ir V. B. darant administracinį teisės pažeidimą, tačiau jį daryti nesukliudė. Įvertinus apelianto padaryto pažeidimo pavojingumą, jo asmenybę, požiūrį į pažeidimą, sprendžiama, kad pastarajam paskirta nuobauda yra proporcinga padarytam administraciniam teisės pažeidimui, atitinkanti nubaustojo asmenybę, teisingumo bei protingumo kriterijus, ir pritariama pirmosios instancijos teismo išvadai, kad sušvelninus V. B. paskirtą nuobaudą, būtų pažeisti esminiai teisės principai, paneigti teisinės atsakomybės tikslai.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad nagrinėjamoje byloje priimtas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, tinkamai motyvuotas, ir jį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Palikti Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 23 d. nutarimą nepakeistą ir V. B. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.