Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Giedriaus Endriukaičio, Daivos Jankauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. K. (toliau – K. K.) apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 6 d. nuosprendžio, kuriuo K. K. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausme, kuri, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, dalinio sudėjimo būdu buvo subendrinta su Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 24 d. nuosprendžiu K. K. paskirta bausme (visa bausmė neatlikta), prie šiuo nuosprendžiu paskirtos griežtesnės bausmės pridedant švelnesnės bausmės dalį, paskiriant K. K. galutinę subendrintą 5 (penkerių) metų laisvės atėmimo bausmę. Į bausmės laiką įskaitytas kardomajame kalinime K. K. išbūtas laikas nuo 2016 m. balandžio 29 d. iki 2017 m. sausio 6 d.

Kardomoji priemonė – suėmimas, iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos palikta nepakeista.

Tuo pačiu nuosprendžiu iš nuteistojo K. K. nukentėjusiajam A. V. priteista 1218,20 (vienas tūkstantis du šimtai aštuoniolika eurų 20 ct) turtinės žalos atlyginimo. Likusi A. V. civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo dalis buvo atmesta.

Iš nuteistojo K. K. nukentėjusiajam A. V. priteista 2500 (du tūkstančiai penki šimtai) eurų neturtinės žalos atlyginimo.

Iš nuteistojo K. K. valstybės naudai priteista 22,17 (dvidešimt du eurai 17 ct) proceso išlaidų.

Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos civilinis ieškinys tenkintas visiškai, iš nuteistojo K. K. Valstybinės ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos priteista 72,19 (septyniasdešimt du eurai 19 centų) žalos atlyginimo už nukentėjusiojo gydymą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

K. K. Kėdainių rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 6 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 180 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis 2016 m. balandžio 28 d., apie 21.00 val., (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, išsikvietęs taksi automobilį, įsėdo į taksi vairuotojo A. V. automobilį „Mercedes Benz“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) iš kurio ištraukė ir kieme padėjo maišelį su 6 vnt. vyno butelių – bendros 7,80 eurų vertės (vieno butelio vertė - 1,30 eurų) ir paprašė pavažiuoti į kitą vietą iš namo kiemo. Nukentėjusiajam A. V. išvažiavus iš namo kiemo ir pavažiavus link pagrindinio kelio apie 50 metrų, bei sustojus šalikelėje, išsitraukė peilį ir juo smogė vieną kartą nukentėjusiajam A. V. į kaklą, tuo padarydamas A. V. durtinę-pjautinę žaizdą kairės pusės kaklo viršutinės dalies srityje – pažandės srityje, tuo sukėlė A. V. nesunkų sveikatos sutrikdymą. Grasindamas peiliu reikalavo A. V. atiduoti pinigus, o A. V. atidavus jam 30 eurų, pareikalavo persėsti į keleivio vietą. A. V. persėdus ant priekinės keleivio sėdynės, sėdo už automobilio „Mercedes Benz“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairo ir nuvažiavo (duomenys neskelbtini) kryptimi, tačiau (duomenys neskelbtini), rajoninio kelio (duomenys neskelbtini) 13-tame kilometre, nesuvaldęs automobilio nuvažiavo nuo kelio. Paėmęs A. V. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „Samsung“ – 15 eurų vertės, maišelį su 6 vnt. alaus butelių bendros 5,40 eurų vertės (vieno butelio vertė 0,90 eurų) ir palikęs automobilyje sužalotą nukentėjusįjį A. V., pasišalino iš įvykio vietos. Tokiu būdu panaudojęs peilį, pagrobė nukentėjusiajam A. V. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „Samsung“ – 15 eurų vertės, 30 eurų, 6 vnt. alaus butelių – bendros 5,40 eurų vertės, 6 vnt. vyno butelių – bendros 7,80 eurų vertės, tuo padarė nukentėjusiajam A. V. 58,20 eurų turtinę žalą.Apeliaciniu skundu nuteistasis K. K. prašo panaikinti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 6 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį; atnaujinti ikiteisminį tyrimą. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, baudžiamosios bylos medžiagą įvertino ne taip, kaip to reikalauja įstatymai, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį rėmėsi vien tik prielaidomis ir spėjimais, nepašalino byloje esančių prieštaravimų, kas, nuteistojo įsitikinimu, neabejotinai rodo teismo nusistatymą vienos iš proceso šalių atžvilgiu, o tai lėmė nepagrįsto ir neteisėto skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio priėmimą. Pasak nuteistojo, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje vis dar yra daug neaiškumų, todėl jos užbaigimas vienokiu ar kitokiu procesiniu sprendimu negalimas. Motyvuodamas šią išvadą K. K. nurodo, kad dar neprasidėjus teisminiam baudžiamosios bylos nagrinėjimui automobilis Mercedes Benz buvo parduotas. Apeliaciniu skundu kritiškai vertinami nukentėjusiojo parodymai, teigiant, kad nei K. K. vardo, nei pavardės nukentėjusysis nežinojo, konkrečios jo gyvenamosios vietos taip pat nežinojo, tačiau, policijos pareigūnų teigimu, būtent nukentėjusysis ir liudytojas A. M. nurodė nuteistojo gyvenamąją vietą. Esant šiems duomenims, apelianto teigimu, visiškai neaišku, kodėl būtent jis buvo ieškomas dėl nukentėjusiojo atžvilgiu įvykdytos nusikalstamos veikos. Be to, visiškai nepagrįstai vertinamu atveju nebuvo apklausti šalia K. K. gyvenantys kaimynai. Apeliaciniu skundu nesutinkama ne tik su pirmosios instancijos teismo atliktu liudytojų parodymų, bet ir su laiškų, kuriuose neva K. K. prisipažįsta įvykdęs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, turinio vertinimu. Pasak nuteistojo, šiuose laiškuose dėstomos aplinkybės, kuriomis jis buvo sulaikytas, t. y. sulaikymo pagrindas, bet ne jo prisipažinimas įvykdžius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nuteistasis bei jo gynėjas advokatas pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir juos pagrindžiantiems motyvams, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras, teigdamas, kad nuteistojo K. K. apeliacinis skundas nepagrįstas, prašė jį atmesti. Nuteistojo K. K. apeliacinis skundas atmetamas. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, kas suponuoja išvadą, kad teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, priešingai nei tai suvokia apeliantai, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).Apylinkės teismas, nepažeisdamas aukščiau aptartų baudžiamojo proceso normų, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas K. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos, įtvirtintos BK 180 straipsnio 2 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo K. K. kaltę įvykdžius plėšimą ir jo padarymo metu peiliu sužalojus nukentėjusįjį A. V.. Aukštesniojo teismo įsitikinimu, K. K. kaltė skundžiamame nuosprendyje grindžiama teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad sprendžiant K. K. kaltės klausimą, priešingai nei teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo. Ir nors, sprendžiant iš K. K. apeliacinio skundo turinio, pagrindiniai jo nesutikimo su skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu motyvai yra susiję su atskirų įrodymų vertinimu, galimu teismo šališkumu bei subjektyviu įrodymų interpretavimu, tačiau, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus ir tinkamai pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus, sutikti su tokiais nuteistojo teiginiais ir jų pagrindu naikinti/keisti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nėra jokio pagrindo. Atmetant nuteistojo apeliacinio skundo motyvus visų pirma pažymėtina, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (pvz. kasacinės nutartys Nr. 2K-340/2008, Nr. 2K-414/2010, Nr. 2K-187/2011). Šis nešališkumo principo aspektas reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas (pvz. kasacinė nutartis Nr. 2K-243/2009). Nagrinėjamoje byloje aukštesnysis teismas jokių duomenų, patvirtinančių subjektyviuosius nešališkumo požymius, neįžvelgia, o ir pats K. K. jų nenurodo. Tuo tarpu vertinant objektyviuosius nešališkumo aspektus, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teisėjo šališkumo, todėl niekuo nepagrįsta nuteistojo nuomonė, kad teismas įrodymus vertino subjektyviai, kas šiuo atveju ir daroma nuteistojo apeliaciniu skundu, nelaikytina teismo šališkumu. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad BPK nuostatos bylos nagrinėjimo teisme dalyviams suteikia teisę reikšti nušalinimus. Sutinkamai su nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiaga, K. K. teisė reikšti nušalinimus nebuvo suvaržyta, tačiau bylos nagrinėjimo metu, ja pasinaudota nebuvo ir nušalinimai pirmosios instancijos teismui nepareikšti. Atsakant į K. K. apeliacinio skundo motyvus šiuo aspektu, atkreiptinas dėmesys, kad nešališkumo reikalavimo pažeidimui konstatuoti šalių nuomonės nepakanka, turi būti nustatytos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą. Konstatuotina, kad jokių konkrečių pirmosios instancijos teismo teisėjo šališkumo požymių, atitinkančių BPK 58 straipsnio 1 ir 2 dalyse išvardytus teisėjo nušalinimo pagrindus, byloje nenustatyta, o teismo įrodymų vertinimas, neatitinkantis nuteistojo norų, negali būti laikomas šališkumu. Šių duomenų visumoje nuteistojo apeliacinio skundo teiginiai dėl galimo pirmosios instancijos teismo šališkumo atmestini kaip deklaratyvūs. Sprendžiant K. K. kaltės klausimą jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme visų pirma pažymėtina, kad analizuojamos baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, aiškindamas jam inkriminuoto nusikaltimo įvykdymo aplinkybes, nuteistasis kėlė dvi versijas. Pirmuoju atveju teigė, kad A. V. į jo kiemą jau atvyko sužalotas, o jis tik norėjo šiam padėti ir nuvežti į ligoninę, dėl ko liepė nukentėjusiajam persėsti į keleivio pusę, o pats sėdo už automobilio vairo, tačiau, sukėlęs eismo įvykį, žinodamas, kad neturi teisės vairuoti transporto priemones, jis pasiėmė savo daiktus (t. y. nukentėjusiojo jam nupirktus alkoholinius gėrimus) ir iš eismo įvykio vietos pasišalino. Antroji K. K. keliama versija buvo susijusi su jo paties gynyba nuo galimai neteisėtų A. V. veiksmų. Keldamas šią versiją nuteistasis neneigė sužalojęs A. V. peiliu, tačiau nurodė, jog tokie jo veiksmai buvo sąlygoti paties nukentėjusiojo veiksmų, t. y. nuteistasis, įsėdęs į nukentėjusiojo automobilį, manydamas, kad šis siekia kažką išsitraukti ir sužaloti jį (K. K.), norėdamas pagąsdinti nukentėjusį, prirėmė peilį jam prie gerklės, bet nukentėjusysis pasuko galvą, po ko K. K. pamatė, jog perpjovė jam gerklę.Tikėti šiomis nuteistojo keliamomis įvykio versijomis nėra pagrindo, kadangi K. K. parodymai viso proceso metu buvo nenuoseklūs bei prieštaringi. Bylos nagrinėjimo metu buvo keliamos vis naujos vertinamo įvykio versijos, nuteistojo parodymai papildomi naujomis iki tol nutylėtomis aplinkybėmis. Toks nuteistojo elgesys, kaip teisingai nustatyta ir skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu, neabejotinai atskleidžia K. K. pastangas sušvelninti savo teisinę padėtį bei išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės bei nesudaro pakankamo pagrindo tikėti nuteistojo parodymais ir jų pagrindu naikinti/keisti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Juo labiau, jog sutinkamai su vieningai šiuo klausimu formuojama teismų praktika, nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik įtariamojo/kaltinamojo/nuteistojo paaiškinimais netikslinga, kadangi natūralu, jog gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią baudžiamąją atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamo nusikaltimo padarymo aplinkybių, tikslų ir motyvų. Juo labiau, kad sakyti tiesą įtariamojo/kaltinamojo/nuteistojo, priešingai nei kitų baudžiamosios bylos nagrinėjime dalyvaujančių proceso dalyvių, neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos. Todėl tokiais atvejais ypatingą reikšmę įgyja kitų byloje apklaustų asmenų parodymai bei rašytinė nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiaga, galinti patvirtinti/paneigti įtariamojo/kaltinamojo/nuteistojo dėstomas vertinamo įvykio aplinkybes bei teisiamojo posėdžio metu jo keliamas versijas. Šių duomenų kontekste įvertinus tai, kad tiesiogiai K. K. inkriminuoto nusikaltimo padarymo metu dalyvavo tik jis pats ir nukentėjusiuoju nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pripažintas A. V., atsižvelgiant į nuteistojo pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu išdėstytą poziciją dėl savo kaltės, sprendžiant jo keliamų versijų pagrįstumo ir patikimumo klausimą, itin svarbūs nukentėjusiojo A. V. parodymai. Jo teigimu, vertinamo įvykio dieną, apie 21.00 val., jam paskambino K. K. ir paprašė atvežti alkoholio. Jį anksčiau buvo keletą kartų vežęs į (duomenys neskelbtini), žinojo jo namą. Jam atvykus į vietą, K. K. išėjo iš namo, pasisveikino ir atsisėdęs į mašiną paprašė apsisukti ir pavažiuoti atgal, kad jo mama nematytų, kaip jis atsiskaito už atvežtą alkoholį. Jis (A. V.) apsuko automobilį ir atbuline eiga pradėjo važiuoti atgal link pagrindinio kelio. Pavažiavo apie 50 metrų, privažiavo „T“ formos sankryžą ir pasisuko pasižiūrėti į kairę. Dūrio peiliu nepajuto, tačiau, kai atsisuko į K. K., pajuto, kad iš kaklo pliaupia kraujas. Peilis, kurį turėjo K. K., buvo didelis, nelenktinis, virtuvinis. Jis neprašė K. K. nuvežti jį į ambulatoriją, prašė jį paleisti, sakė, kad pats parvažiuos namo, nieko nedarys ir niekam nesiskųs, tačiau, K. K. nesutiko. Pareikalavo, kad jis (nukentėjusysis) persėstų ant šoninės automobilio sėdynės, o įvykdžius jo reikalavimus, pats K. K. sėdo už automobilio vairo. Važiavo pavojingai ir ties (duomenys neskelbtini), sumėčius automobilį, nulėkė nuo kelio. Tuo metu jis (nukentėjusysis) bandė bėgti, bet K. K. jį pasivijo ir susigrąžino į automobilį, tačiau, pamatęs, kad nuo (duomenys neskelbtini)pusės atvažiuoja mašina, čiupo jo (nukentėjusiojo) mobilaus ryšio telefoną „Samsung“, kuris gulėjo prie pavarų svirties, paėmė alų ir išbėgo. Papildomai A. V. paaiškino, kad jiems dar būnant kaime, prie K. K. namų esančios sankryžos, K. K. paklausė jo ar jis turi pinigų, atsakė, kad turi ir K. K. pareikalavo juos atiduoti. Atidavė 30 eurų. Pinigų buvo reikalaujama jau po sužalojimo. Netikėti šio asmens parodymais, priešingai nei teigiama nuteistojo apeliaciniu skundu, teisinio pagrindo nėra. A. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme išdėstytos analizuojamo įvykio aplinkybės sutapo iš esmės, jokių prieštaravimų parodymuose teisėjų kolegija neįžvelgia. Ir nors iki vertinamo įvykio A. V. K. K. žinojo (keletą kartų jį vežė į namus), tačiau duomenų, patvirtinančių konfliktinius šių asmenų tarpusavio santykius, dėl kurių nukentėjusysis galėtų būti suinteresuotas melagingai apkalbėti nuteistąjį, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nenustatyta. Viso proceso metu A. V. parodymai buvo nuoseklūs, detalūs ir neprieštaringi, juos, priešingai nei nuteistojo teisiamojo posėdžio iškeltas vertinamo įvykio versijas, patvirtina ir kiti nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinkti ir tinkamai pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai, todėl atmesti juos kaip nepatikimus, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Juo labiau, kad 2016 m. gegužės 2 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu nukentėjusysis A. V. atpažino K. K., kaip asmenį, kuris 2016 m. balandžio 28 d. jį sužalojo peiliu bei pagrobė 30 eurų, mobiliojo ryšio telefoną SAMSUNG, bei vairavo jo automobilį Mercedes Benz (b. t. 1, b. l. 123-125). Šių duomenų visumoje nuteistojo versija, jog į jo namų kiemą A. V. atvyko jau sužalotas, o K. K. tik norėjo jam padėti, nuveždamas jį į ligoninę (ambulatoriją), atmestina kaip nepagrįsta. Ją nukentėjusysis paneigė iš esmės, aiškiai ir nedviprasmiškai nurodydamas, kad jį sužalojo būtent K. K., siekdamas išvengti pinigų mokėjimo už jam A. V. atvežtą alkoholį, atpažino jį iš nuotraukos, kaip jį sužalojusį asmenį. Atmetant šią nuteistojo versiją įvertintina ir tai, kad ji atsirado tik bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisiamojo posėdyje metu, iki to laiko nuteistajam teigiant, kad jis sužalojo A. V. gindamasis. Tačiau ir ši K. K. versija nebuvo nuosekli. Kaip nustatyta 2016 m. birželio 10 d. apžiūros protokole, apžiūrint CD laikmeną su vaizdo įrašu gautu iš UAB „JUST.TV“, filmavimo metu kalbintas K. K. pripažįsta sužalojęs taksistą, pažymėdamas, kad tokiais savo veiksmais jis gynėsi; nurodo, kad taksi vairuotojas jį puolė šaunamuoju ginklu dėl to, kad šiam nesumokėjo už atvežtą alkoholį (b. t. 2, b. l. b. l. 144-151). Tačiau joks šaunamasis ginklas, kuriuo nukentėjusysis būtų grasinęs nuteistajam, bylos nagrinėjimo metu nustatytas nebuvo, o ir pats nuteistasis šiuos savo teiginius kiek vėliau paneigė. 2016 m. balandžio 29 d. apklausos metu K. K. nurodė, jog gerklę nukentėjusiajam perpjovė po to, kai šis, sužinojęs, kad nuteistasis negalės atsiskaityti už jam atvežtą alkoholį, pradėjo jam grasinti ir ranka kažką trauktis iš po striukės. Šios apklausos metu K. K. pažymėjo, kad pats A. V. savo vairuotu automobiliu nuvažiavo nuo kelio, po ko, K. K. iš automobilio pabėgo (b. t. 3, b. l. 30-32). 2016 m. gegužės 12 d. apklausos metu nuteistasis savo parodymus iš dalies pakeitė, nurodydamas, kad jis tik prirėmė peilį A. V. prie gerklės, norėdamas jį pagąsdinti, tačiau šis atsisuko į nuteistąjį ir tuo metu iš kaklo jam pradėjo bėgti kraujas, o nuteistasis suprato, kad sužalojo nukentėjusįjį. Šios apklausos metu K. K. pripažino, kad po nukentėjusiojo sužalojimo, jis vis tik persėdo į vairuotojo vietą, nurodydamas, kad tokiu būdu jis norėjo padėti nukentėjusiajam – nuvežti jį į ambulatoriją (b. t. 3, b. l. 33-36). Iš esmės analogiškas aplinkybes jis išdėstė ir 2016 m. gegužės 17 d. akistatos su A. V. metu, papildomai paaiškindamas, kad nukentėjusįjį sužalojo, nes tuo metu buvo išgėręs, tačiau perpjauti jam gerklės nenorėjo, siekė jį tik pagąsdinti (b. t. 1, b. l 109-112). Esant tokiems prieštaringiems nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nesant jokių objektyvių šiuos jo parodymus patvirtinančių duomenų, tikėti jais pagrindo nėra. Juo labiau, jog šių parodymų, apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nuteistasis iš esmės atsisakė, nurodydamas, kad ikiteisminio tyrimo metu jis melavo. Atsižvelgiant į išdėstytų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, jų kontekste analizuojant nuteistojo apeliacinio skundo argumentus bei sprendžiant jo kaltės klausimą jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme, įvertintinas ir nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančių nuteistojo laiškų savo artimiesiems turinys. Laiškuose K. K. savo motinos D. M. prašo išsiaiškinti su nukentėjusiuoju, kiek jis nori pinigų už parodymų pakeitimą; prašo motinos kol nebaigta byla parūpinti jam mobilaus ryšio telefoną, išdėsto planą, kaip ši galėtų jį palikti teismo tualete, nurodo, kad turi idėją, kaip nuo bylos „ribint“ (galimai išsisukti nuo atsakomybės), kokius parodymus yra suplanavęs duoti, t. y. – taksistas pats susižalojęs atvažiavo ir jis nieko nežalojo (būtent tokią versiją nuteistasis pateikė apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu), prašo surasti peilį, kad būtų galima pateikti tyrėjai ir paneigti, jog jis turėjo peilį automobilyje (apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu jis, priešingai nei ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad peilio su savimi, sėsdamas į A. V. automobilį, neturėjo – paliko jį namo verandoje) ir pan. (b. t. 3, b. l. 105-155). Esant tokiam nuteistojo laiškų kontekstui, sutikti su jo teiginiais, jog tokiu būdu jis pranešinėjo savo artimiesiems jam skirtos kardomosios priemonės – suėmimo priežastis, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Juo labiau, kad kardomoji priemonė – suėmimas, jam buvo paskirta dar 2016 m. balandžio 29 d. (vėliau ji buvo tik pratęsinėjama, suėmimo pagrindams nesikeičiant) (b. t. 3, b. l. 51-53), tačiau aptartos aplinkybės jo laiškuose kartojosi net 2016 m. liepos mėnesį. Sprendžiant K. K. kaltės klausimą, tuo pačiu ir atmetant jo apeliacinio skundo prašymus, ne mažiau svarbios ir jo sulaikymo aplinkybės. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad analizuojamu atveju policijos pareigūnų (po paieškos net su kinologų pagalba) nuteistasis buvo aptiktas sodyboje (duomenys neskelbtini), kurioje, šeimininko leidimu, gyveno Ž. R. , jos dukra M. B. ir Ž. R.. Nuteistasis buvo rastas pasislėpęs sofoje-lovoje, ant kurios tuo metu gulėjo nepilnametė M. B.. Peržiūrėjus byloje esantį K. K. sulaikymo vaizdo įrašą matyti, jog paklaustas, kodėl jis slepėsi, jis nurodo, kad nesislepia, tiesiog ten miega, nes trūksta lovų, tačiau paneigiant šiuos nuteistojo teiginius, atkreiptinas dėmesys į liudytoja nagrinėjamoje baudžiamojoje apklaustos Ž. R. parodymus. Jos teigimu, policijos pareigūnai į R. Ū. sodybą, kurioje įvykio vakarą buvo ji su dukra, buvo atvykę du kartus. Pirmąjį kartą nuteistojo nerado, nes tuo metu jis buvo pasislėpęs po lova. Pareigūnams išvažiavus, K. K. išlindo iš po lovos, tačiau policijos pareigūnams į sodybą užsukus antrąjį kartą, nuteistasis vėl pasislėpė po lova. Papildomai liudytoja paaiškino, kad neklausė nuteistojo, kodėl jis slėpėsi po lova, tačiau suprato, kad kažką padarė. Tokiu būdu, abejoti tuo, jog K. K. sofoje – lovoje slėpėsi, bet ne miegojo, kaip kad jis pats teigė, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Juo labiau, jog teisiamojo posėdžio metu liudytoju apklaustas S. G. patvirtino, kad tuo metu, kai K. K. pamatė atvažiavusius policijos pareigūnus, jis paprašė jį paslėpti ir nubėgo į kambarį.Įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą darytina pagrįsta išvada, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, padarytas išvadas dėl K. K. kaltės grindė byloje esančiais įrodymais. Tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo K. K. lūkesčių, nėra skundžiamo nuosprendžio neišsamumą, prieštaringumą ar nepagrįstumą patvirtinančios aplinkybės. Esant šiems duomenims, sutikti su K. K. apeliacinio skundo motyvais ir jų pagrindu naikinti/keisti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nėra jokio objektyvaus pagrindo.Priešingos išvados aukštesniajam teismui neleidžia daryti ir nuteistojo (kaip įtariamojo) nustatymo ir paieškos aplinkybės. Kaip nustatyta liudytoju teisiamojo posėdžio metu apklausto A. M. parodymais, jis yra (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) apylinkių inspektorius. 2016 m. balandžio 28 d. jis su kolege pirmasis atvyko į įvykio vietą. Iš nukentėjusiojo paaiškinimų, ankstesnių pranešimų, susijusių su K. K., buvo nuspręsta, kad tai vienintelis asmuo, kuris galėtų kažką panašaus sugalvoti. Atitiko asmens apibūdinimas, amžius ir ankstesni jo veiksmai. Be to, nukentėjusiojo nurodytu adresu yra tik trys namai (nukentėjusysis nurodė konkretų kaimą ir namą, į kurį atvažiavo), iš kurių tik du gyvenami – viename gyvena sena močiutė, kitame – D. M. su sugyventiniu. Papildomai liudytojas paaiškino, kad kaip apylinkės inspektorius jis gaudavo pranešimus iš įkalinimo vietos dėl lygtinio paleidimo ir būtent praeitą rudenį gavo pranešimą apie K. K. paleidimą, todėl žinojo, kad K. K. yra grįžęs iš įkalinimo įstaigos. Esant šiems duomenims, akivaizdu, kad, priešingai nei apeliaciniu skundu teigia nuteistasis, ne A. V. nurodė konkretų asmenį, t. y. K. K., jo atžvilgiu padarius nusikalstamą veiką. Tai buvo nustatyta aptartais A. M. parodymais, kuriais jis pasidalino ir su į įvykio vietą atvykusiais policijos pareigūnais, vykdžiusiais nuteistojo paiešką. Jokios reikšmės nuteistojo neteisėtų veiksmų kvalifikavimui neturi ir K. K. apeliacinio skundo teiginiai dėl automobilio Mercedes Benz pardavimo bylos nagrinėjimo metu. Kaip nustatyta nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, 2016 m. balandžio 28 d. buvo apžiūrėta įvykio vieta, esanti (duomenys neskelbtini), 14-tame km, sudarytas planas-schema, rastas nuo kelio nuvažiavęs automobilis „Mercedes Benz C220“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) Automobilio apžiūros metu paimta: grunto pavyzdys, nuo automobilio priekinių durelių kairės ir dešinės pusių vidinių rankenėlių, vairo rato ir pavarų svirties, paimtos keturios nuoplovos su galimai biologiniais pėdsakais. Nuo priekinių sėdynių ir iš salono buvo paimti kvapų pėdsakai, iššovusios oro pagalvės, vairuotojo saugos diržas su sagtimi. Nuo priekinių sėdynių dar paimtos mikrodalelės. Nuo dešinės pusės galinių durelių paimti ratų kraujo pėdsakų pavyzdžiai (b. t. 1, b. l. 16-34). 2016 m. liepos 13 d. šis automobilis buvo apžiūrėtas pakartotinai, paimti medžiagos pavyzdžiai nuo vairuotojo ir keleivio sėdynių (b. t. 1, b. l. 77-80). Iš automobilio paimtų pavyzdžių pagrindu nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje buvo pateiktas Lietuvos teismo ekspertizės centro 2016 m. liepos 28 d. ekspertizės aktas Nr. 11-1261 (16), kurio duomenimis neginčytinai nustatytas K. K. buvimo automobilyje ir jo vairavimo faktas (b. t. 1, b. l. 67-73). Manyti, jog atlikus visus tinkamam baudžiamosios bylos išnagrinėjimui reikšmingus procesinius veiksmus, kiek jie susiję su minimu automobiliu, jo pardavimas sutrukdė teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimui, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Juo labiau, jog jokie apribojimai disponuoti šiuo automobiliu nebuvo taikomi. Aukščiau aptartų duomenų kontekste nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, jog nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nepagrįstai liudytojais nebuvo apklausti jo kaimynai, vėlgi atmestini kaip nepagrįsti, kartu pažymint, kad bylos nagrinėjimo metu, t. y. tiek atliekant ikiteisminį tyrimą, tiek nagrinėjant bylą teisme, turi būti nustatinėjamos tik tos aplinkybės, kurios reikšmingos procesinio sprendimo priėmimui. Tyrimo metu atliekamas duomenų rinkimas nėra savitikslis, nes duomenų turi būti surinkta tiek, kad būtų išsiaiškintos byloje įrodinėtinos aplinkybės ir priimtas pagrįstas sprendimas dėl tolesnės tyrimo eigos. Tokiu atveju, kai tyrimo metu visos reikšmingos bylos aplinkybės nustatytos, nebūtina atlikinėti papildomų veiksmų vien tam, kad būtų gauta kuo daugiau ankstesnius rezultatus patvirtinančių duomenų, jei nėra pagrindo manyti, kad bus gauti kokybiškai nauji duomenys. Aptariamu atveju, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, jų pagrįstumą bei objektyvumą, spręstina, kad buvo atlikti visi esminiai tyrimo veiksmai, kurių rezultate gautų duomenų pakako pagrįstai konstatuoti K. K. kaltę jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme. Tokių papildomų veiksmų atlikimas, kaip nuteistojo kaimynų apklausa, neabejotinai būtų perteklinė, neatitiktų bendrųjų baudžiamojo proceso proporcingumo, ekonomiškumo ir koncentruotumo principų. Juo labiau, kad ir pats K. K. nenurodė jokių aplinkybių, kurias galėtų nurodyti jo kaimynai, galinčių iš esmės pakeisti skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio rezultatus. Analogiškais motyvais atmestinas ir nuteistojo prašymas nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje atnaujinti ikiteisminį tyrimą (reikėtų suprasti bylą perduoti prokurorui). Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, gauta 2017 m. balandžio 19 d. Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma Nr. NTP-7-4808 dėl 138,96 eurų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų (b. l. 23, t. 6). (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą. Šios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad išlaidos už nuteistajam K. K. suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš jo nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo K. K. apeliacinį skundą atmesti.

Išlaidų už antrinę teisinę pagalbą, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, iš nuteistojo K. K. nepriteisti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.