- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-11-17
- Bylos Nr.
- 1A-243-245/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-49236-2019-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aurelijus Rauckis, Kęstutis Dargužis, Gytis Večerskas
- Kaltinamasis
- V. A.
- Nukentėjusysis
- R. M., J. V.
- Civilinis ieškovas
- R. M., J. V., Kauno teritorinės ligonių kasos
- Advokatai
- Erikas Rugienius, Vaidas Paltanavičius
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aurelijaus Rauckio ir Gyčio Večersko,
sekretoriaujant Audronei Tulauskienei, Dianai Vorvul-Krištapaitienei, Laimai Grėbliūnienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorės Astos Antanaitienės bei nukentėjusiųjų R. M., J. V. ir jų atstovo advokato Vaido Paltanavičiaus apeliacinius skundus dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų (toliau – Marijampolės apylinkės teismas) 2021 m. sausio 14 d. nuosprendžio, kuriuo V. A. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį išteisinta, kadangi nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių( BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Civilinių ieškovų R. M., J. V., Kauno teritorinės ligonių kasos pareikšti ieškiniai palikti nenagrinėtais.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. V. A. (toliau – V. A.) buvo kaltinama tuo, kad vairuodama automobilį pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl ko įvykio eismo įvykis, kurio metu nukentėjusiam asmeniui buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, tai yra: 2019 m. lapkričio 18 d., apie 19.16 val., važiuodama kelyje (duomenys neskelbtini) 4,52 km., neatsargiai vairuodama automobilį „BMW“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9 p., 112 p., reikalavimus – vairuodama automobilį greitėjimo juosta, skirta įvažiuoti į kelią, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių ir įsiliedama į transporto priemonių srautą nedavė kelio keliu važiuojančiam automobiliui „Opel Zafira“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sužalotas automobilio „Opel Zafira“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas R. M. (toliau – R. M.), kuriam klinikiniais duomenimis konstatuota krūtinės ląstos sumušimas, dėl ko nukentėjusysis jautė fizinį skausmą bei keleivė J. V. (toliau – J. V.), kuriai klinikiniais duomenimis konstatuota kairės pusės V, VI šonkaulių lūžimai, o taip pat kraujosruvos krūtinės, pilvo, dešinio klubakaulio sparno ir abiejų blauzdų srityse, kas sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Žemesnės instancijos teismas
2. Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorė Asta Antanaitienė prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2021 m. sausio 14 d. nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį – pripažinti V. A. kalta pagal BK 281 straipsnio 1 dalį ir paskirti jai 100 MGL (5000 Eur) dydžio baudą. Išspręsti pareikštus civilinius ieškinius – Kauno teritorinės ligonių kasos pareikštą civilinį ieškinį dėl 158,36 Eur turtinės žalos atlyginimo tenkinti visiškai. Nukentėjusiųjų civilinius ieškinius tenkinti visiškai arba iš dalies, įvertinus jų patirtos turtinės ir neturtinės žalos dydį. Pripažinti proceso išlaidomis J. V. ir R. M. patirtas išlaidas už advokato teisines paslaugas, t. y. dėl jų atstovo gynėjo dalyvavimo procese ir jas išieškoti iš V. A..
2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, netinkamai įvertino byloje surinktus ir bylos teisminio nagrinėjimo metu patikrintus įrodymus, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl padarė neteisingas ir faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, priėmė išteisinamąjį nuosprendį V. A. atžvilgiu, iš esmės grįsdamas jį kaltinamosios parodymais, kurių nepatvirtina kiti objektyvūs bylos faktiniai duomenys.
Šalies argumentai
2.2. Skunde prokurorė nurodo, kad šioje byloje nagrinėjama situacija, kai abu eismo dalyviai pažeidė Kelių eismo taisykles (toliau – KET). Kaltinamoji pažeidė KET 9, 112 punktų reikalavimus – vairuodama automobilį greitėjimo juosta, skirta įvažiuoti į kelią, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių ir įsiliedama į transporto priemonių srautą nedavė kelio keliu važiuojančiam automobiliui „Opel Zafira“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sužalotas automobilio „Opel Zafira“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas R. M., kuriam klinikiniais duomenimis konstatuotas krūtinės ląstos sumušimas, dėl ko nukentėjusysis jautė fizinį skausmą bei keleivė J. V., kuriai klinikiniais duomenimis konstatuota kairės pusės V, VI šonkaulių lūžimai, o taip pat kraujosruvos krūtinės, pilvo, dešinio klubakaulio sparno ir abiejų blauzdų srityse, kas sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Nukentėjusysis viršijo leistiną greitį, todėl neturėjo techninės galimybės sustabdyti savo transporto priemonės ir išvengti eismo įvykio kilimo, tačiau jis nepadarė veikos, numatytos BK 281 straipsnio 1 dalyje.
Žemesnės instancijos teismas
2.3. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino nukentėjusiojo parodymus. Prokurorės teigimu, negalima nukentėjusiojo parodymų dėl eismo įvykio vertinti kaip nepatikimų, neinformatyvių ir nenuoseklių, neatitinkančių objektyvių bylos duomenų, kadangi R. M. parodymai nekito nuo ikiteisminio tyrimo pradžios, analogiškus paaiškinimus nukentėjusysis pateikė ikiteisminio tyrimo metu, teisminio bylos nagrinėjimo metu, o šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtino nukentėjusiosios J. V. parodymai, kiti bylos duomenys. Priešingai nei konstatuota teismo, pasak prokurorės, darytina pagrįsta išvada, kad šių aplinkybių neigti ir duoti sau nenaudingus parodymus nukentėjusiajam nebuvo jokio pagrindo, nes jo padarytas KET pažeidimas, nors ir turėjęs įtakos eismo įvykiui kilti, vertinamas ne kaip pažeidimas tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su kilusiais padariniais.
2.4. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą pažymėdamas, jog nukentėjęs nurodė, kad apskritai nematė kliūties savo kelyje ir tai, jog ji buvo, suprato tik po eismo įvykio, taigi net ir vadovaujantis nukentėjusiojo parodymais nėra galimybės nustatyti momento, kada ir kokiu būdu, tai yra ar įsiliedamas į eismo srautą išvažiavimo iš greitėjimo juostos metu, kaltinamosios vairuotas automobilis sudarė jam kliūtį, kadangi vertinant šiuos nukentėjusiojo parodymus galima daryti pagrįstą išvadą, jog kaltinamoji V. A. iš greitėjimo juostos į eismo juostą įvažiavo staiga, sudarydama kliūtį nuo M. artėjančiam automobiliui „Opel Zafira“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Juolab, kad šiuos parodymus patvirtino ir nukentėjusioji J. V., kuri parodė, kad nors ir „naršė“ telefone, tačiau retkarčiais pakeldavo galvą, matė, kad kelias priekyje buvo tuščias. Prokurorės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tuo nesivadovavo, padarydamas klaidingą išvadą, jog vertinant nukentėjusios J. V. parodymus nustatyta, kad ji važiuodama kaip keleivė, prieš pat įvykį naudojosi mobiliu įrenginiu, todėl akivaizdu, kad nekoncentravo dėmesio į eismą, todėl nėra pagrindo jos parodymais remtis nustatant kliūties atsiradimo momentą.
2.5. Prokurorės teigimu, nors nukentėjusysis viršydamas leistiną greitį padarė KET, tačiau vis dėlto jo veiksmai nebūtų sukėlę eismo įvykio, jei kaltinamoji vairuodama savo transporto priemonę staiga iš greitėjimo juostos, skirtos įvažiuoti į kelią, ir įsiliedama į transporto srautą, būtų davusi kelia juo važiuojančiai transporto priemonei. Nors specialisto išvadoje konstatuota, kad automobilio „Opel Zafira“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo veiksmai – važiavo apie 114 km/h greičiu, tuo viršydamas leistiną maksimalų 90 km/h greitį, dėl ko atsiradus jo automobilio eismo juostoje kliūčiai – automobiliui „BMW325“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) – neteko techninės galimybės išvengti susidūrimo – buvo nepriimtini ir techniniu požiūriu buvo priežastiniame ryšyje su šio eismo įvykio kilimu, tačiau nukentėjusysis turėjo pakankamą pagrindą tikėtis, kad kiti eismo dalyviai nepažeis KET ir nesukels pavojaus eismo saugumui, o šią taisyklę teismas taikė tik spręsdamas klausimą dėl kaltinamosios veiksmų ir ją išteisindamas. Prokurorė nurodo, kad šioje konkrečioje situacijoje nukentėjusysis neturėjo jokios galimybės išvengti eismo įvykio kilimo, net ir apvažiuodamas kaltinamosios vairuojamą transporto priemonę iš kairės (KET 137 p).
2.6. Skunde nurodoma, kad priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, V. A. parodymai nėra objektyvūs ir neatitinka bylos aplinkybių, juos paneigia nukentėjusiųjų parodymai, jie nėra patvirtinti specialisto išvada. Pasak prokurorės, V. A., siekdama išvengti jai gresiančios atsakomybės pagal BK 281 straipsnio 1 d., davė tikrovės neatitinkančius, prieštaraujančius byloje nustatytoms aplinkybėms, parodymus.
2.7. Skunde teigiama, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, apylinkės teismas padarė niekuo nepagrįstas ir bylos medžiagai, netgi kaltinamosios parodymams prieštaraujančias išvadas, pažymėdamas, kad specialistas aprašomojoje savo išvados dalyje nurodo, jog pagal pateiktus duomenis nustatyti, kokiu atstumu esant automobiliui „Opel Zafira“ nuo susidūrimo vietos, automobilis „BMW“, vairuotojai iš greitėjimo juostos įvažiavus į kelio (duomenys neskelbtini) važiuojamosios dalies, skirtos važiuoti link V., eismo juostą, kad apsisukti ties Viaduko gatve, sudarė kliūtį automobilio „Opel Zafira“ vairuotojui, negalima. Prokurorė nurodo, kad specialistas negali nustatyti, ar įvažiavimo iš greitėjimo juostos momentu apskritai buvo artėjantis nukentėjusiojo vairuotas automobilis ir tokiu būdu tuo momentu sudaroma kliūtis.
2.8. Prokurorė nurodo, kad nemažai techninio pobūdžio klausimų, reikšmingų teisiniam priežastinio ryšio nustatymui, išsprendžiama atliekant eismo įvykio ekspertizes, kurių išvadas privalo įvertinti teismas, vadovaudamasis tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir vertindamas kitus įrodymus. Todėl, apeliantės teigimu, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas turėjo vertinti visą specialisto išvadą, susiedamas ją ne tik su dalimi V. A. parodymų.
2.9. Skunde nurodoma, kad byloje esantys įrodymai pilnai ištirti ir aprašyti pirmos instancijos teisme (nuosprendyje), todėl įrodymų tyrimas, sprendžiant išteisintosios kaltės klausimą pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, apeliacinės instancijos teisme nėra reikalingas.
3. Nukentėjusieji R. M. ir J. V. bei jų atstovas advokatas Vaidas Paltanavičius prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2021 m. sausio 14 d. nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį – pripažinti V. A. kalta, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje bei tenkinti nukentėjusiųjų civilinius ieškinius bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
3.1. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kuria teismas sprendė, jog nukentėjusiojo parodymai nepatikimi, prieštarauja objektyviems bylos duomenims. Nukentėjusysis R. M. viso proceso metu teigė, kad jis iki susidūrimo transporto priemonės nestabdė bei, kad pėdsakai, fiksuoti įvykio vietoje, nėra palikti jo transporto priemonės. Skunde teigiama, kad šią nukentėjusiojo parodymų dalį objektyviai patvirtina ir ikiteisminio tyrimo duomenys – kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolas, kuriame vyresnysis tyrėjas J. A. nurodo, kad įvykio vietoje fiksuotos stabdymo žymės. Protokolo grafa – „stabdymo žymės“. Šioje grafoje yra nurodyti stabdymo žymių ilgiai, tačiau ir duomenys, kad „Tarp slydimo žymių yra 1,8 m.“. Specialistas V. Š., specialisto išvadoje Nr. 11-918 (20) modeliuodamas susidūrimą yra nurodęs transporto priemonės „Opel Zafira“ duomenis, naudotus modeliuojant eismo įvykį programoje. Šiuo atveju nurodytas tarpvėžis yra 1,47 m. Iš esmės tai bendrieji techniniai duomenys, tačiau ir pastarieji turi ženklią, net 33 cm paklaidą, tai yra siauresni nei fiksuoti įvykio vietoje. Skunde nurodoma, kad nukentėjusysis R. M. asmeniškai išmatavo eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės „Opel Zafira“ valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) tarpvėžį ir individualus eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės tarpvėžis yra tik 1,32 m., t. y. praktiškai puse metro mažesnis nei fiksuotas įvykio vietoje. Šie duomenys patvirtina, kad stabdymo žymės fiksuotos įvykio vietoje nėra susiję su nukentėjusiojo įvykio metu vairuota transporto priemone, tad teismo išvada nėra teisinga.
3.2. Skunde teigiama, kad nukentėjusiojo parodymai, duoti ikiteisminio bylos nagrinėjimo metu, yra ne tik pakankamai nuoseklūs, tačiau ir išsamūs. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas net ir nukentėjusiojo parodymus įvertinęs kritiškai, visiškai nepasisakė dėl specialisto išvadoje pateiktų išvadų. Pasak nukentėjusiųjų atstovo, specialisto išvada patvirtina V. A. kaltinamajame akte inkriminuotus KET 9 punkto ir 112 punkto pažeidimus, kurie yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiomis pasekmėmis.
3.3. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, subjektyviai konstatavęs, jog nukentėjusiojo parodymai nepatikimi, nesiėmė priemonių nustatyti objektyvią tiesą byloje. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, prioritetą suteikdamas proceso greitumui ir ekonomiškumui, padarė esminių baudžiamojo proceso pažeidimų įrodymų vertinime ir objektyvios tiesios nustatyme, dėl ko priėmė neteisingą sprendimą.
4. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė, nukentėjusysis R. M. bei nukentėjusiųjų atstovas apeliacinius skundus palaikė pilna apimtimi ir prašė juos tenkinti. V. A. ir jos gynėjas advokatas Erikas Rugienius prašė apeliacinius skundus atmesti ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti nepakeistą.
Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorės Astos Antanaitienės bei nukentėjusiųjų R. M., J. V. ir jų atstovo advokato Vaido Paltanavičiaus apeliaciniai skundai atmetami
5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nuteistosios gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad kaltinimas nagrinėjamu atveju nepasitvirtino ir yra neįrodytas, o pirmosios instancijos teismas, vertindamas liudytojų parodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas. Apygardos teismas, neišeidamas už apeliacinio skundo ribų, patikrina skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Minėto straipsnio 5 dalis nustato, kad teisėjai įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Iš to išplaukia, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu bei nuspręsti ar jai grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Vertinant įrodymus privalu įvertinti kiekvieną iš jų atskirai bei jų visumą. Aukščiau aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visu įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. O teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia.
6. Tiek prokurorės, tiek nukentėjusiųjų ir jų atstovo apeliaciniuose skunduose teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus ir bylos teisminio nagrinėjimo metu patikrintus įrodymus, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinių skundų ribų, patikrina, ar priimant skundžiamą nuosprendį, apylinkės teismas byloje surinktus įrodymus vertino nepažeisdamas BPK įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių. Pažymėtina, kad tiek prokurorė, tiek nukentėjusieji bei jų gynėjas ginčija iš esmės tas pačias aplinkybes, todėl apygardos teismas į apeliacinių skundų argumentus atsakys bendrai.
7. Prokurorė savo skunde teigia, kad V. A. pažeidė KET 9, 112 punktų reikalavimus – vairuodama automobilį greitėjimo juosta, skirta įvažiuoti į kelią, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių ir įsiliedama į transporto priemonių srautą nedavė kelio keliu važiuojančiam automobiliui „Opel Zafira“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sužalotas automobilio „Opel Zafira“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas R. M.. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad V. A. aiškinimas, jog ji prieš atlikdama apsisukimo manevrą, jau kuris laikas buvo įvažiavusi į kelią iš greitėjimo juostos ir sustojusi stovėjo, norėdama praleisti iš priekio važiuojančias transporto priemones, yra nepaneigtas. Su tokia apylinkės teismo išvada sutinka ir skundus nagrinėjanti teisėjų kolegija. Kaip matyti iš 2019 m. lapkričio 18 d. liudytojo apklausos protokolo (t. 1, b. l. 125 – 126), V. A. nurodė, kad 2019 m. lapkričio 18 d. apie 19.15 val. ji važiavo iš P. kaimo į M.. Išteisintoji parodė, kad kadangi ties viaduku sukti į kairę pusę link M. yra draudžiama, todėl ji pasuko į dešinę pusę, į greitėjimo juostą ir įsuko į pagrindinį kelią. Ji nurodė, kad pavažiavo link V. pusės apie 100 m., kur buvo galima apsisukti ir įjungė posūkio signalą bei sustojo praleisti iš priekio atvažiuojančią sunkiasvorę transporto priemonę. Jai sustojus, moteris pajuto stiprų smūgį, dėl ko jos automobilis buvo nublokštas į dešinę pusę prie griovio. Pats nukentėjusysis R. M. 2019 m. lapkričio 18 d. liudytojo apklausos metu (t. 1, b. l. 81 – 82) nurodė, kad 2019 m. lapkričio 18 d. 19.10 val. važiavo iš M. į V.. Pravažiavus viaduką, esantį už M., iš priekio važiavo daug automobilių ir į jį švietė šviesos. Bevažiuojant R. M. staiga pajuto smūgį, išsiskleidė oro pagalvės. Išlipęs iš automobilio pastebėjo, kad galimai atsitrenkė į kitą automobilį, kuris po smūgio buvo atsidūręs dešinėje pusėje prie griovio. Jis nurodė, kad išlipęs iš savo automobilio nuėjo prie kito automobilio ir pamatė, kad už vairo sėdi moteris. R. M. nurodė, kad kai atvyko policijos pareigūnai, jis girdėjo, jog moteris sakė, kad ji norėjo apsisukti į kairę ir jis (R. M.) jos nepastebėjo. R. M. teigimu, matomumas buvo mažesnis, kadangi dešinėje kelio pusėje stovėjo tralas su įjungtomis raudonomis šviesomis, o iš priekio važiavo daug automobilių, kurių šviesos taip pat švietė į jį. R. M. apklausos metu nurodė, kad jo manymu, dėl įvykio kalta kito automobilio vairuotoja, kadangi ji išsuko iš greitėjimo juostos ir iš karto apsisukinėjo. Liudytojo papildomos apklausos metu (t. 2, b. l. 123 – 124) R. M. nurodė, kad 2019 m. lapkričio 18 d., važiuodamas nuo M. į V. pusę, užvažiavęs ant viaduko matė, kad kelias buvo tuščias, po dešine puse autobusų stotelėje stovėjo tralas, greitėjimo juostoje buvo transporto priemonė, kurią, kaip spėjo R. M., nukėlinėjo nuo tralo. R. M. važiuojant toliau ir privažiavus tralą, jis pajuto smūgį, iš kur atsirado automobilis, jis nesuprato. Pasak R. M., kito automobilio vairuotoja policijos pareigūnams paaiškino, kad ji, važiuodama greitėjimo juosta ir jai baigiantis, neturėjo kur dėtis, nes iš vienos pusės stovėjo tralas, o keliu atvažiavo jis (R. M.), todėl ji priėmė sprendimą nestabdyti, o įvažiuoti į kelią. R. M. nurodė, kad auto įvykis įvyko jam net nestabdant. Nukentėjusysis teigė, kad matomumas tuo metu buvo geras, nes lauke nelijo. Įvertinus šiuos nukentėjusiojo parodymus akivaizdu, kad jie tarpusavyje prieštarauja vieni kitiems, o vėliau jo sukurta versija buvo siekiama visą atsakomybę dėl įvykusio eismo įvykio perkelti V. A.. Pirmosios apklausos metu R. M. teigė, kad buvo blogas matomumas, kadangi į jį švietė automobilių šviesos, tačiau antrosios apklausos metu nukentėjusysis jau teigė, kad matomumas buvo geras ir jis aplink nematė jokių automobilių, taip siekdamas sudaryti įspūdį, kad V. A. priešais jį su automobiliu iššoko staiga, sudarydama jam kliūtį. Jis taip pat skirtingai nurodė aplinkybes, kurias, pasak jo, policijos pareigūnams nurodė V. A.. Pirmosios apklausos metu R. M. nurodė, kad V. A. policijos pareigūnams paaiškino, jog norėjo apsisukti į kairę ir R. M. jos nepastebėjo. Šias aplinkybes nurodė ir V. A. 2019 m. lapkričio 18 d. apklausos metu ir ši jos pozicija nesikeitė. Tačiau antrosios apklausos metu R. M. jau pateikė versiją apie tai, kad esą policijos pareigūnams V. A. teigė, jog neturėdama kur dėtis ji nusprendė staiga įvažiuoti į kelią, nepraleisdama R. M.. Pažymėtina ir tai, kad byloje esančioje 2020 m. birželio 4 d. Specialisto išvadoje Nr. 11-918(20) nurodyta, jog tikėtina, kad prieš eismo įvykį V. A. vairuojamas automobilis buvo sustojęs. Nors minėtoje išvadoje nurodyta, kad sustodama V. A. sudarė kliūtį nuo M. artėjusio automobilio „Opel Zafira“ vairuotojui ir tokie jos veiksmai buvo nepriimtini ir techniniu požiūriu sąlygojo šio eismo įvykio kilimą, tačiau atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad specialistas taip pat nurodė, jog R. M. veiksmai – važiavo apie 114 km/h greičiu, taip viršydamas leistiną maksimalų 90 km/h greitį, dėl ko atsiradus jo automobilio eismo juostoje kliūčiai – automobiliui „BMW 325“ – jis neteko techninės galimybės išvengti susidūrimo. Tokie R. M. veiksmai taip pat įvardinti kaip nepriimtini ir techniniu požiūriu buvę priežastiniame ryšyje su šio eismo įvykio kilimu. Įvertinus šiuos anksčiau aptartus įrodymus, darytina išvada, kad nors V. A., norėdama apsisukti ir sustodama, sudarė kliūtį R. M., tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kad ji tai padarė staiga iš greitėjimo juostos įvažiuodama į važiuojamąją kelio dalį ir įsiliedama į transporto priemonių srautą, taip neduodama kelio R. M. vairuojamam automobiliui. Specialisto išvadoje nustatyta, kad R. M. viršijo leistiną 90 km/h greitį, todėl akivaizdu, kad jei jis būtų važiavęs leistinu greičiu, net ir atsiradus kliūčiai važiuojamojoje kelio dalyje, būtų buvusi galimybė išvengti susidūrimo, kadangi R. M. vairuojamo automobilio sustabdymo atstumas nuo 129,5 m būtų sumažėjęs iki maždaug 91 m, o kaip nurodyta specialisto išvadoje, tikėtina, kad R. M. staigiai užstabdė tuomet, kai iki susidūrimo su V. A. vairuojamu automobiliu buvo likę 93 m. Pažymėtina ir tai, kad pati prokurorė savo apeliaciniame skunde nurodo, kad R. M. viršijo leistiną greitį, todėl nėra jokio pagrindo remtis nukentėjusiojo parodymais, kad jis važiavo leistinu greičiu ir prieš susiduriant automobiliams net nestabdė.
8. Tiek prokurorės, tiek nukentėjusiųjų bei jų atstovo apeliaciniuose skunduose nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada dėl R. M. parodymų nepatikimumo, tačiau kaip jau aptarta šios nutarties 7 punkte, akivaizdu tai, kad R. M. pozicija keitėsi dar ikiteisminio tyrimo metu. Nukentėjusysis apklausų metu nurodė skirtingas aplinkybes dėl matomumo eismo įvykio metu, taip pat dėl V. A. parodymų policijos pareigūnams. Nukentėjusysis visos proceso metu teigė, kad automobilio jis nestabdė, o įvykio vietoje esančios stabdymo žymės yra ne jo, tačiau tokie R. M. parodymai paneigti byloje surinktų įrodymų. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme liudytojais buvo apklausti Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato reagavimo skyriaus vyresnysis tyrėjas J. A. bei Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus Kelių patrulių 1-ojo būrio vyriausiasis patrulis A. L.. Abu liudytojai paaiškino aplinkybes dėl stabdymo žymių bei atstumo tarp stabdymo žymių išmatavimo. Klausimas dėl minėtų aplinkybių buvo keliamas nukentėjusiųjų ir jų atstovo apeliaciniuose skunduose, kadangi kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokole J. A. buvo nurodęs, kad įvykio vietoje fiksuotos stabdymo žymės, tarp kurių yra 1,80 m atstumas, o specialistas V. Š. specialisto išvadoje Nr. 11-918 (20) (t. 5 – 13) modeliuodamas susidūrimą nurodė, kad automobilio „Opel Zafira“ tarpvėžis yra 1,47 m. Liudytojas J. A. nurodė, kad nepamena, kaip buvo matuotas atstumas tarp stabdymo žymių, nepamena, kas atliko matavimą, tačiau protokolą surašė jis. Protokolą rašė ne įvykio vietoje. Liudytojas nurodė, kad nepamena, ar pats dalyvavo matavime. Paaiškino, kad į įvykio vietą atvyksta pareigūnai, kurie nubraižo schemą. Jis ne visada dalyvauja schemos braižyme. Liudytojas nurodė, kad kam priklauso stabdymo pėdsakai, jis nustatė pagal automobilių išsidėstymą ir pagal tai, kad stabdymo žymės nebuvo senos. Jei gerai pamena, stabdymo žymės priklausė automobiliui, kuris važiavo tiesiai. Pasak liudytojo J. A., stabdymo žymės jam nekėlė jokių abejonių, jog būtų taip, kad jos nepriklauso eismo įvykyje dalyvavusiai transporto priemonei. Liudytojas A. L. nurodė, kad jis sudarė eismo įvykio schemą – planą, matavimus atliko jis. Liudytojas nurodė, kad tarp slydimo žymių yra užfiksuotas 1,80 m atstumas. Atstumas matuojamas nuo vieno rato vidurio iki kito. Vidurys išmatuojamas vizualiai, milimetrų tikslumu jis nėra matuojamas. Matavimo veiksmai nėra fotografuojami. Liudytojas nurodė negalintis paaiškinti, iš kur susidarė 20 cm paklaida. Šiuos neatitikimus A. L. nurodė galintis paaiškinti tik taip, kad buvo padaryta jo techninė klaida – galėjo suklysti rašydamas. Kalbėdamas apie slydimo žymes liudytojas nurodė, kad įvykio vietoje aiškiai matyti vieta, kurioje susidūrė automobiliai. Automobilio slydimo pėdsakas seka paskui automobilį, jis būna šviežias. Liudytojas paaiškino, kad pareigūnai minėtą pėdsaką stengiasi apsaugoti, atvykus jis labai ryškiai ir aiškiai matėsi. A. L. nurodė, kad jam nekilo jokių abejonių, kuriai transporto priemonei priklausė tos slydimo žymės. Liudytojas paaiškino, kad galėjo suklysti dėl atstumo tarp slydimo žymių, tačiau ne dėl to, būtent kam jos priklauso. Apeliacinės instancijos teisme taip pat buvo apklaustas specialistas V. Š.. Specialistas paaiškino, kad negali suprasti, kodėl buvo nurodyta, kad atstumas tarp stabdymo žymių yra 1,80 m. Jis aprašė, kad tarpvėžio slydimo žymė yra 1,47 m, o 1,80 m duomenų niekur nenaudojo. Vadovavosi automobilio „Opel Zafira“ techniniais duomenimis. Specialistas nurodė, kad yra matyti, jog slydimo žymių pabaigoje pėdsakai staiga keičia kryptį į dešinę, kas parodo, jog tie pėdsakai yra būtent automobilio „Opel Zafira“, kuris po susidūrimo pradėjo krypti į vieną kryptį, t. y. pradėjo suktis pagal laikrodžio rodyklę. Nėra pagrindo teigti, kad minėtos slydimo žymės yra ne „Opel Zafira“ automobilio. Specialistas paaiškino, kad stabdymo žymių ilgio į programą nevedė, o tiesiog pagal minėtas žymes paskaičiavo automobilio „Opel Zafira“ greitį prieš stabdymą. Jis taip pat nurodė, kad vadovavosi slydimo pėdsakų ilgiu, o ne pločiu. V. Š. paaiškino, kad matuojant automobilio tarpvėžį tarp ratų padangų centrų, bus gaunamas toks skaičius, koks yra nurodytas transporto priemonės charakteristikoje. 1,47 m tarpvėžio atstumas buvo paimtas iš duomenų bazės šio automobilio „Opel Zafira“. Specialistas nurodė, kad automobilių greitis yra nustatomas pagal abiejų automobilių susidūrimo vietoje pagreičius. Pėdsakų stabdymo zona buvo pėdsakai, kurie susidarė automobilio atsitrenkimo metu. Skaičiuojant „Opel Zafira“ greitį buvo priimta, kad prieš susidūrimą jis stabdė. V. Š. paaiškino, kad rėmėsi automobilio „Opel Zafira“ slydimo pėdsaku. Specialistas nurodė, kad pagal minėtus duomenis, o būtent, pagal stabdymo žymių išsidėstymą, buvo nustatyta, kad iki susidūrimo automobilis „Opel Zafira“ stabdė 26,4 m, po to slinko į priekį, sukosi pagal laikrodžio rodyklę ir kairiuoju šonu atsistojo ta padėtimi, kurioje jis buvo užfiksuotas eismo įvykio metu. 26,4 m buvo nustatyti pagal modeliavimą. Po eismo įvykio automobilis stovi už stabdymo pėdsakų. Specialistas konstatavo, kad savo išvados nekeičia, kadangi išvadai parengti pateiktos nuotraukos buvo aiškios, todėl aišku, kaip automobiliai susidūrė. Nors liudytojai ir nurodė, kad galėjo būti padaryta klaida, nurodant 1,80 m atstumą tarp automobilio „Opel Zafira“ stabdymo žymių, tačiau akivaizdu, kad specialistas, rengdamas išvadą, rėmėsi automobilio „Opel Zafira“ techniniais duomenimis, skaičiavimus atliko pagal atitinkamas formules, dėl ko nustatė, kad stabdymo žymės priklausė būtent minėtam automobiliui. Tai, kad minėtos stabdymo žymės priklausė R. M. vairuotam automobiliui, nurodė ir liudytojas A. L.. Byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima teigti, kad liudytojai ar specialistas siekė pateikti klaidingą informaciją apie eismo įvykį. Policijos pareigūnams labai dažnai tenka tirti eismo įvykius, todėl akivaizdu, kad jie turi pakankamai patirties ir žinių nustatyti, ar stabdymo žymės priklauso eismo įvykyje dalyvavusiam automobiliui, todėl nėra pagrindo nesiremti jų parodymais. Šie anksčiau aptarti duomenys leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad eismo įvykio vietoje esančios stabdymo žymės priklausė būtent R. M. automobiliui, todėl nukentėjusiųjų ir jų atstovo apeliacinių skundų teiginiai, kad stabdymo žymės fiksuotos įvykio vietoje nėra susijusios su nukentėjusiojo įvykio metu vairuota transporto priemone, atmetami kaip nepagrįsti.
9. Prokurorės skunde nurodoma, kad aplinkybę, jog V. A. iš greitėjimo juostos į eismo juostą įvažiavo staiga, sudarydama kliūtį nuo M. artėjančiam automobiliui „Opel Zafira“, patvirtina ir nukentėjusiosios J. V. parodymai. Prokurorė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo vadovautis nukentėjusiosios parodymais, kadangi važiuodama kartu su R. M. ji nesikoncentravo į eismą. Kaip matyti iš 2019 m. lapkričio 18 d. liudytojo apklausos protokolo (t. 1, b. l. 54 – 56) J. V. nurodė, kad 2019 m. lapkričio 18 d. apie 19.30 val., kartu su savo sugyventiniu R. M. ji važiavo iš M. į V.. Vairavo R. M.. Moteris nurodė, kad sėdėdama keleivio priekinėje sėdynėje į kelią nežiūrėjo, buvo momentas, kad turėjo rankose mobiliojo ryšio telefoną, t. y. kelio nurodė nesekusi. J. V. nurodė, kad negalėjo pasakyti kokiu greičiu važiavo R. M., teigė, kad jis visada laikosi KET, todėl jos manymu, negalėjo važiuoti greitai. Staiga pažiūrėjus į kelią, ji pamatė automobilio šviesas ir pajuto smūgį. Akivaizdu, kad ir pati liudytoja neneigė, jog buvo nesusikoncentravusi į kelią, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo jos parodymais remtis nustatant kliūties atsiradimo momentą. Teismas atkreipia dėmesį, kad J. V. yra R. M. sugyventinė, todėl tikėdama, kad siekdama nuslėpti aplinkybę, jog eismo įvykis kilo ir dėl R. M. veiksmų (viršijo leistiną 90 km/h greitį) ji davė R. M. palankius parodymus. Pažymėtina, kad ir pats R. M. negalėjo nurodyti momento, kada kelyje atsirado kliūtis, kadangi apklausiamas jis nurodė tik pajutęs smūgį, tačiau jokios transporto priemonės nematė, todėl net ir vadovaujantis nukentėjusiųjų parodymais nėra galimybės nustatyti momento, kada ir kokiu būdu, tai yra ar įsiliedamas į eismo srautą išvažiavimo iš greitėjimo juostos metu, V. A. vairuotas automobilis sudarė R. M. kliūtį, kaip teisingai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas.
10. Įvertinus anksčiau aptartus duomenis, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad V. A. parodymai nėra paneigti, todėl rėmėsi jais nustatydamas faktines aplinkybes ir kaltę. Priešingai nei R. M., V. A. pozicija dėl įvykusio eismo įvykio buvo nuosekli tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme. R. M. antrosios apklausos metu nurodė kitokias eismo įvykio aplinkybes, todėl tikėtina, kad žinodamas, jog ir jo veiksmai turėjo įtakos eismo įvykio kilimui, pakeisdamas parodymus, jis siekė atsakomybę perkelti būtent V. A.. Tiek nukentėjusieji bei jų atstovas, tiek prokurorė nesutinka su specialisto išvada, tačiau nepateikia jokių objektyvių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima abejoti minėtos išvados patikimumu. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo apklausti liudytojai bei specialistas. Minėti asmenys paaiškino teismui aplinkybes dėl apeliaciniuose skunduose keliamų klausimų, todėl apygardos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, išklausęs liudytojus bei specialisto išvadą pateikusį specialistą, taip pat kitus proceso dalyvius, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino tinkamai, nepažeisdamas BPK įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių. V. A. parodymai byloje nėra paneigti jokiais kitais objektyviais įrodymais, priešingai nei nukentėjusio parodymai, kurie ne tik, kad prieštarauja tarpusavyje ir yra nenuoseklūs, tačiau yra paneigti kitų byloje surinktų įrodymų (liudytojų parodymai, specialisto išvada). Remiantis šiomis aplinkybėmis, darytina išvada, kad apeliaciniai skundai yra nepagrįsti, todėl atmestini, o skundžiamas Marijampolės apylinkės teismo 2021 m. sausio 14 d. nuosprendis paliekamas nepakeistas.
11. Prokurorės ir nukentėjusiųjų bei jų atstovo apeliaciniuose skunduose prašoma tenkinti nukentėjusiųjų civilinius ieškinius bei priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau atsižvelgiant į tai, kad apeliaciniai skundai atmetami, prašymas dėl civilinių ieškinių tenkinimo bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorės Astos Antanaitienės bei nukentėjusiųjų R. M., J. V. ir jų atstovo advokato Vaido Paltanavičiaus apeliacinius skundus atmesti.
Prokurorės Astos Antanaitienės ir nukentėjusiųjų R. M., J. V. bei jų atstovo advokato Vaido Paltanavičiaus prašymą dėl civilinių ieškinių tenkinimo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.