- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2009-02-05
- Bylos Nr.
- I-398-602/2009
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Veslava Ruskan, Raimondas Blauzdžius, Liudmila Zaborovska
- Pareiškėjas
- M. S. C.
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 3.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir teisėja pranešėja), Liudmilos Zaborovskos ir Raimondo Blauzdžiaus,
dalyvaujant pareiškėjos M. S. C. atstovei adv. Fainai Kukliansky, atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei Agnei Jokšaitei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. S. C. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
M. S. C. (toliau – ir pareiškėja) 2007-05-16 Lietuvos Respublikos ambasadai Izraelio valstybėje pateikė prašymą ,,Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės”, prašydama spręsti jos Lietuvos Respublikos pilietybės klausimą, nurodydama, kad jos tėvas iki 1940-06-15 buvo Lietuvos pilietis, ir pateikė prašymą pagrindžiančius dokumentus (b.l. 22-48). Nustatyta, kad 2008-07-04 įvyko Komisijos Lietuvos Respublikos pilietybės klausimams nagrinėti posėdis, kurio metu nuspręsta rekomenduoti pareiškėjos pateiktus dokumentus pripažinti nepakankamais turėtai Lietuvos pilietybei iki 1940-06-15 įrodyti (b.l. 49). 2008-09-10 Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) Pilietybės reikalų skyriaus sprendimu Nr. (15/3-8) 8P-1330 ,,Dėl M. S. C. Lietuvos Respublikos pilietybės” nuspręsta nepripažinti M. S. C., gimusios 1963-05-06 Izraelio valstybėje, Tel Avive, Lietuvos Respublikos piliete, kadangi pateiktų dokumentų nepakanka jos tėvo turėtai Lietuvos pilietybei iki 1940-06-15 įrodyti, be to, M. S. C. yra Izraelio Valstybės pilietė (b.l. 50-51).
Pareiškėja 2008-10-14 kreipėsi su skundu į teismą, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento pilietybės reikalų skyriaus 2008-09-10 sprendimą Nr. (15/3-8) 8P-1330 ,,Nepripažinti M. S. C., gimusios 1963-05-06 Izraelio valstybėje, Tel Avive, Lietuvos Respublikos piliete, kadangi pateiktų dokumentų nepakanka jos tėvo turėtai Lietuvos pilietybei iki 1940-06-15 įrodyti, be to, M. S. C. yra Izraelio valstybės pilietė” ir įpareigoti Migracijos departamentą, vadovaujantis Pilietybės įstatymo 1 str. 1 d. 1 p., 22 str. 4 d., 24 str. 4 d. priimti tokį sprendimą: 1. M. S. C., gimusi 1963-05-06 Izraelyje, pateikti dokumentai įrodo, kad ji yra D. S., iki 1940-06-15 turėjusios Lietuvos pilietybę, duktė; 2. M. S. C. nėra Lietuvos Respublikos pilietė, kadangi ji yra Izraelio pilietė; 3. Apie priimtą sprendimą turi būti pranešta M. S. C. (b.l. 4-5, 74-75).
Pareiškėja nurodė, kad gimė 1963-05-06 Izraelyje, Tel Avive, gyvena Izraelio valstybėje ir yra Izraelio valstybės pilietė, 2003-04-15 jai išduotas Izraelio valstybės pasas. Tėvo iki 1940-06-15 turėtai pilietybei įrodyti pareiškėja Migracijos departamentui pateikė savo gimimo liudijimą, kuriame nurodyta, kad jos tėvas yra D. S., savo santuokos liudijimą, patvirtinantį pavardė keitimą į M. S. C., savo tėvo D. S. pasą, kuriame nurodyta jo gimimo data ir vieta, Lietuvos centinio valstybės archyvo 2006-09-29 pažymą, kurioje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos administracijos departamento archyviniame fonde, kelionės sutarčių nuorašų byloje yra kelionės sutarties Nr. 000322 nuorašas, pagal kurią Š. D., 19 m. amžiaus, 1933-04-21 turėjo būti nugabentas į Palestiną Jaffa ir Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažymą, kurioje nurodyta, kad Žydų bendruomenės Žiežmarių civilinės metrikacijos knygose D. Š. gimimo nerasta. Pareiškėjos nuomone, Migracijos departamento sprendimas yra neteisėtas. Pareiškėjos teigimu, remiantis Pilietybės įstatymo nuostatomis, ji pateikė dokumentus, įrodančius, kad asmuo buvo Lietuvos Respublikos pilietis. Pareiškėjos teigimu, akivaizdu, kad pažyma iš archyvo su pateikta kelionės sutartimi tiesiogiai įrodo turėtą pareiškėjos tėvo D. Š. pilietybę. Kelionės sutartyje nurodyta, kad 1933 m. D. Š. buvo 19 m., tai atitinka jo paso duomenis, t.y. kad jis gimė 1914 m. Pase, nors ir išduotame užsienio valstybėje, įvardinta jo gimimo vieta – Žiežmariai. Pareiškėja nurodė, kad skundžiamas sprendimas priimtas 2008-09-10, t.y. įsigaliojus Pilietybės įstatymo 2008-07-15 pataisoms. Remiantis aktualia Pilietybės įstatymo 1 str. 1 d. 1 p. ir 17 str. 1 d. 1 p. redakcija, pareiškėja, įrodžiusi savo tėvo D. Š. Lietuvos pilietybę iki 1940-06-15, įgyja teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, atsisakiusi turimos pilietybės. Todėl, pareiškėjos nuomone, Migracijos departamentas turėjo priimti sprendimą, kuriuo pripažįsta, kad pareiškėja pateikė pakankamai dokumentų, įrodančių jos tėvo Lietuvos pilietybę iki 1940-06-15 ir išaiškinti pareiškėjai, kad atsisakiusi turimos pilietybės, ji turi teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę. Pažymėjo, kad, remiantis Pilietybės įstatymo 26 str., tik tuo atveju, kai nėra pakankamai duomenų, įrodančių asmens iki 1940-06-15 turėtą Lietuvos pilietybę, šis klausimas gali būti svarstomas Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytoje Komisijoje Lietuvos Respublikos pilietybės klausimams nagrinėti arba šie duomenys nustatomi teismo tvarka. Pilietybės komisijos sprendimai yra rekomendacinio pobūdžio.
Per teismo posėdį pareiškėjos atstovė prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b.l. 20-21).
Atsakovas nurodė, kad, vadovaujantis Pilietybės įstatymo 22 str. 4 d., dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940-06-15 turėjo Lietuvos pilietybę, yra: išlikę Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940-06-15; Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940-06-15; dokumentai apie tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta apie turėtą Lietuvos pilietybę; asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940-06-15 Lietuvoje. Pažymėjo, kad pareiškėjos pateiktame kelionės sutarties Nr. 000322 nuoraše nėra tiesiogiai nurodyta, kad pareiškėjos tėvas (D. S.) yra Lietuvos pilietis. Atsakovo teigimu, fakto, kad D. S. 1933 m. vyko iš Lietuvos į Palestiną, nepakanka turėtai Lietuvos pilietybei įrodyti. Kitų dokumentų, kurie galėtų įrodyti, kad D. S. iki 1940-06-15 turėjo Lietuvos pilietybę, pareiškėja nepateikė. Atsakovas nurodė, kad Komisija Lietuvos Respublikos pilietybės klausimams nagrinėti rekomendavo pareiškėjos pateiktus dokumentus pripažinti nepakankamais turėtai Lietuvos pilietybei iki 1940-06-15 įrodyti. Pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėja yra Izraelio valstybės pilietė, jos Lietuvos Respublikos pilietybės klausimas šiuo metu negali būti sprendžiamas.
Per teismo posėdį atsakovo atstovė prašė skundo netenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje turi būti sprendžiamas klausimas dėl Migracijos departamento 2008-09-10 sprendimu, kuriuo nuspręsta nepripažinti pareiškėjos Lietuvos Respublikos piliete, teisėtumo ir pagrįstumo. Ginčijamame sprendime yra nurodyta, kad sprendimas priimtas vadovaujantis Pilietybės įstatymo 1 str. 1 d. 1 p., 22 str. 1 d., 24 str. 4 d.
Pilietybės įstatymo (2008-07-15 redakcija Nr. IX-1078) 1 str. 1 d. 1 p. numatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai yra asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai, jeigu šie asmenys nėra kitos valstybės piliečiai. Remiantis paminėta nuostata, darytina išvada, kad asmenys, nustatyta tvarka įrodę, kad iki 1940-06-15 jie ar jų tiesioginės linijos giminaičiais turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ir neturintys kitos valstybės pilietybės arba atsisakę turimos užsienio valstybės pilietybės, turi būti kompetentingų institucijų pripažįstami Lietuvos Respublikos piliečiais.
Pilietybės įstatymo 22 str. 1 d. numatyta, kad asmenys, nuolat gyvenantys užsienyje, prašymus ir dokumentus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės pagal šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktus, dėl teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalį ir šios teisės įgyvendinimo pagal šio įstatymo 17 straipsnio 3 ir 4 dalis paduoda vidaus reikalų ministrui ar jo įgaliotai institucijai arba konsulinei įstaigai.
Pilietybės įstatymo 24 str. 4 d. numatyta, kad sprendimus dėl asmenų, nuolat gyvenančių užsienyje, Lietuvos Respublikos pilietybės pagal šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 ar 3 punktą, taip pat dėl asmenų teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalį ir dėl šių asmenų teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimo pagal šio įstatymo 17 straipsnio 3 ir 4 dalis priima vidaus reikalų ministras ar jo įgaliota institucija.
Lietuvos vidaus reikalų ministro 2008-07-31 įsakymo Nr. 1V-292 ,,Dėl įgaliojimų suteikimo” 1.1 p. Migracijos departamentas įgaliotas atlikti veiksmus, numatytus Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 15 straipsnio 7 dalyje, 21 straipsnio 4 dalyje, 22 straipsnio 1, 11, 13 ir 15 dalyse, 24 straipsnio 2, 3, 4 ir 5 dalyse, 25 straipsnyje ir 28 straipsnio 1 dalyje; 1.2 p. - atlikti veiksmus, numatytus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. kovo 30 d. nutarimo Nr. 198 1.1 ir 1.2 punktuose ir Komisijos Lietuvos Respublikos pilietybės klausimams nagrinėti nuostatų 3 punkte.
Pareiškėja prašymą pagal dėl Lietuvos Respublikos pilietybės pateikė Lietuvos Respublikos ambasadai Izraelio Valstybėje. Kartu su prašymu pareiškėja pateikė tokius dokumentus: gimimo liudijimą, kuriame nurodyta, kad jos tėvas yra D. S. (b.l. 35-36), savo santuokos liudijimą, patvirtinantį pavardės keitimą į M. S. C. (b.l. 38-45), savo tėvo D. S. pasą, kuriame nurodyta jo gimimo data ir vieta (b.l. 31-34), Lietuvos centinio valstybės archyvo 2006-09-29 pažymą, kurioje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos administracijos departamento archyviniame fonde, kelionės sutarčių nuorašų byloje yra kelionės sutarties Nr. 000322 nuorašas, pagal kurią Š. D., 19 m. amžiaus, 1933-04-21 turėjo būti nugabentas į Palestiną Jaffa (b.l. 47) ir kelionės sutarties Nr. 000322 nuorašą (b.l. 48) bei Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažymą, kurioje nurodyta, kad Žydų bendruomenės Žiežmarių civilinės metrikacijos 1914 m. metrikų knygose D. Š. gimimo duomenų nerasta (b.l. 46). Remiantis minėtais dokumentais, pareiškėja siekė, kad būtų patvirtinta, jog jos tėvas, D. S. iki 1940-06-15 buvo Lietuvos Respublikos pilietis.
Pilietybės įstatymo 22 str. 4 d. numatyta, kad dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: išlikę Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; dokumentai apie tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta apie turėtą Lietuvos pilietybę; asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje. Jeigu šių dokumentų nėra, gali būti pateikiami: dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d.; priesaikinis pareiškimas, patvirtintas notaro arba konsulinės įstaigos pareigūno; užsienio valstybės paso patvirtintas nuorašas ir kiti dokumentai. Lietuvių kilmę patvirtina dokumentai, įrodantys, kad asmens tėvai ar seneliai, vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai, taip pat asmens rašytinis pareiškimas, kuriame jis pripažįsta save lietuviu. Jeigu nėra pakankamai dokumentų, įrodančių asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos pilietybę arba patvirtinančių lietuvių kilmę, šis klausimas gali būti svarstomas Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytoje Komisijoje Lietuvos Respublikos pilietybės klausimams nagrinėti arba šie duomenys nustatomi teismo tvarka. Remiantis paminėtomis nuostatomis, darytina išvada, kad dokumentai, iš kurių galima būtų spręsti apie tai, kad asmuo buvo Lietuvos Respublikos piliečiu, gali būti bet kokie rašytiniai įrodymai, iš kurių būtų galima tiesiogiai ar netiesiogiai spręsti, kad asmuo buvo Lietuvos Respublikos piliečiu. Todėl nepagrįstas atsakovo atsiliepime nurodytas teiginys, kad asmens turėtą Lietuvos pilietybę galima įrodinėti tik tais dokumentais, kuriuose tiesiogiai nurodyta, kad asmuo buvo Lietuvos piliečiu. Nurodytose nuostatuose nėra numatytas baigtinis sąrašas dokumentų, galinčių patvirtinti iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos pilietybę. Todėl visais atvejais turi būti vertinami pateikti dokumentai, nors juose ir nėra tiesiogiai nurodyta, kad asmuo buvo Lietuvos piliečiu. Pateiktų dokumentų turinys turi būti vertinamas vadovaujantis šių dokumentų sudarymo metu, jų sudarymo teritorijoje galiojusiais teisės aktais.
Byloje pateiktas Kelionės sutarties Nr. 000322 nuorašas, pagal kurią Š. D., 19 m. amžiaus, 1933-04-21 turėjo būti nugabentas į Palestiną Jaffa (b.l. 48). Kaip matyti iš pateiktos Kelionės sutarties, minėtos sutarties tikslas - D. S. emigracija į užsienio valstybę (Palestiną). Minėtos sutarties sudarymo metu galiojusio 1929-10-21 Emigracijos įstatymo (b.l. 77) 1 paragrafe buvo numatyta, kad emigrantu laikomas Lietuvos pilietis, kuris išsikelia užsienin gyventi. Emigracijos įstatymo 20 paragrafe buvo numatyta, kad emigracijos įstaiga turi sudaryti civilinių įstatymų nurodyta tvarka kelionės sutartį su kiekvienu emigrantu, 21 paragrafe numatyta, kad kelionės sutartis sudaroma raštu Vidaus Reikalų Ministerio nustatyta forma. Remiantis paminėtomis nuostatomis, darytina išvada, kad emigrantais galėjo būti laikomi tik Lietuvos piliečiai ir, jiems norint emigruoti, su jais nustatyta tvarka turėjo būti sudaromos sutartys. Iš esmės minėtą nuostatą patvirtina ir 1933-06-10 Svetimšaliams gyventi įstatymo (b.l. 79) nuostatos, kurių sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, kad svetimšaliai galėjo būti išsiunčiami iš Lietuvos arba iš vienos valstybės dalies į kitą, tačiau tokiu atveju jokios sutartys su jais sudarinėjamos nebuvo. Tokiu atvejai svetimšaliai būdavo išsiunčiami tuometinio Vidaus Reikalų Ministerio ar jo pavedamų įstaigų, o Klaipėdos krašte – Klaipėdos krašto gubernatoriaus nutarimu (Svetimšaliams gyventi įstatymo 19 str.).
Byloje pateiktame D. S. paso nuoraše (b.l. 34) nurodyta, kad minėtas pasas išduotas 1947-08-01, iki tol paso savininkas keliavo su pasu Nr. 86863, 1937-06-18 išduotu Jeruzalėje, kokiu asmens dokumentu naudojosi iki tol, byloje duomenų nėra, tačiau minėtame paso nuoraše nurodyta D. S. gimimo vieta – Žiežmariai, t.y. Lietuvoje. Aplinkybę, kad Kelionės sutartyje Nr. 000322 nurodytas asmuo ir D. S. pase nurodytas asmuo yra tas pats, patvirtina netiesiogiai tai, kad Kelionės sutartyje nurodyta, kad D. S., prieš išvykdamas (1933-04-21), buvo 19 metų amžiaus, kai, remiantis paso duomenimis, jis gimęs 1914 m. Kelionės sutartyje Nr. 000322 nurodyta asmens gyvenamoji vieta - ,,Pagirių kaimas, Pagirių valsčius, Klaipėdos apskritis”.
Remiantis paminėtomis aplinkybėmis, konstatuotina, kad D. S., gimęs 1914 m. Žiežmariuose, iki 1940-06-15 buvo Lietuvos pilietis. Iš byloje pateikto paso nuorašo (b.l. 25-28), santuokos liudijimo (b.l. 38-39, 43), asmens tapatybės kortelės duomenų (40-41, 44-45) nustatyta, kad pareiškėja yra D. S. duktė.
Dėl nurodytų motyvų, Migracijos departamentas neteisingai įvertino pateiktus dokumentus ir nepagrįstai nustatė, kad pareiškėjos pateiktų dokumentų nepakanka jos tėvo turėtai Lietuvos pilietybei nustatyti.
Skundžiamu Migracijos departamento 2008-09-10 sprendimu nuspręsta nepripažinti M. S. C., gimusios 1963-05-06 Izraelio valstybėje, Tel Avive, Lietuvos Respublikos piliete, kadangi pateiktų dokumentų nepakanka jos tėvo turėtai Lietuvos pilietybei iki 1940-06-15 įrodyti, be to, M. S. C. yra Izraelio Valstybės pilietė.
Kaip nustatyta iš skundo turinio ir pareiškėjos atstovės paaiškinimų per teismo posėdį, pareiškėja, pateikdama anksčiau minėtą prašymą, siekė įrodyti, kad jos tėvas iki 1940-06-15 turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, dėl ko pareiškėja, atsisakiusi turimos pilietybės, galėtų pretenduoti tapti Lietuvos Respublikos piliete.
Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja yra Izraelio pilietė, pareiškėja minėtą aplinkybę pripažįsta ir jos neginčija. Taip pat nekeliamas dvigubos pilietybės klausimas, t.y. pareiškėja neprašo suteikti jai Lietuvos Respublikos pilietybės, turėdama Izraelio valstybės pilietybę. Pareiškėja minėtus dokumentus ir prašymą ,,Dėl Lietuvos pilietybės pateikė” tuo tikslu, kad būtų pripažinta, jog jos tėvas, D. S., iki 1940-06-15 buvo Lietuvos pilietis, taigi pareiškėja kreipėsi į Migracijos departamentą ne dėl Lietuvos pilietybės suteikimo, o dėl teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo.
Pilietybės įstatymo 17 str. 1 d. 1 p. numatyta, kad teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę neterminuotai išsaugoma asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, jų vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams, gyvenantiems kitose valstybėse. To paties straipsnio 2 d. numatyta, kad asmenims, kuriems išsaugoma teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę, jų prašymu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išduodami šią teisę patvirtinantys dokumentai. Pilietybės įstatymo 17 str. 3 d. numatyta, kad asmenys, nurodyti šio straipsnio 1 dalies 1 punkte, teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendina, kai atsisako turimos kitos valstybės pilietybės.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-03-30 nutarimo Nr. 198 ,,Dėl teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo patvirtinančių dokumentų išdavimo” (2006-03-22 redakcija) (toliau – Nutarimo) 1.1 p. numatyta, kad asmenims, kuriems išsaugoma teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 dalį, jų prašymu išduodamas teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimas. Prašymas išduoti teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimą paduodamas vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai tiesiogiai arba per Lietuvos Respublikos diplomatines atstovybes ar konsulines įstaigas užsienyje <...>. Prie prašymo išduoti teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimą asmuo prideda: užsienio valstybės piliečio pasą ar jį atitinkantį dokumentą arba jų nuorašus; šeimos narių, kuriuos asmuo pageidauja įrašyti į teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimą, asmens tapatybę ir šeiminį ryšį su jais patvirtinančius dokumentus arba jų nuorašus; vardo ar pavardės keitimą patvirtinančius dokumentus arba jų nuorašus, jeigu šie duomenys buvo pakeisti; dvi asmens amžių atitinkančias 35x45 mm dydžio nuotraukas; dokumentą, patvirtinantį sumokėtą Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto dydžio valstybės rinkliavą ar konsulinį mokestį pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą tarifą už teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimo išdavimą (Nutarimo 1.1.1-1.1.5 p.). Nutarimo 1.2 p. numatyta, kad prašymus išduoti teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimą nagrinėja ir sprendimus dėl šio pažymėjimo išdavimo priima vidaus reikalų ministro įgaliota institucija, o juos išduoda vidaus reikalų ministro įgaliota institucija arba konsulinės įstaigos užsienyje. Kaip nustatyta byloje, minėtus sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą patvirtinančių dokumentų išdavimo priima Migracijos departamentas.
Migracijos departamento internetiniame tinklapyje www.migracija.lt ,,Lietuvos Respublikos pilietybės” skiltyje nurodyta, kokius dokumentus asmuo privalo pateikti ir kokia forma turi kreiptis, norėdamas išspręsti vieną ar kitą su Lietuvos Respublikos pilietybe susijusį klausimą. Remiantis minėto tinklapio informacija, prašymų pateikimo forma iš esmės nesiskiria, tačiau, jų pavadinimas priklauso nuo to, kokį klausimą prašoma išspręsti. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėja pateikė prašymą, remdamasi Pilietybės įstatymo 1 str. 1 d. 1 p., t.y. prašymą ,,dėl Lietuvos pilietybės”, kuris paduodamas tuomet, kai yra prašoma pripažinti, kad asmuo yra Lietuvos pilietis, nes jis yra asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos pilietybę, jo vaikas, vaikaitis ar provaikaitis, ir jis neturi kitos valstybės pilietybės. Kadangi pareiškėja yra kitos valstybės pilietė, todėl prašymo minėto straipsnio pagrindu ji teikti negalėjo, nes jau nuo pat prašymo pateikimo momento buvo aišku, kad pareiškėjai Lietuvos pilietybė suteikta nebus, nes ji neatitinka įstatymo reikalavimų. Pareiškėja, teikdama prašymą, tikėjosi, kad jai bus pripažinta teisė į pilietybės išsaugojimą, t.y. tokiu atveju pareiškėja turėjo pateikti prašymą ,,Dėl pilietybės išsaugojimo” ir prašyti išduoti jai minėtos teisės išsaugojimą patvirtinantį dokumentą.
Konstatuotina, kad Migracijos departamentas, formaliai vertino pateiktą pareiškėjos prašymą ir neišsiaiškino tikrųjų pareiškėjos ketinimų, t.y. priėmė sprendimą nepripažinti pareiškėjos Lietuvos Respublikos piliete. Pažymėtina, kad minėtos prašymo formos, kurią užpildė pareiškėja, turinys (pavadinimas, formoje nurodytas prašymas spręsti pareiškėjo Lietuvos pilietybės klausimą) nepatvirtina, jog asmuo kreipiasi būtent dėl pilietybės pripažinimo. Šio prašymo turinys yra bendro pobūdžio ir gali būti suprantamas kaip prašymas spręsti tiek pilietybės pripažinimo klausimą, tiek klausimą dėl pilietybės išsaugojimo, tiek klausimą dėl pilietybės įgyvendinimo. Tai, kad asmuo užpildo ne tą prašymą, kurio turinys nėra aiškus, negali būti pagrindas konstatuoti, kad asmuo neatitinka Pilietybės įstatyme numatytų sąlygų, kurioms esant šio asmens atžvilgiu gali būti priimtas palankus sprendimas vienu iš įstatyme numatytų klausimų – šiuo atveju dėl teisės į Lietuvos pilietybę išsaugojimo. Šiuo atveju yra tikslinga atsižvelgti ir į tai, kad asmuo gyvena kitoje valstybėje, todėl jo teisių įgyvendinimas Lietuvoje savaime yra apsunkintas. Todėl pernelyg formalus prašymo nagrinėjimas neatitinka protingumo ir teisingumo principų (ABTĮ 4 str. 6 d.).
Byloje nustatytos ankščiau nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjos pateiktų dokumentų pakanka konstatuoti tam, kad D. S., pareiškėjos tėvas, iki 1940-06-15 buvo Lietuvos pilietis, todėl pareiškėja turi teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimą pagal Pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 dalį bei turi teisę gauti nustatytos formos pažymėjimą, patvirtinantį kad jai neterminuotai yra išsaugoma teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę. Migracijos departamentas netinkamai įvertino pareiškėjos pateiktus dokumentus, nepriėmė įstatyme numatyto sprendimo, kuris šiuo atveju turėjo būti priimtas, nes yra įstatyme numatytos sąlygos šiam sprendimui priimti, todėl atsakovas yra įpareigojamas atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus.
Netenkinami yra pareiškėjos reikalavimai, susiję su atsakovo pareigomis, atsirandančiomis vykdant sprendimą. Šios pareigos yra numatytos įstatyme ir kituose minėtuose teisės aktuose. Šiuo metu nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas netinkamai atliks jo kompetencijai priskirtas pareigas, jeigu įsiteisėtų šis teismo sprendimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, kuriuos atsakovas atsisako atlikti. Teismo sprendimu gali būti konstruojami tik esami pažeidimai bei priimamas teismo sprendimas dėl šių pažeidimų pašalinimo. Teismui priimant sprendimą, jame negali ir neturi būti aptariami visi klausimai, susiję su šio sprendimo vykdymu bei su teismo sprendimo vykdymu (ABTĮ 97 str.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 2p., 127 str.,
nusprendė:
pareiškėjos M. S. C. skundą tenkinti iš dalies.
Įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos priimti sprendimą dėl M. S. C. teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pagal Pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 dalį kaip asmens iki 1940-06-15 turėjusio Lietuvos pilietybę, vaikui, gyvenančiam kitoje valstybėje, o būtent kaip D. S., iki 1940-06-15 turėjusio Lietuvos pilietybę, dukrai M. S. C., gimusiai 1963-05-06, gyvenančiai Izraelio Valstybėje.
Kitoje dalyje skundą atmesti.
Šis teismo sprendimas yra pagrindas Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos M. S. C. prašymu išduoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimą patvirtinančius dokumentus.
Sprendimas per 14 dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.