- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-05-08
- Bylos Nr.
- 1A-17-383-2007
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdas Vitunskas (pirm.), Danguolė Šiugždinytė, Gytis Večerskas
- Nuteistasis
- Juozui V, J. V. V.
- Nukentėjusysis
- V. K.
- Advokatai
- Danius Svirinavičius
Nr.1A - 17 - 383/2007 Procesinio sprendimo kategorija: 2.4; 1.2.4.5.; 1.1.10.1.; 2.4.6.3.3. Pranešėjas V. Vitunskas
2007 m. gegužės 08 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Valdo Vitunsko, teisėjų: Danguolės Šiugždinytės, Gyčio Večersko, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorei Danai Rutkauskaitei, gynėjui advokatui Daniui Svirinavičiui, nuteistajam Juozui V. V. , nukentėjusiajai V. K. teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. V. V. ir jo gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžio, kuriuo J. V. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams. Vadovaujantis LR BK 75 str. nuosprendžiu paskirtosios bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant nuteistąjį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą sutikimo nekeisti gyvenamosios vietos, iki 2006 m. kovo 29 d. atlyginti nukentėjusiajai V. K. nusikaltimu padarytą žalą. Priteista iš J. V. V. V. K. 4071,38 litų turtinės 5000 litų neturtinės žalos atlyginimo, 1500 litų už advokato paslaugas ir 539 litai Valstybinei ligonių kasai gydymo išlaidų, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
J. V. V. nuteistas už tai, kad jis 2004-03-12 apie 02 val. Kaune, Vytauto pr. namo Nr.57 laiptinėje tyčia vieną kartą iššovė dujiniu pistoletu „ME 38 Compact“ V. K. į veido sritį, padarydamas jai cheminį ir terminį abiejų akių gleivinės nudeginimą, svetimkūnius akių obuolių gleivinėje bei vokų odoje esančią šalutinio sužalojimo išraišką, tuo sukeldamas V. K. nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis J. V. V. prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2005-09-29 nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, jį išteisinti. Nurodo, kad nusikaltimo, už kurį yra nuteistas neįvykdė, o byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, jog pistoletu į veidą nukentėjusiajai iššovė būtent jis.
Apeliaciniu skundu gynėjas Danius Svirinavičius prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2005-09-29 nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo J.V. V. išteisinti. Nurodo, kad byloje pareikštas J.V. V. kaltinimas yra neįrodytas ir J.V. V. turi būti išteisintas. J.V. V. byloje nuosekliai neigia atlikęs kaltinime nurodytus veiksmus. Nukentėjusioji V. K. bylos ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad 2004 03 12 d. apie 2.00 val. vyriškis, iššovęs į jos veidą, prieš tai išėjo ne iš D. Č. buto. Apklausiama kaip liudytoja ji parodė, kad „prasivėrė kažkokios durys“ ir neva būtent J.V. V. , pro jas išėjęs, šovė jai iš dujinio pistoleto į veidą. Tai yra, nukentėjusioji nenurodė, kad į ją šovė asmuo, išėjęs iš D. Č. buto. D. Č. butą V. K. žinojo todėl, jeigu į ją šovęs asmuo būtų išėjęs iš D. Č. buto, nukentėjusioji būtų šias duris ir nurodžiusi savo apklausoje. O akistatoje tarp įtariamojo J.V. V. ir nukentėjusiosios V. K. nukentėjusioji konkrečiau paaiškino, kad į ją iššovęs J.V. V. išėjo ne pro D. Č. buto duris. Nukentėjusiosios parodymų patikrinimo vietoje metu nustatyta, kad vyriškis, sužalojęs V. K. , prieš iššaudamas nukentėjusiajai į veidą inkriminuojamo įvykio metu, išėjo pro V. K. buto Nr.29, esančio Vytauto pr. 57, Kaune, duris. Apklausiama teismo posėdžio metu nukentėjusioji nurodytuosius savo parodymus patvirtino ir paaiškino, jog mano, kad V. K. galėjo įsileisti J.V. V. į savo butą. Pats V. K. ikiteisminio tyrimo pradžioje buvo prisipažinęs kaltu dėl V. K. sužalojimo. Policijos komisariate jis 2004 03 18 parašė nuoširdų prisipažinimą, kuriame nurodė, kad 2005 03 12 išgirdo triukšmą laiptinėje ir, pažiūrėjęs pro savo buto durų akutę, joje pamatė policininkus bei išsigandusią D. Č. , o po to apie 2-3 val. nakties išgirdo barškenimą raktais, pažiūrėjo pro durų akutę ir pamatė moterį, bandančią rakinti jo kaimynės D. Č. buto duris. Tuomet jis paėmė savo dujinį revolverį ir pravėręs buto duris, pareikalavo tos moters, kuri buvusi neblaivi, mesti raktus. Ši jo reikalavimui nepakluso, artinosi link jo, tuomet jis įspėjo, kad šaus. Moteriai nereaguojant į jo reikalavimus ir toliau artinantis V. K. nesitaikydamas nuspaudė revolverio gaiduką ir ginklas iššovė. V. K. 2004 03 12 buvo pareikštas įtarimas pagal LR BK 138 str. 1 d. dėl nukentėjusiajai padaryto sveikatos sužalojimo įtariamasis V. K. pilnai pripažino padaręs pranešime apie įtarimą nurodytą nusikalstamą veiką. Savo parodymus V. K. patvirtino ir įvykio vietoje. Liudytojas E. G. , policijos komisariato tyrėjas, atlikinėjęs pirminius ikiteisminio tyrimo veiksmus baudžiamojoje byloje, apklaustas teisme patvirtino, kad nuoširdų prisipažinimą V. K. parašė policijos komisariate, savo ranka. Nors vėliau dar ikiteisminio tyrimo metu V. K. paneigė, kad jis iššovė nukentėjusiajai V. K. į veidą, tačiau tas paneigimas nenuoseklus. Apklausiamas liudytoju 2004 03 17 V. K. parodė, kad pro jo buto duryse įrengtą skylutę matęs tik pirmąjį V. K. apsilankymą laiptinėje, kurioje randasi jo butas, po ko nukentėjusioji iš tos laiptinės policininkų buvo išlydėta. Šioje apklausoje V. K. neigė ir tą vėliau byloje nustatytą aplinkybę, kad jis turėjo dujinį revolverį. Tik 2004 04 22 apklausoje V. K. , paneigęs savo parodymus, kad į veidą nukentėjusiajai iššovė jis, paaiškino, kad kaltę prisiėmė D. Č. prašomas. Teisminio nagrinėjimo metu liudytojas nesugebėjo paaiškinti prieštaravimų savo ankstesniuosiuose parodymuose. Be to, gynėjas nurodo, kad nukentėjusiosios parodymus ir vėliau byloje duotus V. K. parodymus paneigia nuoseklūs liudytojos D. Č. parodymai. Liudytoja parodė, kad J.V. V. 2004-03-12 naktį miegojo jos namuose ir nebuvo iš jos buto išėjęs. Tą naktį į jos butą brovėsi nukentėjusioji, dėl ko kaimynė net iškvietė policiją, o vėliau liudytoja sužinojo, kad nukentėjusioji buvo laiptinėje sužalota V. K. jai iššovus iš dujinio revolverio į veidą. Tai jai pripažino pats V. K. , kuris atidavė jai pasaugoti ir nurodytąjį dujinį ginklą. Liudytoja kategoriškai paneigė V. K. parodymus, kad ji jo prašė prisiimti kaltę dėl V. K. sužalojimo. Taipogi, gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nors nukentėjusioji V. K. byloje kaltina šovus 2004-03-12 naktį į ją J.V. V. , tačiau taip darydama ji arba sąžiningai klysta, nes tiriamo byloje įvykio metu V. K. buvo ganėtinai neblaivi (sunkų V. K. 2004 03 12 stovį patvirtino ir liudytojas, policijos darbuotojas R. S. ) ir dar be to labai susijaudinusi, arba keršija J.V. V. už nukentėjusiosios nurodomą šio neištikimybę jai, arba V. K. davė tokius parodymus dėl abiejų tų priežasčių. Kad nukentėjusioji V. K. nėra byloje objektyvi, patvirtina ir J.V. V. gynybos pateiktos telefoninių pranešimų išklotinės, iš kurių matyti, kad po nagrinėjamų byloje įvykių V. K. pasiuntė J.V. V. draugei D. Č. įžeidžiamo pobūdžio telefoninius pranešimus. Tai irgi patvirtina, jog V. K. gali J.V. V. apkalbėti. Taip pat, gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad apylinkės teismas apkaltinamajame nuosprendyje neįvertino gynybos argumentų, padarė neteisingas išvadas, pažeidė LR BPK 305 str. 1 d. 2 punkto reikalavimus, nes neišdėstė motyvų, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė gynybos nurodomus įrodymus. Apylinkės teismas pažeidė ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 reikalavimus (1.1. p., 3.1.7. p., 3.1.8. p.). Taip pat apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pažeidė BPK 20 str. 5 d. reikalavimus. Gynėjo apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusioji galėjo sumaišyti asmenį, į ją šovusį, bet ne duris, pro kurias tas asmuo išėjo. Tai yra, net jeigu namo laiptinėje ir buvo prieblanda, tai pastaroji galėjo nukentėjusiajai sutrukdyti gerai įsidėmėti į ją šovusį žmogų. Jeigu V. K. neapkalba J.V. V. sąmoningai, tai jos parodymai dėl į ją iššovusio asmens paaiškinami tomis aplinkybėmis, kad nukentėjusioji, dėl susijaudinimo ir girtumo būdama sunkiame stovyje ir trokšdama pamatyti J.V. V. , šį ir pamatė kitame asmenyje. Be to, gynėjo skunde nurodoma, jog apylinkės teismas taip pat netinkamai įvertino liudytojų R. S. bei K. K. parodymus, nes pastarieji liudytojai nenurodė, kad nukentėjusioji jiems skundėsi, jog ją sužalojo jos sugyventinis. Šie liudytojai, apklausiami ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad nukentėjusioji dėl savo sveikatos stovio ir girtumo negalėjo po įvykio jiems paaiškinti, kas su ja atsitiko. Be to, jeigu V. K. būtų jos sužalojimo kaltininku po įvykio nurodžiusi konkretų asmenį pastarąjį liudytojai būtų sulaikę aplinkybių išsiaiškinimui. Apylinkės teisme pagarsinus tų liudytojų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, jie pilnai palaikė pirminius savo parodymus. Be to, gynėjo skunde nurodoma, jog apylinkės teismas taip pat netinkamai įvertino liudytojų R. S. bei K. K. parodymus, nes pastarieji liudytojai nenurodė, kad nukentėjusioji jiems skundėsi, jog ją sužalojo jos sugyventinis. Šie liudytojai, apklausiami ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad nukentėjusioji dėl savo sveikatos stovio ir girtumo negalėjo po įvykio jiems paaiškinti, kas su ja atsitiko. Be to, jeigu V. K. būtų jos sužalojimo kaltininku po įvykio nurodžiusi konkretų asmenį pastarąjį liudytojai būtų sulaikę aplinkybių išsiaiškinimui. Apylinkės teisme pagarsinus tų liudytojų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, jie pilnai palaikė pirminius savo parodymus.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo J. V. V. ir jo gynėjo Daniaus Svirinavičiaus apeliaciniai skundai atmestini.
BPK 305str. 1d. 2p. nurodo, kad teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais. Įrodymai byloje įvertinami remiantis BPK 20str. 5d. nustatytomis taisyklėmis. Jame nurodoma, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visos bylos aplinkybių išnagrinėjimu vadovaudamiesi įstatymu.
Kolegija daro išvadą, kad Kauno miesto apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo esmines bylos aplinkybes, patikrino ir išanalizavo byloje surinktus įrodymus. Įrodymų visumos pagrindu teismas padarė pagrįstas bei teisingas išvadas dėl J. V. V. nusikalstamos veikos padarymo, o būtent, kad jis 2004-03-12 apie 02 val. Kaune, Vytauto pr. namo Nr.57 laiptinėje tyčia vieną kartą iššovė nenustatytos markės dujiniu ginklu V. K. į veido sritį, padarydamas jai cheminį ir terminį abiejų akių gleivinės nudeginimą, svetimkūnius akių obuolių gleivinėje bei vokų odoje esančią šalutinio sužalojimo išraišką, tuo sukeldamas V. K. nesunkų sveikatos sutrikdymą, tuo padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d.
Pirmos instancijos teismas, teisingai J. V. V. pripažino kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, remdamasis nukentėjusiosios, liudytojų parodymais, kurie buvo nuoseklūs ir neprieštaravo vieni kitiems, parodymų patikrinimo vietoje protokolu, akistatų protokolais, Teismo medicinos instituto Kauno ekspertinio skyriaus specialisto išvada.
Nors J. V. V. dėl Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. kaltu neprisipažino, tačiau jo kaltė dėl šios nusikalstamos veikos padarymo yra įrodyta nuosekliais nukentėjusiosios V. K. , liudytojų V. K. , F. R. , R. S. , K. K. , E. G. , V. A. parodymais, kuriais netikėti teismas neturi jokio pagrindo. Nukentėjusioji V. K. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo, bei nagrinėjimo bylą apeliacine tvarka metu, tvirtino, jog į ją būtent šovė J. V. V. . Ji patvirtino, kad jai užlipus į ketvirtą aukštą pamatė prie D. Č. kaimyno V. K. durų slenksčio stovintį J. V. V. , kuris iš rankoje laikyto pistoleto, nieko jai nesakęs iššovė jai į veidą. Skunde gynėjas buvo minėjęs, jog nukentėjusioji nurodė, jog į ją šovęs J.V. V. stovėjo ne prie D. Č. durų, toks skundo motyvas yra nepagrįstas, kadangi kaip jau buvo minėta, nukentėjusioji apklausiant nurodė, jog nuteistasis ir nestovėjo prie liudytojos D. Č. durų, o stovėjo prie V. K. durų. Parodymų patikrinimo vietoje metu, nukentėjusioji patvirtino savo duotus parodymus (t.2, b.l. 50 – 51). Akistatos metu su J. V. V. , nukentėjusiosios parodymai nesikeitė. Akistatos metu, nukentėjusioji ir liudytojas V. K. nurodė, jog vienas kito nepažįsta ir įvykio metu susitikę nebuvo. Liudytojas V. K. patvirtino, jog nusikaltimo padarymo dieną jis matė savo kaimynę D. Č. iš 31 – ojo buto ir du policininkus, apie 3 val. nakties jis išgirdo riksmą, kuris jį ir pažadino, girdėjo moters balsą, kuris šaukė „Vytai padėk, Andriau padėk, šovė, šovė“. Ta moteris buvo trečiame aukšte, tačiau jis pats į laiptinę nėjo, ryte apie 7 val. jis matė, kaip iš D. Č. buto išėjo J. V. V. . Ikiteisminio tyrimo metu jis buvo nurodęs, kad jis į V. K. šovė, kadangi kaimynė D. Č. atėjusi pas į namus prašė, kad jis nueitų į policiją ir pripažintų, jog tai jis šovė į tą moterį, sakė, jog esant invalidui, jam baudžiamoji atsakomybė negresia, ji primygtinai reikalavo, kad V. K. prisiimtų kaltę, žadėjo parūpinti gerą advokatą, ką būtent jam reikėjo sakyti policijoje jį pamokė D. Č. , to reikalavo todėl, kad V. K. yra parašiusi pareiškimą policijai, kad į ją šovė J. V. V. , tačiau jis šių savo parodymų atsisakė, nes kaip vėliau suprato būtų buvęs neteisingai nuteistas, už tą ko nėra padaręs, jis patvirtino, kad V. K. jis nešovė. Liudytoja F. R. nurodė, kad ji pati tiesiogiai nematė, kas į nukentėjusiąją šovė, tačiau patvirtino, kad jos kaimynė D. Č. kiek vėliau po įvykio buvo pas ją atėjusi ir prašė, kad ši paliudytų policijai, jog į nukentėjusiąją šovė kaimynas V. K. , be to, ji nurodė ir tai, kad liudytojas V. K. jai skundėsi, jog D. Č. pas jį prašė prisiimti svetimą kaltę, kad jam D. Č. daro spaudimą, kad jis dėlto labai pergyvena. Tokius parodymus liudytoja tvirtino tiek ikiteisminiame tyrime, teisminiame bylos nagrinėjime pirmos bei apeliacinės instancijos teisme. Liudytojas R. S. ir K. K. teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad jiems nuvykus į įvykio vietą, nukentėjusioji patvirtino, jog į ją šovė jos sugyventinis, t.y. J.V. V. . Liudytojas E. G. nurodė, jog jam kalbant su nukentėjusiąja telefonu, ji taip pat patvirtino, jog į ją sužalojo J. V. V. . Liudytoja V. A. patvirtino, kad ji išėjus į laiptinę pamatė moterį sukruvintu veidu, t.y. nukentėjusiąją V. K. , kuri jai pasakė, jog į ją šovė iš 31 – o buto.
Liudytojos D. Č. pastangos padėti savo sugyventiniui išvengti baudžiamosios atsakomybės buvo pilnai neapgalvotas bandymas, kuris parodė jo nelogiškumą, pateikiant ikiteisminiam tyrimui ir teismui melagingas žinias apie įvykio aplinkybes, poelgis. Liudytoja D. Č. yra patvirtinusi, kad sekančią dieną po įvykio jai kaimynas V. K. papasakojo, kad jis šovė į moterį ir V. K. atidavė jai dujinį pistoletą. Tuo tarpu liudytoja D. Č. buvo apklausta balandžio 17d. ir apklausoje šių aplinkybių tyrėjui nenurodė, nors ji jau žinojo, kad jos sugyventinis J. V. yra įtariamas šio nusikaltimo padarymu. Tokiu atveju, kaip tik liudytoja būtų šias aplinkybes išdėsčiusi tyrėjui, siekiant padėti artimam žmogui. Kolegija daro išvadą, kad toks nelogiškas liudytojos D. Č. elgesys patvirtina, kad apklausos metu ( balandžio 17d.) liudytoja dar nebuvo įtikinusi V. K. klaidingai prisipažinti šovus į V. K. , ir tai patvirtina, kad liudytoja įtikino V. K. klaidingai prisipažinti įvykdžius nusikaltimą. Liudytoja norėdama padėti savo sugyventiniui, norėjo pasinaudoti kito asmens patiklumu, įtikindama jį, jog jam už šią nusikalstamą veiką negrės baudžiamoji atsakomybė, kad pastarasis pripažintų savo nesamą kaltę ir taip padėtų jos sugyventiniui. Atžymėtina tai, kad liudytoja D. Č. , kaip matyti iš 2004 m. kovo 19 d. daiktų pateikimo protokolo (t.1, b.l. 42), savanoriškai atidavė dujinį ginklą, kai 2004 m. kovo 18 d., t.y. vieną dieną prieš, V. K. nuėjo į ikiteisminio tyrimo instituciją, įtikintas D. Č. , ir prisipažino, jog neva jis šovė į nukentėjusiąją, todėl teismui iš karto kilo abejonių, kodėl liudytoja D. Č. dujinio ginklo nepristatė anksčiau, kai įtarimai buvo pareikšti jos sugyventiniui, o tik prisėmus kaltę V. K. , sekančią dieną po jo apklausos, D. Č. iš karto pristatė nusikaltimo įrankį. Todėl, kolegijos nuomone, šis išsamus aplinkybių ištyrimas dar kartą įrodo, liudytojos D. Č. norą padėti nuteistajam J. V. V. išvengti atsakomybės, pasinaudojant kitu asmeniu ir pateikiant tikrų faktų neatitinkančias aplinkybes. Kolegija daro išvadą, kad V. K. buvo klaidingai įtikintas D. Č. , ko pasekoje V. K. klaidingai prisipažino įvykdęs nusikalstamą veiką. Kolegija daro išvadą, kad V. K. parodymai apie jam D. Č. padarytą poveikį bei klaidingą įtikinimą yra teisingi, ir nekelia abejonių, kad šios nusikalstamos veikos V. K. neįvykdė.
Taip pat, apeliacinės instancijos teismas ištyrė ikiteisminio tyrimo medžiagą, t.y. 2004 m. kovo 12 d. tarnybinį pranešimą (t.1, b.l. 3), nukentėjusiosios pirminį pareiškimą (t.1, b.l. 4), J. V. V. ir V. K. akistatos protokolą (t.1, b.l. 84), bei parodymų patikrinimo vietoje protokolą (t.2, b.l. 50), ir padarė išvadas, jog nukentėjusiosios V. K. parodymai viso ikiteisminio proceso metu, bei kaip buvo minėta, viso teisminio nagrinėjimo bei apeliacinio proceso metu, visiškai nesikeitė, nuo pat to momento, iki kol dar nebuvo parašytas pareiškimas į policiją, o tuoj pat, po įvykio, o būtent, 2004 m. kovo 12 d. tarnybiniame pranešime tyrėjas T. B. nurodė, jog nukentėjusioji po įvykio jam pasakė, jog į ją šovė pažįstamas žmogus; 2004 m. kovo 13 d. nukentėjusioji kreipdamasi į policiją su pareiškimu, jau tiksliai nurodė asmenį, kuris į ją tą vakarą šovė, t.y. J. V. V. ; 2004 m. spalio 19 d. J. V. V. ir V. K. akistatos metu, nukentėjusioji vėl patvirtino, jog į ją šovė J. V. V. . Todėl kolegija daro išvadą, kad nukentėjusioji nuosekliai tvirtina, kad į ją šovė J. V. . Daroma išvada, jog nėra abejonių, kad į nukentėjusiąją šovė J. V. V. . Be to, kolegija nori atžymėti tai, jog nukentėjusiosios parodymų patikrinimas vietoje buvo atliktas daugiau nei po vienerių metų po įvykio, todėl nukentėjusioji galėjo susimaišyti ir nurodyti kitokias įvykio aplinkybes nei buvo sakiusi ir tvirtinusi anksčiau, o tokias kaip buto numeris iš kurio išėjęs į ją šovė J. V. V. , tačiau kolegijos nuomone, šios aplinkybės yra neesminės, o be to, praėjus daugiau nei vieneriems metams po įvykių, nukentėjusioji galėjo ir pamiršti kai kurias neesmines to vakaro aplinkybes ir nurodyti jas šiek tiek kitaip, nes visgi po įvykio praėjo gana ne mažas laiko tarpas. Tačiau, dėl esminės aplinkybės, kad į ją šovė J. V. , nukentėjusioji buvo nuosekli ir kategoriškai patvirtino.
Tačiau, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nukentėjusioji V. K. viso proceso metu nei karto netvirtino, jog į ją šovė V. K. , kitaip nei tvirtino liudytoja D. Č. , o tai, dar kartą įrodo, jog D. Č. duoti parodymai dėl J. V. V. kaltės yra neteisingi.
Nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais yra pagrindo tikėti, nes jų parodymai dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių atitinka kitiems byloje esantiems įrodymams. Juos teismas labai išsamiai nurodė ir analizavo nuosprendyje.
Be to, apylinkės teismas pripažindamas J. V. V. kaltu dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo, pagrįstai rėmėsi Teismo medicinos instituto Kauno ekspertinio skyriaus specialisto išvada Nr. G 3057/04 iš kurios matyti, jog V. K. konstatuotas cheminis ir terminis abiejų akių gleivinės nudeginimas, svetimkūniai akių obuolių gleivinėje bei vokų odoje, kurie yra šautinio sužalojimo išraiška ir galėjo būti padaryti iš nedidelio atstumo šaunant dujinio ar panašios paskirties šaunamuoju ginklu, tai patvirtina apžiūros ir med. dokumentacijos duomenys (t.1, 29-30).
Nuteistojo J. V. V. kaltės neigimą, tai, kad jis įvykio metu išėjęs į laiptinę, nešovė į nukentėjusiąją, o miegojo D. Č. bute, teismas vertino kritiškai, kaip duotus parodymus neatitinkančius faktinių bylos aplinkybių, kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikaltimą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokia apylinkės teismo padaryta išvada.
Be to, teismas kritiškai vertino ir tuos liudytojos D. Č. parodymus, kuri teigė, jog įvykio dieną nebuvo išėjusi į laiptinę, kadangi šiuos liudytojos parodymus paneigė liudytoja F. R. , kuri nurodė, kad V. A. radus laiptinėje du raktų ryšulius, juos perdavė F. R. , o ši juos atidavė D. Č. , stovėjusiai kiek aukščiau. Taipogi, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog faktas, kad liudytoja D. Č. prašydama pas liudytojus V. K. ir F. R. paaiškinti ikiteisminio tyrimo organams kitas įvykio aplinkybes, taip siekė padėti nuteistajam išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką.
Surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visuma įrodyta, kad J. V. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d.
Todėl, kolegija daro išvadą, jog visi apeliacinių skundų motyvai yra nepagrįsti, o naikinti apkaltinamąjį nuosprendį jokio įstatyminio pagrindo nėra.
Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas aprašomojoje nuosprendžio dalyje, J. V. V. atžvilgiu mechaniškai perrašė kaltinimą iš kaltinamojo akto, to visiškai neanalizuodamas, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo inkriminuotas dujinis pistoletas „ME 38 Compact“, priklausantis V. K. . Apylinkės teismas netinkamai ir nepilnai nustatė dujinio ginklo markę iš kurio buvo šauta į nukentėjusiąją, kurio apeliacinės instancijos teismo proceso metu atlikus tyrimą, nebuvo galima nustatyti, todėl apylinkės teismas padarė išvadą, kuri neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 str. 3 p.). Todėl šioje dalyje nuosprendis keistinas nustatant, kad J. V. V. į nukentėjusiąją V. K. tyčia vieną kartą iššovė nenustatytos markės dujiniu ginklu.
Kolegija nustatė, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje apylinkės teismas nepakankamai motyvavo bausmės skyrimą, bei įrašė tam tikrus prieštaravimus dėl bausmės skyrimo. Tačiau to apeliantai neginčija, todėl kolegija bausmės motyvų nekeičia. Nuosprendžio rezoliucinėje dalyje bausmė paskirta sankcijos ribose. LR BK 75straipsnis pritaikytas tinkamai.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Nuteistojo J.V. V. ir jo gynėjo apeliacinius skundus atmesti.
Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 29 d. nuosprendį pakeisti:
nuosprendžio aprašomojoje dalyje vietoj nurodyto, dujinio pistoleto „ME 38 Compact“ , nustatyti, kad tai yra nenustatytos markės dujinis ginklas.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.